Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2008-09-22 · Administracinė byla Nr. I-2319-602/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2008-09-22
Bylos Nr.
I-2319-602/2008
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Veslava Ruskan
Atsakovas
Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Finansų ministerijai
Pareiškėjas
J. L.
Trečiasis asmuo
Šiaulių rajono apylinkės teismui
Administracinė byla Nr. 1-2319-602/2008Procesinio sprendimo kategorija 74, 16 (S)
SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDUVilnius 2008 m. rugsėjo 22 d.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Veslava Ruskan,Sekretoriaujant Anai Cilinkevičiūtei,

Dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui Ramūnui Valatkai,

teismo posėdyje, išnagrinėjo administracinę bylą administracinę bylą pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Finansų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių rajono apylinkės teismui, dėl tarnybinio atlyginimo išmokėjimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

2007-06-11 pareiškėjas kreipėsi į teismą su reikalavimu priteisti iš Lietuvos Respublikos atlyginimo skirtumą 241 114 Lt. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1993-07-13 yra paskirtas Šiaulių rajono apylinkės teismo teisėju, o nuo 1995 m. yra šio teismo pirmininkas. Reikalaujamas priteisti atlyginimo skirtumas yra neišmokėtas už laikotarpį nuo 2000 metų sausio mėnesio iki 2007 metų gegužės mėnesio, t.y. iki kreipimosi į teismą. Iki ginčo laikotarpio pareiškėjui buvo mokamas tarnybinis atlyginimas, kurio dydis buvo numatytas LR Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666. Lietuvos Respublikos 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 nustatytieji tarnybiniai atlyginimai nuo 1997-07-01 buvo padidinti 2,5 karto. LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 tarnybinių atlyginimų padidinimas 2,5 karto sumažintas iki 1,75 karto. Dėl nurodyto tarnybinio atlyginimo sumažinimo pareiškėjui buvo neišmokėtas šioje byloje reikalaujamas priteisti tarnybinio atlyginimo skirtumas. Toks atlyginimo sumažinimas yra neteisėtas. Pagal Lietuvos Konstituciją negalima mažinti teisėjo atlyginimo ar kitų socialinių garantijų nepriklausomai nuo to, kokiais motyvais ar forma tai yra daroma.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės su skundu nesutinka, pateikė atsiliepimą į skundą. Atsakovas nurodė, kad prielaida dėl sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklės, leidžianti sumažinti teisėjų atlyginimą buvo nurodyta Vyriausybės nutarime, kuriuo yra sumažintas atlyginimas. Būtent dėl sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklės ir buvo sumažintas teisėjų atlyginimas. Pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs Darbo kodekso 27 str. 3 d. numatytą trijų metų ieškinio senaties terminą. Reikalavimo patenkinimo atveju taikytinas Darbo kodekso 298 straipsnis, reglamentuojantis, jog darbuotojui priklausantis darbo užmokestis ir kitos, su darbo santykiais susijusios sumos priteistinos ne daugiau kaip už trejus metus. Nors Teismų įstatymas nenustato specialios normos, tačiau taikytina analogija, kaip ji taikoma teismų praktikoje valstybės tarnautojams. Remiantis asmenų lygybės prieš įstatymus principu, visų tapačių teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos analogiškai. Ši norma yra imperatyvi ir teismo negali būti keičiama, atsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes.

Atsakovas Lietuvos Respublikos finansų ministerija nurodė, kad nesutinka su skundu. Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė informaciją apie 1997-2007 m. valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų vykdymą bei apie šalies ekonominę-finansinę padėtį.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas dalinai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas J. L. Lietuvos Respublikos prezidento 1995-01-17 dekretu Nr. 505 buvo paskirtas Šiaulių rajono apylinkės teismo pirmininku, ir ėjo šias pareigas iki 2007-07 mėn.

Šiaulių rajono teismo pažymos patvirtina, kad nuo 2000 m. sausio mėn. ir vėliau, pritaikius 1999-12-28 Vyriausybės nutarimą Nr. 1494, pareiškėjui buvo skaičiuojamas mažesnis atlyginimas negu buvo skaičiuojamas iki 2000 m. sausio mėn.

Pareiškėjo reikalavimas yra susijęs su jo negauto atlyginimo, pareiškėjo manymu, neteisėtai sumažinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, priteisimu.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos 109 straipsnyje inter alia nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis). Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokias teisėjo ir teismo nepriklausomumą užtikrinančias garantijas, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į teisėjo ir teismo veiklą įgyvendinant teisingumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, spręsdama analogišką ginčą, 2007 m. vasario 21 d. nutartyje konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nurodytoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad nustačius, jog atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimą ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-10-24 priėmė nutarimą byloje Nr. 26/07, kuriame pasisakė, kad ankstesni teismų sprendimai analogiškose bylose turi precedento galią ir jais turi būti vadovaujamasi sprendžiant analogiškas bylas. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad nukrypti nuo ankstesnių precedentų galima tik tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai ir objektyviai būtinas, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant, aiškiai išdėstant motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento. Šioje byloje precedento galią turi Lietuvos Apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 pagal Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vyriausybės, Šiaulių apygardos administraciniams teismui, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl žalos, susijusios su teisėjų atlyginimų nemokėjimu. Todėl teismas vadovaujasi minėta įsiteisėjusia Lietuvos Apeliacinio teismo nutartimi, joje padarytomis išvadomis ir argumentais.

Lietuvos Apeliacinis teismas, nagrinėdamas minėtą civilinę byloją Nr. 2A-3/2008, vadovavosi Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertize dėl ekonominės finansinės padėties įvertinimo. Nurodytas ekspertizės aktas pateiktas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (atskiras priedas prie administracinės bylos Nr. 1-2469-602/2008 pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Nacionalinei Teismų administracijai, Lietuvos Respublikos Finansų ministerijai, Panevėžio apygardos teismui, dėl tarnybinio atlyginimo išmokėjimo, pensijos perskaičiavimo ir nuostolių atlyginimo).

Lietuvos Apeliacinis teismas konstatavo, kad apibendrinę nagrinėtus rodiklius, ekspertai padarė išvadą, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų. Ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos sukūrimas nebuvo toks akivaizdus, kaip būklės pablogėjimas 1999 metais (ekspertizės akto išvados 6 punktas). Lietuvos Apeliacinis teismas konstatavo, kad apibendrinant 1997 ir 1999 metų finansinę bei ekonominę padėtį valstybėje, patikimai galima teigti, kad padėtis 1999 metais buvo blogesnė nei 1997 metais (ekspertizės akto išvadų 15 p.). Lietuvos Apeliacinis teismas įvertinęs šias aplinkybes konstatavo, kad nuo 2003 metų sausio mėnesio valstybė privalėjo atkurti buvusią padėtį, tai yra mokėti teisėjams atlyginimus, gautus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ ir priteisė ieškovams nuo 2003 m. sausio mėnesio neišmokėto atlyginimo dalį.

Dėl nurodytų motyvų, ir vadovaujantis ankščiau minėtomis Konstitucijos nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialia konstitucine doktrina, Lietuvos Apeliacinis teismo precedentu, teismas daro išvadą, kad gali būti tenkinamas pareiškėjo reikalavimas priteisti teisėjo atlyginimo skirtumą nuo 2003 m. sausio mėnesio.

Pareiškėjui negali būti priteistas teisėjo atlyginimas už ilgesnį laikotarpį, negu numato Darbo kodekso 298 str. – treji metai. Šioje byloje yra keliamas ginčas ar teisėjui gali būti taikomi įstatymai, reglamentuojantys darbo teisinius santykius.

Valstybės tarnybos įstatymo 5 str. yra numatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Nors Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 5 d. 2 p. yra numatyta, kad šis įstatymas yra netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 41 str. 1 d. teisėjas yra valstybės pareigūnas ir turi šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus. Nurodytas teisėjo apibūdinimas bei kituose teisės aktuose numatyta jo kompetencija iš esmės atitinka valstybės tarnybos teisinius santykius, kurių sąvoka yra numatyta Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 1 ir 2 d., su išimtimis, būdingomis teisėjui kaip vieninteliam pareigūnui, turinčiam pagal Konstituciją teisminės valdžios įgaliojimus.

Teismų įstatymo 96 str. 1 d. yra numatyta, kad teisėjų darbo užmokestis nustatomas įstatymu. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 1 str. yra numatyta, kad šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų, kuriems netaikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, darbo užmokesčio dydžius ir apmokėjimo sąlygas.

Nurodytos bei kitos Teismų įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios darbo santykių reglamentuojančių įstatymų taikymo valstybės pareigūnams galimybę, nenumato tiesiogiai tokios nuostatos kaip pvz. minėtą Valstybės tarnybos įstatymo 5 str. ar kiti įstatymai. Toks reglamentavimas (ar jo spragos) nekeičia pačių teisinių santykių esmės bei nedaro teisinių santykių, atsirandančių teisėjams kaip valstybės pareigūnams einant savo pareigas, išskirtiniais ir nepriklausančiais nei vienai teisės šakai. Sisteminis ankščiau minėtų teisės normų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, plačiąją prasme ir darbo teisiniai santykiai. Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, kad reikia vadovautis taisykle, kad teisėjams kaip ir valstybės tarnautojams yra taikomi darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Tai, kad Darbo kodeksas valstybės pareigūnams, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, gali būti taikomas subsidiariai, t. y. kai tam tikro klausimo nereglamentuoja specialus įstatymas, reguliuojantis atitinkamos kategorijos valstybės tarnautojų veiklą, patvirtina ir Darbo kodekso 1 str. turinys. Darbo kodekso 1 str. yra numatyta, kad šis Kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su šiame Kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba; atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas nustato šis Kodeksas, taip pat pagal šio Kodekso nustatytas ribas – kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai.

Dėl nurodytų motyvų, šioje byloje turėtų būti taikoma Darbo kodekso 298 str. norma, numatanti, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Ankščiau minėti specialūs įstatymai nereglamentuoja nurodyto klausimo, todėl taikytina minėta Darbo kodekso norma.

Darbo kodekso 298 str. terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą, faktiškai nustatydamas tam tikras priteistinų išmokų ribas, kurios nustatomos ne pinigų suma, bet konkrečiu terminu. Šis terminas sudaro materialinės teisės dalį, t.y. darbuotojas neturi materialinės teisės priteisti išmokų daugiau kaip už trejus metus, t.y. neturi teisės į skundo patenkinimą didesne apimtimi, nepriklausomai nuo to yra ar nėra pasibaigęs ieškinio senaties terminas - terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą materialinę teisę. Ieškinio senaties pabaigos teisinės pasekmės yra svarstomos tik po to kai yra konstatuojama ar asmuo turi materialinę teisę (Civilinio kodekso 1.131 str.). Ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (Darbo kodekso 27 str. 5 d.).

Darbo kodekso 298 str. taikymo pasekmės gali būti panašios kaip ir Darbo kodekso 27 str. 2 d. tuomet kai, yra reikalavimas priteisti periodines išmokas, t.y. teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, todėl pritaikius ieškinio senatį, priteisiamos išmokos už nustatytą ieškinio senaties laikotarpį iki skundo padavimo. Darbo kodekso 298 str. paskirtis yra susijusi su materialine teise bet ne su materialinės teisės gynimo tvarka. Darbo kodekso 298 str. ir 27 str. 2 d. reglamentuoja skirtingus teisinius santykius, todėl nurodytos normos negali būti taikomos alternatyviai, esant faktiniam pagrindui, turi būti taikoma tiek viena, tiek kita norma.

Sprendžiant klausimą dėl teisės į skundą patenkinimo, o būtent klausimą dėl to kokio dydžio, šiuo atveju už kurį laikotarpį gali būti priteistas teisėjo atlyginimas, teisėjo atlyginimo įsiskolinimas negali būti tapatinamas su žala. Pareiškėjos skundas kaip jau buvo minėta yra pagrįstas reikalavimu priteisti valstybės pareigūno atlyginimą, t.y. atsiranda plačiąja prasme iš valstybės tarnybos ar darbo teisinių santykių. Civilinio kodekso 1.1 str. 1 d. yra numatyta, kad CK reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais CK reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius; 3 d. yra numatyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai; šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai.

Tarp pareiškėjo ir Lietuvos valstybės, iš kurios reikalaujama priteisti atlyginimą, ar tarp pareiškėjos ir Lietuvos Respublikos prezidento, skiriančio teisėjus į pareigas, neatsiranda civiliniai teisiniai santykiai, nurodyti CK 1.1 str. 1 d. (CK 1.136 str.). Todėl pareiškėjo ginamos teisės dėl negauto atlyginimo, negali būti ginamos CK numatytų teisės normų pagrindu, o būtent žalos atlyginimo normų pagrindu. Žalos atlyginimo teisiniai santykiai nėra tapatūs santykiams, kurie atsiranda tuomet, kai darbo (tarnybos) teisinių santykių subjektai yra priverčiami įvykdyti savo pareigas (šiuo atveju – sumokėti atlyginimo skirtumą). Tokiu atveju nauji savarankiški teisiniai santykiai neatsiranda, o tik įvykdomos pareigos jau esančiuose darbo (tarnybos) teisiniuose santykiuose.

Šioje byloje yra taikoma CK 6.271 str., reglamentuojanti civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Tačiau ši teisės norma taikytina pagal analogiją tik toje apimtyje, kurioje ji numato, kad pagal skundą privalo atsakyti Lietuvos valstybė. Šioje byloje nėra nustatomos civilinės atsakomybės sąlygos, būtinos atsirasti atsakomybei pagal šį straipsnį ir kaip jau buvo minėta šios bylos šalių nesieja deliktinės atsakomybės ar kitokie civiliniai teisiniai santykiai.

Pažymėtina, kad teisių gynimo būdai nekeičia pačių materialinių teisių, t.y. teisinių santykių, iš kurių atsiranda teisės ir pareigos, esmės. Nepriklausomai nuo to, bendros kompetencijos ar specializuotame teisme yra nagrinėjamas pareiškėjos reikalavimas, šis reikalavimas kyla plačiąja prasme iš darbo teisinių santykių. Todėl reikalavimo pagrįstumas nagrinėjamas taikant ankščiau minėtus specialius įstatymus bei darbo teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus, civilinius santykius reglamentuojantys įstatymai taikytini tik subsidiariai.

Šioje byloje turi būti sprendžiamas ieškinio senaties termino klausimas nes atsakovas – Lietuvos Respublika, atstovaujama, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, reikalauja taikyti senatį (CK 1.126 str.). Dėl ankščiau nurodytų motyvų, šioje byloje taikytina Darbo kodekso 27 str. 2 d. (Bendrasis ieškinio senaties terminas šio Kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų) bei Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį.

CK 1.127 str. 1 d. yra numatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas sužinojo apie savo teisės pažeidimą 2000 m. vasario mėnesį, gavęs sumažintą teisėjo atlyginimą. Pareiškėjo reikalavimas yra priteisti periodines išmokas, t.y. pareiškėjo teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, pažeidimas tęsėsi iki skundo padavimo, todėl pritaikius ieškinio senatį, priteisiamos išmokos už nustatytą ieškinio senaties laikotarpį iki skundo padavimo.

Pareiškėjui priteistina teisėjo atlyginimo suma yra nurodoma su privalomaisiais valstybei mokėjimais, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str., 127 str., 102 str.,

nusprendė:

patenkinti skundą dalinai.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškėjui J. L. 91701 Lt (suma nurodyta su privalomaisiais valstybei mokėjimais) teisėjo atlyginimo už 2004-06-01 – 2007-05-31 laikotarpį.

Kitoje dalyje pareiškėjo J. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Veslava Ruskan