- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-03
- Bylos Nr.
- 2A-379-302/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11889-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Zita Smirnovienė, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- V. P.
- Ieškovas
- Swedbank
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienės ( kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Henricho Jaglinskio ir Zitos Smirnovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Swedbank lizingas, UAB ieškinį atsakovei V. P. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Swedbank lizingas, UAB kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės 180,77 Lt nesumokėtų mokėjimų, 4 640,25 Lt nuostolio iš pardavimo, 1 709,57 Lt papildomų išlaidų, 1 192,68 Lt įmokų po sutarties nutraukimo, viso 7 723,27 Lt, 5 procentų metinių palūkanų, 232 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, kad 2007-08-28 Swedbank lizingas, UAB ir V. P. sudarė lizingo sutartį Nr. LT059164 (toliau - sutartis), pagal kurią ieškovas įsipareigojo iš V. P. nurodyto pardavėjo nupirkti sutartyje nurodytą turtą -1 (vieną) krautuvą JCB 190 (toliau - turtas) ir perduoti jį naudoti ir valdyti lizingo gavėjui su sąlyga, kad lizingo gavėjas sutartyje numatytais terminais mokės sutartines įmokas. Pagal 2009-03-10 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą visas teises ir pareigas pagal sutartį perėmė V. P.. Ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai: sudarė turto pirkimo - pardavimo sutartį Nr. LT059164/PPS (2007.10.03) (toliau - pirkimo - pardavimo sutartis), pagal kurią įgijęs turtą nuosavybės teise, perdavė jį valdyti ir naudotis sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Atsakovei paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu perėmus visas teises ir pareigas pagal sutartį, atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui sutartines įmokas pagal aukščiau nurodytos sutarties įmokų (mokėjimų) grafiką tačiau atsakovė 2009-10-01 kreipėsi į ieškovą su prašymu nutraukti sutartį. Atsakovei pareiškus, kad nebevykdys finansinių įsipareigojimų pagal sutartį ieškovas, remdamasis sutarties bendrosiomis sąlygomis 2009-10-06 pranešimu Nr. 01-30-4969 vienašališkai nutraukė sutartį ir pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą bei grąžinti sutarties pagrindu valdytą ir naudotą turtą ieškovui. Atsakovė įpareigojimą grąžinti turtą pagal sutartį įvykdė, tačiau liko nepadengtas susidaręs įsiskolinimas pagal sutartį – 180,77 Lt. Sutarties bendrųjų sąlygų 11.2.3 punkte nurodyta, kad atsakovui iš esmės pažeidus sutartį, ieškovas turi teisę nutraukti sutartį, pareikalauti nedelsiant grąžinti ieškovui turtą bei tokio dydžio nuostolius, kad jie ieškovą grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu atsakovas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (LR CK 6.574 str.). Vadinasi, ieškovas turi teisę reikalauti palūkanų įmokų už visą pagal įmokų grafiką likusį laikotarpį nuo sutarties nutraukimo iki turto išpirkimo laikotarpio pabaigos, t.y. – 1192,68 Lt. Atsižvelgiant į tai, jog turtas, buvęs sutarties Nr. LT059164 dalyku, buvo parduotas tretiesiems asmenims, patiriant nuostolį iš turto pardavimo, ir vadovaujantis minėta sutartine nuostata, ieškovas turi teisę reikalauti padengti nuostolį iš turto pardavimo (turto likutinės (neišpirktos) vertės ir turto pardavimo kainos skirtumą), kuris sudaro - 4640,25 Lt. Taip pat, vadovaujantis Sutarties bendrųjų sąlygų 11.3 punktu, numatančiu atsakovo pareigą atlyginti ieškovo patirtus nuostolius, ieškovas turi teisę reikalauti atlyginti 1709,57 Lt dydžio patirtas papildomas išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovė V. P. atsiliepime į ieškinį su juo nesutiko bei prašė ieškinį atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nesutikimą su ieškiniu atsakovė grindė tuo, kad 2007-08-28 ieškovas ir V. P. sudarė lizingo sutartį Nr. LT059164, pagal kurią ieškovas įsipareigojo iš V. P. nurodyto pirkėjo nupirkti sutartyje nurodytą turtą - vieną krautuvą JCB 190 ir perduoti jį naudoti ir valdyti lizingo gavėjui, kad lizingo gavėjas sutartyje numatytais terminais mokės sutartines įmokas. Pagal 2009-03-10 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą visas teises ir pareigas pagal sutartį perėmė atsakovė V. P.. Ieškovas savo įsipareigojimus vykdė tinkamai - sudarė turto pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią įgijęs turtą nuosavybės teise, perdavė jį valdyti ir naudotis sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarką. V. P., o vėliau jo įstatyminė įpėdinė, perėmusi visas teises ir pareigas pagal V. P. sutartį, savo sutartinius įsipareigojimus vykdė tinkamai, tai yra sutartyje nurodytas įmokas mokėjo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. 2009-10-01 atsakovė V. P. ieškovui pateikė prašymą nutraukti lizingo sutartį Nr. LT059164, kadangi atsakovė atsisakė toliau vykdyti sutartinius įsipareigojimus. 2009-10-01 Turto priėmimo perdavimo aktu prie lizingo sutarties Nr. LT059164 nutraukimo, atsakovė V. P. perdavė, o AB „Swedbank" priėmė vieną krautuvą (duomenys neskelbtini) kėbulo numeris SLP190WS6U1134783 bei vienas užvedimo raktas. Turto priėmimo perdavimo aktu akivaizdžių turto trūkumų nustatyta nebuvo. Ieškovas savo ieškinyje teigė, jog 2009-10-06 pranešimu Nr.01-30-4969 vienašališkai nutraukė sutartį ir pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą bei gražinti sutarties pagrindu valdytą ir naudotą turtą ieškovui, tačiau atsakovės manymu, šie ieškovo teiginiai klaidina teismą, nes rašytiniai įrodymai patvirtina faktą, jog turtas buvo gražintas dar 2009-10-01. Ieškovas teigė, jog atsakovė liko nepadengusi įsiskolinimo pagal sutartį 180,77 Lt, tačiau nepateikė jokių šį įsiskolinimą pagrindžiančių dokumentų. Pažymi, jog prie ieškinio paties ieškovo pateiktuose prieduose yra 2010-04-08 PVM sąskaita faktūra EURO 10 Nr.00192, kurioje yra nurodyta, jog UAB "Eurotech.lt" teikė ieškovui paslaugas susijusias su atsakovės turtu ir šios paslaugos kaina yra 87,01 Lt, o bendra sąskaitos suma yra 4278,16 Lt. Todėl neaišku, kokiu teisiniu pagrindu ieškovas bando reikalauti iš atsakovės patirtas išlaidas susijusias su kitiems asmenims priklausančiu kilnojamuoju turtu. Ieškinyje yra prašoma priteisti iš atsakovės išlaidas susijusias su LT059164 vieno krautuvo JCB 190 paruošimu transportavimui, pervežimu ir pertvarkymo paslauga, kurie sudaro 1709,57 Lt. Tačiau nėra pateikti jokie įrodymai, jog šie darbai buvo būtini atlikti. Taip pat ieškinio prieduose pateikti rašytiniai įrodymai, tai yra 2009-11-05 PVM sąskaita faktūra TRC Nr.0811, kurioje yra nurodyta, jog suma apmokėjimui sudaro 1208,22 Lt. Be to, ieškovas niekada nesikreipė į atsakovę dėl susidariusio įsiskolinimo ar kitų patirtų išlaidų nuo 2010-03-16, kai tuo tarpu LR 6.213 str. imperatyviai įpareigoja ieškovą reikalauti įvykdyti prievole natūra. Nurodo, kad prie ieškinio pateikto 2011-02-09 reikalavimo Nr. SL-SR-3040 niekada nėra gavusi ir pats ieškovas nepateikė reikalavimo įteikimą patvirtinančių dokumentų. Atsakovė nesutiko ir su ieškinio reikalavimu dėl bylinėjimosi išlaidų, kurios sudaro po 232 Lt žyminio mokesčio, kadangi LR CK 6.200 str. nuostatos įpareigoja sutarties šalis sutartį vykdyti sąžiningai ir tinkamai, vykdant sutartis šalys yra įpareigotos bendradarbiauti ir kooperuotis, sutartys turi būti vykdomos kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Tuo tarpu ieškovas neįspėjo atsakovės apie susidariusį įsiskolinimą bei kitas mokėtinas sumas, neteikė raginimų susimokėti įsiskolinimų bei kitas mokėtinas sumas, nesulaukė sutartyje nustatyto termino po įspėjimo įteikimo bei pateikė ieškinį teismui, elgėsi nesąžiningai atsakovės atžvilgiu, netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, nebendradarbiavo ir nesikooperavo su atsakove bei nesiekė sutarties įvykdyti kuo ekonomiškesniu būdu. Nurodo, kad atsakovė neturėjo galimybės keisti, taisyti ar teikti pastabas jau sudarytai sutarčiai. Lizingo sutartims būdinga tai, kad jos sudaromos prisijungimo būdu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai: priteisė iš atsakovės V. P. 180,77 Lt nesumokėtų mokėjimų, 4640,25 Lt nuostolio iš pardavimo, 1709,57 Lt papildomų išlaidų, 1192,68 Lt įmokų po sutarties nutraukimo, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (7723,27 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-04-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 232 Lt žyminio ieškovo Swedbank lizingas, UAB naudai. Priimdamas sprendimą, teismas pažymėjo, jog lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Teismas iš byloje esančių įodymų nustatė, jog ieškovas patyrė nuostolį iš turto pardavimo, todėl konstatavo, jog jis turi teisę reikalauti padengti nuostolį iš turto pardavimo. Teismas atmetė atsakovės teiginį, kad po lizingo sutarties nutraukimo 2009-10-05 nieko nebuvo skolinga ieškovui, be to, 2009-10-01 lizinguojamą turtą perdavė ieškovui, todėl jokių nuostolių nepadarė ir pažymėjo, jog lizingo sutartis buvo sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų (verslininkų), o V. P. turėjo suvokti verslo ciklus ir prisiėmė visą riziką, susijusią su jo verslu bei sudaromais sandoriais, t.y. riziką, kad jam ar jo teisų perėmėjams neįvykdžius lizingo sutartyje nustatytų įsipareigojimų teks gražinti turtą atsakovui. Atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nesurinkta įrodymų dėl to, kad lizinguojamas turtas parduotas naujam pirkėjui per žema kaina.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai
Apeliantė V. P. pateikė apeliacinį skundą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- ieškinį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjio esminių bylos aplinkybių, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstų išvadų, dėl ko liko neatskleista bylos esmė. Apeliantės manymu, nėra aišku kuo remiantis Vilniaus miesto apylinkės teismas nustatė, kad paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas 2012-03-10, kai tuo tarpu byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia pirmosios instancijos teismo nustatytus faktus. Pažymi, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad apeliantė būtų buvusi supažindinta su lizingo sutartimi, jos sąlygomis. Be to, į bylą nebuvo pateikti jokie rašytiniai įrodymai, kad V. P. sudarydamas lizingo sutartį veikė juridinio asmens vardu, ar tai, kad jis buvo verslininkas. Jis veikė išimtinai kaip fizinis asmuo. Ieškovas visą laiką nuo palikimo priėmimo elgėsi nesąžiningai apeliantės atžvilgiu, nesilaikydamas 2007-08-28 pasirašytos lizingo sutarties nurodytų terminų, nesivadovavo protingumo kriterijumi. Tuo tarpu apeliantė tiek telefonu, tiek savo vizitais pas ieškovą, geranoriškai siekė bendradarbiauti su ieškovu, siekė padengti susidariusį įsiskolinimą ar kitaip spręsti susidariusią problemą. Apeliantė pateikdama prašymą nutraukti lizingo sutartį bei grąžindama krautuvą, pagrįstai tikėjosi, kad visi sutartiniai santykiai su ieškovu yra laikytini nutrūkę ir jokių skolinių įsipareigojimų ieškovo naudai nėra. Nurodo, kad visi ieškovo veikamsi apeliantės atžvilgiu bei pačios apeliantės veiksmai patvirtina faktą, jog ieškovui nesudarius galimybės apeliantei pakeisti sutarties nuostatų, nesupažindinus apeliantės su prisijungimo būdu sudarytos lizingo sutarties sąlygomis, apeliantei sąžiningai vykdant sūnaus prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, nutraukus lizingo sutartį, ieškovui trejus metus nesiėmus jokių veiksmų dėl skolos išsiieškojimo iš apeliantės, nesuteikia teisės ieškovui reikalauti skolos, palūkanų, nuostolio iš turto pardavimo ir papildomų išlaidų priteisimo, nes šis reikalavimas nėra teisėtas. Apeliantės manymu, remiantis ieškovo pateiktais rašytiniais įrodymais nėra galimybės nustatyti kokio tiksliai dydžio apeliantės įsiskolinimas yra, nes pats ieškovas pateikia vienas kitam prieštaraujančius dokumentus. Be to, paties ieškovo pateikti įrodymai suformuoja įsitikinimą, jog ieškovas būdamas protingas asmuo, verslininkas be jokių priežasčių perleido turtą už ženkliai mažesnę kainą, tokiu būdu pats samoningai padarė sau nuostolius, kurių atsiradimui apeliantės veiksmai neturėjo įtakos. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai priteisė ieškovui 5 proc. dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas, kadangi įstatymo nuostatos įpareigoja sutarties šalis sutartį vykdyti sąžiningai ir tinkamai, vykdant sutartis šalys yra įpareigotos bendradarbiautui ir kooperuotis, sutartys turi būti vykdomos kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Tuo tarpu ieškovas nesilaikydamas imperatyvių įstatymo normų bei paties parengtų bei pasirašytų sutarčių nuostatų, savo sutartinius įsipareigojimus vykdė netinkamai, tai yra neįspėjo atsakovės apie susidariusį įsiskolinimą bei kitas mokėtinas sumas, neteikė raginimų susimokėti įsiskolinimų bei kitas sumas, nesulaukė sutartyje nustatyto termino po įspėjimo įteikimo bei pateikė ieškinį teismui.
Atsiliepimas
Ieškovas Swedbank lizingas, UAB atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instacijos teismo sprendimą nepakeistą, o skundą atmesti. Nurodo, kad šiuo atveju svarbu įvertinti tai, jog lizingo sutartis buvo sudaryta su V. P., kuris parašais ant sutarties patvirtino, kad šios sąlygos yra žinomos ir suprantamos, o apeliantė priimdama palikimą, priėmė besąlygiškai visą palikimą, t.y. visas palikėjo reikalavimo teises bei pareigas. Atsižvelgus į kasacinio teismo formuojamą praktiką bei paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktu akivaizdu, kad Swedbank lizingas, UAB neturėjo pareigos pakartotinai individualiai aptarti lizingo sutarties sąlygas su apeliante. Kita vertus, apeliacinio skundo teiginiai neva apeliantei nebuvo sudarytos sąlygos susipažinti su sudarytos lizingos sutarties sąlygomis ar nebuvo sudarytos sąlygos modifikuoti lizingo sutartį yra nepagrįsti ir neįrodyti, kadangi pati apeliantė nebuvo išreiškusi tokio pobūdžio reikalavimo. Pažymi, kad apeliantė buvo informuota apie lizingo sutarties nutraukimą, ir minėtame pranešime buvo nurodytas apeliantės įsiskolinimas lizingo bendrovei, tačiau byloje nėra įrodymų kad lizingo bendrovės nurodyta skola buvo sumokėta ar kad lizingo bendrovė skolos būtų atsisakiusi. Apeliantė taip pat klaidingai interpretuoja ieškovo pateiktus duomenis apie lizinguoto turto likutinę vertę, nuo kurios buvo skaičiuojami lizingo bendrovės patirti nuostoliai iš turto realizavimo. Nurodo, kad nesutinkant su priteista papildomų išlaidų suma apeliaciniame skunde teigiama, kad paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu perėmusi teises ir pareigas pagal lizingo sutartį, jig nepriėmė atsakomybės prieš trečiuosius asmenis, tačiau į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina Swedbank lizingas, UAB patirtas papildomas išlaidas, kurios atsirado dėl to, kad ieškovas yra finansų įstaiga, kurios pagrindinis veiklos tikslas yra finansavimo teikimas, o dėl kitų papildomų paslaugų lizingo bendrovė yra sudariusi bendradarbiavimo sutartis ir turi reikalavimo teisę į šių išlaidų atlyginimą. Ieškovo įsitikinimu, jis tinkamai informavo apeliantę dėl nuostolių bei įvykdė bendradarbiavimo pareigą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 2 d.), arba tai numato atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai. Kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių reiktų išeiti iš skundo ribų, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.
Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl netinkamo procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą taikymą, dėl ko teismas padaarė nepagrįstas išvadas, neatskleisdamas esminės bylos esmės, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
Byloje nustatyta, kad atsakovė V. P. 2012-03-10 išduotu paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu (b.l. 13-19) priėmė visas V. P. teises ir pareigas pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ir V. P. 2007-08-28 d. sudarytą lizingo sutartį Nr. LT059164. Šia lizingo sutartimi V. P. buvo perduotas naudojimui ir valdymui turtas - vienas krautuvas JCB 190. Atsakovė 2009-10-01 pateikė „Swedbank lizingas“, UAB prašymą nutraukti lizingo sutartį Nr. LT059164, kadangi ji nevykdys finansinių įsipareigojimų (b.l. 20), ir perdavė lizingo bendrovei vieną krautuvą (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. SLP 190WS6U1134783 (b.l. 77). Atsakovei atsisakius vykdyti sutartį, ieškovas 2009-10-05 lizingo sutartį nutraukė ir nurodė atsakovei sumokėti 2235,34 Lt skolą, bei priminė, kad sutarties nutraukimas neatleidžia nuo pareigos be skolos sumokėti netesybas ir visus ieškovo nuostolius patirtus dėl Sutarties nutraukimo (b.l. 21).
Pirmos instancijos teismui priteisus 180,77 Lt nesumokėtų įmokų, 4640,25 Lt nuostolio iš turto pardavimo, 1709,57 Lt papildomų išlaidų (501,35 Lt+1208,22 Lt transportavimo išlaidų), 1192,68 Lt palūkanų po sutarties nutraukimo iki turto išpirkimo pabaigos, viso- 7723,27 Lt, apeliantė nesutinka su priteistomis sumomis ir nurodo, kad ieškovas vienašališkai rengė lizingo sutarties sąlygas, atsakovė, priėmusi lizingo gavėjo teises ir pareigas negalėjo įtakoti šių sąlygų, o ieškovas piktnaudžiaudamas savo kaip stipresnės šalies padėtimi nesiėmė jokių veiksmų, kad sumažinti nuostolius po sutarties nutraukimo – pardavė turtą už žemesnę negu rinkos kainą, be to nepagrindė įrodymais teismo priteistų sumų.
Dėl lizingo sutarties nutraukimo padarinių
Nors atsakovė ir inicijavo lizingo sutarties nutraukimą, pateikdama ieškovui prašymą nutraukti lizingo sutartį (b.l. 20), tačiau atsakovas sutartį nutraukė vienašališkai dėl esminio sutarties pažeidimo – atsakovei nemokant ir atsisakius ateityje mokėti sutartyje numatytas įmokas (b.l. 21). Pažymėtina tai, kad atsakovė vienašališko sutarties nutraukimo dėl esminio sutarties pažeidimo neginčijo, todėl šalių ginčui spręsti taikytinos CK 6.574 straipsnio nuostatos. Šiame straipsnyje įtvirtinta lizingo sutarties esminio pažeidimo teisiniai padariniai, iš esmės atkartoti ir šalių sudarytos Lizingo sutarties 11.2 punkte. CK 6.574 straipsnyje nurodyti du lizingo davėjo teisių gynimo būdai, lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį: pirma, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą; antra, jis gali nutraukti sutartį. Kai lizingo davėjas pasirenka nutraukti sutartį, jis turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šioje normoje apibrėžtas lizingo davėjo nuostolių ir atitinkamai – lizingo gavėjo civilinės atsakomybės dydžio kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. A. S., bylos Nr. 3K-3-367/2013), t. y. lizingo davėjas iš lizingo gavėjo gali reikalauti tiek nuostolių, kad jie padengtų lizingo davėjo išlaidas, susijusias su lizingo sutarties dalyko įsigijimu, bei lizingo gavėjui suteiktą finansavimą, atėmus iš lizingo sutarties iki jos nutraukimo gautą naudą.
Ieškovas pasinaudojo antru nurodytu būdu, t.y. ieškovas nutraukė Lizingo sutartį prieš terminą dėl esminio pažeidimo ir nurodė apeliantei sumokėti 2 235,34 Lt skolą bei įspėjo apie pareigą atlyginti dėl sutarties nutraukimo jų turėtus nuostolius (b.l. 21). Sprendžiant, iš ko susideda lizingo davėjui dėl lizingo sutarties nutraukimo galintys atsirasti nuostoliai, atsižvelgtina į lizingo sutarties šalių interesų ir siekiamų tikslų ypatumus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, kad lizingo davėjo (finansuotojo) interesas yra gauti užmokestį už lizingo gavėjui suteiktą valdyti ir naudotis turtą; toks užmokestis palūkanų forma apskaičiuojamas nuo daikto įsigijimui išleistų pinigų sumos; o lizingo gavėjo interesas – įsigyti verslui reikalingą daiktą, jį valdyti ir naudotis taip gaunant pajamų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. A. S., bylos Nr. 3K-3-367/2013; kt.). Taigi lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi grynai finansinį interesą gauti pelną (palūkanų forma) iš investuotų lėšų, bet neturi siekio įsigyti nuosavybės teisę į lizingo sutarties dalyku esantį daiktą. Lizingo davėjo nuosavybės teisė į lizingo sutarties dalyką atlieka tik lizingo gavėjo prievolių pagal lizingo sutartį tinkamo vykdymo užtikrinimo funkciją: lizingo gavėjui nevykdant savo įsipareigojimų mokėti periodines įmokas, lizingo davėjas savo nuostolius galėtų padengti realizavęs jam nuosavybės teise priklausantį lizingo dalyką. Tačiau lizingo sutarties nutraukimo atveju susigrąžinto sutarties dalyko pardavimas ar antrinis išnuomojimas nėra lizingo davėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sąnaudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Swedbank lizingas“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-1/2012;2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. A. S., bylos Nr. 3K-3-367/2013). Taigi tuo atveju, kai lizingo sutartis nutraukta, jis, siekdamas susigrąžinti atliktas pinigines investicijas, paprastai imasi priemonių realizuoti iš lizingo gavėjo atgautą daiktą, buvusį lizingo sutarties dalyku. Kadangi daikto realizavimo kaina mažinami dėl lizingo sutarties nutraukimo galimi lizingo davėjo nuostoliai, tai akivaizdu, kad kuo brangiau daiktas parduodamas, tuo mažiau nuostolių patiria lizingo davėjas ir tuo mažesnė atsakomybė dėl sutarties nutraukimo tenka lizingo gavėjui. Tuo atveju, kai lizingo davėjas nusprendžia susigrąžintą lizingo dalyką realizuoti, jo sąžiningas elgesys, bendradarbiavimas ir siekis parduoti daiktą už kuo didesnę kainą yra itin svarbus skolininkui, nes turi tiesioginę įtaką jo civilinės atsakomybės apimčiai. Taigi lizingo davėjas perėmęs daiktą kartu prisiima ir pareigą realizuoti jį už maksimalią kainą (CK 6.259 straipsnis). Dėl to pažymėtina, kad sąžiningumo reikalavimas (CK 6.158 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis) saisto lizingo sutarties šalis ne tik sutarties sudarymo ar vykdymo metu, bet ir po sutarties nutraukimo, nes nuostolių dėl sutarties nutraukimo atsiradimas ir jų dydis gali priklausyti ne tik nuo objektyvių aplinkybių, kurių šalys negali pakeisti, bet ir nuo jų sąžiningo elgesio viena kitos teisių ir pareigų atžvilgiu. Lizingo sutarties šalių elgesys po sutarties nutraukimo dėl skolininko kaltės pripažįstamas sąžiningu, jeigu lizingo gavėjas nevilkina lizingo sutarties dalyku buvusio daikto grąžinimo lizingo davėjui, bet, priešingai, imasi būtinų priemonių operatyviai sugrąžinti daiktą jo teisėtam savininkui, o lizingo davėjas deda visas būtinas ir protingas pastangas daiktui realizuoti už didžiausią įmanomą kainą arba naujai lizingo sutarčiai dėl paties daikto sudaryti ir taip sumažinti savo galimus nuostolius ir pan. Taigi šalys po sutarties nutraukimo turi imtis protingų priemonių nuostoliams išvengti, juos sumažinti ar neleisti jiems padidėti. Pažymėtina, kad nuostolių dydį, jų realumą turi įrodyti lizingo davėjas. Jo teisė į nuostolių, patirtų dėl to, kad jis pats elgėsi neapdairiai, atlyginimą negali būti ginama (CK 6.248 straipsnio 4 dalis, 6.259 straipsnio 2 dalis). Byloje nustatyta, kad 2009 m. spalio 1 d. pagal turto priėmimo–perdavimo aktą apeliantė lizinguojamą turtą grąžino ieškovui (b.l. 77). Šiame akte nebuvo nustatytos krautuvo vertė, tačiau ieškovas turto vertę nustatė neužilgo po turto grąžinimo lizingo davėjui, t.y. 2009 m. spalio 15 d., tuo metu turto vertė buvo 46 000 Lt, greito pardavimo kaina – 29 900 Lt, o 2009 m. gruodžio 10 d. krautuvo kaina sumažinta iki 40 000 Lt, greito pardavimo kaina – 26 000 Lt, prieš pardavimą 2010 m. vasario 18 d. krautuvo kaina dar sumažinta iki 34 000 Lt, greito pardavimo kaina – 26 000 Lt. Ieškovas 2010 m. kovo 16 d. raštu pasiūlė kasatoriui pirkti ginčo automobilį už likutinę vertę, t. y. 25 363,93 Lt be PVM (b.l. 76). Ieškovas 2010 m. kovo 26 d. krautuvą pardavė Švedijos pirkėjui už 6 000 EUR (20 716,50 Lt be PVM) (b.l. 25-32). Nors apeliantė nurodo, kad ieškovas pardavė krautuvą per maža kaina, todėl buvo nesąžiningas lizingo santykiuose, tačiau šių aplinkybių jokiais įrodymais nepagrindė. Ta aplinkybė, kad krautuvo rinkos vertė netrukus po sutarties nutraukimo buvo nustatyta 46 000 Lt, o po penkių mėnesių buvo nustatyta mažesnė – 34 000 Lt vertė, o parduota už 20 716,80 Lt be PVM, atsižvelgiant į tai, kad krautuvas yra specifinis daiktas, kuris naudojamas ir perkamas tik tam tikros specialybės ar tam tikra veikla užsiimančių asmenų, nėra plataus naudojimo, todėl spręsti vien iš rinkos vertės ir pardavimo kainos, kad turtas galėjo būti parduotas brangiau nėra pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad atsižvelgiant į jau nurodyto dakto specifiškumą, nėra pagrindo spręsti, kad daiktas ilgai neparduotas ir dėl to, jog ieškovas nedėjo pakankamai pastangų jam parduoti, jis nuvertėjo. Nesant jokių atsakovės į bylą pateiktų įrodymų, kad krautuvas galėjo būti parduotas brangiau, taip išvengiant nuostolių arba juos sumažinant, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas pažeidė CK 6.259 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kreditoriaus pareigą elgtis sąžiningai skolininko atžvilgiu ir vengti savo veiksmais padidinti dėl skolininko prievolės pažeidimo atsiradusią žalą, taip pat imtis aktyvių veiksmų, nereikalaujančių neprotingų laiko ar finansinių sąnaudų, nuostoliams sumažinti. Apeliantė teigdama, jog tam tikri ieškovo nesąžiningi veiksmai lėmė ar padidino nuostolius, turėjo tai įrodyti (CPK 178 straipsnis), tačiau byloje tai neįrodyta (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Tokiu būdu teismas pagrįstai skirtumą tarp likutinės turto vertės 25 357,05 Lt, kuri nustatyta įvertinus turto vertę lizingo sutarties sudarymo dieną ir lizingo sutarties nutraukimo dieną, ir pardavimo kainos - 20 716,80 L, t.y. 4640,25 Lt, laikė ieškovo nuostoliais ir juos priteisė iš atsakovės. Pažymėtina tai, kad susigrąžinto lizingo sutarties dalyku buvusio turto vertė ir šio turto pardavimo kaina dėl rinkos veiksnių, paties daikto specifiškumo gali nesutapti, o nagrinėjamu atveju kilnojamasis turtas buvo parduotas kiek vėliau po sutarties nutraukimo, todėl nepagrįstas atsakovės teiginys, jog ieškovo nuostolių dydis nustatytinas remiantis įrodymais, pagrindžiančiais vidutinę turto rinkos vertę sutarties nutraukimo dieną.
Apeliantė nurodo, kad teismas be pagrindo priteisė iš jos 1709,57 Lt papildomų išlaidų t.y. 501,35 Lt+1208,22 Lt krautuvo transportavimo išlaidų. Kaip jau minėta lizingo gavėjo civilinės atsakomybės apimtis apibrėžiama aiškiai: lizingo davėjui turi būti atlyginta tiek nuostolių, kad jie grąžintų jį į tokią padėtį, kokia būtų buvusi tinkamai įvykdžius sutartį. Ieškovui nutraukus lizingo sutartį dėl jos eminio pažeidimo, ieškovas patyrė nuostolių, vienas iš kurių sudaro krautuvo paėmimas iš lizingo gavėjo ir transportavimas į saugojimo vietą iki jo realizavimo. Šios išlaidos pagrįstos byloje esančiais įrodymais PVM sąskaita-faktūra Nr. 0811 (b.l. 34), atliktų darbų sąmata (b.l. 95), bei bei ieškovo su UAB „Technikos realizacijos centras“ sudaryta paslaugų teikimo sutartimi Nr. 17/136 (b.l. 96-100). Taip pat ieškovas su UAB „Bunus Luxus“ (pavadinimas pakeistas į „Eurotech. LT“) 2008-12-29 yra sudaręs Bendradarbiavimo sutartį Nr. 17/137, pagal kurią UAB „Eurotech. LT“ vykdė pirkėjo paiešką ir pagal jos pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą ieškovas sumokėjo 501,35 Lt. Šių išlaidų ieškovas nebūtų patyręs, jeigu lizingo gavėjas, o nagrinėjamu atveju lizingo gavėjo teisių ir pareigų perėmėja atsakovė byloje, būtų tinkamai vykdęs lizingo sutartį. Apeliacinio skundo argumentas, kad apeliantė jokių sutartinių santykių su UAB „Technikos realizacijos centras“ ir UAB „Eurotech. LT“ neturėjo, neįtakoja jos prievolės pagal lizingo sutartį atsakomybės dalyje, nes jos prievolė nustatoma būtent pagal lizingo teisinius santykius, o ne kitus santykius su trečiaisiais asmenimis.
Atmestinas apeliantės argumentas, jog ieškovas nepateikė įrodymų dėl 180,77 Lt teismo priteistos skolos nesumokėjos lizingo įmokų, kurie turėjo būti sumokėti sutarties galiojimo metu. 2009-10-06 pranešimu apie lizingo sutarties nutraukimą ieškovas kartu nurodė, kad atsakovės skola, kurią sudaro nesumokėtos įmokos pagal lizingo sutartį iki sutarties nutraukimo, yra 2 235,34 Lt. Apeliantė nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad ji skolą sumokėjo. Ta aplinkybė, jog apeliantė lizingo įmokas sumokėjo iki 2008 m. lapkričio mėnesio, nepaneigia jos pareigos mokėti tokias įmokas iki lizingo sutarties nutraukimo, t.y. 2009-10-06. Byloje esantys trys mokėjimo kvitai už 2008 m. lapkričio mėnesį (b.l. 113-114) neįrodo, kad apeliantė yra sumokėjusi visas įmokas iki lizingo sutarties nutraukimo, todėl teismas pagrįstai ieškovo prašytą priteisti nesumokėtą dalį lizingo įmokos – 180,77 Lt priteisė, nes lizingo gavėjo pareigą sumokėti šią įmoką įrodo lizingo sutartis ir prie jos esantis grafikas (b.l. 6-9, 110), o esant ginčui dėl įmokų sumokėjimo, atsakovė turi pateikti įrodymus, kad ji jas yra sumokėjusi.
Apeliantė nurodo, jog ieškovo siųsto 2009-10-06 pranešimo (b.l. 21) ji nėra gavusi. Iš ieškovo pateiktų siuntų siuntimo dokumentų (b.l. 89-93) matyti, jog ieškovas siuntė atsakovei pranešimą į jos gyvenamąją vietą, tačiau atsakovė nereagavo į pranešimą apie siuntos atsiėmimą ir siunta buvo grąžinta ieškovui. Kadangi nagrinėjamu atveju pati atsakovė vengė priimti ieškovo siunčiamus dokumentus jų neatsiimdama iš Lietuvos pašto, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad pranešimas nėra atsakovei įteiktas, nes ieškovas atliko visus reikiamus veiksmus, siųsdamas pranešimą atsakovei, siekdamas ją informuoti tiek apie sutarties nutraukimą, tiek apie esančią skolą. O ta aplinkybė, kad atsakovė gavusi iš ieškovo 2010-03-16 pasiūlymą dėl turto pardavimo, kur buvo nurodyta sutarties nutraukimo data ir pasekmės, jokių veiksmų nesiėmė, rodo, kad ji sutiko su sutarties nutraukimu ir nurodyta skola. Atkreiptinas dėmesys, kad jokių atsakovės nesutikimą įrodančių dokumentų į bylą nepateikta, nors atsakovė turėjo pakankamai laiko nesutikimam, jeigu tokių buvo išsiaiškinti, nes ieškovas dėl nuostolių atlyginimo į teismą kreipėsi tik 2013 m. balandžio 8 d.
Apeliantė nurodo, kad jai yra primestos lizingo sutarties sąlygos, nes ji šios sutarties nepasirašinėjo ir neturėjo galimybės derėtis dėl sąlygų, tačiau nenurodo, kokios konkrečiai lizingo sutarties sąlygos yra neatitinkančios įstatymų nuostatoms, ar pažeidžia atsakovės teises. Pažymėtina tai, kad atsakovė perėmusi lizingo gavėjo teises ir pareigas pagal lizingo sutartį neinicijavo nei vienos iš sutarties sąlygų pakeitimo, o po tam tikro laiko pareiškė norą nutraukti sutartį, nurodydama, kad ji jos nevykdys. Skunde minima lizingo sutarties 11.2.3 punktą kuriame sąlyga, kad lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį, lizingo davėjas turi teisę nutraukti sutartį, pareikalauti nedelsiant grąžinti Lizingo bendrovei turtą bei tokio dydžio nuostolius, kad Lizingo bendrovę grąžintų į tokią padėti, kokia buvusi, jeigu lizingo gavėjęs būtų tinkamai vykdęs sutartį, negali būti pripažinta siurprizinė, kaip nurodo apeliantė, ar prieštaraujanti įstatymui, nes šis punktas atkartoja CK 6.574 straipsnio nuostatas.
Teismas nustatęs, kad atsakovė turi atlyginti nuostolius pagrįstai nustatė, kad atsakovė turi mokėti ir procesines palūkanas, kurios numatytos CK 6.210 str. 1 d. ir 37 str. 2 d., ir priteisė iš atsakovės 5 procentų metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo
Remiantis išdėstytu, pirmos instancijos teismas, tinkamai taikė tiek materialinės teisės normas, reglamentuojančias lizingo santykius, bei šios sutarties nevykdymo ir nutraukimo pasekmes, taip pat tinkamai taikė prevencines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą civilininiame procese, taip pat padarė tinkamas išvadas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.