Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Dalia Kursevičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014-05-30 R. J. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir būdamas atsakingas už bendrovės apskaitos organizavimą, neužtikrino, kad visas bendrovės darbuotojams mokamas darbo užmokestis būtų įtrauktas į buhalterinę apskaitą. Per laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki 2014 m. kovo mėnesio bendrovės darbuotojams buvo išmokėta 6 780,00 Lt į buhalterinę apskaitą neįtraukto darbo užmokesčio, tai yra A. M. už 2014 m. vasario mėnesį – 350,00 Lt; Č. J. už 2013 m. lapkričio mėnesį – 680,00 Lt, už 2013 m. gruodžio mėnesį – 700,00 Lt, už 2014 m. sausio mėnesį – 650,00 Lt, už 2014 m. vasario mėnesį – 580,00 Lt; G. J. už 2013 m. lapkričio mėnesį – 680,00 Lt, už 2013 m. gruodžio mėnesį – 700,00 Lt, už 2014 m. sausio mėnesį – 700,00 Lt, už 2014 m. vasario mėnesį – 700,00 Lt, už 2014 m. kovo mėnesį – 690,00 Lt; V. V. už 2014 m. sausio mėnesį – 350,00 Lt. Tokiu būdu jis padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 41⁴ straipsnio 3 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal ATPK 257 straipsnį administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, jog R. J. kaltė padarius jam inkriminuotą pažeidimą įrodyta.

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog R. J. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41⁴ straipsnio 3 dalyje, padarymo, t. y. dėl to, jog jis neužtikrino, kad visas bendrovės darbuotojams mokamas darbo užmokestis būtų įtrauktas į buhalterinę apskaitą. Nors tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neigia padaręs jam inkriminuojamą administracinės teisės pažeidimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. J. kaltė įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, operatyvaus patikrinimo pažyma, liudytojų A. M., Č. J., G. J. ir V. V. parodymais, jų rašytiniais paaiškinimais, darbo laiko apskaitos žiniaraščio, priskaitymų-išskaitymų žiniaraščio duomenimis. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesniosios instancijos teismo procesinio sprendimo motyvams ir plačiau dėl jų nepasisako. Pabrėžtina, jog iš rašytinių A. M., Č. J., G. J. ir V. V. paaiškinimų, rašytų Mokesčių inspekcijai, matyti, jog visi asmenys dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktorius yra R. J., ir visi paminėti įmonėje dirbę asmenys paaiškino, jog jiems dalis darbo užmokesčio buvo mokama pervedant darbo užmokestį į banko sąskaitas, o kita dalis buvo mokama grynaisiais pinigais, niekur už tokį atsiskaitymą nepasirašant (b. l. 12–15). Tokius savo rašytinius paaiškinimus minėti asmenys patvirtino ir teismo posėdyje apklausti kaip liudytojai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nėra jokio pagrindo abejoti nuosekliais liudytojų parodymais bei jų rašytiniais paaiškinimais, o teismo posėdyje administracinėn atsakomybėn patraukto asmens iškelta versija, jog su buvusiais darbininkais buvo susiklostę konfliktiniai santykiai, pagrįstai vertinta kaip pažeidėjo gynybinė pozicija. Atkreiptinas dėmesys, jog nors teismo posėdyje apklaustas įmonės darbuotojas M. T. neigė, kad darbo užmokestis yra mokamas „vokeliuose“, tačiau, kaip matyti iš anksčiau minėtų liudytojų parodymų, jie parodė, kad būtent M. T. ir atveždavo perduoti į apskaitą neįtrauktą darbo užmokestį. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, M. T. parodymai kelia abejonių ir teismas pagrįstai jais nesivadovavo. Iš byloje pateiktų žiniaraščių nustatyta, kad į apskaitą įtraukti tik atlyginimai darbuotojams, kurie buvo pervedami į darbuotojų sąskaitas, darbo užmokestis, kuris buvo mokamas grynaisiais, nebuvo įtrauktas į apskaitą, todėl atsižvelgiant į tai bei į anksčiau paminėtų darbuotojų parodymus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog R. J. kaltė padarius ATPK 41⁴ straipsnio 3 dalyje numatytą administracinės teisės pažeidimą visiškai įrodyta.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, nutarimo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Kaip matyti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. nutarime buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida, nurodant, kad „Per laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki 2014 m. kovo mėnesio bendrovės darbuotojams buvo išmokėta 67800,00 Lt į buhalterinę apskaitą neįtraukto darbo užmokesčio, tai yra A. M. už 2014 m. vasario mėnesį – 35,00 Lt“, tačiau šios klaidos ištaisymas administracinio teisės pažeidimo kvalifikavimo pagal ATPK41⁴ straipsnio 3 dalį nekeičia, todėl nutarimo naikinti ar keisti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. nutarimą ir R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.