Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Emilijos Akelienės, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, išteisintajam J. P., jo gynėjui advokatui Evaldui Liutkevičiui, nukentėjusiajam V. S.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės prokuroro Audriaus Armo apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. išteisintas pagal Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme.

Skundžiamu nuosprendžiu atmesti nukentėjusiojo V. S. ir civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ civiliniai ieškiniai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. P. pagal Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalį buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpyje nuo 2008-01-18 16.30 val. iki 2008-01-19 00.30 val., pagrobė didelės - 40 594,80 Lt- vertės UAB „Sampo banko lizingas“ priklausantį 2006 metų laidos automobilį „(duomenys neskelbtini)“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusį prie klubo „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini) pr. ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), Kaune bei automobilyje buvusius V. S. priklausančius daiktus – 400 litų vertės akinius nuo saulės bei 200 litų vertės odines pirštines.

Kaltinimas J. P. buvo grindžiamas šiais duomenimis: 2008-01-20 radus pagrobtąjį automobilį ties (duomenys neskelbtini) g. namu Nr. (duomenys neskelbtini), Kaune, užfiksuota, kad įsilaužimo į automobilį žymių nerasta, užvedimo spynelė nesugadinta, nuo vairuotojo ir priekinės keleivio sėdynių paimti kvapo pėdsakai, kurie sulyginti su J. P. ir jo draugo E. S. kvapų lyginamaisiais pavyzdžiais ir yra šiems kvapams identiški; nukentėjusiojo V. S. parodymais, iš kurių seka, kad 2008-01-18 vakare iki sekančios dienos 0.30 val. jis, būdamas klube „(duomenys neskelbtini)“ automobilį paliko klubo prieigose, užvedimo raktelį laikė striukės kišenėje rūbinėje, išeidamas pasigedo raktelio, o paskui ir automobilio. Iš pokalbio su rūbininku jis nustatė, kad jo striukė per klaidą buvo paduota asmeniui, kuris buvo atvykęs su E. S.; liudytojo A. S. parodymais, iš kurių seka, kad 2008-01-18, dirbdamas klubo rūbinėje, jis per klaidą buvo padavęs vienam asmeniui kito asmens striukę, kurią šis grąžino, klubo apsaugos darbuotojas jam sakė, kad asmuo, kuriam buvo nuneštas sumaišytas rūbas, apgadino reklamą, todėl paliko savo vairuotojo pažymėjimą E. S. vardu; liudytojo E. S. parodymais, iš kurių seka, kad 2008-01-18 jis kartu su J. P. buvo klube „(duomenys neskelbtini)“, buvo girtas, todėl apgadino reklamą, apsaugos darbuotojui paliko vairuotojo pažymėjimą, iš klubo išėjo kartu su J. P., po to išsiskyrė. Jis taksi automobiliu nuvažiavo pas tetą V. M.. Išeinant iš klubo, J. P. atnešė jam svetimą striukę, kurią per klaidą buvo padavęs rūbininkas, pastebėjus klaidą, J. P. atnešė jo striukę.

Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas padarė išvadą, jog byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų duomenų visuma neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog J. P. padarė jam inkriminuojamą veiką. Teismas padarė išvadą, jog J. P. pateiktas kaltinimas grindžiamas tik ta aplinkybe, kad J. P., rūbininkui suklydus, iš rūbinės buvo paėmęs nukentėjusiojo V. S. paltą, kuriame neva buvę automobilio rakteliai, o šią aplinkybę patvirtina tik pats nukentėjusysis, ir tuo, kad pagrobtame automobilyje rastas J. P. kvapas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog šių duomenų J. P. kaltei pagrįsti nepakanka. Kadangi bylos medžiaga nustatyta, kad J. P., išlydėjęs E. S., į klubą vėl grįžo ir lošė toliau, teismas padarė išvadą, jog neįtikėtina, kad išteisintasis į klubą būtų grįžęs po to, kai pagrobė automobilį ir kai klube jau buvo kalbama apie automobilio dingimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat abejotinu įrodymu laikė duomenis dėl J. P. kvapo buvimo pagrobtajame automobilyje, nuosprendyje nurodydamas, kad nebuvo išsiaiškinta, ar nukentėjusysis nebuvo įsėdęs į automobilį, vilkėdamas tą pačią striukę, kuri turėjo kontaktą ir su J. P., ir su E. S..

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados dėl įrodymų vertinimo nėra išsamios ir kategoriškos, todėl apylinkės teismas pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kas sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą. Apylinkės teismas visiškai nevertino to, kad kvapai, paimti nuo automobilio vairuotojo sėdynės ir priekinės keleivio sėdynės, priklauso atitinkamai J. P. ir E. S., nors tai privalėjo atlikti pagal minėto straipsnio nuostatas. Visos J. P. išteisinančios išvados grindžiamos šalutinėmis aplinkybėmis - prielaidomis, t.y. kad J. P. vėliau dar grįžo į klubą ir niekas nebandė jo sulaikyti. Tačiau dėl kilusio sąmyšio J. P. galėjo būti neatpažintas, nes galėjo pakeisti aprangą, galėjo būti ne iš karto nustatyta, jog V. S. paltas buvo paduotas būtent sugrįžusiajam į klubą J. P.. Nežinoma ir tai, ar liudytojai A. S. arba R. G. matė, jog J. P. grįžo į klubo kazino. Be to, J. P., pagrobęs automobilį, galėjo juo nuvykti namo, pasiimti pinigų ir vėl grįžti į tą patį klubą žaisti kazino, kadangi sunku spręsti apie neblaivaus asmens motyvus, o automobilis buvo rastas netoli J. P. namų (jis gyvena (duomenys neskelbtini), Kaune, kazino yra (duomenys neskelbtini), Kaune, automobilis rastas prie (duomenys neskelbtini) namo, Kaune). Todėl J. P. galėjo po trumpo laiko tarpo grįžti į kazino, taip siekiant nesukelti įtarimų dėl automobilio vagystės.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismo motyvas, jog rastasis automobilis galėjo būti apžiūrėtas prieš tai jame pabuvojus V. S. su paltu, kuris buvo per klaidą paduotas J. P., o paltas tokiu būdu galėjo turėti sąlytį su automobilio sėdyne, yra prielaida, nes Baudžiamojo proceso kodekso 108 straipsnio 2 dalies nustatytų taisyklių pažeidimų tesimas nenustatė. Taip pat nenustatyta, kad V. S. pažįsta J. P. ir E. S. bei kad pastarieji galėjo būti V. S. automobilyje.

Prokuroras nurodo, kad apylinkės teismo motyvas, jog J. P. buvo pranešta apie įtarimą dėl automobilio pagrobimo remiantis tokia pačia prielaida, kaip ir E. S., kurio atžvilgiu padaryta išvada, kad E. S., sėsdamas į automobilį, galėjo ir nežinoti, jog važiuoja pagrobtu automobiliu, yra neteisinga, nes J. P. ir E. S. pagal aplinkybes buvo skirtingose situacijose. Kadangi į klubą „(duomenys neskelbtini)“ J. P. ir E. S. atvyko atskirai, jie susitiko klubo viduje ir E. S. nežinojo, kokiu būdu J. P. atvyko į klubą, ir dėl to neatmetama galimybė, jog E. S., būdamas neblaivus, išvykdamas su J. P. galėjo nežinoti, kad važiuoja pagrobtu automobiliu, ar dėl savo neblaivumo galėjo ir neprisiminti to nusikaltimo aplinkybių. E. S. nebuvo paėmęs V. S. striukės. Todėl esant duomenų, pagrindžiančių įtariamojo E. S. kaip bendrininko kaltę, trūkumui, jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagal Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 2 punktą.

Tuo tarpu J. P. kaltė grindžiama nuosekliais bylos duomenis, kurie pripažintini įrodymais. J. P. neneigia turėjęs per klaidą jam paduoto kito asmens palto, kurio kišenėje, kaip paaiškėjo, buvo automobilio raktas (tai patvirtina ir liudytojas E. S., nukentėjusysis V. S., teisme perskaityti A. S. ir R. G. parodymai). Pagrobtas automobilis rastas be įsilaužimo žymių, t.y. jis pagrobtas pasinaudojant rakteliu. E. S. ir J. P. parodė, kad išėję iš klubo išsiskirstė taksi automobiliais, tačiau tokie jų parodymai vertintini kritiškai, nes abu buvo neblaivūs, E. S. buvo girtesnis, dėl to gali tiksliai neprisiminti išvykimo iš klubo aplinkybių. E. S. kaip buvęs įtariamasis šioje byloje ir J. P. draugas yra suinteresuotas bylos baigtimi. Specialisto išvada patvirtina, kad kvapai, paimti nuo kitą dieną po pagrobimo rasto automobilio vairuotojo sėdynės ir priekinės keleivio sėdynės, priklauso atitinkamai J. P. ir E. S.. Ši specialisto išvada pagal teismų praktiką gali būti pripažįstama įrodymu. Tokių bylos aplinkybių netinkamas vertinimas, iš esmės įtakojo padarytas teismo išvadas, kas sukliudė priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Apeliaciniame skunde prokuroras pateikė ir argumentus dėl J. P. skirtinos bausmės .

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokuroro skundą atmesti. Nukentėjusysis dėl išteisintojo kaltės nepasisakė.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas ištyrė visus bylos duomenis, laikytinus įrodymais sutinkamai su Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 1 dalimi, įvertino juos šio straipsnio 5 dalies nustatyta tvarka ir padarė pagrįstą išvadą, jog jų nepakanka išteisintojo kaltei pagrįsti.

Baudžiamojo proceso įstatymo paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalis) Pats šios normos turinys įpareigoja tyrimą atliekančias institucijas ir pareigūnus nusikalstamų veikų aplinkybes ištirti ne tik greitai, bet ir visapusiškai, tačiau atliekant išteisintajam J. P. inkriminuotos veikos tyrimą, šių nuostatų nebuvo laikomasi.

Pagal nukentėjusiojo V. S. parodymus, automobilis nuo klubo dingo tarp 2008-01-18 16.30 val. 2008-01-19 0.30 val., jis rastas ir apžiūrėtas 2008-01-20 nuo 12.50 val. Apžiūros protokole (t. 1, b. l. 14-22) užfiksuota, kad iš automobilio paimti kvapų pėdsakai, nukopijuoti trys pirštų pėdsakai, paimti grunto ir mikrodalelių nuo automobilio sėdynių pavyzdžiai. Tyrimu nustatyta, kad kvapas paliktas J. P. ir E. S. (t. 1, b. l. 77-79), pirštų pėdsakai- ne J. P., ne E. S. ir ne V. S., o kito asmens (t. 1, b. l. 59-61, 66-68), grunto ir mikrodalelių tyrimas iš viso nebuvo atliekamas. Pasiklausius išteisintojo J. P. ir E. S. telefoninių pokalbių, jokių bylai reikšmingų aplinkybių nebuvo nustatyta, gauta informacija buvo sunaikinta (t. 1, b. l. 111). Taip pat buvo priimtos teismo nutartys atlikti kratą J. P. ir E. S. namuose, E. S. namuose nieko reikšmingo bylai nerasta, J. P. namuose krata neatlikta (t. 1, b. l. 82, 85-87). Tokiu būdu, tyrimo metu objektyviai nustatyta tik viena aplinkybė- kad specialistui pateikti kvapų pavyzdžiai atitinka J. P. ir E. S. kvapus. Kiti duomenys, kuriais kaltinimas grindė J. P. kaltę, kad išteisintasis galėjo paimti automobilio raktelį, kad galėjo juo važiuoti iki (duomenys neskelbtini) g. ir ten palikti, yra tikimybinio pobūdžio, jų nepatvirtina nė vienas bylos įrodymas.

Įrodymais gali būti teisėtu būdu gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais (Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 4 dalis). Teisės teorijoje, teismų praktikoje vyrauja vieninga nuostata, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, tikimybėmis, o abejonės, kurių negalima pašalinti procesinėmis priemonėmis, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Nors pirmosios instancijos teismas šias tikimybines kaltinimo prielaidas apie tai, kokius veiksmus galėjo atlikti išteisintasis, neva užvaldydamas automobilį, skundžiamame nuosprendyje paneigė, apeliacinio skundo autorius šias prielaidas vėl pateikia skunde kaip apeliacinio skundo argumentus, plačiai analizuodamas, kad išteisintasis galėjo paimti automobilio raktelius, galėjo iki namų savanorių prospekte (nors išteisintasis nurodė, kad gyveno Pramonės prospekte), galėjo persirengti, kad klube būtų neatpažintas, sugrįžęs į klubą, galėjo likti nepastebėtas nei apsaugos darbuotojo, nei rūbininko (nors šie savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu teigė matę sugrįžusį išteisintąjį). Kaip minėta, įrodymams baudžiamajame procese yra keliami visai kiti reikalavimai, o tokie teiginiai, ką išteisintasis galėjo atlikti, laikytini samprotavimais, o ne duomenimis, kuriuos teismas galėtų vertinti kaip įrodymus.

Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino specialisto išvados, kuria nustatyta, kad iš V. S. pagrobtame automobilyje rastas J. P. ir E. S. kvapas, yra pagrįstas. Vertindamas šį įrodymą, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė tik tai, jog nėra nustatyta, ar nukentėjusysis, vilkėdamas paltą, kurį lietė J. P. ir E. S., nebuvo įsėdęs į automobilį prieš paimant iš jo kvapų pavyzdžius. Tokio argumento specialisto išvadai paneigti nepakanka, juolab, kad nukentėjusysis V. S. buvo apklausiamas teismo posėdyje ir teismas šios aplinkybės su juo nesiaiškino.

Šių aplinkybių išsiaiškinimui, apeliacinės instancijos teisme buvo atliekamas įrodymų tyrimas, specialistas, atlikęs odorologinį tyrimą, apklaustas apie tyrimo metodiką, taip pat apklaustas nukentėjusysis V. S..

Nukentėjusysis V. S. parodė, kad automobilis pagal išperkamosios nuomos sutartį buvo įgytas iš UAB „Sampo banko lizingas“ bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vardu, šios bendrovės direktorė yra jo žmona, automobiliu naudojosi jis vienas. Šiuo metu jis tebesinaudoja šiuo automobiliu, bet bendrovė turi finansinių sunkumų ir lizingo sutartis dėl to paties automobilio buvo sudaryta ir su UAB „Danske lizingas“, ir su dar viena lizingo bendrove. Įvykio dieną atvykęs prie klubo „(duomenys neskelbtini)“, jis automobilį pastatė vietoje, kurios neapėmė vaizdo kamerų stebėjimo zona, nes ten rado vietą automobiliui pastatyti, be to, jis per daug ir nesirūpino dėl automobilio saugumo. Dar vakaro pradžioje iš lauko atėjęs jo pažįstamas lošėjas Grušauskas pasakė, jog mirksi jo automobilio šviesos, tačiau jis nėjo automobilio pažiūrėti. Nors jo žmona šiame klube dirba direktore, savo striukę su kišenėje buvusiu automobilio rakteliu jis pakabino bendroje rūbinėje, o ne kurioje nors tarnybinėje patalpoje. Naktį, pasigedęs automobilio, jis apklausė rūbininką ir apsauginį, iš kurių suprato, kad jo automobilio raktelį galėjo pagrobti asmens, palikusio klube asmens dokumentą, draugas. Norėdamas paspartinti tyrimą, apie įvykį jis pranešė ne tik policijai, bet ir svainiui, kurį žinojo turint policijoje reikšmingų pažinčių. Kitą dieną jam buvo pranešta, kad mašina rasta. Jis atvažiavo į vietą, kurioje rastas automobilis, ten jau dirbo pareigūnai, įvykio vietoje jis užtruko trumpai, apžiūrėję automobilį, pareigūnai jam jį atidavė. Nukentėjusysis teigė neatsimenąs, ar buvo atsisėdęs į rastą automobilį, tačiau tokios galimybės neatmetė, nes pareigūnai jam pasiūlė apžiūrėti automobilio vidų ir daiktadėžę, kad nustatytų, kokie daiktai yra dingę.

Nors odorologinio tyrimo išvada yra kategoriška, neleidžianti teismui abejoti, kad specialistai tyrė kvapus, atitinkančius J. P. ir E. S. kvapą, tenka abejoti tuo, kokiomis aplinkybėmis buvo paimti tiriamieji kvapų pavyzdžiai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, tyrimą byloje atliko daugiau nukentėjusysis V. S., o ne tyrėjai. Jis pats nustatė galimas automobilio užvedimo raktelio dingimo aplinkybes, kurias vėliau tyrime patvirtino jo žmonai pavaldūs darbuotojai A. S. ir R. G.. Šių asmenų, panaudojus visas procesines priemones, iškviesti į posėdį ir apklausti teismui nebepavyko. Pats V. S. liudytojo apklausos, vykusios 2008-01-20 nuo 11.30 val. iki 13.00 val. Kauno m. VPK KP APGTS tarnybinėse patalpose, metu pateikė tyrėjai E. S. vairuotojo pažymėjimo kopiją bei nurodė su E. S. buvusio J. P. pavardę (t. 1, b. l. 116, 117). Tokį nukentėjusiojo aktyvų dalyvavimą bylos tyrime būtų galima vertinti teigiamai, tačiau beveik tuo pat metu, kai vyko jo apklausa Kauno m. VPK KP APGTS tarnybinėse patalpose, V. S. dalyvavo apžiūrint automobilį prie (duomenys neskelbtini) g. namo Nr. (duomenys neskelbtini), Kaune. Apžiūros protokole (t. 1, b. l. 14- 22) užfiksuota, kad apžiūra, dalyvaujant V. S., pradėta 2008-01-20 12.50 val., tai yra tuo pačiu metu, kai V. S. dar buvo apklausinėjamas tyrėjos kitoje vietoje. Be to, apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, V. S. parodė, kad, jam atvykus prie automobilio, šio apžiūra buvo pradėta ir truko neilgai. Esant šioms aplinkybėms, negalima daryti išvados, kad automobilio apžiūra buvo atlikta laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų, ir negalima daryti išvados, kad šios apžiūros akte užfiksuoti duomenys apie tiriamųjų kvapų paėmimą iš automobilio yra patikimas įrodymas, kuriuo būtų galima grįsti išteisintojo kaltę.

Kaip nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, kitų patikimų duomenų, kuriuos teismas būtų galėjęs laikyti įrodymais, pagrindžiančiais J. P. kaltę, padarius jam inkriminuotą veiką, byloje nėra.

Skundžiamas nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro skundą atmesti.