- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-24
- Bylos Nr.
- 1A-94-843/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-27864-2016-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė, Aušra Valinskienė
- Nuteistasis
- J. S.
- Civilinis ieškovas
- Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Civilinis atsakovas
- J. S.
- Advokatai
- Liudmila Karvelienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės ir Aušros Valinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį 60 parų arešto bausme.
Šiuo nuosprendžiu civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir jai iš civilinio atsakovo J. S. priteista 30,12 eurų turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad J. S. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo savo šeimos nariui už tai, kad jis, 2016 m. birželio 14 d., apie 17,30 val., (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,85 promilės girtumo laipsnis), konflikto metu su sugyventine O. A., tyčia du kartus, pirmą kartą puodeliu, o antrą – nenustatytu daiktu, trenkė O. A. per galvą, padarydamas jai dvi kirstines žaizdas galvoje. Tokiu būdu O. A. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir sukeltas fizinis skausmas.
Šalies argumentai
2. Nuteistasis J. S. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendį.
Skunde nurodo, kad teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl smūgių kiekio ir paskyrė per griežtą bausmę.
2.1. Apeliantas pripažįsta, jog tarp jo ir sugyventinės įvyko barnis, jis, supykęs ir susierzinęs, nesusilaikė ir neplanuotai (neturėdamas tyčios sužaloti), norėdamas pagąsdinti, metė stiklinį indą į O. A. pusę. Jai pasisukus, indas pataikė į galvą. Kitą galvos sužalojimą ji galėjo pasidaryti pati, nes buvo labai girta (nustatytas 3,65 promilių girtumo laipsnis), griuvinėjo. Taigi, tai buvo ir jos pačios kaltė.
2.2. Apelianto nuomone, yra pagrindas pripažinti dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes: tai, kad jis papasakojo įvykio aplinkybes, dėl įvyko gailėjosi; tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo neatsakingas ir rizikingas nukentėjusiosios elgesys.
2.3. Anot apelianto, jam už vieną, netyčinį smūgį paskirta 60 parų arešto bausmė yra per griežta.
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. J. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
5. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrino paduoto apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. S. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, tačiau nepagrįstai konstatavo, kad J. S. sudavė nukentėjusiajai antrą smūgį į galvą, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos nuosprendis keistinas, nes teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 3 punktas).
6. Nuteistasis neginčijo konflikto metu metęs į nukentėjusiąją stiklinį puodelį ir juo prakirtęs galvą (smilkinio srityje) nukentėjusiajai, tačiau neigia tai padaręs tyčia. Taip pat nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad nukentėjusiajai nukritus ant sofos, jis sudavė dar vieną smūgį, kuriuo padarė antrą kirstinę žaizdą nukentėjusiajai galvos plaukuotoje dalyje (pakaušyje).
BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas prieš savo artimą giminaitį ar šeimos narį, sukėlė šiam asmeniui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame baudžiamajame įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė kyla tik esant tyčinei kaltės formai. Nusikaltimas laikomas padarytas tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir: norėjo taip veikti (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas); numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).
6.1. Baudžiamoje byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad tarp sugyventinių J. S. ir O. A. įvyko konfliktas. Abu jie konflikto metu buvo sunkiai apgirtę: kaltininkui nustatytos 2,85, o nukentėjusiajai - 3,65 promilės girtumo. Tiek kaltininkas, tiek nukentėjusioji pripažino, kad dažnai judviejų konfliktai baigdavosi muštynėmis, nagrinėjamu atveju jie taip pat susipyko. Nors abu nurodo skirtingas konflikto kilimo priežastis: kaltininkas teigia, kad susipyko dėl to, jog O. A. prarado darbą; nukentėjusioji tvirtina, kad susipyko dėl to, jog ji nedavė kaltininkui pinigų – tai esminės reikšmės nagrinėjamu atveju neturi. Neabejotinai nustatyta, kad J. S. konflikto eigoje metė į nukentėjusiąją stiklinį puoduką, kuris prakirto nukentėjusiajai galvą smilkinio srityje, o puodukas sudužo. Šias aplinkybes patvirtina ir kaltininko bei nukentėjusiosios parodymai, tarnybinis pranešimas dėl galimo smurto artimoje aplinkoje, kuriame užfiksuota, kad pirma žaizda padaryta nukentėjusiajai galvos kairės pusės smilkinio srityje (b. l. 10-11); alkotesterio rodmenys (b. l. 12, 51), specialisto išvada (b. l. 28), gydymo paslaugų apskaitos išrašas (b. l. 86), įvykio vietos apžiūros protokolas (5-9), kuriame užfiksuota, kad konflikto vietoje yra rasta: antklodė su dėmėmis, panašiomis į kraują; ant pagalvės gulinti skaidraus stiklo puodelio šukė su rankena; tokio paties stiklo šukė ant grindų, po stalu (b. l. 5-6). Minėta, kad paties sužalojimo fakto puodeliu apeliantas neginčija, tačiau ginčija tyčią sužaloti nukentėjusiąją. Apelianto versiją, kad jis puodelį į nukentėjusiąją metė netyčia, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą. Kolegijos nuomone, J. S. mesdamas tiesiai į nukentėjusiąją stiklinį puodelį, kuris atsitrenkęs į nukentėjusiosios galvą sudužo, o tai rodo, kad smūgis buvo kryptingas ir pakankamai stiprus, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyti padariniai: skausmas, ar sužalojimas ir jų norėjo, taigi veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Vidinį teismo įsitikinimą dėl tyčios sustiprina ir tarnybiniame pranešime, surašytame iš karto po įvykio, užfiksuotas kaltininko paaiškinimas, kad smurtą prieš nukentėjusiąją panaudojo, nes ji vadino jį „ožiu“, o už tokius žodžius iš vis užmušti reikėtų (b. l. 10-11) bei liudytojo V. A. (apklausto ikiteisminio tyrimo metu, parodymai tirti teisiamojo posėdžio metu BPK 290 straipsnio nustatyta tvarka) parodymai, kad tėvas (J. S.) sakė, jog konfliktas kilo dėl to, kad nukentėjusioji jį „visaip išvadino“ (b. l. 20).
6.2. Kita vertus, teisėjų kolegija nesutinka su teismo išvada, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą dėl antro smūgio nukentėjusiajai į galvą, kurį anot teismo sudavė kaltininkas su nenustatytu daiktu ir šis smūgis yra priežastiniame ryšyje su antra žaizda nukentėjusios galvos plaukuotoje dalyje (pakaušyje). Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pats apylinkės teismas nebuvo tikras dėl antro sužalojimo mechanizmo. Konstatuodamas J. S. kaltę, teismas nurodė, kad nėra įrodyta kaltininko versija, jog nukentėjusioji susižalojo griūdama, tačiau tuo pačiu nurodė, kad net ir nustačius šią aplinkybę, matyti, kad kaltinamojo veiksmai sąlygojo kirstinių žaizdų atsiradimą. Visų pirma pažymėtina, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. Antra, asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Apylinkės teismas, nustatydamas nuteistojo kaltę dėl antro smūgio, iš esmės rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu iš karto po įvykio, jai esant stipriai neblaiviai. Įvykio vietoje O. A. nurodė, kad kaltininkas du kartus į galvą smūgiavo puoduku (b. l. 10). Apklausiama Širvintų rajono policijos komisariate nurodė, kad vieną smūgį J. S. sudavė puoduku ir puodelis sudužo, o ji nugriuvo ant lovos. Ji po smūgio atsikėlė ir bandė išeiti, tačiau J. S. iš sūnaus kambario atsinešęs beisbolo lazdą, dar kartą trenkė jai iš užpakalio į galvą, ją prakirto ir ji vėl nugriuvo, mušama paskambino sūnui, kuris greitai atėjo (b. l. 14-16). Apklausiama teisme ji nurodė, kad J. S. „uždavė“ jai puoduku per galvą, ji apsipylė krauju ir išbėgo iš namų. Teismui, siekiant pašalinti prieštaravimus nukentėjusiosios parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, buvo pagarsinti parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu. Atliekant jos ir nuteistojo apklausą, užduodant tuos pačius klausimus nukentėjusiajai ir J. S., O. A. patikslino, kad po smūgio puoduku ji pargriuvo, o kai atsistojo, J. S. ją pastūmė, tad antra žaizda galėjo atsirasti jai pargriuvus, nes puoduko šukių buvo visur. Teisme patvirtino, kad puoduką J. S. į ją metė, o ne juo sudavė. Vertindamas nukentėjusiosios parodymų prieštaringumą, apygardos teismas atsižvelgia į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji buvo apklausta iš karto po įvykio, kai jai buvo nustatytas stiprus apsvaigimas nuo alkoholio, vėliau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausta, todėl kolegija laiko, kad būtent teisme duoti nukentėjusiosios parodymai yra teisingi ir jais vadovaujasi. Be to, nukentėjusiosios ir kaltinamojo parodymus, kad nebuvo antro smūgio, patvirtina ir V. A. (sūnaus) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuris paaiškino, kad jam grįžus namo motina paaiškino, jog J. S. metė jai puodelį į galvą ir ji parkrito. Tėvas (kaltininkas) taip pat nurodė, kad į motiną metė puoduką ir pataikė jai į galvą. Jokių smūgių nebuvo suduota (b. l. 20-21). Apžiūrint įvykio vietą beisbolo lazda nebuvo rasta (b. l. 59).
Iš išdėstyto matyti, kad nagrinėjamu atveju nėra neginčytinų įrodymų, galinčių patvirtinti, jog J. S. sudavė antrą smūgį nukentėjusiajai beisbolo lazda, ar kokiu nors kitu daiktu. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi asmens nekaltumo principu, įpareigojančiu visas abejones, kurių nepavyko pašalinti išnaudojus visas galimybes, vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn naudai, pašalina iš kaltinimo aplinkybes, kad J. S., paėmęs beisbolo lazdą ar nenustatytą daiktą, tyčia juo vieną kartą trenkė O. A. per galvą iš nugaros, taip padarydamas antrą muštinę žaizdą. Šioje dalyje pirmosios instancijos nuosprendis keistinas, nes teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 328 straipsnio 3 punktas).
6.3. Kolegija pažymi, kad pašalinus nepasitvirtinusią kaltinimo aplinkybę dėl antro smūgio, nėra pagrindo J. S. išteisinti, nes sužalojimų skaičius BK 140 straipsnyje numatytų veikų kvalifikavimui lemiamos reikšmės neturi – pakanka įrodyti nors vieną nukentėjusiajam padarytą sužalojimą, kuriuo žmogui sukeliamas skausmas arba jis nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Nagrinėjamu atveju yra įrodytą, kad J. S. tyčia metė puodelį į nukentėjusiąją, kuriam pataikius nukentėjusiajai į galvą buvo padaryta O. A. žaizda galvos kairėje pusėje, smilkinio srityje. Tokiu būdu O. A. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata ir sukeltas fizinis skausmas. Ši J. S. veika, atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje sudėtį.
7. Apeliantas teigia, kad yra pagrindas pripažinti dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes: tai, kad jis papasakojo įvykio aplinkybes, dėl įvyko gailėjosi; tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo neatsakingas ir rizikingas nukentėjusiosios elgesys.
7.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę, yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi būti nustatyta šių sąlygų visuma, t. y. tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir tai, kad jis dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis J. S. viso proceso metu kaltu prisipažino tik iš dalies, neigė tyčią. Be to, nėra pagrindo ir pripažinti, kad J. S. nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, nes jis iš esmės savo elgesio nevertino kritiškai, nuolat kaltino nukentėjusiąją, alkoholį. Aptartos aplinkybės rodo, kad nėra būtinų sąlygų, leidžiančių pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
7.2. Kolegijos nuomone, taip pat nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusios elgesys turi būti vertinamas kaip rizikingas ar provokuojantis ir turėjęs įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Nustatyta, kad incidentas įvyko bute, sugyventiniams (kaltininkui ir nukentėjusiajai) girtaujant. Minėta, kad abu konflikto dalyviai nurodė skirtingas konflikto priežastis. Kaltininkas nurodė, kad susipyko dėl to, kad O. A. prarado darbą. Nukentėjusioji nurodė, jog susipyko dėl to, kad ji nedavė kaltininkui pinigų. Pasak abiejų šalių, konfliktai tarp jų yra ne retas reiškinys ir jie susiję su nesaikingai vartojamu alkoholiu. Kolegijos nuomone, nors nėra galimybės pašalinti prieštaravimų dėl konflikto priežasties pašalinti, tačiau bet kuriuo atveju, kilęs žodinis konfliktas ir nukentėjusiosios elgesys nebuvo tokio pobūdžio, kurį būtų galima vertinti kaip išskirtinį. Nukentėjusiosios elgesys nekėlė jokio akivaizdaus ir realaus pavojaus J. S.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nustatytas minėtas nukentėjusiosios elgesys yra netinkamas, tačiau negali būti vertinamas kaip provokuojantis ar rizikingas, todėl nėra pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
8. Taip pat kolegija nesutinka su apelianto nuomone, kad jam paskirta bausmė – 60 parų areštas, yra per griežta.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.
Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Apylinkės teismas nustatė vieną J. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir nenustatė lengvinančių.
BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, atsižvelgdamas į bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnyje, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įstatymo nuostatų nepažeidė ir jas taikė tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į bylos aplinkybes, padaryto nusikalstamo pavojingumo laipsnį, kad jis priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, į tai, kad veika yra tyčinė, yra viena J. S. atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra lengvinančių. Taip pat atsižvelgė į kaltininko asmenybę. J. S. 2015-03-04 teistas už tapatų nusikaltimą, įvykdytą prieš šeimos narį. Jam 2015-03-24 baudžiamuoju įsakymu paskirta antra pagal griežtumą, BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas 9 mėnesiams. Bylos ir LITEKO duomenimis, J. S. bausmės, paskirtos 2015-03-24 baudžiamuoju įsakymu, atlikimo metu buvo du kartus baustas administracine tvarka už vagystes pagal ATPK 50 straipsnį.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė nuteistajam antrą pagal griežtumą sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą, ir nustatė tinkamą jos dydį, nes kaip minėta, apelianto ankstesnis teistumas bei elgesys po jo rodo, jog apeliantas išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio nedaro, nelinkęs taisytis, švelnesne bausme – laisvės apribojimu, paskirta ankstesniu nuosprendžiu, nebuvo pasiekti prevenciniai bausmės tikslai: sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo; paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Paskirta arešto bausmė, nors ir viršija, tačiau yra artima šios rūšies bausmės vidurkiui. Visos šios aplinkybės rodo, kad apeliantui paskirta bausmė yra teisinga, tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra per griežta, pagal apeliacinio skundo argumentus bausmės švelninimui pagrindo nėra, ji individualizuota atsižvelgiant į BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus bei BK 54 straipsnio nuostatas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pakeisti Širvintų rajono apylinkės teismo 2016-10-03 nuosprendį.
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teismo nustatytą aplinkybę, jog J. S., paėmęs beisbolo lazdą ar nenustatytą daiktą, tyčia juo vieną kartą trenkė O. A. per galvą iš nugaros.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.