- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-19
- Bylos Nr.
- 2K-469/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Piesliakas (pirm.), Alvydas Pikelis, Vytautas Masiokas (pran.)
- Nuteistasis
- R. M.
- Nukentėjusysis
- V. P.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. kasacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 25 d. nutarties.
Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant atlyginti turtinę žalą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir neatlygintinai išdirbti šešiasdešimt valandų per šešis mėnesius, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Priteista iš R. M. nukentėjusiajam V. P. 441 Lt turtinės ir 3500 Lt neturtinės žalos, Valstybinei ligonių kasai 1345,17 Lt už V. P. gydymą bei Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai 1120 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų už skirtą antrinę teisinę pagalbą V. P.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 25 d. nutartimi nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
R. M. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, dėl to nukentėjęs asmuo ilgai sirgo, o būtent: 2011 m. balandžio 25 d., apie 14.00-15.00 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Varėnos r. sav., (duomenys neskelbtini), ant kelio prie V. P. sodybos dėl staiga kilusių priešiškų tarpusavio santykių įvykusio ginčo metu tyčia, suklupusiam V. P. du kartus sudavė kumščiu ir vieną kartą įspyrė į veidą, tuo padarydamas odos nubrozdinimus nosies nugarėlės dešiniame šoniniame paviršiuje ir kairės akies apatiniame voke su ryškiu minkštųjų audinių patinimu kairės akies vokuose bei kairėje paakinėje srityje, kairės akiduobės apatinės sienos ir kairio skruostikaulio lūžius, t. y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. P. sveikatą, nes dėl kairės akiduobės apatinės sienos ir kairio skruostikaulio lūžių, V. P. sveikata buvo sutrikdyta ilgesiniam nei 10 dienų laikotarpiui.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 25 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad teismai neišsamiai ištyrė įrodymus, juos vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalį, todėl jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Skunde pažymima, kad neišsamiai ištirtos būtinosios ginties aplinkybės, nes jis nukentėjusįjį sužalojo gindamas save ir I. P. nuo pavojingo kėsinimosi, todėl jam turėjo būti taikytos BK 28 straipsnio nuostatos dėl būtinosios ginties. Anot kasatoriaus, jo panaudota gynyba atitiko visus būtinajai ginčiai būdingus požymius, nes žala atremiant pavojingą kėsinimąsi ir neperžengiant būtinosios gintis ribų padaryta tik besikėsinančiam (užpuolikui). Pažymėtina ir tai, kad aktyvus abiejų kaimynų puolimas kasatoriui sukėlė didelį sumišimą ir išgąsti, nes jų veiksmai buvo netikėti ir agresyvūs, todėl jis negalėjo tiksliai įvertinti pasikėsinimo pavojingumo ir pasirinkti atitinkamas gynybos priemones.
Kasatorius nurodo, kad teismai rėmėsi vien tik nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiojo V. P. bei jo šeimos narių (A. P. (sūnaus), J. P. (žmonos), R. J. (nukentėjusiojo sūnaus draugės) parodymais bei specialisto išvada dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, tačiau visiškai nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė nuoseklius jo bei liudytojų I. P., A. M., R. M. ir E. L. parodymus bei specialisto išvadas dėl jo ir liudytojos I. P. patirtų sužalojimų.
Taip pat kasatorius nesutinka, kad liudytojos E. L. parodymai įvertinti kritiškai (teigė nemačiusi konflikto pradžios ir kas pirmas sudavė smūgius), nes nesutampa nei su nukentėjusiojo, nei su kaltininko parodymais, ir mano, jog šie parodymai yra nešališki ir turi ypatingą reikšmę sprendžiant bylą. Nors E. L. nurodė ir kitus asmenis, kurie matė šį įvykį, tačiau nurodytos liudytojos teisme tvirtino, kad jokio įvykio nematė. Būtent šių liudytojų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog būtent jis pirmas sudavė nukentėjusiajam. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad tarp nukentėjusiojo ir kasatoriaus įvyko žodinis konfliktas, kurio metu kasatorius pirmas sudavė smūgį nukentėjusiajam, nes viskas vyko priešingai: nukentėjusysis be jokios priežasties pribėgo ir užsipuolė I. P. Taip pat teismai nepagrįstai išskirtinę svarbą suteikė policijos pareigūno V. K. bei policijos rėmėjo K. M. parodymams ir nepagrįstai konstatavo, kad jis ir I. P. nerašė policijai pareiškimų. Priešingai, I. P. pareiškimą rašė, tačiau policijos pareigūnai jai pasiūlė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, tačiau jie nesikreipė, nes nenorėjo pyktis su kaimynais.
Taip pat kasatorius mano, kad jam nepagrįstai priteista nukentėjusiajam atlyginti turtinę ir neturtinę žalą bei patirtas gydymo išlaidas, nes jis veiką padarė gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, tačiau kasatorius net nekritikuoja apeliacinės instancijos teismo išvadų, tik pakartotinai apeliacinio skundo argumentus išdėsto kasaciniame skunde. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kurie nuosprendyje išdėstyti ir įvertinti, juos dar kartą išanalizavo apeliacinės instancijos teismas, todėl kasacinio skundo teiginys, kad nuosprendis grįstas prielaidomis, atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, o kasatoriaus veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 striapsnio 1 dalį. Teismai savo išvadas grindė ne vien nukentėjusiojo ir jo šeimos narių parodymais, kaip kad teigiama kasaciniame skunde, bet ir liudytojais apklaustų policijos pareigūno V. K. ir policijos rėmėjo K. M. parodymais. Liudytojas V. K. parodė, kad pagal pranešimą atvykęs į įvykio vietą bendravo su V. P., kuris nurodė, jog jį sumušė kaimynas, nukentėjusiojo žmona parašė pareiškimą. Liudytojas K. M. parodė, kad bendravo tik su I, kuri pasakė, kad ją sumušė kaimynas, kiti asmenys dėl sumušimo nieko nenurodė, pareiškimo nei su juo bendravusi moteris, nei kiti asmenys nerašė. Šie liudytojai yra nesuinteresuoti bylos baigtimi, jų parodymai nuoseklūs, todėl teismas jais netikėti neturėjo pagrindo. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad aplinkybė, kodėl kaimyno užpulti ir sumušti asmenys, atvykus policijos pareigūnams, nenurodė įvykio aplinkybių, nerašė policijai pareiškimo dėl prieš juos atliktų neteisėtų veiksmų, yra logiškai nepaaiškinama. Nuosprendis pagrįstas ir kita bylos medžiaga: nukentėjusiojo protokolu – pareiškimu policijai, specialisto išvada, kurioje užfiksuota, kad V. P. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, ir kitais bylos duomenimis.
Taip pat atmestinas kasatoriaus argumentas, kad teismas buvo šališkas, nes byloje nėra duomenų, jog bylą nagrinėjantys teismai turėjo išankstinę nuomonę dėl R. M. padarytos veikos. Tai, kad teismai įrodymus įvertino kitaip, nei pageidavo kasatorius, nerodo teismų šališkumo.
Nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai, kad teismai nevisapusiškai ištyrė būtinosios ginties aplinkybes ir neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą. Teismai neturėjo teisinio pagrindo kasatoriaus veiką vertinti kaip būtinąją gintį, nes bylos aplinkybės patvirtino, kad pirmas smūgius sudavė nuteistasis R. M. nukentėjusiajam V. P., kuris smūgius sudavė tik po to. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad tarp kasatoriaus ir nukentėjusiojo vyko abipusis konfliktas, kuris nevertinamas kaip būtinoji gintis.
Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad, netinkamai įvertinus kasatoriaus veiksmus, nepagrįstai priteisti ir civiliniai ieškiniai. Kasatoriaus veika pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai, todėl iš jo pagrįstai priteista nukentėjusiajam 441 Lt turtinės ir 3500 Lt neturtinės žalos. Taip pat pagrįstai iš kasatoriaus priteista 1345,17 Lt Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo gydymą, nes kasatorius nusikalstamais veiksmais padarė žalą nukentėjusiojo sveikatai, dėl to šis buvo gydomas. CK 6.263 straipsnis numato, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Taip pat pagrįstai iš kasatoriaus priteistos išlaidos už nukentėjusiajam paskirtą antrinę teisinę pagalbą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusysis V. P. prašo kasacinį skundą atmesti bei priteisti iš R. M. išlaidas už atsiliepimo parašymą valstybei (Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai).
Atsiliepimas
Atsiliepime pažymima, kad R. M. pagrįstai nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad veikė būtinosios ginties sąlygomis ir nukentėjusįjį sužalojo gindamasis. Priešingai, kasatorius pirmasis pradėjo konfliktą, sudavė nukentėjusiajam smūgius rankomis, spardė kojomis. Be to, nukentėjusysis nurodo, kad jis yra neįgalus, o kasatorius, būdamas fiziškai daug stipresnis, sudavė jam smūgius. Anot nukentėjusiojo, jis susistumdė su kasatoriumi ir smūgius jam galėjo suduoti tik po to, kai buvo užpultas, todėl jo veiksmai atitiko būtinosios ginties sąlygas, tuo tarpu I. P. netyčia galėjo būti padaryti nežymūs sužalojimai ar nubrozdinimai tik tuo momentu, kai ji, kaip ir kitos moterys, stengėsi juos išskirti. Nukentėjusiojo manymu, teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė ir baudžiamąjį įstatymą byloje pritaikė tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. M. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl būtinosios ginties (BK 28 straipsnis)
Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Viena iš būtinųjų ginties teisėtumo sąlygų yra pavojingas kėsinimasis, kuris savo ruožtu turi būti realus ir akivaizdus, todėl, nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo kalbėti ir apie būtinąją gintį.
Nors kasatorius R. M. skunde teigia, kad jis nukentėjusįjį V. P. sužalojo gindamas save bei I. P., todėl tokie veiksmai turi būti vertinami kaip būtinoji gintis, tačiau tokių aplinkybių žemesnės instancijos teismai nenustatė.
Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad įvykio metu R. M. ginčo metu tyčia sudavė V. P. keletą smūgių į veidą ir dėl padarytų sužalojimų (kairės akiduobės apatinės sienos ir kairio skruostikaulio lūžių), nesunkiai sutrikdė jo sveikatą.
Taigi pagal nustatytas aplinkybes R. M. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
Kasacinio skundo esmė, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino surinktus įrodymus, dėl to neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Be to, kasatorius teigia, kad teismai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tačiau nenurodo, kokios bylos aplinkybės liko neištirtos.
Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, dėl to kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys įrodymai (R. M. bei jo artimųjų A. M., I. P. parodymai). Teismas R. M. kaltę, kad jis padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, pagrindė įvertinęs bylos įrodymų visumą. R. M. versija, kad nukentėjusysis pirmiausia sudavė I. P. ir jam, o tik tuomet gindamasis sudavė nukentėjusiajam, paneigta nuosprendyje išanalizuotais įrodymais.
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu nuteistasis R. M. teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apeliantas ir jo gynėjas neprašė teismo atlikti įrodymų tyrimą ir ištirti, anot jų, neištirtas bylos aplinkybes. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad žemesnės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis R. M. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir apeliacinės nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Dėl apmokėjimo už nukentėjusiajam suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą kasacinės instancijos teisme
Nukentėjusysis V. P., vadovaudamasis BPK 374¹ straipsnio 1 dalimi, pateikė atsiliepimą į nuteistojo R. M. kasacinį skundą. Kadangi nukentėjusiajam Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. spalio 8 d. sprendimu buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, tai atsiliepime jis pateikė ir prašymą priteisti iš nuteistojo R. M. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidas valstybei.
BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.
Byloje buvo pateikta Kauno valstybinės teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. spalio 30 d. pažyma „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kurioje nustatyta, kad už nukentėjusiajam V. P. suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai priteistina suma yra 283,55 Lt, todėl ši suma priteistina iš nuteistojo R. M.
Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų
Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad jo skunde yra argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, civilinių ieškinių nepagrįstas priteisimas (jie ginčijami tik tuo aspektu, kad nuteistasis veikė esant būtinajai ginčiai), o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo, civilinių ieškinių nepagrįsto priteisimo paliktini nenagrinėti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo R. M. kasacinį skundą atmesti.
Pritiesti iš nuteistojo R. M. 283,55 Lt valstybei už nukentėjusiajam V. P. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.