- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-08
- Bylos Nr.
- TA-436-789/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03284-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- G. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas), 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Departamento 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 750 jis buvo perkeltas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją (toliau – ir Pravieniškių PN-AK). Pažymėjo, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių negalima toliau laikyti nuteistojo toje pačioje pataisos įstaigoje. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju pažeidžiamas non reformatio in peius (draudimas keisti skundžiamą sprendimą skundėjo nenaudai) principas.
3. Pareiškėjas teigė, kad 2019 m. birželio 27 d. įstatymu padarytas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 69 straipsnio 1 dalies pakeitimas taikytinas tik tiems asmenims, kuriems apkaltinamieji nuosprendžiai įsiteisėjo po 2019 m. birželio 27 d. Departamentas, nusprendęs perkelti pareiškėją į kitą kalinimo įstaigą, veikė neteisėtai. Nutarime nurodyta, kad pareiškėjas perkeliamas į kitą kalinimo įstaigą siekiant užtikrinti veiksmingesnę jo priežiūrą ir saugumą, tačiau, pareiškėjo teigimu, kitoje įkalinimo įstaigoje priežiūra yra paviršutiniška, priežiūros ir apsaugos galimybės yra ženkliai mažesnės.
4. Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK jam nebuvo suteikta atskira miegamoji vieta, nebuvo sudarytas individualus socialinės reabilitacijos planas, pataisos įstaigos pirmasis sektorius įrengtas teisinės registracijos neturinčiuose pastatuose, kurie užkrėsti blakėmis. Pravieniškių PN-AK yra visiškai netinkama žmonėms gyventi, todėl buvo pažeistos pareiškėjo teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, padaryta žala jo sveikatai. Pareiškėjas taip pat teigė, kad jo pervežimo iš vienos įstaigos į kitą procedūra jam sukėlė didelius fizinius ir psichologinius nepatogumus, kadangi reikalavimas pervažiuoti į kitą įkalinimo įstaigą buvo siurprizinis. Tokiu būdu buvo pažemintas jo orumas, jis patyrė neturtinę žalą, kurią turi atlyginti atsakovas.
Atsiliepimas
5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuteistasis į konkrečią pataisos įstaigą siunčiamas atsižvelgiant į asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. 2019 m. liepos 6 d. įsigaliojo 2019 m. birželio 27 d. BVK pakeitimo įstatymas, kuriuo pakeistas 69 straipsnis ir šio straipsnio 1 dalis, kurioje neliko nuostatos, kad nuteistasis visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Ankstesnėse BVK redakcijose taip pat buvo įtvirtinta teisė perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą, taigi ir iki minėto pakeitimo nuteistojo teisė atlikti bausmę vienoje pataisos įstaigoje nebuvo absoliuti.
7. Atsakovo atstovas paaiškino, kad 2019 m. rugpjūčio 8 d. dokumentų valdymo sistemoje (toliau – ir DVS) Departamentas gavo Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) parengtą ir su Pravieniškių PN-AK suderintą nutarimą dėl pareiškėjo perkėlimo (toliau – ir Nutarimas). Nutarimas atitiko tokio pobūdžio dokumentams keliamus reikalavimus, buvo motyvuotas bei pagrįstas, pasirašytas DVS priemonėmis, jam buvo suteiktas numeris. Departamentas nurodė, kad BVK 69 straipsnyje įtvirtinta teisė perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turėtų būti vertinama kaip organizacinė priemonė, siekiant įgyvendinti BVK 112 straipsnyje įtvirtintus pataisos įstaigos režimo tikslus.
8. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjo minimas non reformatio in peius principas nėra įtvirtintas nei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ), nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ). Jis yra suprantamas kaip draudimas priimti sprendimą skundą padavusios šalies nenaudai, išskyrus įstatyme nustatytas šio principo taikymo išimtis. Nutarimu Departamentas nepakeitė pareiškėjo materialinės teisinės padėties, jam nebuvo apribotos teisės arba nustatytos papildomos pareigos. Pareiškėjui buvo taikomos įstatymo proceso normos, kurios galiojo priimant sprendimą dėl pareiškėjo perkėlimo. Tai nėra materialioji teisės norma, pagal kurią teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas į praeitį. Atsakovo atstovas akcentavo, kad pareiškėjas neskundė Nutarimo, neprašė teismo jo panaikinti. Departamento vertinimu, pareiškėjas pripažino Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
9. Departamentas nurodė, kad jo funkcija – nagrinėti asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, priskirtinus Departamento kompetencijai. Pareiškėjas nesikreipė į Departamentą su skundais dėl laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK, todėl Departamentas neturėjo duomenų apie aplinkybes, išdėstytas skunde.
10. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė jam kilusios neturtinės žalos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) prasme, todėl nėra pagrindo priteisti jam neturtinę žalą.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
12. Teismas nustatė, kad Departamento direktorius, siekdamas palengvinti pareiškėjo socialinę reabilitaciją ir individualaus socialinės reabilitacijos plano vykdymą, taip pat užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą, 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu Nr. NN-750 „Dėl nuteistojo perkėlimo“ nutarė perkelti pareiškėją iš Marijampolės PN į Pravieniškių PN-AK.
13. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Departamento Nutarimo, kurio teisėtumo neginčija, Nutarimas yra galiojantis. Teismas nenustatė, kad Departamentas, priimdamas Nutarimą, veikė neteisėtai. Nagrinėjamu atveju nėra vienos iš kumuliatyvių CK 6.271 straipsnyje nurodytų sąlygų – neteisėtų veiksmų. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad skunde pareiškėjas iš esmės nesutiko su galiojančia BVK 69 straipsnio redakcija, kuria Departamentas vadovavosi priimdamas Nutarimą perkelti pareiškėją į kitą įstaigą. Teismas nurodė, kad galimybė perkelti nuteistąjį į kitą kalinimo įstaigą, esant BVK nurodytoms sąlygoms, buvo nustatyta ir ankstesnėse BVK redakcijose.
14. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepaaiškino, dėl kokių Departamento veiksmų ir kokia neturtinė žala jam buvo padaryta. Teismas nurodė, kad jeigu, pareiškėjo nuomone, jo teises pažeidė įkalinimo įstaiga, į kurią pareiškėjas buvo perkeltas, jis turi teisę teikti skundą dėl šios įstaigos neteisėtų veiksmų. Jeigu, pareiškėjo nuomone, Nutarimas yra neteisėtas, jis galėjo jį skųsti įstatymų nustatyta tvarka, ir nurodyti aplinkybes, kodėl jis negalėjo būti perkeltas į kitą įkalinimo įstaigą.
15. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl principo non reformatio in peius, teismas nurodė, kad šis principas yra suprantamas kaip draudimas priimti sprendimą skundą padavusios šalies nenaudai, išskyrus įstatyme nustatytas šio principo taikymo išimtis. Nutarimu nebuvo pakeista pareiškėjo materialinė padėtis, be to, minėtas principas taikytinas apskundus viešojo administravimo subjekto sprendimą, o šiuo atveju Nutarimas nebuvo apskųstas, dėl to šio principo taikymas nėra aktualus.
16. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, pareiškėjas neįrodė jam kilusios neturtinės žalos, todėl jo skundą atmetė.
III.
17. Pareiškėjas G. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimą.
18. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pareiškėjo nuomone, Departamentas Nutarimu pažeidė jo teises į kalinimo sąlygas, Lietuvos Respublikos Konstituciją, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Atsakovo atstovas tinkamai nenurodė, kokiu pagrindu jis pablogino pareiškėjo padėtį bei kalinimo sąlygas, Departamento argumentai yra paviršutiniški ir netikslūs.
19. Pareiškėjas teigia, kad dėl neteisėtų Departamento veiksmų jam padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas nurodo, kad jis nebuvo informuotas apie jo perkėlimą į kitą įkalinimo įstaigą, nebuvo klausiama jo nuomonės, kokioje įkalinimo įstaigoje jis pageidautų tęsti bausmės atlikimą. Perkeliant pareiškėją į kitą įkalinimo įstaigą, buvo pablogintos jo kalinimo sąlygos.
Atsiliepimas
20. Atsakovo atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
21. Atsakovo atstovas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei jų visumą ir priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Vien tai, kad, pareiškėjo nuomone, teismas nepakankamai įvertino visas aplinkybes, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą.
22. Departamentas nurodo, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog Nutarimu nebuvo pakeista pareiškėjo materialinė padėtis. Šiuo atveju nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
23. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Departamento veiksmų, Departamentui priėmus Nutarimą perkelti pareiškėją iš Marijampolės PN į Pravieniškių PN-AK tęsti bausmės atlikimą, bei iš to, kad, perkėlus pareiškėją į Pravieniškių PN-AK, jo kalinimo sąlygos buvo pablogintos, atlyginimo.
24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, neturtinės žalos atsiradimo fakto.
25. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus. Pareiškėjas nurodo, kad yra neaišku, kokiu pagrindu buvo pablogintos jo kalinimo sąlygos.
26. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad Departamentas, vadovaudamasis BVK 69 straipsniu ir Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo, patvirtinto Departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321, (toliau – ir Aprašas) 3.2 punktu, priėmė Nutarimą, kuriuo pareiškėjas buvo perkeltas iš Marijampolės PN į Pravieniškių PN-AK tęsti bausmės atlikimą. Departamentas Nutarime nurodė pareiškėjo perkėlimo faktinį pagrindą – siekį palengvinti pareiškėjo socialinę reabilitaciją ir individualaus socialinės reabilitacijos plano vykdymą, taip pat užtikrinti jo veiksmingesnę priežiūrą ir saugumą.
28. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad, pareiškėjo teigimu, jo atžvilgiu negalėjo būti taikomos nuo 2019 m. liepos 6 d. įsigaliojusios pakeistos BVK 69 straipsnio, taip pat ir Aprašo nuostatos, pažymi, jog pareiškėjas neginčijo Departamento Nutarimo, kuriuo jis buvo perkeltas iš Marijampolės PN į Pravieniškių PN-AK.
29. Nutarimo priėmimo metu galiojusios redakcijos BVK 69 straipsnio (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2264 redakcija, galiojusi nuo 2019 m. liepos 6 d. iki 2020 m. birželio 20 d.) 1 dalyje buvo nustatyta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, gali būti perkeltas iš vienos pataisos įstaigos į kitą toliau atlikti bausmės, jeigu to reikia siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą arba kitais šiame kodekse nustatytais atvejais. Pagal BVK 69 straipsnio 5 dalį, Kalėjimų departamento direktorius turi teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą.
30. Nutarimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. iki 2020 m. liepos 1 d.), reglamentuojančio nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką, 3.2 punkte buvo nustatyta, kad jeigu nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą reikalingas siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą, perkeliančioji įstaiga pateikia Kalėjimų departamentui motyvuoto nutarimo dėl nuteistojo perkėlimo, kuris turi būti suderintas su priimančiąja įstaiga, projektą. Aprašo 4 punkte numatyta, kad Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimo dėl nuteistojo perkėlimo projektą parengia perkeliančioji įstaiga, derina (vizuoja) priimančiosios įstaigos vadovas ir Kalėjimų departamento padalinių, atsakingų už nuteistųjų priežiūrą ir įskaitą, sveikatos priežiūrą, kriminalinę žvalgybą, vadovai. Jeigu derinimas (vizavimas) vykdomas dokumentų valdymo sistemoje, priimančiosios įstaigos vadovas nutarimo projektą derina kvalifikuotu elektroniniu parašu, Kalėjimų departamento atitinkamų padalinių vadovai – dokumentų valdymo sistemos priemonėmis. Šio Aprašo 5 punkte įtvirtinta, kad nutarimą dėl nuteistojo perkėlimo pasirašo Kalėjimų departamento direktorius arba direktoriaus pavaduotojas, kuriam priskirta administruoti saugumo valdymo sritį.
31. BVK 69 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2019 m. liepos 6 d.) 1 dalyje buvo nustatyta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame Kodekse nustatytais atvejais. BVK 69 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2019 m. liepos 6 d.) 4 dalyje buvo nustatyta, kad teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius.
32. Taigi iš minėto teisinio reglamentavimo matyti, kad nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą buvo galimas tiek pagal BVK 69 straipsnio redakciją, galiojusią iki 2019 m. liepos 6 d., tiek pagal šio straipsnio redakciją, galiojusią Nutarimo priėmimo metu. Kalėjimų departamento direktorius turėjo diskrecijos teisę priimti sprendimą dėl nuteistojo perkėlimo į konkrečius pataisos namus, tokio perkėlimo terminas nebuvo ribojamas.
33. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus minėto teisinio reguliavimo ir pateiktų išaiškinimų kontekste, sprendžia, kad Kalėjimų departamento direktorius turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą priimti Nutarimą perkelti pareiškėją iš Marijampolės PN į Pravieniškių PN-AK tęsti bausmės atlikimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo perkėlimas iš vienų pataisos namų į kitus tęsti laisvės atėmimo bausmės atlikimą buvo atliktas kompetentingų subjektų ir vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas Nutarimo neginčijo, jis yra galiojantis, Nutarimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, teisėjų kolegija iš esmės nevertina Nutarimo priėmimo teisėtumo ir pagrįstumo, t. y., ar buvo teisės aktuose nustatytos sąlygos perkelti pareiškėją iš Marijampolės PN į Pravieniškių PN-AK.
34. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat išplaukia, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos tikėtinos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).
35. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, taip pat išanalizavo aktualų teisinį reguliavimą, įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas, t. y. laikėsi ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas kitaip vertina byloje esančius įrodymus ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reguliuojančias proceso teisės normas.
36. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su jo kalinimo sąlygomis Pravieniškių PN-AK, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui išaiškino jo teisę teikti skundą dėl Pravieniškių PN-AK veiksmų, jeigu, pareiškėjo nuomone, jie yra neteisėti ir nepagrįsti.
37. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.