Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos - nukentėjusiosios I. B. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusios I. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

T. K. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad 2016 m. kovo 11d., tikslus laikas nenustatytas, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) girdint R. G. ir D. K., tyčia, siekdama paniekinti ir pažeminti nukentėjusią I. B., pakirsti kito asmens, t. y. V. K. pasitikėjimą nukentėjusiąja I. B., paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad nuo 2013 m. iki 2015 m. I. B., būdama faktiniuose santuokiniuose ryšiuose su V. K., buvo jam neištikima su kitu asmeniu, kuris už tai netgi nupirko jai automobilį ir duodavo pinigų. Marijampolės rajono apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad T. K. veiksmuose nenustatyta tiesioginė tyčia ir nusikalstamas tikslas paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, siekiant paniekinti ar pažeminti nukentėjusiąją I. B., be to, T. K. padaryti veiksmai nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad juos būtų galima pripažinti nusikaltimu.Apeliaciniu skundu nukentėjusioji I. B. prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį panaikinti, pripažinti T. K. kalta pagal BK 154 straipsnio 1 dalį bei tenkinti jos civilinį ieškinį.Skunde nurodoma, kad liudytojų R. G. ir D. K. parodymai teisiamajame posėdyje nebuvo pakankamai išsamūs. Šių liudytojų parodymus detalizavo, o drauge ir apeliantės parodymus apie T. K. paskleistą informaciją ne tik dėl tariamos apeliantės neištikimybės bet ir už tai neva nupirkto automobilio bei gautų pinigų, visiškai patvirtino liudytojas V. K.. Pastarojo liudytojo parodymus, kurių teisingumą patvirtina ir rašytiniai įrodymai (SMS žinučių tarp T. K. ir V. K. turinys), teismas kažkodėl pripažino išvestiniais įrodymais ir jais nepatikėjo. Nukentėjusiosios teigimu, visų šių, tarpusavyje sutampančių ir vienas kitą papildančių, įrodymų visuma yra pakankama, kad būtų galima pagrįstai nuspręsti, jog išteisintoji paskleidė visas kaltinimo pagrindą sudarančias žinias, juo labiau, kad byloje nenustatytas koks nors V. K. teisinis ar asmeninis suinteresuotumas šios bylos baigtimi. Nukentėjusioji nurodo, kad paskleista informacija apie tariamą jos neištikimybę bei už tai gautus pinigus ir automobilį ją pažemino ir paniekino prieš buvusį sugyventinį V. K., kuris, kaip pats pripažino teisiamajame posėdyje, tai įvertino blogai ir pakeitė požiūrį į ją. Kritiškai vertintini ir apylinkės teismo argumentai, kad skleisdama nukentėjusiąją žeminančias žinias, išteisintoji tariamai vadovavosi susiformavusia nuomone apie ją, kadangi teisiamajame posėdyje nebuvo ištirti kokie nors patikimi įrodymai, jog tokią nuomonę išteisintoji iš tiesų buvo susiformavusi. Kita vertus, jeigu apylinkės teismas manė, jog išteisintoji galėjo sąžiningai klysti, tuomet primintina, jog panašaus pobūdžio klaida gali būti pripažinta sąžininga tik tuomet, kai asmuo turėjo pakankamą pagrindą pagrįstai tikėti, kad tokios žinios yra arba gali būti teisingos (pvz. kai tokios žinios kildinamos iš suklastotų rašytinių įrodymų arba tiesioginių ir pagrįstų abejonių negalinčių kelti tiesioginių liudytojų teiginių). Visa tai leidžia neabejotinai spręsti, kad privataus kaltinimo tvarka nukentėjusioji pateikė pakankamai įrodymų, kurie visiškai patikimai patvirtina, kad išteisintosios elgesys, pasireiškęs tokios informacijos paskleidimu, yra pakankamai pavojingas, kad tokį veikimą būtų galima pagrįstai laikyti ne civilinės, bet baudžiamosios teisės pažeidimu.Atsikirtimu į nukentėjusiosios I. B. apeliacinį skundą, išteisintoji T. K. prašo nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį.Atsikirtime nurodoma, jog tai, ką išteisintoji pasakė apie I. B., galima vertinti tik kaip bendro pobūdžio pasisakymus, ne daugiau. Tai pilnai patvirtina ir liudytojai R. G. bei D. K.. Išteisintosios nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visus bylos duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad jos veiksmai nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad juos būtų galima pripažinti nusikaltimu.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje išteisintoji T. K. ir jos gynėjas prašė privačios kaltintojo - nukentėjusiosios I. B. apeliacinį skundą atmesti.Privačios kaltintojos - nukentėjusiosios I. B. apeliacinis skundas atmetamasApeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad T. K. nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų nuostatų nepažeidė, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų ir nesutikti su apylinkės teismo padarytomis išvadomis.Iš nukentėjusiosios I. B. apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nurodo, jog byloje surinktų įrodymų visuma yra pakankama, kad būtų galima pagrįstai nuspręsti, jog T. K. paskleidė visas kaltinimo pagrindą sudarančias žinias, t. y. padarė BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tačiau kolegija su apeliantės skundo argumentais nesutinka ir pažymi, jog nukentėjusioji savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo remtis jos dėstomu aplinkybių vertinimu, o ne byloje esančiu ir išnagrinėtu duomenų visetu. Įrodymų įvertinimas yra teismo prerogatyva, įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas asmuo, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo garbę ir orumą. Objektyviai šmeižimas reiškiasi aktyviais veiksmais – tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu, t. y. perdavimu kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015). Šmeižimas padaromas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis), tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti.Nagrinėjamu atveju T. K. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad savo namuose, girdint R. G. ir D. K., tyčia, siekdama paniekinti ir pažeminti nukentėjusią I. B., pakirsti kito asmens, t. y. V. K. pasitikėjimą nukentėjusiąja I. B., paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad I. B., būdama faktiniuose santuokiniuose ryšiuose su V. K., buvo jam neištikima su kitu asmeniu, kuris už tai netgi nupirko jai automobilį ir duodavo pinigų. Ištyręs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas T. K. veiksmuose nenustatė tiesioginės tyčios ir tikslo paskleisti tikrovės neatitinkančios informacijos apie I. B., siekiant ją paniekinti ar pažeminti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka ir joms pritaria.Kaip matyti iš T. K. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, ji savo kaltės nepripažino ir parodė, kad 2016 m. kovo mėn.11 d. pas ją svečiuose buvo D. K. su R. G.. Pokalbio metu ji pasakė, kad I. B., tuo metu, kai gyveno su V. K., buvo jam neištikima, tačiau nesakė, kad I. B. gyveno dvigubą gyvenimą, kad jai buvo nupirktas automobilis ir kad jai duodavo pinigų. Tai pasakė bendro pokalbio metu ir neturėjo tikslo apšmeižti ar juodinti I. B. (t. 1, b. l. 57-59). Šias aplinkybes patvirtina ir pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų D. K. ir R. G. parodymai. Liudytoja R. G. parodė, kad su D. K. buvo svečiuose pas T. K.. Buvo įvairiausių kalbų, tame tarpe ir apie I. B.. T. K. sakė, jog yra girdėjusi, kad I. B. turėjo draugą būdama santykiuose su V. K.. T. K. jai sakė, kad kažkas iš jos aplinkos sutiko to vyro mamą ir kad ši pasakė, jog I. B. su tuo vyru turėjo santykius, ar buvo pora. Ji į šią kalbą nenorėjo gilintis ir klausytis, tai nebuvo pagrindinė pokalbio tema. Taip pat yra girdėjusi kalbas, kad buvo nupirktas automobilis to kito vyro, tačiau ar tai sakė T. K., ar girdėjo iš paties V. K. jo namų aplinkoje, neatsimena (t. 1, b. l. 60-61). Liudytojas D. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su R. G. buvo svečiuose pas T. K., tačiau nieko nešmeižė, neaptarinėjo. Iš V. K. buvo girdėjęs apie I. B. neištikimybę dar iki apsilankymo pas T. K. (t. 1, b. l. 61). Abejoti šių liudytojų parodymais teismas neturi visiškai jokio pagrindo, duomenų, jog liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi nėra. Jokių kitų objektyvių duomenų ar tiesioginių įrodymų, galinčių paneigti T. K. parodymus taip pat nėra.Dėl apeliantės skundo argumento, jog išteisintoji T. K. tik tariamai vadovavosi susiformavusia nuomone, aukštesnysis teismas pažymi, jog tiek liudytojai D. K., R. G., patvirtino, jog dar prieš apsilankymą pas T. K. yra girdėję apie galimą I. B. neištikimybę, tiek liudytojas M. V. parodė, kad darbe yra girdėjęs, jog T. ir I. buvo pora (t. 1, b. l. 62), todėl atsižvelgiant į šias aplinkybės nėra pagrindo abejoti, jog ir T. K. turėjo tokios informacijos ir, vadovaudamasi susiformavusia nuomone, tiesiog išsakė savo nuomonę apie šį faktą privataus pokalbio metu. Aptartų aplinkybių kontekste aukštesnysis teismas taip pat pažymi, kad nusikaltimu nelaikomas tiesiog nepalankios asmeniui informacijos pateikimas, nenustačius tikslo paniekinti, pažeminti žmogų ar pakirsti pasitikėjimą juo.Įvertinus šias aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad T. K. pasakymas apie I. B. neištikimybę buvo grindžiamas jos susiformavusia nuomone apie šių žinių teisingumą. Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad T. K. nesiekė tyčia apšmeižti nukentėjusiąją I. B., paskleisti apie ją tikrovės neatitinkančias žinias, ją pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą ja.Nors nukentėjusioji skunde itin akcentuoja SMS žinutes tarp T. K. ir V. K. bei jų turinį ir nurodo, kad tai patvirtina, jog išteisintoji paskleidė visas kaltinimo pagrindą sudarančias žinias, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka ir pažymi, jog kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, privataus kaltinimo proceso bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia nukentėjusiojo skundas, o vadovaujantis BPK 415 straipsnio 1 dalimi, 255 straipsniu, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. I. B. T. K. tuo, kad ši tikrovės neatitinkančią informaciją tiek skambindama telefonu, tiek siųsdama SMS žinutes paskleidė ir V. K., nekaltino, todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas T. K. V. K. siųstų SMS žinučių ir jų turinio, sprendžiant T. K. kaltės klausimą, nevertina.Taigi esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad išteisintoji šioje byloje nesiekė tyčia apšmeižti nukentėjusiąją ir paskleisti tikrovės neatitinkančias žinias apie ją, todėl T. K. pagrįstai išteisino dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs teismas aplinkybių, kurios leistų padaryti priešingas išvadas taip pat nenustatė.Apeliaciniame skunde nukentėjusioji taip pat prašo tenkinti jos pareikštą civilinį ieškinį, tačiau konstatavus, jog T. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).