Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-448-159/2012 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bedrovės „Pamario namas“, atstovaujamo bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“, ieškinį atsakovui V. N. dėl neteisėtai ir nepagrįstai gautų dividendų, palūkanų priteisimo ir atsakovo V. N. priešieškinį atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui dėl kreditavimo sutarties specialiosios sąlygos pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Atsakovas pareiškė priešieškinį (t. 3, b. l. 50-54), kuriuo teismo prašo pripažinti UAB „Pamario namas“ ir AB SEB bankas Kreditavimo sutarties specialiųjų sąlygų 4.4.7 punktą negaliojančiu, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad ginčijama sutarties nuostata, draudžianti akcininkui galimybę atlikti veiksmus, susijusius su nuosavybės teisės įgyvendinimu – dividendų išmokėjimu, bei priimti tokio pobūdžio sprendimus – skirti dividendus, laikoma akcininko turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo ir jo nuosavybės teisės ribojimu. Kreditavimo sutarties nuostata, pagal kurią tik rašytiniu banko sutikimu gali būti paskirstoma ir išmokama įmonės pelno dalis, negali būti laikoma užtikrinimu kredito davėjui, nes prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją atlieka įkeitimo institutas. Įmonės nerealizuoto turto vertė 14 kartų didesnė už likusį banko nepatenkintą finansinį reikalavimą. Ginčijama sutarties sąlyga yra standartinė kreditavimo sutarties sąlyga, ją paruošė ir pateikė bankas, su ja UAB „Pamario namas“ individualiai supažindinta nebuvo.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Sprendime pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, kad neegzistuoja UAB „Pamario namas“ sprendimas dėl 247 900 Lt dividendų išmokėjimo. Liudytoja (buvusi buhalterė) R. K. pati ruošė ir spausdino vienintelio akcininko sprendimą – protokolą dėl dividendų išmokėjimo, patvirtino sprendimo buvimo ir perdavimo bankroto administratoriui faktą, pateikė UAB „Pamario namas“ 2009 m. balandžio 28 d. vienintelio akcininko sprendimo kopiją. Finansinės atskaitomybės dokumentai, t. y. pasirašyti kasos išlaidų orderiai su nuoroda apie dividendų išmokėjimą bei įstatymų nustatyto dydžio mokesčių Socialinio draudimo fondo valdybai sumokėjimas taip pat aiškiai patvirtina vienintelio akcininko sprendimo egzistavimą ir jo teisėtumą.Teismas klaidingai nustatė faktinę aplinkybę, kad įmonė nemokėjo privalomųjų mokėjimų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. UAB „Pamario namas“ šiuos privalomuosius mokėjimus vykdė – teismui pateiktas 2009 m. lapkričio 3 d. VSDFV kreditorinis reikalavimą patvirtina faktą, kad įmonė pateikinėjo privalomus pranešimus apie apdraustuosius, finansines ataskaitas už 2009 metų III ketvirtį ir atliko mokėjimus už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio15 d. iki 2009 m. liepos 15 d. bei laikotarpį nuo 2009 m. liepos 15 d. iki 2009 m. spalio1 d. Teismas klaidingai paskaičiavo apie turto ir įsipareigojimų santykį, kadangi būtent įmonės turtas 1,8 karto viršijo įmonės įsipareigojimus, bet ir apskritai patį nemokumo faktą konstatavo nepagrįstai. Įmonės UAB „Pamario namas“ įkeisto ir neparduoto turto vertė yra daugiau nei 10 kartų didesnė nei likusi įsiskolinimo suma AB „SEB bankas“.Ginčijama Kreditavimo sutarties nuostata nėra individualiai aptarta. Sprendimai, kurių UAB „Pamario namas“ pagal sutartį negali priimti be banko leidimo, yra nurodomi tik kaip blanketinės normos į kitą sutarties skyrių: bendrosios dalies dalies 10.1.4 ir 10.1.5 punktuose nurodyti sprendimai. Sutarties sąlyga, įtvirtinanti banko teisę daryti įtaką įmonės akcininkų sprendimams nebuvo individualiai aptarta ir laikytina standartine sutarties sąlyga, su kuria kredito gavėjas nebuvo individualiai supažindintas ir kuri nagrinėjamu atveju laikytina nesąžininga ir dėl to pripažintina negaliojančia.Kreditavimo sutarties Specialiųjų sąlygų 4.4.7 punkto nuostata atsakovui AB SEB bankas suteikia perdėtą ir nepagrįstą pranašumą – ja tvirtinami UAB „Pamario namas“ akcininkų turtinių ir neturtinių teisių ir jų nuosavybės teisės suvaržymai bei neproporcingi įmonės autonomijos ribojimai priimant sprendimus dėl įmonės pelno paskirstymo. Be to, banko galimybė riboti įmonės pelno paskirstymą akcininkams neturi nieko bendra su prievolės įvykdymo užtikrinimu, kas yra laikoma svarbiausiu kredito davėjo interesu. Šalių sudaryta kredito sutartis paruošta ir pateikta kredito davėjo AB SEB bankas, o UAB „Pamario namas“ prisijungė. Ginčijama sutarties sąlyga yra standartinė kreditavimo sutartie sąlyga, be kita ko, pateikta kaip blanketinė norma, su kuria UAB „Pamario namas“ nebuvo individualiai supažindinta, todėl turi būti aiškinama prisijungusios šalies naudai.

Pirmosios instancijos teismas sprendime priėjo teisingos išvados, kad byloje esančių faktų visuma leidžia labiau tikėti, kad rašytinio apelianto sprendimo dėl dividendų išmokėjimo nebuvo nei kad buvo.Vien pati savaime aplinkybė, kad tariami dividendai buvo išmokėti 2009 metų birželio – rugpjūčio mėnesiais, o Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartimi bendrovei buvo iškelta bankroto byla (kai būta ir ankstesnių kreditorių kreipimųsi į teismą dėl bankroto bylos kėlimo) patvirtina faktą, kad bet kokios sumos apeliantui išmokėtos nepagrįstai, tokiu būdu bendrovės akcininkui suteikiant nepateisinamą prioritetą prieš kitus bendrovės kreditorius.Bendrovės akcininkai buvo susipažinę su Kreditavimo sutarties sąlygomis ir jai pritarė. Be to, įsipareigojimai neišsimokėti dividendų be banko sutikimo nėra perteklinė bendrovės prievolių bankui pagal Kreditavimo sutartį užtikrinimo priemonė. Be to, apeliantas net neįrodinėjo, kad Kreditavimo sutarties Bendrųjų sąlygų 10.1.4 ir Specialiųjų sąlygų 4.4.7 punktai yra esminės Kreditavimo sutarties sąlygos. Nuo Kreditavimo sutarties pasirašymo dienos bendrovė (jos vadovas) niekada nėra kreipęsis į banką su prašymu dėl leidimo išsimokėti dividendus akcininkams. Jei bendrovė būtų pagrindusi tokį prašymą, nėra jokių įrodymų, kad bankas būtų atsisakęs duoti tokį leidimą.Bendrovės akcininkų įsipareigojimas neišsimokėti dividendų yra tokia pati bendrovės prievolių bankui užtikrinimo priemonė, kaip ir bendrovės turto įkeitimas. Bankas visuomet yra labiau suinteresuotas padengti savo reikalavimus iš piniginių lėšų, nei naudotis kitomis prievolių užtikrinimo priemonėmis, kadangi kitos prievolių užtikrinimo priemonės įsipareigojimų nevykdymo atveju reikalauja papildomų veiksmų ir/arba investicijų. Todėl bendrovės įsipareigojimas neišsimokėti dividendų be banko sutikimo yra logiškas ir sąmoningas veiksmas, užtikrinant, kad laisvos bendrovės piniginės lėšos būtų nukreipiamos bendrovės įsipareigojimų bankui dengimui, o ne kitais tikslais, tokiu būdu sumažinant įsiskolinimą bankui pačiu paprasčiausiu ir abiems šalims priimtiniausiu bei mažiausiai investicijų reikalaujančiu būdu. Aplinkybę, kad bendrovės įkeisto turto įvertinimas neatitinka šios dienos sąlygų ir net įkeisto turto gali nepakakti banko finansinio reikalavimo bendrovės bankroto byloje dengimui patvirtina ir tai, kad dalis įkeisto turto parduota už ženkliai mažesnę sumą nei jis anksčiau buvo įvertintas, tai patvirtina į bylą pateikti bankui įkeisto turto pardavimo protokolai, iš kurių matyti, kad dalis banko naudai įkeisto bendrovės nekilnojamojo turto buvo parduota už 4 045 224 Lt sumą. Likęs banko naudai įkeistas turtas iki šios dienos nėra parduotas, kreditorių susirinkimo patvirtintos pardavimo kainos keliasdešimt kartų mažesnės nei apelianto turto vertinimo sumos.Bendrovė veikė kaip verslininkas, todėl prisiėmė riziką ir negali būti laikomas silpnesne šalimi. Apeliantas turėjo pakankamai patirties ir jei Kreditavimo sutartis ar tam tikros sąlygos jam nebūtų buvusios priimtinos, jis laisvai galėjo pasirinkti kitą komercinį banką, tačiau to nepadarė. Be to, apeliantas ilgą laiką Kreditavimo sutarties sąlygų, draudžiančių be banko sutikimo išsimokėti dividendus, laikėsi, dividendų neišsimokėjo ir šių sąlygų neginčijo, t.y. su jomis sutiko ir priėmė, suprasdamas, kokią riziką jos sukelia.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu apeliantas nurodo, kad jam išmokėtų dividendų pagrindo – atitinkamo akcininko sprendimo buvimo faktą bylos nagrinėjimo metu patvirtino buvusi bendrovės buhalterė liudytoja R. K.. Tačiau pažymėtina, kad teisinį pagrindą išmokėti bendrovės akcininkams dividendus sudaro ne liudytojų parodymai, bet ABĮ nustatyta tvarka priimti akcininkų sprendimai. Tuo tarpu abejones, kad sprendimas nagrinėjamu atveju buvo priimtas, kelia ne tik šio dokumento originalo nebuvimo faktas (atsakovas jo nepateikė, o byloje nėra duomenų, kad jis kartu su kita dokumentacija buvo perduotas bendrovės administratoriui, kas neleidžia teigti, kaip tai daro apeliantas, kad bendrovės administratorius jo neranda), bet ir liudytojos R. K. parodymai, kuriais rėmėsi apeliantas. Pastaroji parodė, kad sprendimo protokolo tekstą atsakovo nurodymu atspausdino 2009 m. birželio 3 d., nors apeliantas teigia, kad sprendimas buvo priimtas 2009 m. balandžio 30 d. (pastebėtina, kad pinigai atsakovui buvo pradėti mokėti būtent 2009 m. birželio mėnesio pabaigoje).

Nurodytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad sprendimas dėl dividendų išmokėjimo atsakovui nustatyta tvarka priimtas nebuvo (ABĮ 60 str., CPK 178 straipsnis). Tokios išvados pagrįstumo nepaneigia ir apelianto nuoroda į atitinkamų mokesčių, gavus dividendus, išmokėjimą Socialinio draudimo fondo valdybai, juolab, kad duomenų apie kitų privalomų mokesčių sumokėjimą išmokėjus dividendus, byloje nėra.

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 247 000 Lt buvo išmokėti atsakovui be teisinio pagrindo. Be to, netgi ir sutikus su atsakovo versija dėl pinigų išmokėjimo remiantis atitinkamu akcininko sprendimu reikia turėti omenyje, kad pinigai atsakovui buvo išmokėti laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2009 m. rugpjūčio 18 d., o jau 2009 m. rugsėjo 21 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo buvo konstatuota, kad bendrovė nemoki. Akivaizdu, kad bendrovės įsiskolinimas negalėjo susidaryti jau po pinigų atsakovui išmokėjimo. Tokios išvados pagrįstumo nepaneigia ir apelianto nuoroda į Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartį, kuria buvo atmestas bendrovės ,,Aldasta“ pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui. Be to, sutinkamai su ABĮ 59 straipsnio 7 dalimi bendrovė per nustatytus terminus nesumokėjusi įstatymų nustatytų mokesčių negali mokėti dividendų.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad bendrovė, priešingai negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, šiuos privalomuosius mokėjimus vykdė, ką patvirtina 2009 m. lapkričio 13 d. bendrovės bankroto byloje VSDFV Klaipėdos skyriaus pateiktas kreditorinis reikalavimas. Tačiau būtent šiame dokumente nurodoma, kad laikotarpiais nuo 2009 m. balandžio 15 d. iki 2009 m. liepos 15 d. ir nuo 2009 m. liepos 15 d. iki 2009 m. spalio 1 d. įmokos buvo pervedamos pavėluotai, dėl ko bendrovei buvo priskaičiuoti delspinigiai, o bendras bendrovės įsiskolinimas sudarė 24 679,97 Lt (1 t. 55 b. l.).

Be to, ieškovo reikalavimas, be kita ko, grindžiamas tuo, kad pinigai atsakovui buvo išmokėti pažeidus bendrovės kreditorių interesus ir atsiskaitymo su jais tvarka (CK 6.44 str. 2 d., 6.423 str. 2 d.), o atsakovas, paskyręs pats sau dividendus, esant pradelstiems bendrovės įsiskolinimams, elgėsi bendrovės atžvilgiu nelojaliai bei nesąžiningai, dėl ko padarė jai 247 000 Lt žalą (CK 2.87 straipsnio 1-4 dalys, 7 dalis, 6.66 straipsnis). Todėl apeliantas neteisus teigdamas, kad teismo išvada dėl to, kad bendrovė nevykdė mokėjimų pagal išduotą vykdomąjį raštą bei nebevykdė su ,,Swedbank lizingas“ UAB sudarytos sutarties sąlygų, nėra aktuali sprendžiant klausimą dėl dividendų išmokėjimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsižvelgiant į anksčiau paminėtas aplinkybes, darytina išvada, kad pinigai atsakovui buvo išmokėti nesant tam teisinio pagrindo, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškinį (CPK 263 straipsnis).

Sprendžiant dėl atsakovo pareikšto priešieškinio, visų pirma, pažymėtina, kad net ir jo patenkinimo atveju atsakovo pareiga grąžinti ieškovui neteisėtai gautus pinigus, neišnyktų. Antra, ginčo sąlyga kredito sutartis buvo papildyta tuomet, kai bankas ženkliai padidino kredito sumą, dėl ko negalima teigti, kad ja buvo pažeista kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyra. Trečia, dėl ginčo sąlygos inkorporavimo į kredito sutartį šalys susitarė atskiru susitarimu (kreditavimo sutarties pakeitimas Nr. 5), kurio kiekvieną lapą pasirašė pats atsakovas (2 t. 23-274 b. l.), dėl ko teigti, kad jis su ja nebuvo supažindintas arba jos nesuprato (sąlyga yra pakankamai aiški, o atsakovas yra verslininkas), taip pat negalima. Be to, dar iki ginčo sąlygos priėmimo 2005 m. lapkričio 25 d. sudarant kredito sutartį bendrovė įsipareigojo be išankstinio raštiško banko sutikimo nemokėti dividendų (kreditavimo sutarties specialiosios dalies 11.2.2 punktas) (1 t. 189, 190 b. l.). Šia sutarties sąlyga taip pat pasirašė atsakovas. Tačiau, kad jis su ja nebuvo supažindintas arba, kad ji pažeidžia bendrovės akcininkų teises atsakovas niekada neteigė.

Apeliantas taip pat teigia, kad kredito sutarties ginčo sąlyga yra perteklinė, nes bendrovės įkeisto ir neparduoto turto vertė yra daug kartų didesnė negu likusi įsiskolinimo suma bankui. Tačiau taip teigdamas apeliantas tai patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė, be to pats painiojasi ir klaidina teismą, nes iš pradžių apeliaciniame skunde nurodęs, kad turto vertė yra daugiau negu 10 kartų didesnė, vėliau teigė, kad skirtumas sudaro 14 kartų (3 t. 107, 109 b. l.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant kilusius tarp šalių ginčus.

Naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad apeliantas V. N. už apeliacinį skundą sumokėjo 3 000 Lt žyminio mokesčio (t. 3, b. l. 135). CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 p. numato, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiama įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Taigi nagrinėjamu atveju už paduotą apeliacinį skundą atsakovas žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą neprivalėjo mokėti. Kadangi pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu priteista iš atsakovo 5 958 Lt žyminio mokesčio valstybei, todėl minėta žyminio mokesčio suma už paduotą apeliacinį skundą, kurio apeliantas neprivalėjo mokėti, įskaitoma kaip žyminio mokesčio įmoka už atitinkamą dalį skundžiamu sprendimu priteistą žyminio mokesčio sumą (CPK 87 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą.

Įskaityti apelianto V. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) sumokėtą 3 000 Lt (trys tūkstančiai litų 00 ct) žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą kaip žyminio mokesčio įmoką už atitinkamą dalį skundžiamu sprendimu priteistą žyminio mokesčio sumą.