Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 129 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Iš A. D. A. Č. priteista 12 460 Lt (3 608 Eur 66 ct) turtinei ir 30 000 Lt (8 688 Eur 60 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteista už tai, kad 2011 m. liepos 16 d., apie 19 val., sodo namelyje, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, suduodama vieną smūgį peiliu J. Č. į kairės rankos žastą, tuo padarydama jam durtines – pjautines žaizdas kairiame žaste bei krūtinėje su pasieninės pliauros, širdiplėvės, širdies, diafragmos ir skrandžio pažeidimu, kas komplikavosi vidiniu ir išoriniu kraujavimu, dėl ko išsivysčius vidaus organų mažakraujystei nukentėjusysis mirė, tyčia nužudė J. Č..

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios A. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė nuteistajai A. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, A. D. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, kas nepagrįstai ginčijama nuteistosios apeliaciniame skunde.

Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko veiksmų ir atsiradusių padarinių (mirties) yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jų atsirandantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi. BK 129 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, Nr. 2K-302/2010, Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-196/2011).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad teismas netinkamai vertino byloje apklaustų liudytojų parodymus. Apeliantės teigimu, S. K., J. V., N. V. ir A. B. parodymai turi būti vertinami kritiškai, kadangi šie asmenys, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, galėjo susitarti duoti melagingus parodymus, nurodant, kad A. D. dūrė peiliu J. Č., siekiant, kad tikrasis kaltininkas išvengtų atsakomybės.

Liudytoja N. V. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad 2011 m. liepos 16 d., atvažiavus pas A. D. į sodo namelį, A. D. ir J. Č. pradėjo pyktis, ant stalo gulėjo peilis ir A. D. griebė peilį. N. V. nutarė su anūku išeiti į lauką, kad anūkas negirdėtų barnio. Netrukus iš sodo namelio išėjo jos dukra (J. V.), o po jos S. K., kuris liepė kviesti greitąją, pasakė, kad A. D. peiliu dūrė J. Č..

Liudytojos A. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu, 2011 m. liepos 16 d. tarp J. Č. ir A. D. kilo konfliktas, po kurio A. D. paėmė nuo stalo peilį, priėjo prie J. Č. ir dūrė jam peiliu į kairę ranką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirminiai A. D. parodymai iš esmės atitiko liudytojų S. K., J. V., N. V. ir A. B. parodymus, kuriuos apeliaciniame skunde bandoma paneigti. Dėl to nėra pagrindo netikėti nurodytų liudytojų parodymais ir juos vertinti kritiškai. Be to, nors apeliantė teigia, kad šie liudytojai buvo suinteresuoti apkaltinti A. D. nusikaltimo padarymu, iš bylos duomenų nėra pagrindo daryti tokią išvadą, kadangi, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, su šiais asmenimis A. D. siejo draugiški bei giminystės ryšiai, tuo tarpu A. D. neįvardino argumentuotų priežasčių, dėl kurių įvykio vietoje buvę asmenys galėjo duoti melagingus parodymus. Be to, tai atitinka įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis, specialistų išvadas bei kitus išsamiai teismo nuosprendyje aptartus įrodymus. Teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė.

Apeliantės nurodomą aplinkybę, kad jos įvykio metu nebuvo, nes ji kitame kambaryje miegojo, paneigia liudytojais apklaustų Visagino GPMS slaugytojų L. V. bei A. S., atvykusių į įvykio vietą, iškvietus greitąją medicinos pagalbą, parodymai, taip pat į įvykio vietą atvykusių Utenos AVPK Visagino PK VTS KPP patrulių E. D. ir D. K. parodymai bei E. D. 2011 m. liepos 16 d. tarnybinis pranešimas. Iš minėtų asmenų parodymų bei tarnybinio pranešimo matyti, kad jiems atvykus į įvykio vietą A. D. aiškino, jog J. Č. sėdėjo prie stalo, nugriuvo ir susižalojo. Taigi iš šiems liudytojams nuteistosios A. D. paaiškintų įvykio aplinkybių galima daryti išvadą, jog A. D. jiems prisipažino, jog matė įvykį. Šių liudytojų, bei kitų betarpiškai dalyvavusių įvykio metu liudytojų parodymai prieštarauja nuteistosios iškeltai versijai. Tuo pačiu kritiškai vertintini liudytojos L. P. parodymai, kad įvykio metu nuteistoji miegojo kitame kambaryje, tai prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, kas nepagrįstai ginčijama nuteistosios apeliaciniame skunde.

Be netinkamo liudytojų parodymų vertinimo, apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad byloje nenustatytos svarbios aplinkybės, susijusios su nusikaltimo įrankiu. Apeliantės teigimu, nesant eksperto išvados apie delno padėtis rankenos atžvilgiu pėdsako susiformavimo metu, neįrodyta, kad delno pėdsako susiformavimo metu rankena buvo paimta į ranką būnant vienoje visumoje su geležte. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantės nurodomos ekspertizės metu nebūtų neginčijamai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės apeliantės nurodomu klausimu. Byloje esančių duomenų pakanka padaryti išvadai, jog A. D. konflikto metu peiliu dūrė A. Č.. Įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad apžiūrint įvykio vietą prie namo buvo rasta peilio geležtė, o namo virtuvėje po stalu – peilio rankena. Iš į bylą pateiktos specialisto išvados Nr. S328/11(01) matyti, kad tikėtina, jog J. Č. durtinės-pjautinės odos žaizdos padarytos tyrimui pateikta, 2011 m. liepos 22 d. įvykio vietos apžiūros metu paimta iš sodo namo, esančio (duomenys neskelbtini), rasta peilio geležte; smūgio peiliu kryptis, padarant durtinius-pjautinius sužalojimus, atitinka sužalojimų kanalų kūne kryptį, kuri nurodyta specialisto išvadoje Nr. M981/11(01) tiriant nukentėjusiojo kūną. Iš 2012 m. sausio 18 d. specialisto išvados Nr. 11-1963(11) matyti, kad tikėtina, jog tirti pateikta rankena sudarė vieną visumą (peilį) su tirti pateikta geležte. 2011 m. gruodžio 29 d. specialisto išvada Nr. 140-(6675)-IS1-7732 patvirtina, kad rankos delno pėdsakas, išryškėjęs ant peilio rankenos, yra paliktas A. D. dešinės rankos delno dalimi. Nurodytos specialistų išvados atitinka liudytojų S. K. ir J. V. parodymus, kuriais, kaip minėta, nėra pagrindo netikėti. Be to, minėti bylos duomenys paneigia apeliantės keliamą versiją, kad nusikaltimo įrankis jai buvo „pakištas“, t. y. paduotas kartu su rankšluosčiu, kuriuo valė nukentėjusiajam kraują.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais nėra paneigtos pirmosios instancijos teismo išvados pripažinti A. D. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajai A. D. taip pat yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajai A. D., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jai teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Iš apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę A. D. apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad A. D. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 5 d.), sukėlusį nepataisomas pasekmes, už nusikalstamos veikos padarymą A. D. teisiama pirmą kartą, tačiau nusikalto ji būdama bausta administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimą. Teismas įvertino, kad tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek nuosprendžio priėmimo metu dirbo, į priklausomybės ligų įskaitą neįrašyta, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadose konstatuota, jog objektyvių duomenų, kad A. D. jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu sirgtų lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, nėra, ji buvo paprasto alkoholinio girtumo būsenoje (atsakomybę sunkinanti aplinkybė), kuri netrukdė jai suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti, nusikalstamos veikos padarymo metu ji nebuvo fiziologinio afekto būsenoje. Taip pat teismas atsižvelgė į nuteistosios amžių bei jos sveikatos būklę, į tai, kad nusikalstama veika padaryta ne iš anksto apgalvotais, kryptingais veiksmais, o abiems konflikto dalyviams aktyviai reiškiant neigiamas vienas kito atžvilgiu nuostatas ir taip dar labiau jį aštrinant, kas ir sąlygojo paskesnius nuteistosios veiksmus, atsižvelgė, kad A. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus aukščiau paminėtas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajai A. D. paskirta laisvės atėmimo bausmė, nežymiai viršijanti BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą šios bausmės minimalią ribą, nėra aiškiai per griežta, ji atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus ir nėra teisinio pagrindo ją švelninti.

Apeliaciniame skunde nuteistoji A. D. prašo atmesti pareikštą civilinį ieškinį. Apeliantė skunde nenurodo konkrečių argumentų, patvirtinančių, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl civilinio ieškinio tenkinimo. Iš apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant iš nuteistosios A. D. civilinei ieškovei A. Č. 12 460 Lt (3 608,66 Eur) turtinės ir 30 000 Lt (8 688,60 Eur) neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad, kaip jau konstatuota, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. D. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, šia veika nukentėjusiajai A. Č. padaryta turtinė ir neturtinė žala, sprendžia, kad pagrįstai tenkintas ir civilinis ieškinys (BPK 109, 115 str.), o atlygintinos turtinės bei neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus (CK 1.5, 6.249, 6.250 str.).

Dėl nurodytų motyvų konstatuotina, kad Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2015 m. balandžio 7 d. pateikė prašymą Nr. (4.22.)TPA-1051, kuriame prašo iš nuteistosios A. D. priteisti valstybei 57,90 Eur už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi nagrinėjamoje byloje, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistosios valios. Pagal formuojamą teismų praktiką tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas procese yra būtinas nepriklausomai nuo kaltininko valios, Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymai dėl išlaidų priteisimo netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti valstybei iš A. D. 57,90 Eur teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios A. D. apeliacinį skundą atmesti.