Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nerijaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. ir jo gynėjo advokato Vladislovo Miliuko apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2019 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį ir nuteistas aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje.

Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas laikas, A. L. išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2018 m. rugpjūčio 10 d. 14 val. 51 min. iki 2018 m. rugpjūčio 11 d. 9 val. 05 min. (viena para), jį prilyginant vienai terminuoto laisvės atėmimo dienai.

Pripažintos proceso išlaidomis ir priteista iš A. L. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai 39,70 Eur, įpareigojant šią sumą pervesti į Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sąskaitą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. L. nuteistas už tai, kad 2018 m. rugpjūčio 4 d. apie 18.00 val. (duomenys neskelbtini) ganyklos teritorijoje tyčia metė šakes į mažametę A. S., gimusią (duomenys neskelbtini) m., pataikydamas A. S. į kairę koją, tokiu būdu nežymiai sutrikdė mažametės nukentėjusiosios A. S. sveikatą, kas pasireiškė durtine žaizda kairėje blauzdoje.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad abejoti nukentėjusiosios, jos atstovės, liudytojų, teismo eksperto parodymais, rašytiniais įrodymais, nėra pagrindo, jie sutampa dėl esminių aplinkybių, papildo vieni kitus ir visiškai patvirtina A. L. kaltę. Kadangi tarp kaltinamojo veiksmų ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, kaltė, kaltinamojo veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nusikaltimo požymių visumą.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo A. L. ir jo gynėjo advokato Vladislovo Miliuko apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

7. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK ir BK nuostatų bei vieningai formuojamos teismų praktikos, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant A. L. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Apeliaciniame skunde remiamasi bendro pobūdžio samprotavimais apie netinkamą pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pateikiant savitą nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiajai padarytų sužalojimų vertinimą. Tačiau šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad teismai privalo tirti įrodymus, o ne proceso dalyvių samprotavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-602/2014).

8. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nukentėjusioji pati įsidūrė į ant šieno numestų šakių smaigą, o versiją, kad ją sužalojo A. L., sugalvojo tik norėdama išvengti barnio su tėvais. Atmesdama šiuos skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusioji A. S. apie įvykį su ja bendravusiems asmenims nurodė, kad mesdamas į ją šakes jai sužalojimus padarė A. L.. Šiai nukentėjusiosios nurodytai įvykių sekai neprieštarauja ir kiti byloje surinkti įrodymai.

9. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas A. L. teigė, kad pagąsdindamas vijosi nukentėjusiąją, paskui ją ėjo, ši bėgo priekiu per sugrėbto šieno voliuką ir bebėgdama koja pataikė ir įsidūrė į ant šieno nuvirtusių šakių smaigą – kėlė vieną koją, kėlė kitą koją, koja kabino šakių smaigą. Ji ne užšoko ant šakių, bet įsidūrė į šakes bebėgdama. (1 t., b. l. 149-151). Jei tikėti nuteistojo pateikta įvykio versija, bėgant nuo A. L., nukentėjusioji bėgdama nuo A. L., galėjo susižaloti priekinį blauzdos paviršių, tačiau kaip matyti iš specialisto išvados, sužalojimas nukentėjusiajai padarytas kairės blauzdos išorinio ir užpakalinio paviršių ribos viduriniame trečdalyje (1 t., b. l. 20). Aplinkybę, kad nukentėjusioji galėjo į šakes įsidurti bėgdama ne priekiu, o užkliudydama jas šonu ir taip susižaloti blauzdos išorinio ir užpakalinio paviršių ribą, paneigia teismo posėdžio metu apie savo pateiktą išvadą apklaustas ekspertas S. J., kuris parodė, kad prabėgant ir susižeidžiant į šakes būtų dinaminis kontaktas ir būtų rėžis arba pailgos formos sužeidimas, padarant žaizdą ir pažeidžiant ne tik paviršinį odos sluoksnį, bet odą ir poodyje arba tik odos nubrozdinimus toje vietoje. Pagal nukentėjusiosios apžiūros metu buvusį šašo pobūdį, ekspertas sprendė, kad buvo pažeistas ne tik paviršinis sluoksnis bet ir gilesni odos sluoksniai (1 t., b. l. 169-170). Kad buvo pažeisti gilesni odos sluoksniai patvirtina ir aplinkybė, kad nukentėjusioji pas ekspertą nuvyko praėjus 9 dienoms nuo įvykio, t. y. 2018 m. rugpjūčio 13 d. Apžiūros metu buvo matomas standus iškilus šašas. Ekspertas, apklaustas pirmos instancijos teisme paaiškino, kad jei tai būtų tik nubrozdinimas, tai per tiek laiko šašelis būtų nubyrėjęs ir sužalojimo vietoje būtų rožinės spalvos odos lopelis, fragmentais padengtas šašeliu. Šiuo atveju buvo tvirtas šašas pakilusiais kraštais, gijimo procese. Kolegija pažymi, kad bėgant nuo ją besivejančio A. L., nepaisant, kokia buvo numestų šakių smaigalių padėtis, nukentėjusioji niekaip negalėjo susižaloti blauzdos išorinio ir užpakalinio paviršių, o jei nukentėjusioji bėgdama nuo A. L. kliudė šakes, kurios buvo jai iš šono, jai turėjo būti padaryti kitokio pobūdžio sužalojimai, todėl nuteistojo įvykių versija, kad nukentėjusioji bėgdama pati susižalojo į numestas šakes, laikytina gynybine ir atmetama kaip nepagrįsta.

10. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nukentėjusioji nepilnametė A. S. apklausta ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad kai į ją pataikė šakėmis, jai suskaudo ir iš karto koja ištino, bėgo kraujas iš abiejų pusių, iš vienos pusės labai smarkiai bėgo kraujas (1 t., b. l. 34 – 35). Kad nukentėjusiajai buvo padarytos dvi žaizdos patvirtino ir liudytoja R. S., kuri parodė, kad pas nukentėjusiąją buvo dvi žaizdos ir iš abiejų bėgo kraujas (2 t., b. l. 7). Teismo posėdyje apklausta liudytoja Z. B. parodė, kad iš nukentėjusiosios kojos labai bėgo kraujas iš blauzdos vienos pusės, o iš kitos pusės mažiau (2019 m. sausio 21 d. teismo posėdžio garso įrašas). Nors antrasis sužalojimas ir nėra užfiksuotas specialisto išvadoje (tikėtina, kad praėjus 9 dienoms nuo sužalojimo iki apžiūros, antrojo sužalojimo žymės jau nebesimatė), tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad tai buvo kiaurinė žaizda ir ji atitinka sužalojimą metant šakes. Taigi, įvertinus visas aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta kaip prieštaraujančią įrodymų visumai nuteistojo pateiktą versiją, kad nukentėjusiajai padarytas sužalojimas galėjo būti padarytas jai pačiai įsiduriant į numestas šakes.

11. Apeliaciniame skunde teigiama, kad metant šakes į nukentėjusiąją jai turėjo būti padaryta durtinė – plėštinė žaizda, tačiau specialistas nustatė, kad nukentėjusiajai padaryta durtinė žaizda. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šiuos skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus jokiais objektyviais duomenimis. Skundo autorius nėra medicinos specialistas, todėl jis negali vertinti kokio pobūdžio žaizdas galėjo būti padaromos vienu ar kitu atveju. Šis nuteistojo samprotavimas apie galimus žaizdų pobūdžius, niekaip nepaneigia jo kaltės.

12. Apeliaciniame skunde taip pat kritikuojami nukentėjusiosios parodymai, teigiama, kad A. S. apie įvykio aplinkybes melavo norėdama išvengti barnio su tėvais. Atsakydama į šiuos skundo argumentus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (duomenys neskelbtini) atstovė S. M. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad nukentėjusioji buvo tirta pedagoginėje psichologinėje tarnyboje, jai skirta palengvinta programa, tačiau sveikatos problemų nėra, ligų, susijusių su šizofrenija, fantazavimu, raidos atsilikimu ar psichikos sutrikimais nėra nustatyta (2 t., b. l. 7 - 8). Kaip teisingai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusioji, ikiteisminio tyrimo metu apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, išsamiai ir nuosekliai papasakojo visą įvykio eigą, jai padaryto sužalojimo esmines aplinkybes, kurias ji tapačiai papasakojo ir byloje apklaustiems liudytojams (šeimos nariams, kaimynei, socialinei darbuotojai, policijos pareigūnams).

13. Kaip teisingai nurodyta ir apeliaciniame skunde, liudytojų parodymai laikytini išvestiniais, netiesioginiais įrodymais, nes nei vienas liudytojas įvykio tiesiogiai nematė, tačiau jų parodymais teismas neturi pagrindo abejoti. Visi liudytojai parodymus davė įspėti dėl melagingų parodymų davimo ir jų parodymai dėl esminių aplinkybių tarpusavyje sutampa, juos patvirtina kiti bylos įrodymai. V. S., Z. B. ir R. S. tą pačią dieną iš karto po įvykio sužinojo apie įvykį tiesiogiai iš pačios nukentėjusiosios, kiti liudytojai – A. J. ir M. B. taip pat tiesiogiai iš nukentėjusiosios apie įvykį sužinojo atlikdami savo darbines funkcijas jau praėjus šiek tiek laiko po įvykio, tačiau papasakotos įvykio aplinkybės visiems liudytojams buvo tapačios, sutampančios dėl esminių aplinkybių, kurios buvo nurodytos ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, kad būtent A. L. metė į nukentėjusiąją šakes dėl to, kad ši neatnešė jam degtukų. Taigi teismas neturi pagrindo abejoti minėtų liudytojų parodymais.

14. Apeliantas skunde taip pat teigia, kad jis yra taikus žmogus, gerbiantis šeimą, mylintis savo faktinės žmonos vaikus, todėl negalėjo įvykdyti jam inkriminuojamos veikos - sužaloti A. S., juo labiau tyčia. Tačiau atmesdamas šiuos skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmeninės A. L. savybės, jo charakterio ir būdo bruožai niekaip negali nei patvirtinti nei paneigti jo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir tuo pačiu pažymi, kad nuteistas praeityje yra teistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

15. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. L. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas A. L. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalyje nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. L. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

16. Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimas nėra keliamas, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, apylinkės teismas, skirdamas bausmę bei parinkdamas bausmės rūšį, įvertino visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nurodė motyvus, lėmusius bausmės skyrimą. Nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis).

17. Kolegijos nuomone, pagrindų taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, nenustatyta. Nuteistasis nusikalto nebe pirmą kartą, anksčiau teistas už smurtinę veiką, niekur nedirba, neregistruotas Užimtumo tarnyboje. Nors turi du nepilnamečius vaikus, tačiau vaiko teisių tarnybos duomenimis, kartu su vaikais negyvena, toje šeimoje jis retai būna, šeima stokoja socialinių įgūdžių, kurie pasireiškia netinkama vaikų priežiūra, piktnaudžiavimu alkoholiu, išlaikymas vaikams priteistas teismo sprendimu.

18. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. L. ir jo gynėjo advokato Vladislovo Miliuko apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.