- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-08-29
- Bylos Nr.
- e2A-557-227/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Margarita Dzelzienė
- Ieškovas
- UAB „Legal Balance“
- Atsakovas
- R. T.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-557-227/2018 Alvida Jasaitytė - Pralgauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-01858-2018-6
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugpjūčio 29 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Dzelzienė
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-4520-940/2018 pagal ieškovės UAB „Legal Balance“ ieškinį atsakovei R. T. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Legal Balance“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 300 Eur negrąžintą kreditą, 18,87 Eur bendros vartojimo kredito kainos, 299,39 Eur mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, už naudojimosi vartojimo kredito suma po sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15 Eur žyminį mokestį ir 121 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Ieškinyje nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 22 d. atsakovė ir pradinė kreditorė UAB „4finance“ sudarė vartojimo kredito sutartį, kuria atsakovei buvo suteiktas 50 Eur vartojimo kreditas iki 2015 m. spalio 22 d., bei pagal kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti vartojimo kredito kainą Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Atsakovė pasinaudojo galimybe gauti papildomą kreditą ir gavo papildomas sumas. Bendra vartojimo kredito suma – 300 Eur, kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti iki 2015 m. lapkričio 21 d. Atsakovė prisiimtų įsipareigojimų nevykdė ir su pradine kreditore neatsiskaitė. 2017 m. birželio 29 d. tarp pradinės kreditorės ir ieškovės buvo sudaryta Paskolų portfelio pardavimo sutartis (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis), kuria pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovės įsiskolinimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu už akių ieškinys patenkintas iš dalies. Ieškovei priteista iš atsakovės 300 Eur negrąžintas kreditas, 18,87 Eur (aštuoniolikos eurų ir 87 ct) bendra vartojimo kredito kaina, 109,28 Eur mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, už naudojimąsi vartojimo kredito suma po sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 428,15 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. kovo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 10,39 Eur žyminis mokestis ir 83,79 Eur advokato išlaidos. Teismas kitą ieškinio dalį atmetė.Teismas nustatė, kad 2015 m. rugsėjo 22 d. atsakovė ir pradinė kreditorė UAB „4finance“ sudarė vartojimo kredito sutartį, kuria atsakovei buvo suteiktas 50 Eur vartojimo kreditas iki 2015 m. spalio 22 d., bei pagal kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti vartojimo kredito kainą Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Atsakovė pasinaudojo tarp šalių Sutarties 2.10. punkte numatyta galimybe gauti papildomą kreditą ir 2015 m. spalio 2 d. gavo iš ieškovės papildomai 50 Eur, 2015 m. spalio 3 d. – 50 Eur, 2015 m. spalio 4 d. – 50 Eur, 2015 m. lapkričio 3 d. – 50 Eur ir 2015 m. lapkričio 4 d. – 50 Eur. Bendra vartojimo kredito suma – 300 Eur, kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti iki 2015 m. lapkričio 21 d. Atsakovė prisiimtų įsipareigojimų nevykdė ir su pradine kreditore neatsiskaitė. 2017 m. birželio 29 d. tarp pradinės kreditorės ir ieškovės buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovės įsiskolinimą. Kadangi ieškovė 2017 m. liepos 4 d. atsakovei elektroniniu paštu išsiuntė pranešimą dėl reikalavimo įvykdyti prievolę, sprendė, kad ieškovė tinkamai perėmė pradinės kreditorės reikalavimo teisę į atsakovę. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38, 6.200, 6.205, 6.256 straipsnių nuostatomis, įvertino, kad atsakovė sutarties nevykdė, todėl iš jos priteistina 300 Eur negrąžinto kredito ir 18,87 Eur bendros vartojimo kredito kainos.Taip pat teismas pažymėjo, kad teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 3 dalimi, turi teisę mažinti palūkanas, kurias šalys nustatė savo susitarimu. Nors ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 299,39 Eur mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas už naudojimasi vartojimo kreditu po sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos, bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 198,20 proc., teismas sprendė, kad palūkanų po kredito grąžinimo dydis, kuriuo remiasi ieškovė, yra neprotingai didelis, mažintinas iki 36,5 proc. metinių palūkanų ir priteistina 109,28 Eur palūkanų (CK 6.258 str. 3 d.). Atsižvelgė į tai, kad ieškinio reikalavimai kildinami iš vartojimo kredito teisinių santykių, atsakovė (vartotoja) yra fizinis asmuo, prašomos priteisti palūkanos paskaičiuotos taikant 198,20 proc. kredito kainos metinę normą, sudaro beveik visą pagrindinės skolos dydį, todėl teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, darė išvadą, kad prašomos priteisti palūkanos po kredito grąžinimo termino laikytinos aiškiai per didelėmis (CK 1.5 str.). Teismas vadovavosi CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir ieškinį patenkinus iš dalies (69,25 procentai) iš atsakovės ieškovei priteisė 10,39 Eur žyminio mokesčio ir 83,79 Eur advokato išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Legal Balance“ prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo už akių dalis dėl palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteisti 299,39 Eur mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, už naudojimosi vartojimo kredito suma po sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos, 136 Eur bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo priteisti 15 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą. Nurodo, kad teismas nepagrįstai sumažino mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas už naudojimosi vartojimo kredito suma po Sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos bei atitinkamai bylinėjimosi išlaidas. Nors teismas ir teisingai identifikavo prašomų priteisti palūkanų funkciją, tačiau mažindamas šias palūkanas nepagrįstai vadovavosi kompensuojamųjų palūkanų mažinimo tvarka ir pagrindais. Mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.). Atsakovė teisme nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo Sutarties sąlygų, nereikalavo Sutarties sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, todėl teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius ir mažinti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas. Sutarties šalys privalo vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito davėjas su kredito gavėju, pasirašydami sutartį, susitarė, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma, su tokiu palūkanų dydžiu sudarydamas sutartį kredito gavėjas susipažino ir elektroninių ryšių priemonėmis patvirtino, kad su ja sutinka.Nurodo, kad apeliantė mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas paskaičiavo taikydama ne 198,20 proc. bendrą kredito kainos metinę normą, bet 112,08 proc. metinę palūkanų normą, nors atsakovė sutarties bendrųjų sąlygų 4.1., 4.4., 6.5. bei 7.1. punktais sutarties neįvykdymo atveju įsipareigojo toliau mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios skaičiuojamos pagal sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą bendrą vartojimo kredito kainą, ir sudaro 198,20 proc. Taip pat ieškovė palūkanas paskaičiavo geranoriškai tik už 325 kalendorines dienas, nors atsakovė pagal 2015 m. lapkričio 4 d. sudarytą sutartį vėluoja atsiskaityti beveik 3 metus. Teismas mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų normą nepagrįstai sumažino iki 36,50 proc., kai, tuo tarpu, net ir šiuo metu galiojančioVartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 21 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka VKĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Sutarties sudarymo metu galiojusio VKĮ 21 straipsnio 2 dalyje (Suvestinė redakcija 2015-01-01 - 2016-01-31) buvo nurodoma, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Taigi, sutartyje įtvirtinta 198,20 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma atitiko reikalavimus. Apeliantei priteistina visa mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos suma 299,39 Eur, taikant 112,08 proc. metinę palūkanų normą, atitinkamai materialinį reikalavimą patenkinus visiškai, priteistinos visos bylinėjimosi išlaidos. Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).Apeliaciniame skunde ieškovė ginčija sprendimo už akių dalis, kuriomis nepilnai patenkintas jos reikalavimas priteisti mokėjimo palūkanas bei sumažintos bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgiant į tai, kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies teisėtumas ir pagrįstumas nėra tikrinamas, o byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų išsamiai nebekartoja. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje yra išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją, ir palūkanos, atliekančios kompensavimo (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją. CK 6.205 straipsnyje nustatyta, kad sutarties neįvykdymu laikomas ir jos įvykdymo termino praleidimas. Kai praleistas prievolės įvykdymo terminas, skolininkas atsako kreditoriui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius (CK 6.260 straipsnio 2 dalis), ir palūkanos turi būti mokamos dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutartyje ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.210, 6.261 straipsniai). CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai paskolos gavėjas pažeidžia prievolę laiku grąžinti paskolą, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas arba sutartines palūkanas nuo tos dienos, kurią paskolos suma turėjo būti grąžinta iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita. Šios palūkanos kompensuoja minimalius kreditoriaus nuostolius dėl tolesnio naudojimosi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo.Sutiktina su apeliante, kad mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1), todėl nepagrįstai pirmosios instancijos teismas šia nuostata vadovavosi. Be to, nagrinėjamoje byloje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl sutarties sąlygų dėl mokėjimo palūkanų dydžio pakeitimo (CK 6.223, 6.228 straipsniai). Tačiau taip pat pažymėtina, kad teismas turi teisę palūkanų dydį įvertinti, kadangi tokią galimybę numato žemiau nurodomas teisinis reglamentavimas. Pagal VKĮ nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų (21 straipsnio 1- 2 dalys) (VKĮ 21 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d.). Nagrinėjamu atveju sutartyje buvo įtvirtinta 198,20 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma, kuri atitinka įstatymo reikalavimus. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad teisinis reglamentavimas, galiojęs sutarties sudarymo metu bei nustatęs 200 procentų bendros vartojimo kredito kainos metinę palūkanų normą, nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti šio dydžio, visais atvejais atitinka VKĮ 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos įstatyme nustatytos maksimalios ribos (200 procentai), ji turi būti vertinama pagal VKĮ 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina. Įstatyme buvo įtvirtinta nuostata, jog teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į VKĮ 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015). Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo metu galiojančio VKĮ 21 straipsnio nuostatose numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros. Be to, preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Šiame straipsnyje taip pat įtvirtina, jog teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Aplinkybės, kad įstatymo naujos redakcijos nuostatos nebuvo įsigaliojusios šalių sutarties sudarymo metu neužkerta kelio teismui remiantis minėto įstatymo leidėjo nuostatomis kaip kriterijumi vadovautis vertinant palūkanas nustatančią sutarties sąlygą sąžiningumo, teisingumo ir protingumo aspektais. Šiuo atveju paskutinėje sutartyje, sudarytoje 2015 m. lapkričio 4 d., buvo įtvirtinta 198,20 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma, kuri atitiko tuometinius įstatyminius reikalavimus, taip pat buvo numatyta, kad metinė palūkanų norma sudaro 112,08 proc. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į nagrinėjamoje byloje esančias aplinkybes, kad kreditas buvo suteiktas vartojimo tikslams, atsakovas traktuotinas kaip vartotojas, silpnesnė sandorio šalis, jo atžvilgiu mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuosiuose įstatymuose, pagal Sutarties sudarymo metu galiojančias įstatymo nuostatas buvo įtvirtinta galimybė teismui sumažinti pelno palūkanų dydį, o šiuo metu galiojančios VKĮ redakcijos 21 straipsnio nuostatos numato pakankamai žemą bendros vartojimo kredito kainos dydį, draudimą, jog bendra vartojimo kredito kaina būtų didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą, bei suteikia galimybę teismui, įvertinusiam šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Vertinant prašomų priteisti palūkanų dydį svarbia aplinkybe pripažintina tai, kad sudarytoje Sutartyje bendros vartojimo kredito kainos metinė norma beveik siekia įstatyme nurodytą maksimalią 200 proc. šios normos ribą. Vertinant pasiskolintos ir negrąžintos sumos (300 Eur) ir prašomų priteisti pelno palūkanų sumos (299,39 Eur) santykį matyti, kad pastarosios yra beveik lygios skolai. Atsakovei suteiktas vartojimo kreditas buvo trumpalaikis (30 dienų), kredito grąžinimo terminas baigėsi 2015 m.lapkritį, o į teismą dėl skolos ir palūkanų priteisimo ieškovė kreipėsi praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo kredito grąžinimo termino pabaigos, duomenų, kad atsakovei būtų siųsti raginimai, priminimai grąžinti kreditą, nėra. Nors šioje byloje reikalavimą ieškovei pirminis kreditorius perleido tik 2017 m. liepos 4 d., tačiau vartotojui negali tekti visiškos atsakomybės už kredito davėjo ilgalaikį nesikreipimą į teismą dėl skolos priteisimo našta. Pažymėtina, jog šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas numato, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka protingumo, pagrįstumo kriterijų, neatitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimų ir pažeidžia vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyrą, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos. Atsižvelgdamas į protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus, šalių (kredito davėjo ir vartotojo fizinio asmens) interesų pusiausvyrą, dabartinį teisinį reglamentavimą apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog yra teisinis pagrindas ieškovei priteisti pelno palūkanas, kurių dydis neviršija 75 procentų ir sudaro 200,34 Eur sumą (300 Eur negrąžinto kredito * (75 proc. metinė palūkanų norma/ 365 dienų per metus) * 325 dienų). Kadangi pirmosios instancijos teismas palūkanų normą sumažino iki 36,50 proc. bei priteisė ieškovei tik 109,28 Eur, kuri apeliacinės instancijos teismo nuomone, nustatyta neįvertinus galiojančio teisinio reglamentavimo bei faktinių aplinkybių, sprendimas už akių keistinas padidinant ieškovės naudai priteisiamas palūkanas nuo 109,28 Eur iki 200,34 Eur.Atitinkamai pripažinus, kad ieškovės reikalavimai tenkinami iš dalies (84 proc.), proporcingai patenkiniems ir atmestiems reikalavimams spręstinas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme ir ieškovės naudai priteistina 12,60 Eur žyminio mokesčio, 101,64 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Kadangi apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies (48 proc.), iš atsakovės priteistina 7,20 Eur žyminio mokesčio ieškovės naudai.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo už akių dalis dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti ir iš atsakovės R. T., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės UAB „Legal Balance“, į. k. 302528679 naudai priteistas palūkanas padidinti iki 200,34 Eur sumos, žyminį mokestį padidinti iki 12,60 Eur sumos, išlaidas advokato pagalbai apmokėti padidinti iki 101,64 Eur sumos.
Kitą sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės R. T., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės UAB „Legal Balance“, į. k. 302528679 naudai 7,20 Eur žyminio mokesčio.