Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Loretos Bujokaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (trečiojo asmens) E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-07 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1434-897/2015 pagal pareiškėjų I. Š. ir A. Š. prašymą dėl santuokos nutraukimo bendru pareiškėjų sutikimu civilinėje byloje pagal ieškovės I. Š. ieškinį atsakovui A. Š. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, kreditoriai: UAB „Mokilizingas“, AB „Swedbank“, UAB „General Financing“, UAB „BTA draudimas“, E. B., UAB „Bitė Lietuva“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Teisme gautas pareiškėjų I. Š. ir A. Š. prašymas pareiškėjų santuoką nutraukti bendru sutikimu ir patvirtinti 2015-04-01 sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių.

Teismui pateikus sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, byla iš ginčo teisenos pereina į ypatingąją teiseną ir nagrinėtina ypatingosios teisenos tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 538 – 541 straipsniai, CK 3.53 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-07-01 nutartis civilinėje byloje L. D. v. K.D. Nr. 3K-3-1040/2002).

Kreditorius UAB „General Financing“, atsiliepdamas dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties, nesutiko su sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nurodytu finansinių įsipareigojimų kreditoriui pasidalinimu (b.l. 116-119), tačiau teismo posėdžio metu kreditoriaus atstovė T. V., atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu 2008-12-10 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo įsakymu kreditoriui UAB „General Financing“ iš skolininko A. Š. buvo priteista 23 519,20 Lt skolos, 2 348,91 Lt delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 194 Lt žyminio mokesčio ir 7 Lt pašto išlaidų valstybės naudai, sutiko, kad tai yra asmeninė, o ne solidari skola ir neprieštaravo sutarčiai dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių.

Kreditorius UAB „Mokilizingas“ raštu „Dėl informacijos pateikimo“ patikslino sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių 2.6 punkte nurodytus duomenis. Prieštaravimų šiai sutarčiai nepateikė, bylą prašė nagrinėti bendrovės atstovui nedalyvaujant.

Kreditorius E. B. savarankiškų reikalavimų byloje nepareiškė. Teismo posėdžio metu kreditorius E. B. ir jo atstovas prieštaravo sutarčiai dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, nurodydami, kad skola pagal 2000-12-12 paskolos sutartį yra solidari abiejų sutuoktinių, o ne asmeninė sutuoktinio A. Š., nes paskolos sutartis buvo pasirašyta santuokos metu, paskolinti pinigai buvo naudojami šeimos poreikiams tenkinti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Paskolos sutartis tarp apelianto ir A. Š. buvo sudaryta 2000-12-12, kai atsakovas su I. Š. gyveno santuokoje, vedė bendrą ūkį ir palaikė santuokinius ryšius. Atsižvelgiant į tai, A. Š. prievolė apeliantui yra solidarioji A. Š. ir I. Š. prievolė;Nors I. Š. nurodė, kad nežinojo apie 2000-12-12 sudarytą paskolos sutartį, tačiau jokių apie tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Ji nurodė, kad paskolinti pinigai šeimos poreikiams nebuvo naudojami, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų;Teismas padarė išvadą, jog A. Š. prievolė yra asmeninė, nes skolos išieškojimo vykdymas nebuvo nukreiptas nei į sutuoktinės turtą, nei į jos gaunamas pajamas. Tačiau tai nesudaro pagrindo tokiai teismo išvadai, kadangi vykdymo veiksmus atliko ne apeliantas, o antstolė ir kodėl ji nesiėmė visų įmanomų vykdymo veiksmų, apeliantui nėra žinoma. Pasak apelianto jis padarė viską, kad priklausė nuo jo, kad atgautų skolą;Atsižvelgiant į tai, kad Į. Š. turi asmeninio nekilnojamojo turto, iš kurio santuokos metu įgyti skoliniai įsipareigojimai galėtų būti patenkinti ir į tai, kad A. Š. ir I. Š. iki šiol puikiai tarpusavyje sutaria, gražiai bendrauja, manytina, kad santuokos nutraukimas jiems reikalingas būtent tam, kad apsaugoti I. Š. vardu registruotą turtą ir išvengti santuokoje įgytų skolinių įsipareigojimų įvykdymo.

I. Š. ir A. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad paskolos sutarties pagrindu kylanti prievolė galėtų būti laikoma solidariąja, jeigu šalys taip susitartų arba nustačius, kad lėšos panaudotos šeimos interesais ar bendro turto tvarkymui bei konstatavus, jog konkrečiu atveju taikytinas lex specialis įtvirtintas solidariosios prievolės atsiradimo pagrindas;Procesinė pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio sudaryto sandorio pagrindu atsiradusi turtinė prievolė būtų pripažinta bendrąja sutuoktinių turtine prievole (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-78/2012);Pirmosios instancijos teismas įvertinęs pareiškėjų paaiškinimus, trečiojo asmens paaiškinimus bei pateiktus rašytinius įrodymus pagrįstai sprendė, kad paskolos sutarties šalys dėl solidariosios sutuoktinių atsakomybės nesitarė. Įrodymų, kad paskola buvo naudojama šeimos interesams apeliantas nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Teismų praktikoje susiformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-179/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai vieno iš sutuoktinių prievolę trečiajam asmeniui nepripažino solidaria sutuoktinių prievole.

Apeliantas nesutinka su skundžiama sprendimu dalyje, kurioje teismas prievolę apeliantui pagal 2000-12-12 paskolos sutartį pripažino A. Š. asmenine, o ne solidaria sutuoktinių prievole. Apeliantas teigia, kad ši prievolė yra solidari, kadangi paskolos sutartis buvo sudaryta santuokos metu. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka.

Byloje kilo ginčas, ar ieškovė I. Š. turi solidarią prievolę su atsakovu A. Š. grąžinti paskolą trečiajam asmeniui pagal pastarojo ir atsakovo sudarytą paskolos sutartį. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas A. Š., būdamas santuokoje su ieškove I. Š., su trečiuoju asmeniu sudarė paskolos sutartį. Trečiasis asmuo 2000-12-12 paskolos sutartimi suteikė atsakovui A. Š. 3 880,91 EUR (13 240,00 Lt) paskolą, kurią įsipareigojo grąžinti iki 2001-01-30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai kreditoriams atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Asmeninėmis prievolėmis pripažįstamos iki santuokos įregistravimo atsiradusios prievolės (CK 3.110 straipsnio 1 dalis), iš dovanojimo sutarčių ir paveldėjimo kylančios prievolės, išskyrus atvejus, kai dovana ar palikimas buvo gauti kaip bendras turtas (CK 3.111 straipsnis), baudos už vieno iš sutuoktinių padarytus teisės pažeidimus, taip pat žala, padaryta vieno iš sutuoktinių veiksmais (CK 3.115 straipsnio 1 dalis), kito asmens išlaikymo, mokestinės ir kitos prievolės. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1-3 dalys). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kad sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas, t. y. kai kreditorius pareiškia reikalavimą abiem sutuoktiniams, teismas turi nustatyti, ar sutuoktinių prievolė yra solidari ar dalinė. Teismas, nagrinėdamas sutuoktinių ginčą dėl prievolės kreditoriams kvalifikavimo, privalo nustatyti jos pobūdį vadovaudamasis CK 3.109 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Teismui nenustačius bendros sutuoktinių prievolės, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą prieš prievolėje nedalyvavusį sutuoktinį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos teisiniame reguliavime nėra įtvirtinta bendros sutuoktinių atsakomybės pagal vieno iš jų prisiimtas prievoles principo, jo išimtis nustatant tik vedybų sutartimi. Nesant tokios įstatyme expressis verbis įtvirtintos nuostatos, sąžiningas sutuoktinis, nedalyvaujantis santykiuose su kitais asmenimis, negali būti įpareigotas kito sutuoktinio sudarytų sandorių, kuriems jis negalėjo turėti įtakos ir dėl kurių nebuvo išreikšta jo valia. Šios taisyklės išimtys nustatytos CK 3.109 straipsnyje, kai kurias prievoles pripažįstant bendromis. Toks teisinis reguliavimas ex ante yra žinomas ir kreditoriui, todėl iš CK 3.109 straipsnio nuostatų išplaukianti ir kreditoriui tenkanti procesinė pareiga įrodyti bendros prievolės sąlygas (CPK 178 str.) atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012).

Be to, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 3.92 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta sutuoktinio sutikimo prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas, ir pasisakydamas dėl šios prezumpcijos taikymo vieno iš sutuoktinių vardu prisiimtos paskolos pripažinimui bendra sutuoktinių prievole, yra nurodęs, kad ši prezumpcija netaikoma paskolos sutarčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Kito sutuoktinio sutikimo prezumpciją įtvirtinanti CK 3.92 straipsnio 3 dalis yra įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuojančiame CK trečiosios knygos VI skyriaus antrajame skirsnyje. CK 3.92 straipsnio 3 dalis sistemiškai susijusi su kitomis šio straipsnio dalimis dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, naudojimo, valdymo ir disponavimo reikalavimų. Šių normų tikslas – apsaugoti tiek sandorio sudarymo procese nedalyvaujančio sutuoktinio, tiek kreditorių interesus. Kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija nustatyta dėl kreditoriaus interesų, kad šis, sudarydamas sandorius su sutuoktiniu, neturėtų tikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu. Ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Be to, sutikimo prezumpcija netaikoma sandoriams, kuriems sudaryti reikalingas rašytinis sutuoktinio sutikimas, taip pat sandoriams dėl bendrosios jungtinės nuosavybės, kuriems sudaryti būtinas asmeninis sutuoktinio dalyvavimas ar kitam sutuoktiniui išduotas įgaliojimas. Pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo, kaip bendro turto savininko, teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis, kaip paskolos gavėjas, sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Tai reiškia, kad kreditorius, siekdamas su vienu iš sutuoktinių sudarytą paskolos sutartį pripažinti bendra sutuoktinių prievole, negali remtis CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, o turi įrodyti bendros prievolės sąlygas pagal CK 3.109 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012).

Kaip matyti iš bylos duomenų, trečiasis asmuo ieškovės prievolės solidarumą su atsakovu grindė tuo, kad paskola buvo sudaryta santuokos metu ir panaudota šeimos poreikiams.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. Š. laiku negrąžinus E. B. pasiskolintų pinigų, pastarasis kreipėsi su pareiškimu dėl skolos priteisimo į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą, kuris 2008-10-14 teismo įsakymu nutarė išieškoti iš A. Š. 13 240,00 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 99,30 Lt žyminio mokesčio kreditoriaus E. B. naudai ir 3.35 Lt pašto išlaidų valstybės naudai. Įsiteisėjęs teismo įsakymas buvo pateiktas vykdymui. Antstolė P. K. grąžino išieškotojui Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo vykdomąjį dokumentą Nr. L2-6578-754/2008 su išieškojimo negalimumo aktu. Teismas nenustatė duomenų, kad 2008-10-14 teismo įsakymas buvo vykdomas iš ieškovei I. Š. priklausančio turto ir/ar ½ jos gaunamo darbo užmokesčio. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė I. Š. apie paskolą sužinojo tik 2008 metais, gavusi antstolės patvarkymą dėl vykdomojo dokumento grąžinimo. Byloje nėra duomenų, jog pinigai buvo naudojami šeimos poreikiams, priešingai atsakovas A. Š. nurodė, kad pinigai buvo panaudoti jo poreikiams tenkinti, nemaža dalis panaudota lošimams kazino. Procesinė pareiga įrodyti anksčiau aptartas aplinkybes kyla asmeniui, siekiančiam sutuoktinių prievolę pripažinti solidaria. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog paskola buvo panaudota šeimos poreikiams ar kad apeliantė apie jos paėmimą būtų žinojusi ir davusi sutikimą. Teismas pagrįstai įvertino, kad paskolos grąžinimo trečiajam asmeniui klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo įsakymu, kuriuo skola priteista tik iš A. Š.. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog trečiasis asmuo E. B. neįrodė įstatyme numatytų aplinkybių, kurios būtų pagrindas pripažinti ieškovės ir atsakovo prievolę prieš trečiąjį asmenį solidaria pagal paskolos sutartį.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.