- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-04
- Bylos Nr.
- 1A-376-245/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00026-2020-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Vingilė, Kęstutis Dargužis, Jurga Vasiliauskienė
- Nuteistasis
- S. P.
- Advokatai
- Justinas Borevičius
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės,
specialistui K. R. (dalyvavimas užtikrintas garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. gynėjo advokato Justino Borevičiaus apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2021 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. S. P. (toliau – S. P.) pagal BK 235 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, t. y. 2019 m. kovo 28 d. 16.26 – 16.50 val. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariate, Kauno g. 28, Jurbarkas, apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-04276-19 metu, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, melagingai parodė, kad 2019 m. sausio 29 d. apie 00.20 val. jam paskambino S. V. (toliau – S. V.), kurį, jo prašymu, pusės valandos laikotarpyje, parvežė iš (duomenys neskelbtini) k. į (duomenys neskelbtini) r. (duomenys neskelbtini) k., prie S. V. automobilio „BMW 530“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
1.1. Po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2019 m. rugsėjo 12 d. 13.33 – 15.33 val. Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmuose, Vytauto Didžiojo g. 21, Jurbarkas, teisiamojo posėdžio metu, apklausiamas kaip liudytojas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-927-670/2019, išaiškinus pilietinę priedermę ir pareigą teisingai papasakoti visą, kas jam žinoma byloje, ir pasirašytinai įspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingus parodymus, davė melagingus parodymus, nurodydamas, kad 2019 m. sausio 29 d. naktį, po 00.00 val. jam paskambinęs S. V. prašė jį pavežti, ir kurio prašymu nuvykęs į (duomenys neskelbtini) k., paėmęs prie parduotuvės „A.“ S. V., parvežė jį į (duomenys neskelbtini) r. (duomenys neskelbtini) k., prie S. V. automobilio „BMW 530“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) – nes 2019 m. gruodžio 30 d. Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų nuosprendžiu pripažinus S. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1871 redakcija), nustatyta, kad liudytojo S. P. parodymai prieštarauja nusprendžiu nustatytoms aplinkybėms, ką patvirtina ir 2020 m. kovo 20 d. Kauno apygardos teismo priimtas nuosprendis, įsiteisėjęs nuo jo paskelbimo dienos, kuriame sutinkama su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo S. V. kaltės padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1871 redakcija) numatytą nusikaltimą, bei kuriame sutinkama su pirmos instancijos teismo nuosprendyje atliktu nuteistojo S. V. ir liudytojo S. P. parodymų vertinimu, kad, atsižvelgiant į tuo metu buvusias oro bei kelio sąlygas bei įvertinus atstumą, kurį turėjo nuvažiuoti S. P., tokio atstumo per nustatytą laiką objektyviai įveikti nebuvo galimybės.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo nuosprendį ir S. P. išteisinti.
2.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neginčijamais įrodymais nepaneigė galimybės, jog S. P. per tam tikrą fiksuotą laiko intervalą turėjo realią galimybę nuvykti iš savo namų į (duomenys neskelbtini) kaimą, paimti iš ten S. V. ir nuvežti jį į eismo įvykio vietą, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, todėl konstatuodamas, kad apeliantas davė melagingus parodymus, apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų.
2.2. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje remdamasis jau išnagrinėtoje kitoje baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis iš esmės laikė jas įrodytomis ir taip pažeidė esminį įrodymų vertinimo baudžiamajame procese principą, jog jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Apelianto gynėjo teigimu, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, spręsdamas objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo apelianto veiksmuose klausimą, neturėjo jokio pagrindo vadovautis kitoje byloje nustatytomis aplinkybėmis ir remtis jomis, kaip prejudiciniais faktais, bet privalėjo visus bylai svarbius duomenis bei įrodymus vertinti iš naujo pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
2.3. Skunde nurodoma, kad tiek skundžiamame nuosprendyje minimame Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2019 m. gruodžio 30 d. nuosprendyje, tiek Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 20 d. nuosprendyje, kurių pagrindu S. V. buvo pripažintas kaltu padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje nurodytą nusikaltimą, yra nurodytos akivaizdžiai faktinių susidariusios situacijos neatitinkančios aplinkybės. Apelianto gynėjas nurodo, kad iš byloje esančio 2020 m. lapkričio 16 d. antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, bendras atstumas, kurį turėjo įveikti S. P. nuo savo namų iki parduotuvės (duomenys neskelbtini) k., nuo kurios jis paėmė S. V., ir nuo minėtos parduotuvės iki eismo įvykio vietos (duomenys neskelbtini) k., yra 16,2 km. Šis faktas yra objektyvus ir laikytinas visiškai įrodytu. Tuo tarpu tiek Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2019 m. gruodžio 30 d. nuosprendyje, tiek ir Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 20 d. nuosprendyje, kuriais rėmėsi bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, yra nurodyta, jog S. P. negalėjo paimti S. V. nuo parduotuvės (duomenys neskelbtini) ir nuvežti jį į įvykio vietą, nes per 17 min. nuvažiuoti 18 km ir grįžti atgal objektyviai neįmanoma. Apelianto gynėjas skunde nurodo, kad abu aukščiau nurodyti kitą baudžiamąją bylą nagrinėję teismai iš esmės sprendė, jog atstumas, kurį turėjo įveikti apeliantas sudarė 36 km, kai tuo tarpu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantys neginčijami įrodymai akivaizdžiai patvirtina, jog jis buvo beveik 20 km trumpesnis, t. y. 16,2 km.
2.4. Skunde pažymima, kad S. P. Marijampolės apylinkės teisme nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-927-670/2019 buvo apklaustas kaip liudytojas, todėl jo procesinis statusas niekaip neleido jam skųsti, ginčyti ir nesutikti su minėtoje byloje, o taip pat ir Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 20 d. nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje priimtu nuosprendžiu. Apelianto gynėjo teigimu, S. P. apie minėtus procesinius dokumentus nieko nežinojo. S. P. taip pat neturėjo teisės prašyti, kad iš minėtų procesinių sprendimų motyvuojamosios dalies būtų pašalintos faktinės situacijos neatitinkančios, su juo susijusios, aplinkybės. Iš bylos duomenų matyti, kad policijos pareigūnai į eismo įvykio vietą atvyko 2019 m. sausio 29 d. 00.41.48 val., t. y. 48 sekundėmis vėliau nei skundžiamame nuosprendyje rėmėsi teismas. Tokia situacija, pasak apelianto gynėjo, susidarė dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu buvo atmesti S. P. prašymai prijungti S. V. baudžiamosios bylos duomenis. S. P. gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje netinkamai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su laiko tarpo, turinčio reikšmės tiriant apelianto veiką, apskaičiavimu. Teismas nurodė, kad laiko intervalo pradžia galima laikyti 2019 m. sausio 29 d. 00.24 val., kai M. J.-J. BPC pranešė, jog važiuojant nuo (duomenys neskelbtini) miesto link (duomenys neskelbtini) kaimo nuo kelio nuvažiavęs automobilis „BMW“, S. V. esant įvykio vietoje, o pabaiga – 00.41 val., kai policijos pareigūnai atvyko į eismo įvykio vietą, kurioje jau buvo S. P. ir S. V.. Teismas suskaičiavo laiką tarp M. J.-J. skambučio į BPC, tarp S. V. skambučio S. P. ir tarp policijos pareigūnų atvykimo, sulygino šį laiką su antstolės FAKP nurodytu laiku ir padarė išvadą, kad yra 40 sekundžių neatitikimas. Tačiau, apelianto gynėjo teigimu, byloje nėra surinkta įrodymų, kurie leistų neginčijamai teigti, kad realus laiko tarpas nuo pranešimo BPC apie eismo įvykį iki policijos pareigūnų atvykimo į eismo įvykio vietą, negalėjo būti ilgesnis nei 17 min., kurias nurodo pirmosios instancijos teismas. M. J.-J. pranešimo apie pastebėtą eismo įvykį laikas yra užfiksuotas BPC naudojamoje informacinėje sistemoje, tuo tarpu pareigūnų atvykimo laikas yra fiksuotas ne pagal BPC naudojamos, bet pagal Marijampolės AVPK Jurbarko PK naudojamos informacinės sistemos duomenis, nežinant kokiu būdu jie įvesti.
2.5. Skunde teigiama, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog BPC ir policijos naudojamos informacinės sistemos vidiniai laikrodžiai veikia sinchroniškai bei tarpusavyje neturi jokios laiko paklaidos. Byloje nesant neginčijamų įrodymų apie paklaidos tarp BPC ir policijos informacinių sistemų vidinių laikrodžių nebuvimą, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, jog laiko tarpas, turintis reikšmės tiriant S. P. veiką, yra 17 minučių, nes byloje nėra paneigta abejonė, jog šis laiko tarpas dėl paklaidos buvimo galėjo būti ir ilgesnis. Pasak apelianto gynėjo, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad M. J.-J. pranešimo į BPC laikas yra objektyvus. Dar daugiau, nėra visiškai aišku, kuo remiantis nustatytas policijos pareigūnų atvykimas į įvykio vietą. Ar tai nustatyta pagal Marijampolės AVPK Jurbarko rajono PK naudojamos informacinės sistemos duomenis, ar įvesti policijos patrulių ranka, ar policijos budėtojo. Nėra įrodymų, kad BPC sistemos laikrodis ir policijos įstaigos laikrodis sinchronizuotas. Skunde nurodoma, kad iš esmės tas pats pasakytina ir apie kitus pirmosios instancijos teismo atliktus laiko, turinčio įtakos apelianto veikos tyrimui, skaičiavimus. Skundžiamame nuosprendyje teismas tarpusavyje lygina laiką, nustatytą iš S. V. pokalbių UAB „Tele2“ tinkle išklotinės su Marijampolės AVPK Jurbarko rajono PK naudojamos informacinės sistemos duomenimis. Atlikęs tokius laiko palyginus pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuo to laiko, kai S. P. 2019 m. sausio 29 d. 00.27.17 val. baigė pokalbį telefonu su S. V. iki 00.41 val., kai įvykio vietoje pasirodė policijos pareigūnai, praėjo 13 min. 43 sek., tačiau yra akivaizdu, jog tokių pirmosios instancijos teismo išvadų negalima patikrinti jokiais byloje esančiais įrodymais, kadangi byloje nėra duomenų, jog tarp UAB „Tele2“ naudojamos skambučių laiko fiksavimo sistemos ir policijos informacinių sistemų vidinių laikrodžių nėra laiko paklaidos. Dar daugiau, jau nurodyta, kad policijos pareigūnų atvykimas fiksuotas 00.41.48 val., t. y., 48 sekundėmis vėliau nei rašo teismas. Egzistuojant minėtai laiko paklaidai ir policijos informacinės sistemos vidiniam laikrodžiui atsiliekant nuo UAB „Tele2“ naudojamos skambučių laiko fiksavimo sistemos laikrodžio, galėjo susidaryti keliolikos sekundžių ar net kelių minučių laiko skirtumas, kuris patvirtintų, kad nuo to momento, kai S. P. baigė pokalbį telefonu su S. V. iki policijos pareigūnams atvykstant į įvykio vietą, realiai praėjo ilgesnis nei teismo nustatytas 13 min. 43 sek. laikotarpis. Apelianto gynėjas nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais svarbias teisingam sprendimui priimti aplinkybes. Todėl egzistuoja pagrindas daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodymų vertinimo baudžiamojoje byloje taisykles, nes laiko skaičiavimus, kuriais grindė apelianto melagingų parodymų faktą, atliko nevertindamas galimos laiko paklaidos egzistavimo ir nepatikrinęs pirminių šaltinių, kuriuose laikas fiksuotas, t. y. iš esmės remdamasis prielaidomis apie tai, jog skirtingų sistemų vidiniai laikrodžiai rodo identiškai tikslų laiką, kas yra objektyviai neįmanoma.
2.6. Skunde teigiama, kad LHT pažymos duomenys visiškai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas apie tai, jog 2019 m. sausio 29 d. naktį hidrometeorologinės eismo sąlygos buvo tokios blogos, jog S. P. turėjo važiuoti mažesniu nei antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodytu greičiu. Pasak apelianto gynėjo, skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo sutikti su minėtų liudytojų subjektyviu vertinimu, kad dėl oro sąlygų tuo metu maksimalus važiavimo greitis galėjo būti iki 70 km/ val. Tokia išvada apie maksimalų vairavimo greitį apskritai galėjo būti padaryta tik po tam tikrų ekspertizių atlikimo, kurios šioje byloje atliekamos nebuvo. Skunde pažymima, kad kelias nuo įvykio vietos iki (duomenys neskelbtini) kaimo yra rajoninis kelias Nr. 1704. Šis kelias platus, be staigių posūkių, asfaltuotas, nuolatos prižiūrimas ir valomas, maksimalus leistinas greitis šiame kelyje yra 90 km/val., todėl juo galima važiuoti pakankamai greitai. Apeliantas juo dažnai važinėja, todėl minėtas kelias jam yra gerai žinomas. 2019 m. sausio 29 d. naktį apeliantas šiuo keliu važiavo techniškai tvarkingu, žiemos sezonui parengtu nuosavu automobiliu, ant kurio buvo sumontuotos kokybiškos naujos žieminės padangos, todėl oro sąlygos, t. y. 2-4 mm storio sniego danga (net jei kelias nevalytas), jo važiavimo greičiui jokios įtakos daryti negalėjo.
2.7. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. S. P. gynėjo teigimu, akivaizdu, kad apklausiant asmenį kaip liudytoją, visada išlieka tikimybė, kad parodymai gali turėti subjektyvų atspalvį, kuris priklauso nuo parodymus duodančio asmens suvokimo apie įvykius ir reiškinius, apie kuriuos jis duoda parodymus, o subjektyvus, nors ir neteisingas faktinių aplinkybių suvokimas, negali būti laikomas pagrindu asmeniui pradėti baudžiamąjį persekiojimą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis S. P. ir S. V. parodymais sprendė, kad S. P. negalėjo su S. V. atvykti į eismo įvykio vietą kelios minutės prieš joje pasirodant policijos pareigūnams, tačiau apelianto gynėjas su tokia teismo išvada nesutinka. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad S. V. aptariamu laikotarpiu buvo neblaivus, duodamas parodymus baudžiamojoje byloje teigė, kad dalies įvykių neatsimena, o atvykę policijos pareigūnai jam nustatė daugiau nei 2 promilių girtumą. Dėl šios priežasties jo parodymai apie tai, kada į eismo įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai, negalėjo teismo būti vertinami kaip objektyvūs ir neginčijami. Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi 2020 m. spalio 15 d. t. y., po daugiau nei pusantrų metų po eismo įvykio teismo posėdžio metu apelianto duotais paaiškinimais, tačiau visiškai neatsižvelgė į jo iš karto po eismo įvykio ir vėliau S. V. byloje bei ikiteisminiame tyrime šioje byloje duotus parodymus. Apelianto gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vadovavosi tik tais S. P. paaiškinimais, kurie iš esmės yra naudingi valstybiniam kaltinimui, o apelianto parodymų, kurie patvirtina jo nurodytą įvykių versiją, nepagrįstai nevertino.
2.8. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai sureikšmino S. V. jungimosi prie mobiliojo ryšio bokštų (celių) duomenis, o teismo išvados, kad 2019 m. sausio 29 d. skambučio metu, 00.33 val., S. V. dar buvo įvykio vietoje (duomenys neskelbtini) kaime, buvo padarytos klaidingai vertinant faktines aplinkybes. Šiuo atveju tiek skundžiamame nuosprendyje minimoje S. V. skambučių išklotinėje, tiek ir jos apžiūros protokole, yra užfiksuota tik jungimosi prie konkretaus bokšto (celės) duomenys, kas gali patvirtinti tik jo buvimo vietą prisijungto bokšto veikimo aprėpties zonoje, bet niekaip neįrodo, kurioje konkrečioje šios aprėpties vietoje S. V. tuo metu buvo. Dėl šios priežasties skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo daryti išvados apie konkrečią S. V. buvimo vietą vien tik iš jo skambučio išklotinės duomenų apie jo mobiliojo ryšio telefonu prisijungimus prie vieno ar kito mobiliojo ryšio bokšto (celės). Kuo didesnė bazinės stoties aprėpties zona, tuo mažesnis objekto pozicionavimo tikslumas. Iš byloje esančio UAB „Tele2“ pateikto 2020 m. gruodžio 3 d. rašto Nr. SD-32838 matyti, kad miesto celės veikimo spindulys dažniausiai yra 0,2 -1 km antenos spinduliavimo kryptimi. Užmiestyje – 5-20 km. Dėl šios priežasties objektas, esantis toje pačioje vietoje, keičiantis bazinių stočių veikimo stiprumui, kokybiškumui, taip pat gamtos reiškiniams, reljefo ypatumams ir pan., gali jungtis prie skirtingų tą teritoriją aptarnaujančių celių. Skunde nurodoma, kad kaip matyti iš S. V. skambučių išklotinės, kurią skundžiamame nuosprendyje mini pirmosios instancijos teismas, laikotarpyje nuo 2019 m. sausio 29 d. 00.20 val. t. y. nuo to momento, kai S. V. galimai padarė eismo įvykį (duomenys neskelbtini) kaime, iki 00.33 val., kai jis antrą kartą susiekė su S. P., S. V. mobilusis telefonas buvo prisijungęs prie bokšto, esančio (duomenys neskelbtini) (celė (duomenys neskelbtini)), bokšto, esančio (duomenys neskelbtini) kaime (celė (duomenys neskelbtini)), ir bokšto, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) raj. (celė (duomenys neskelbtini)). Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį, jog bokšto, esančio (duomenys neskelbtini) kaime (celė (duomenys neskelbtini)), spindulio ilgis yra 23,6 km, bokšto esančio (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) raj. (celė (duomenys neskelbtini)), spindulio ilgis yra 15,1 km, o bokšto esančio (duomenys neskelbtini) (celė (duomenys neskelbtini)), spindulio ilgis yra 7,4 km. Apelianto gynėjo teigimu, byloje esantys S. V. paaiškinimai patvirtina, kad 00.33 val. jis antrą kartą susisiekė su S. P. ir nurodė, kad juda link (duomenys neskelbtini) kaimo. Šio skambučio metu S. V. telefonas buvo prisijungęs prie bokšto, esančio (duomenys neskelbtini) (celė (duomenys neskelbtini)). Bokšto esančio (duomenys neskelbtini) (celė (duomenys neskelbtini)) veikimo aprėptis apima ir teritoriją nuo (duomenys neskelbtini) kaimo judant link (duomenys neskelbtini) kaimo, baigiasi tik likus nedideliam atstumui iki jo, vadinasi, judėdamas link (duomenys neskelbtini) kaimo ir skambindamas apeliantui S. V. pagrįstai galėjo būti bokšto, esančio (duomenys neskelbtini) (celė (duomenys neskelbtini)), veikimo zonoje, todėl jo telefono aparatas galėjo prie jo prisijungti. Apelianto gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai S. P. buvimo vietą nustatinėjo remdamasis S. V. prisijungimų prie bokštų (celių) duomenimis.
2.9. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje apelianto kaltės, kaip subjektyviosios BK 235 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio, egzistavimo apskritai nenustatinėjo ir dėl jos buvimo visiškai nieko nepasisakė, bet apsiribojo tik objektyviosios nusikalstamos veikos sudėties požymių analize. Dėl šios priežasties, pasak S. P. gynėjo, egzistuoja pagrindas panaikinti skundžiamą nuosprendį dėl to, kad apelianto veiksmuose nebuvo nustatyti visi privalomi nusikalstamos veikos sudėties požymiai, kadangi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį kilti neužtenka vien tik objektyvios tikrovės neatitinkančių parodymų fakto nustatymo. Vien kai kurie apelianto duotų parodymų netikslumai, neatitikimai, savaime neįrodo, kad jis sąmoningai davė melagingus parodymus. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad apeliantas turėtų kokį nors realų motyvą, dėl kurio norėtų duoti tikrovės neatitinkančius parodymus dėl S. V. veiksmų atliekamame ikiteisminiame tyrime, o vėliau ir baudžiamojoje byloje. Skunde teigiama, kad apelianto ir S. V. nesieja jokie giminystės ar artimos draugystės santykiai, todėl nėra jokios priežasties daryti išvados, jog S. P. tyčia norėtų duoti ir duotų melagingus parodymus apie S. V. atliktus veiksmus tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo S. P. gynėjo advokato Justino Borevičiaus apeliacinis skundas atmetamas
4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK 320 straipsnio 3 dalis).
5. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Minėto straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš to išplaukia, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu bei nuspręsti ar jai grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Vertinant įrodymus privalu įvertinti kiekvieną iš jų atskirai bei jų visumą. Aukščiau aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visu įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
6. Nuteistojo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigdamas, kad pirmosios instancijos rėmėsi nepagrįstais įrodymais, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas, todėl apygardos teismas, vadovaudamasis BPK nuostatomis, patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, neišeidamas iš apeliacinių skundų ribų, t. y. patikrina ar pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, nepažeidė anksčiau aptartų normų, susijusių su įrodymų vertinimu.
7. Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundo nagrinėjimui pateiktos bylos medžiaga, apeliacinio skundo argumentais, skundžiamo nuosprendžio motyvais, taip pat su nagrinėjimo metu išreikalautoje byloje esančia medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą, nepažeisdamas BPK nuostatų, susijusių su įrodymų vertinimu, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko priėmė pagrįstą sprendimą pripažinti S. P. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje.
8. Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje.
9. Nagrinėjamu atveju S. P. kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį buvo pripažintas už tai, kad būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį dėl melagingų parodymų davimo, apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, davė melagingus parodymus, kad 2019 m. sausio 29 d. važiavo į (duomenys neskelbtini) kaimą parvežti S. V. į įvykio vietą. Bylos nagrinėjimo metu apygardos teismas išsireikalavo Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų baudžiamąją bylą Nr. 1-927-670/2019, kurioje S. V. buvo pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, remsis ne tik šioje byloje esančiais įrodymais, tačiau įvertins ir minėtoje baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, kurie yra reikšmingi nagrinėjant ir S. P. gynėjo apeliacinį skundą.
10. Nagrinėjamu atveju yra svarbu įvertinti aplinkybę, ar per tam tikrą laiko tarpą S. P. galėjo iš (duomenys neskelbtini) nuvažiuoti iki (duomenys neskelbtini) kaimo ir iš ten paėmęs S. V. grįžti į įvykio vietą, esančią (duomenys neskelbtini) kaime iki joje pasirodė policijos pareigūnai, tačiau siekiant kuo tiksliau išsiaiškinti nurodytą aplinkybę, būtina aptarti ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-927-670/2019 esančius įrodymus.
11. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 1-927-670/2019 esančio 2019 m. sausio 30 d. liudytojo apklausos protokolo (t. 1, b. l. 62 – 66) S. V. nurodė, kad 2019 m. sausio 28 d. apie 23.00 val. kartu su M. M. bei T. G. buvo (duomenys neskelbtini) mieste, kur vartojo alkoholį, tačiau nepamena su kuo. Liudytojas nurodė, kad M. M. ir T. G. alkoholio nevartojo. Pasak S. V., dėl suvartoto didelio kieko degtinės jis užmigo automobilyje ir atsibudo tik tuomet, kai automobilis jau buvo griovyje, (duomenys neskelbtini) kaime. Jis nurodė, kad kartu su M. M. bei T. G. išlipo iš automobilio, pakalbėjo. Minėti asmenys su kažkuo susiskambino ir išvažiavo, o jis liko prie automobilio ir greitai atvyko policijos pareigūnai. S. V. apklausos metu nurodė negalintis pasakyti, kas vairavo jo automobilį, nes važiuojant automobiliu jis miegojo. Jis taip pat nurodė, kad po įvykio jis dar paskambino S. P., kuris atvažiavo į įvykio vietą ir paskambino R. R., kuris atvažiavęs ištraukė S. V. automobilį. Minėtoje byloje taip pat buvo apklausta liudytoja M. J.-J., kuri 2019 m. sausio 31 d. apklausos metu (t. 1, b. l. 79 – 83) parodė, kad 2019 m. sausio 29 d. apie 00.10 val. kartu su vyru M. J. automobiliu važiavo keliu nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) kaimo. Netoli (duomenys neskelbtini) kaime esančios degalinės, kairėje kelio pusėje, važiuojant nuo (duomenys neskelbtini) pusės, griovyje pamatė automobilį BMW ir sustojo pažiūrėti kas nutiko. Liudytoja nurodė, kad iš kairės automobilio pusės (negalėjo tiksliai nurodyti ar iš vairuotojo, ar iš keleivio vietos) išlipo vyriškis, kuris priėjo prie jų automobilio ir paaiškino, kad važiuodamas automobiliu žiūrėjo į telefoną, bandė skambinti V., nepamatė kelio ir dėl to nesuvaldė automobilio bei įvažiavo į griovį. Jis prašė ištempti jo automobilį, kad galėtų važiuoti toliau. Buvo matyti, kad asmuo neblaivus ir sunkiai orientuojasi aplinkoje. Liudytoja nurodė, kad paaiškinus asmeniui, jog jo automobilio jie negali ištempti, užsidarė automobilio langą ir 00.24 val. ji paskambino BPC telefonu ir pranešė, kad nuo kelio nuvažiavo BMW automobilis, vairuotojas neblaivus, prašo ištempti jo automobilį, kadangi nori važiuoti toliau. Liudytoja nurodė, kad policijos pareigūnų nesulaukė, nes labai skubėjo, todėl nuvažiavo toliau. 2019 m. vasario 14 d. papildomos apklausos metu (t. 1, b. l. 84 – 85) liudytoja M. J.-J. patvirtino savo parodymus bei papildomai nurodė, kad apklausos metu, jai būnant komisariate, kažkas iš pareigūnų pateikė ant popieriaus lapo atspausdintą nuotrauką ir pasakė, kad šitą žmogų reikia apklausti, nes jis galimai vairavo automobilį. Liudytoja paklausė pareigūnų ar kalba eina apie tą patį atvejį, nes nuotraukoje esantį asmenį ji gerai pažįsta (tai buvo T. G.) ir ji nurodė, kad šis asmuo tikrai nevairavo automobilio. 2019 m. kovo 28 d. liudytojo apklausos metu (t. 1, b. l. 88 – 91) apklausiamas S. P. nurodė, kad 2019 m. sausio 29 d. 00.20 val. jam paskambino S. V. ir paprašė, kad padėtų ištraukti jo automobilį iš griovio. S. V. jam nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini). S. P. nurodė, kad jo manymu, per pusvalandį jis nuvažiavo į (duomenys neskelbtini). Važiuodamas pro (duomenys neskelbtini) kaimą jis matė nuo kelio į griovį nuvažiavusį automobilį BMW, žinojo, kad šis automobilis yra S. V.. Atvažiavęs į (duomenys neskelbtini) kaimą jis pamatė ant kelio stovinį S. V. ir pasiėmęs jį į automobilį grįžo į įvykio vietą (duomenys neskelbtini) kaime. Važiuojant S. V. jam paaiškino, kad stabdė pakeleivingas mašinas ir viena iš jų sustojo ir iš (duomenys neskelbtini) kaimo nuvežė jį į (duomenys neskelbtini) kaimą. S. P. nurodė, kad buvo sunku suprasti ką kalba S. V., kadangi šis buvo girtas. Atvažiavus prie į griovį nuvažiavusio S. V. automobilio tuoj pat pasirodė policijos pareigūnai ir S. P. jų paklausė ar galima iš griovio ištraukti automobilį. Policijos pareigūnams leidus S. P. bandė ištraukti automobilį, tačiau jam nepavyko, dėl ko jis paskambino kitam vairuotojui ir pastarajam ištraukus S. V. automobilį iš griovio, S. P. minėtą automobilį nuvairavo į (duomenys neskelbtini), kur yra S. V. namai. Apklausos metu S. P. nurodė, kad S. V. jam paaiškino, jog jis su kažkuo važiavo, tačiau S. P. nelabai suprato su kuo. Minėtoje byloje apklausiamas teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 20) S. V. nurodė, kad 2019 m. sausio 28 d. vakarą buvo išgėręs, nuėjo į parduotuvę, kur sutiko T. G., M. M. ir du nepažįstamus vyrus. Jie išvažiavo į (duomenys neskelbtini), ten išgėrė ir jis užmigo, o kai nubudo buvo įvažiavę į griovį. Išlipus iš automobilio T. G. ir M. M. kažkam paskambino, atvažiavo automobilis ir T. G. bei M. M. pasakę, kad greitai grįš, išvažiavo. Prie automobilio S. V. liko vienas, skambino S. P., po to sustojo tamsus automobilis ir nuvežė jį į (duomenys neskelbtini) kaimą, iš kur jį pasiėmė S. P. ir atvežė atgal prie automobilio. S. V. nurodė, kad vienas automobilis buvo sustojęs, klausė ar nereikia pagalbos, o kitas – nuvežė į (duomenys neskelbtini) kaimą. S. V. negalėjo nurodyti, kas vairavo jo automobilį, taip pat koks automobilis nuvežė jį į (duomenys neskelbtini). Jis taip pat nurodė, kad buvo sustojusi moteris (liudytoja M. J.-J.), kuri klausė, ar nereikia pagalbos, jis apsipyko su ja. Akivaizdu, kad S. V. teisiamojo posėdžio metu savo poziciją pakeitė, nurodydamas aplinkybę, kad prieš atvažiuojant policijos pareigūnams pakeleivingas automobilis jį nuvežė į (duomenys neskelbtini), o iš ten jį pasiėmė S. P.. Bylos nagrinėjimo metu taip pat paaiškėjo, kad įvykio metu T. G. galėjo būti Vilniaus oro uoste, kadangi grįžo iš (duomenys neskelbtini), o M. M. tuo metu buvo namuose. Iš aptartų aplinkybių matyti, kad pirmosios apklausos metu S. V. net nenurodė aplinkybės, kad po eismo įvykio jis buvo nuvykęs į (duomenys neskelbtini) kaimą, iš kur jį pasiėmė S. P.. Šią versiją pirmasis nurodė S. P. 2019 m. sausio 29 d. apklausos metu, todėl nagrinėjamu atveju būtina išsiaiškinti, ar buvo reali galimybė S. V., po eismo įvykio, spėti nuvykti iki (duomenys neskelbtini) kaimo ir spėti grįžti į įvykio vietą (duomenys neskelbtini) kaime, iki kol ten pasirodė policijos pareigūnai.
12. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje Nr. 1-927-670/2019 esančių duomenų, liudytoja M. J.-J. nurodė, kad į BPC ji paskambino 00.24 val. ir pranešė apie nuo kelio nuvažiavusį BMW markės automobilį ir neblaivų jo vairuotoją. Šią liudytojos nurodytą aplinkybę patvirtina byloje esantis internetinio tinklalapio polis.policija.lt išrašas (t. 2, b. l. 31-32), kuriame nurodyta, kad pranešėjo skambučio pradžios data ir laikas yra 2019 m. sausio 29 d. 00.24 val. Akivaizdu, kad minėtu laiku liudytoja nebuvo nuvažiavusi nuo įvykio vietos taip toli, kad negalėtų jos matyti. Liudytoja nenurodė, kad jai beskambinant į BPC ji būtų mačiusi, jog prie S. V. automobilio sustojo kitas automobilis, todėl darytina išvada, kad 00.24 val. S. V. vis dar buvo prie savo automobilio. Kaip nurodė pats S. V., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, po to, kai liudytoja M. J.-J. nuvažiavo su vyru, po poros minučių prie jo sustojo kitas automobilis. Vadinasi, automobilis prie S. V. turėjo sustoti maždaug 00.26 val. – 00.27 val. Akivaizdu, kad sustojus nepažįstamam vairuotojui, S. V. iš karto nesėdo į automobilį, kadangi jis turėjo minėto automobilio vairuotojui nupasakoti esamą situaciją ir paprašyti jį pavežti iki (duomenys neskelbtini) kaimo, be to, kaip nurodė ir S. P., S. V. dėl savo neblaivumo kalbėjo labai nerišliai ir buvo sunku jį suprasti, todėl darytina išvada, kad iš (duomenys neskelbtini) kaimo S. V. su nežinomu automobiliu galėjo pajudėti maždaug 00.29 val. – 00.30 val. Iš byloje esančio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (t. 1, 134) matyti, kad antstolė konstatavo, jog kelionė iš (duomenys neskelbtini) kaimo į (duomenys neskelbtini) kaimą važiuojant 70 – 80 km/h greičiu užtruko 6,40 min. Vadinasi, kad (duomenys neskelbtini) kaime S. V. galėjo būti maždaug 00.35.40 val. – 00.36.40 val. Iš (duomenys neskelbtini) kaimo nuvažiuoti atgal į įvykio vietą antstolei užtruko 6,33 min, todėl darytina išvada, kad jei S. P. paėmė S. V. iš (duomenys neskelbtini) kaimo, įvykio vietoje jie anksčiausiai galėjo būti maždaug 00.42.17 val. Reikia atsižvelgti dar ir į tas aplinkybes, kad paimant pakeleivį užtrunka šiek tiek laiko kol jis įsėda į automobilį, taip pat S. P. reikėjo automobilį apsukti atgal, kad galėtų vėl grįžti į (duomenys neskelbtini) kaimą, todėl akivaizdu, kad S. P. ir S. V. neturėjo jokios realios galimybės įvykio vietoje atsidurti anksčiau nei į ją atvyko policijos pareigūnai, t. y. 00.41.48 val. Nors nuteistojo gynėjas ginčija apylinkės teismo skaičiavimus, tačiau teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju įtakos neturi keliolikos ar keliasdešimties sekundžių paklaida. Vertinant M. J.-J. parodymus, kurie patvirtinti kitais byloje esančiais įrodymais, kartu su S. V. parodymais, darytina išvada, kad po to, kai liudytoja išvyko iš įvykio vietos, iki atvykstant policijos pareigūnams, S. V. neturėjo jokios realios galimybės nuvykti iki (duomenys neskelbtini) kaimo bei grįžti atgal į įvykio vietą (duomenys neskelbtini) kaime. Būtina įvertinti ir tai, kad tą naktį oro sąlygos buvo nepalankios, tai patvirtina tiek liudytojos M. J.-J. parodymai, LHT pažyma (t. 2, b. l. 14), liudytojo R. R. parodymai (t. 1, b. l. 115). Teismo vertinimu, ši nustatyta esminė aplinkybė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, S. P. nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, t. y., kad 2019 m. sausio 19 d. naktį jis iš (duomenys neskelbtini) kaimo paėmė S. V. ir parvežė jį į įvykio vietą (duomenys neskelbtini) kaime, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje.
13. Priimant skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nustatant aptariamo įvykio aplinkybes, esminės reikšmės turi S. V. telefono numerių skambučių išklotinės bei jų patikrinimas su S. P. ir S. V. duotais parodymais. Byloje esančios skambučių išklotinės (t. 1, b. l. 140 – 144) patvirtina aplinkybę, kad pirmą kartą S. V. su S. P. susisiekė 00.26.29 val. Šio pokalbio metu S. P. sužinojo apie nuo kelio nuvažiavusį S. V. automobilį. S. V. S. P. nurodė kur jis turi atvažiuoti. Taip nurodė ir pats nuteistasis savo rašytiniuose parodymuose (t. 2, b. l. 12 -13). Šie parodymai patvirtina aplinkybę, kad 00.26 val. S. V. vis dar buvo įvykio vietoje, kaip tai nurodyta ir šios nutarties 12 punkte. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas UAB „TELE2“ specialistas K. R. (t. 2, b. l. 131), kuris nurodė, kad vertinant aplinkybes, prie kurio bokšto jungiasi mobiliojo ryšio aparatas, svarbu įvertinti tai, kad mobiliojo ryšio aparatas jungiasi nebūtinai prie arčiausio bokšto, o jungiasi prie to bokšto, kurio signalas yra stipresnis. Į bylą nuteistojo gynėjas pateikė žemėlapius, žyminčius bokštų aprėpties zonas ir specialistas K. R. paaiškino, kad ten, kur minėta zona yra stipri, tikėtina, kad prie jos prisijungs mobiliojo ryšio aparatas, tačiau yra daug faktorių, kuriuos reikia įvertinti, pvz. reljefas ar tai, kiek minėtoje zonoje yra prisijungę vartotojų. Prie kurios celės prijungiamas vartotojas, nusprendžia pati įranga, todėl nėra taisyklės, kad mobiliojo ryšio aparatas prisijungs prie raudonos zonos, t. y. prie stipriausios zonos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinybės vertinti S. P. ir S. V. prisijungimų prie bokštų, kadangi pagal šią informaciją nėra galimybės tiksliai nustatyti aplinkybės, kur tuo metu galėjo būti asmenys, juo labiau, kad atstumai tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimo bei (duomenys neskelbtini) kaimo ir (duomenys neskelbtini) kaimo yra tikrai nedideli.
14. Niekuo nepagrįsti ir nuteistojo gynėjo skundo argumentai, kuriais jis teigia, kad nėra įrodymų, jog BPC sistemos laikrodis ir policijos įstaigos laikrodis sinchronizuotas. Advokatas nepateikia jokių jo teiginius pagrindžiančių objektyvių įrodymų. Nuteistojo gynėjas savo skundo teiginius grindžia prielaidomis, nenurodydamas jokių objektyvių priežasčių, kurių pagrindu būtų galima abejoti byloje esančio polis.policija.lt išraše esančia informacija. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjas nurodė, kad jis atliko bandymą su kolegomis ir visų jų laikrodžiai rodė skirtingą laiką, tačiau teismo vertinimu, tai nėra objektyvus įrodymas, pagrindžiantis jo skundo argumentus, todėl jie atmetami kaip nepagrįsti.
15. Skunde teigiama, kad LHT pažymos duomenys visiškai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas apie tai, jog 2019 m. sausio 29 d. naktį hidrometeorologinės eismo sąlygos buvo tokios blogos, jog S. P. turėjo važiuoti mažesniu nei antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodytu greičiu. Kaip matyti iš byloje esančios LHT pažymos (t. 2, b. l. 14) joje nurodyta, kad 2019 m. sausio 29 d. nuo 00.00 val. iki 00.03 val. iškrito 2,0 mm kritulių. Prieš tai krituliai buvo fiksuoti 2019 m. sausio 28 d. nuo 21.00 val. iki 00.00 val., kritulių iškrito 1,9 mm. Nuteistojo gynėjas, remdamasis minėta LHC pažyma, skunde nurodo, kad 2019 m. sausio 29 d. ant kelio dangos buvo iškritę 2 – 4 mm storio sniego danga, tačiau jis nenurodo kitų pažymoje nurodytų aplinkybių. Joje nurodyta, kad 2019 m. vasario 28 d. vakare ir 2019 m. sausio 29 d. naktį snigo, o sniego dangos storio stebėjimai (duomenys neskelbtini) automatinės agrometeorologijos stotyje nėra vykdomi. Be to, pažymėtina ir tai, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas R. R. nurodė (t. 1, b. l. 15 – 16), kad 2019 m. sausio 29 d. naktį pustė ir kelias buvo užpustytas bei nenuvalytas. Tokias pat aplinkybes nurodė ir teisme apklausta policijos pareigūnė J. B. (t. 1, b. l. 13), kuri paaiškino, kad 2019 m. sausio 29 d. naktį buvo prisnigta ir pustė. Šią aplinkybę nurodė ir liudytoja M. J.-J. (t. 1, b. l. 13), kur ji paaiškino, kad minėtą naktį buvo daug prisnigę, keliai buvo nenuvalyti, ant kelio provėžų nebuvo. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad minėtoje LHT pažymoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) artimiausios (duomenys neskelbtini) automatinės meteorologijos stoties duomenimis 2019 m. sausio 29 d. 00.00 val. sniego dangos storis buvo 15 cm., todėl S. P. negalėjo važiuoti didesniu greičiu, nei buvo nurodyta antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Priešingai, jo greitis galėjo būti mažesnis nei minėtame protokole, todėl akivaizdu, kad S. P. ir S. V. įvykio vietoje nebūtų spėję atsidurti anksčiau už policijos pareigūnus.
16. Nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Skunde teigiama, kad apklausiant asmenį kaip liudytoją, visada išlieka tikimybė, kad parodymai gali turėti subjektyvų atspalvį, kuris priklauso nuo parodymus duodančio asmens suvokimo apie įvykius ir reiškinius, apie kuriuos jis duoda parodymus, o subjektyvus, nors ir neteisingas faktinių aplinkybių suvokimas, negali būti laikomas pagrindu asmeniui pradėti baudžiamąjį persekiojimą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Teismo vertinimu, anksčiau aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad S. P., apklausiamas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje Nr. 1-927-670/2019 nurodė būtent tikrovės neatitinkančias aplinkybes, o ne subjektyviai vertino susiklosčiusią situaciją. Anksčiau aptarti įrodymai patvirtina aplinkybę, kad S. P. nurodytos aplinkybės neatitiko faktinės situacijos, o savo parodymais jis siekė padėti S. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik tais S. P. parodymais, kurie yra naudingi valstybiniam kaltinimui. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus lygino tarpusavyje, nei vienam iš jų nesuteikdamas išskirtinės reikšmės, todėl nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, kadangi S. P. kaltė įrodyta byloje surinktais ir tinkamai ištirtais įrodymais.
17. Skunde teigiama, kad vien kai kurie apelianto duotų parodymų netikslumai, neatitikimai, savaime neįrodo, kad jis sąmoningai davė melagingus parodymus. Šiuos skundo argumentus nuteistojo gynėjas grindžia ta aplinkybe, kad S. P. su S. V. nesieja jokie giminystės ar artimos draugystės santykiai, todėl, pasak skundo autoriaus, S. P. neturėjo jokio motyvo duoti tikrovės neatitinkančius parodymus. Pasak nuteistojo gynėjo, pirmosios instancijos teismas S. P. kaltės, kaip subjektyviosios BK 235 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio, egzistavimo apskritai nenustatinėjo ir dėl jos buvimo visiškai nieko nepasisakė, apsiribodamas tik objektyviosios nusikalstamos veikos sudėties požymių analize. Teismas sutinka, kad subjektyviosios pusės požymių nustatymas yra susijęs su objektyviaisiais nusikaltimo požymiais ir atsietai nėra vertinamas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad S. P. dėl įvykio parodymus davė kelis kartus (ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme, taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus), nurodydamas, kad jis S. V. iš (duomenys neskelbtini) kaimo parvežė į įvykio vietą (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau jo parodymai buvo paneigti kitų baudžiamosiose bylose suriktų įrodymų. Vertinant S. P. psichinį santykį su įvykdyta nusikalstama veika, matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o byloje nėra surinkta jokių duomenų apie jo laisvos valios suvaržymą, kas galėjo nulemti melagingų parodymų davimą. Vadinasi, S. P., žinodamas savo procesinę padėti bei teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą bei duoti teisingus, tikrovę atitinkančius parodymus. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad S. P. būtų nesupratęs įspėjimo už melagingų parodymų davimą esmės, todėl teisėjų kolegija daro pagrįstą išvadą, kad S. P. suvokė, jog elgiasi neteisėtai ir norėjo taip elgtis, todėl akivaizdu, kad nuteistasis tiesiogiai realizavo visus jam inkriminuoti nusikaltimo, numatyto BK 235 straipsnio 1 dalyje, požymius, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują – nuteistąjį išteisinantį nuosprendį, kaip to prašoma skunde, pagrindo nėra.
18. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas BPK įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Nors pirmosios instancijos teismas ir rėmėsi kitoje byloje surinktais įrodymais, tačiau nėra pagrindo teigti, kad minėti įrodymai buvo tinkamai neįvertinti. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija taip pat išanalizavo baudžiamojoje byloje Nr. 1-927-670/2019 esančius liudytojų parodymus, kadangi tik tinkamai įvertinus minėtus įrodymus, galima spręsti klausimą dėl S. P. parodymų patikimumo. Nors byloje atlikti paskaičiavimai ir gali turėti keliolikos ar keliasdešimties sekundžių paklaidą, tačiau net ir esant minėtai paklaidai, darytina išvada, kad įvykio vietoje S. P. ir S. V. negalėjo atsidurti anksčiau už policijos pareigūnus. Akivaizdu, kad oro sąlygos buvo prastos, todėl S. P. negalėjo važiuoti didesniu nei antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodytu greičiu. Nors apylinkės teismas rėmėsi duomenimis dėl mobiliojo ryšio aparato prisijungimų prie bokšto, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pakako atlikti paskaičiavimus, skaičiuojant laiko tarpą nuo liudytojos M. J.-J. skambučio į BPC iki policijos pareigūnų atvykimo į įvykio vietą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo S. P. gynėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmetamas, o skundžiamas Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo S. P. gynėjo Justino Borevičiaus apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.