Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-924-238/2015;

Teisėja: Lidija Deksnienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00637-2015-7;

2015 m. gruodžio 23 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Juozui Bagdonavičiui, nukentėjusiajai A. V., jos atstovei advokatei Renatai Vilčiauskienei, nuteistojo V. B. gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 178 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš V. B. nukentėjusiajai A. V. priteista 1220,60 Eur turtinei ir 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. sausio 3 d., laikotarpiu nuo 21 val. iki 23.00 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas A. V. priklausančioje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), ištraukęs iš staktos pakabinamos spynos įkabą, įsibrovė į patalpą – klėtį, iš kurios pagrobė svetimą, A. V. priklausantį, turtą – 290 eurų vertės benzininį grandininį pjūklą „Solo 643 IP“, 100 eurų vertės elektrinį grandininį pjūklą „Einhell“, 35 eurų vertės sodo purkštuvą „Stilla 5“, 7 eurų vertės kniediklį, bendros 3 eurų vertės dvi pakuotes kniedžių, 60 eurų vertės elektrinį grąžtą, 70 eurų vertės perforatorių, 116 eurų vertės elektrinį kampinį šlifuoklį „Makita“, bendros 100 eurų vertės 2 akumuliatorinius suktukus, 40 eurų vertės gulsčiuką „Solo“, 4 eurų vertės plaktuką, 2 eurų vertės polietileninį krepšį, 60 eurų vertės vyriškus žieminius batus, bendros 12 eurų vertės dvi 5 litrų plastikines talpas su 10 litrų benzino, bendros 60 eurų vertės 3 kirvius, 80 eurų vertės kampinį šlifuoklį „King Craft“, 75 eurų vertės akumuliatorinį gręžtuvą „Parkside“, bendros 45 eurų vertės du vienetus po 25 metrus ilgio laistymo žarnos. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tuo pat metu ir toje pačioje vietoje, ištraukęs iš staktos pakabinamos spynos įkabą, įsibrovė į patalpą – tvartą, iš kurio pasikėsino pagrobti svetimą, A. V. priklausantį, turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, kadangi vertingų daiktų nerado. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tuo pat metu, toje pačioje vietoje, ištraukęs iš staktos pakabinamos spynos įkabą, įsibrovė į patalpą – rūsį, iš kurio pagrobė svetimą, A. V. priklausantį, turtą – bendros 30 eurų vertės 10 vienetų trijų litrų talpos konservuotų agurkų, 15 eurų vertės 50 kg svorio bulvių maišą, tuo padarė nukentėjusiajai A. V. bendrą 1204 eurų turtinę žalą.

Atsikirtimuose į apeliacinį skundą nukentėjusioji A. V. prašė nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti ir iš V. B. priteisti valstybės naudai Kauno VGTPT patirtas išlaidas.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nukentėjusioji ir jos atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliantas prašo atidėti paskirtos bausmės vykdymą, kadangi jis gailisi atlikęs nusikalstamą veiką, prisipažino, ką yra pavogęs, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nukentėjusiajai pažadėjo atlyginti padarytą turtinę žalą ir nori laikytis savo žodžio, tačiau turtinės žalos iki šiol neatlygino dėl objektyvių priežasčių – nerado darbo. Paskyrus jam su laisvės atėmimu susijusią bausmę gali nukentėti pačios nukentėjusiosios interesai – žalos atlyginimas bausmės atlikimo laikotarpiu nebus įmanomas. Tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo prašymas yra nepagrįstas, jį tenkinti įstatyminio pagrindo nėra, nes nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai ir objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų LR BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Skirdamas nuteistajam V. B. bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į tai, kad kaltinamasis padarė vieną apysunkį, baigtą nusikaltimą, jo kaltės forma – tiesioginė tyčia, anksčiau administracine tvarka baustas, teistas, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog V. B. anksčiau teistas už nusikaltimus nuosavybei, taigi nesitaiso, įvertino visų nustatytų aplinkybių visumą ir skyrė sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, bausmės dydį parinkdamas sankcijos ribose, artimą jos minimaliam dydžiui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskirtos bausmės dydis yra adekvatus padarytam nusikaltimui ir nėra jokio pagrindo bausmės dydžio mažinti, nes paskirtoji bausmė užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir LR BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Kaip jau minėta, V. B. anksčiau teistas, nusikaltimą padarė neišnykus ir nepanaikinus ankstesnio teistumo, taigi jis yra recidyvistas (LR BK 27 straipsnio 1 dalis). Visa tai rodo, jog ankstesni teistumai ir skirtos bausmės įtakos nuteistojo elgesiui nepadarė, jis išvadų nedaro ir linkęs nusikalsti. Todėl įvertinęs šių aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog tik realios terminuotos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali padėti pasiekti bausmės tikslus, t. y. nubausti V. B., užtikrinti teisingumo principą. Manytina, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo išvadai, jog bausmės tikslai, vadovaujantis LR BK 75 straipsniu, gali būti pasiekti bausmės vykdymą atidedant. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuteistasis turėjo pakankamai galimybių įrodyti savo pasitaisymą, tačiau vėl darė nusikalstamas veikas, teigiamų išvadų dėl savo elgesio nepadarė ir nesistengė pasitaisyti. Šiuo metu teismas neturi pakankamo pagrindo patikėti vien tik nuteistojo žodžiais, kad ateityje jis naujų nusikaltimų nedarys, kuomet byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, jog nuteistasis ateityje laikysis įstatymų ir nebenusikals. Vien tai, kad realus V. B. laisvės atėmimo bausmės atlikimas apsunkins priteisto civilinio ieškinio atlyginimą, negali būti besąlyginis pagrindas bausmės vykdymą atidėti.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismo sprendimo dalis dėl civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti turi būti pakeista ir priteista suma turėtų būti sumažinta, kadangi jis pavogė tiktai tuos daiktus, kuriuos nurodė teismo posėdžio metu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios nurodytų pagrobtų daiktų realumu, taip pat nuosekliais nukentėjusiosios paaiškinimais apie tai, kad į klėtį, tvartą ir rūsį buvo įsibrauta tuo pačiu metu ir tuo pačiu metu buvo pavogtas konkretus jos turtas, nukentėjusioji dėl pavogtų daiktų buvo nuosekli nuo pirmosios apklausos, ir nors vėliau aplinkybes tikslino, kadangi kitų daiktų dingimą pastebėjo tik vėliau, tai nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog pavogtus daiktus jam padėjo išvežti kitas asmuo, vėliau parodymus keitė, nurodydamas, jog iš A. V. sodybos išėjo pėsčiomis, vėliau važiavo pakeleivingais automobiliais, taip apelianto aprodymai nebuvo nuoseklūs. Spręsdamas turtinės žalos atlyginimo klausimą teismas pagrįstai rėmėsi objektyviais bylos duomenimis (nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, pirminiais paties nuteistojo parodymais apie asmenį, kuris padėjo išvežti pavogtus daiktus), o ne numanomomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai ir remiantis teismų praktika, nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog būtent nuteistajam V. B. tenka asmeninė atsakomybė dėl visų iš nukentėjusiosios A. V. klėčio ir rūsio pagrobtų daiktų ir žalos atlyginimo. Taigi tenkinti nuteistojo prašymą sumažinti priteisto civilinio ieškinio sumą pagrindo nėra.

Konstatuojama, kad nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, nei faktinio, nei teisinio pagrindo jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Kauno apygardos teisme 2015 m. gruodžio 9 d. iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus buvo gauta pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo už nuteistajam V. B. suteiktą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, prašoma išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas – 23,16 Eur. Toks prašymas netenkintinas.

LR BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. LR BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo priteisti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Kauno apygardos teisme 2015 m. gruodžio 8 d. iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus taip pat buvo gauta pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo už nukentėjusiajai A. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, prašoma išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas – 52,11 Eur. Šis parašymas tenkintinas.

LR BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas turi teisę nuspręsti išieškoti ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susijusias su nukentėjusiojo atstovavimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-469/2013), todėl 52,11 Eur už nukentėjusiajai A. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai priteistina iš nuteistojo V. B..

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo V. B. 52,11 Eur valstybės naudai už nukentėjusiajai A. V. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.