Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-858-362-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-02-07
Bylos Nr.: A-858-362-11
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Virgilijus Valančius (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Ričardas Piličiauskas
Pareiškėjas: L. A., G. E.
Atsakovas: Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Šakių

Administracinė byla Nr. A858-362/2011

Procesinio sprendimo 16.5. (S)LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. vasario 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. A. ir G. E. bei atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. A. ir G. E. prašymą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Šakių rajono apylinkės teismui dėl atlyginimų skirtumo, delspinigių, palūkanų priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. E. prašymu (t. I, b. l. 2–12) prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisti 47 608,40 Lt neišmokėto atlyginimo, 19 269,74 Lt delspinigių ir 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pareiškėja L. A. prašymu (t. I, b. l. 2–12) prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 51 728,06 Lt neišmokėto atlyginimo, 24 134,50 Lt delspinigių ir 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pareiškėjai prašė įpareigoti atsakovus Lietuvos valstybę ir Šakių rajono apylinkės teismą nuo 2008 m. gegužės 1 d. jiems mokėti atlyginimą, jo dydį apskaičiuojant pagal mokėjimo metu galiojantį Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą bazinės mėnesinės algos dydį (toliau – ir BMA) ir 1998 m. gruodžio 24 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 221 nustatytą 50 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio priedą bei tęsti taip apskaičiuoto atlyginimo mokėjimą iki tol, kol teisėjų atlyginimo dydžiai bus sureguliuoti įstatymu. Pareiškėjai nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento įstatymo 23 ir 27 straipsnių nuostatomis, 1997 m. birželio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 666). Nutarime Nr. 666 buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybiniai atlyginimai, teisėjų tarnybinių atlyginimų priedai už ištarnautą laiką. 1998 m. balandžio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 382) 1 punkte nuo 1998 m. balandžio 1 d. bazinė mėnesinė alga buvo nustatyta 105 Lt. 1999 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 370 (toliau – ir Įsakymas Nr. 370) apylinkės teismo teisėjams laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 3 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. buvo nustatytas 40 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio priedas. Teisėjų atlyginimai buvo skaičiuojami iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. VIII-1904 (toliau – ir Darbo apmokėjimo įstatymas) priėmimo. Darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnis numatė jo įgyvendinimo tvarką ir nustatė pereinamąjį laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d., per kurį teisėjams turi būti mokamas atlyginimas pagal šį įstatymą. 2001 m. balandžio 19 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. IX-266 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ pripažinimo netekusiu galios buvo pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ su vėlesniais jo pakeitimais.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 7 straipsnio 5 dalis, 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Taip pat pripažinta, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. 2004 m. balandžio 2 d. Teismų taryba nutarimu Nr. 207 „Dėl pritarimo darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai“ (toliau – ir Metodika) pritarė darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio paskaičiavimo metodikai.

Apskaičiuojant apylinkės teismo teisėjo atlyginimą, taikomi du kintami dydžiai: BMA (minimali bazinė alga) ir PI – priedas už ištarnautą laiką, kuris lygus tarnybinio atlyginimo ir procentinio koeficiento už ištarnautą laiką sandaugai. Teisėjo tarnybinio atlyginimo priedas už ištarnautą laiką numatytas Nutarimo Nr. 666 antrame priede. Keičiantis teisėjo ištarnautam laikui, atitinkamai keičiasi (didėja) ir teisėjo gaunamas priedas prie tarnybinio atlyginimo. Tačiau keičiantis BMA, atsakovai ir toliau atlyginimą skaičiavo naudodami minimalios bazinės algos dydį, patvirtintą dar 1998 m. balandžio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 382, tai yra taikė 105 Lt dydį, visiškai nepagrįstai ignoruodami faktą, kad minimali bazinė alga yra kintamas dydis. Tuo tarpu 2003 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1604 „Dėl mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ nuo 2004 m. gegužės 1 d. bazinė mėnesinė alga patvirtinta 115 litų, o nuo 2008 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 patvirtinta bazinė mėnesinė alga – 128 Lt. Dėl to, atsakovai, apskaičiuodami pareiškėjams apylinkės teismo teisėjo atlyginimą nuo 2004 m. gegužės 1 d. privalėjo taikyti 115 litų dydžio bazinę mėnesinę algą, o nuo 2008 m. sausio 1 d. – 128 litų dydžio bazinę mėnesinę algą lygiai taip pat, kaip apskaičiuodami L. A. atlyginimo dydį, po 3 metų ištarnauto laiko mokėjo jai 10 procentų dydžio tarnybinio atlyginimo priedą po 5 metų – 20 procentų dydžio tarnybinio atlyginimo priedą už ištarnautą laiką o apskaičiuodami G. E. atlyginimo dydį, po 5 metų ištarnauto laiko mokėjo 20 procentų dydžio tarnybinio atlyginimo priedą, po 10 metų ištarnauto laiko – 35 procentų dydžio tarnybinio atlyginimo priedą.

Įsakymu Nr. 370 apylinkės teismo teisėjams laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 3 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. buvo nustatytas 40 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio priedas. Šis norminis aktas taikomas iki dabar, apskaičiuojant apylinkės teismo teisėjo atlyginimą. Tačiau faktiškai Įsakymu buvo sumažintas apylinkių teismų teisėjų atlyginimas, kadangi 1998 m. gruodžio 24 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 221 buvo nustatytas 50 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio priedas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 7 straipsnio 5 dalis, 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pažeidžiamas atlyginimų mažinimo laikinumo principas, be to, nėra pagrindo laikyti, kad sumažinant atlyginimus, buvo laikomasi proporcingumo principo reikalavimų. Apskaičiuojant apylinkės teismo teisėjo atlyginimą, turėjo ir turi būti taikomas 1998 m. gruodžio 24 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymas Nr. 221, nustatantis apylinkės teismo teisėjui 50 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio priedą. Taip pat turi būti taikomas kintamas bazinės mėnesinės algos dydis. Šakių rajono apylinkės teismas, šiuo metu apskaičiuodamas pareiškėjų atlyginimų dydį, taiko ne 128 litų dydžio BMA, o nebegaliojantį 105 litų dydžio BMA, todėl Šakių rajono apylinkės teismas turi būti įpareigotas mokėti visą priklausantį atlyginimą. Byloje negali būti taikomas Darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 straipsnis, nustatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos gali būti priteisimos ne daugiau kaip už trejus metus, teisėjas, kaip įtvirtinta Teismų įstatymo 45 straipsnyje, skiriamas į pareigas tik Konstitucijos 112 straipsnyje ir šiame įstatyme nustatyta tvarka bei pagrindu. Teisėjas yra valstybės pareigūnas, turintis specifinius, šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus. Nors teisėjo veikla plačiąja prasme taip pat yra darbas, tarp jo ir valstybės teisiniai darbo santykiai, kurie yra reguliuojami Darbo kodekso normomis, nesusiklosto. Teisėjų veiklos, atlygio už šią veiklą, socialinių bei nepriklausomumo garantijų, teisėjų atsakomybę bei atleidimo iš pareigų teisinius santykius reglamentuoja specialus teisės aktas – Teismų įstatymas. Kitoks traktavimas neatitiktų konstitucinių teisėjų atlyginimą reglamentuojančių teisės principų, neatitiktų konstitucinio principo, kad asmeniui, kuris atliko jam pavestą darbą, pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas) ir kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Teisėjo atlyginimui artimiausiomis išmokų rūšimis laikytinas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Pareiškėjai, reikalaudami priteisti delspinigius, vadovaujasi 1996 m. vasario 20 d. Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymu. Palūkanas prašoma priteisti remiantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.261 straipsniu, 6.210 straipsniu.

Atsiliepimas

Atsakovas Šakių rajono apylinkės teismas atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 29–30) pareiškimo tenkinimo klausimą paliko spręsti teismui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu (t. I,, b. l. 32–33) skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Teismų Tarybos buvo priimti 2003 m. kovo 7 d. nutarimas Nr. 84 Dėl pritarimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išvadai (2003 m. birželio 6 d. nutarimas Nr.113 Dėl pritarimo papildomai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išvadai) ir 2004 m. balandžio 2 d. nutarimas Nr. 207 „Dėl pritarimo darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai“. Nors Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarime nurodė, kad Metodika yra abejotinos teisinės prigimties ir abejotinos teisinės galios, tačiau bet kuriuo atveju faktiškai teisėjams atlyginimai skaičiuojami vadovaujantis būtent šiais nutarimais. Metodikoje išaiškinta, kad teisėjams atlyginimai skaičiuojami pagal 2000 m. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, taikant MMA (šiuo metu – pareiginės algos baziniai dydžiai). Įstatymas nėra pripažintas antikonstituciniu, ir teisėjų atlyginimai priklauso nuo šio dydžio, o ne nuo bazinės mėnesinės algos. Nėra įmanoma tokia teisinė situacija, kuomet atlyginimas susietas su dvejais kintamais koeficientiniais dydžiais. Taip pat nėra įmanoma tokia teisinė situacija, kuomet galiojant teisėjų atlyginimus reglamentuojančiam įstatymui, jis savavališkai būtų ignoruojamas, taikant šiems teisiniams santykiams Vyriausybės nutarimus. Todėl pareiškėjai klysta, pareiškime nurodydami, kad nesant įstatyminio reguliavimo, teisėjų atlyginimai iki šiol skaičiuojami taikant Nutarimo Nr. 666 koeficientus. Metodikoje nurodyta, kad dėl Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo, be teisėjo pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, teisėjams mokėtinas ir skirtumas tarp teisėjo atlyginimo, nustatyto Darbo apmokėjimo įstatyme ir iki tol (iki 2001 m. sausio 1 d.) gauto teisėjo atlyginimo. Metodikos 3.1 punktas nustato, kaip apskaičiuojamas buvęs (iki Įstatymo įsigaliojimo 2000 m. rugsėjo 9 d.) teisėjų atlyginimas, 5 punkte išaiškinta, kad, kai pasibaigus Darbo apmokėjimo įstatyme nustatytam pereinamajam laikotarpiui (2006 m.), apskaičiuojamas teisėjų atlyginimas būtų mažesnis už iki tol gautą atlyginimą, tai ir tuomet teisėjui be Darbo apmokėjimo įstatyme nustatytos pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus taip pat turi būti mokamas skirtumas tarp Darbo apmokėjimo įstatyme nustatyto atlyginimo ir iki tol teisėjų gauto (buvusio) atlyginimo. Keistis gali tik vienas dydis, priešingu atveju tokia nuostata netektų prasmės. Teisėjų atlyginimai šiuo metu skaičiuojami ne pagal Nutarimą Nr. 666, o pagal Metodiką, kurioje gautas (buvęs) atlyginimas, nuo kurio skaičiuojamas ir pridedamas teisėjų atlyginimo skirtumas, turi būti užfiksuotas ir nekintantis. Tik šis skirtumas apskaičiuojamas, taikant Nutarimą Nr. 666. Teisėjo vidutinis atlyginimas, kuris Metodikoje vadinamas „buvęs“, „gautas“ atlyginimas, paskaičiuojamas taikant tai dienai galiojantį bazinės mėnesinės algos dydį – 105 litai. Teismams nebuvo teisinio pagrindo apskaičiuoti pareiškėjams atlyginimą nuo 2004 m. gegužės 1 d. pagal padidėjusį BMA.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 13 d. sprendimu (t. I, b. l. 81–89) pareiškėjų skundą tenkino iš dalies; priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, G. E. – 28 810,62 Lt atlyginimo skirtumą nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d., L. A. – 34 020,37 Lt atlyginimo skirtumą nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d.; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2004 m. balandžio 2 d. Teismų taryba nutarimu Nr. 207 „Dėl pritarimo darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai“ pritarė darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio paskaičiavimo metodikai. Pagal ją apylinkės teismo teisėjams (pareiškėjams) darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 ir teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 370 ir 2000 m. rugpjūčio 29 d. Darbo pamokėjimo įstatymą. Gautas atlyginimų skirtumas pridedamas prie algos, apskaičiuotos pagal Darbo pamokėjimo įstatymą. Metodika nėra norminis aktas, nustatantis teisėjų atlyginimų dydį, jo skaičiavimo tvarką. Pagal Konstitucinio Teismo doktriną teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu. Įstatymas, kurio pagrindu būtų galima skaičiuoti teisėjų darbo užmokestį jo nemažinant nepriimtas. Nesant kito įstatyminio reglamentavimo, teisėjų atlyginimai iki šiol skaičiuojami pagal Nutarimo Nr. 666 1 priede įtvirtintus koeficientus. Nustatytas koeficientas dauginamas iš bazinės mėnesinės algos, o ne iš nutarime nurodyto pastovaus dydžio. Didėjant baziniam dydžiui, turi didėti ir teisėjų pareiginė alga. Atitinkamai turi padidėti ir priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Teismų Taryba 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 84 nustatė tvarką, pagal kurią turi būti skaičiuojami ir mokami atlyginimai ir jų priedai teisėjams. Pagal šią tvarką asmeniui, paskirtam į teisėjo pareigas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo arba šiame įstatyme nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, turi būti mokamas teisėjo tarnybinio atlyginimo (pareiginės algos) priedas už ištarnautą laiką, kurio (kintantys) dydžiai nustatyti Nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ 2 priede. Teisėjams iki šiol skaičiuojama alga pagal šį Vyriausybės nutarimą, kuriame nenurodytas bazinės mėnesinės algos dydis.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal 1996 m. vasario 20 d. Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą delspinigiai gali būti priteisti esant kaltei. Šakių rajono apylinkės teismo kaltės dėl dalies teisėjams priklausančio atlyginimo nemokėjimo nėra, nes neskiriamas tikslinis finansavimas. Teisės aktai nenumato galimybės iš valstybės prisiteisti delspinigius. Palūkanos pagal CK 6.210 straipsnį gali būti taikomos, esant civiliniams piniginių prievolių santykiams. Byloje nagrinėjami santykiai, kylantys iš tarnybos. CK 6.210 straipsnis yra CK XVII skyriuje, reglamentuojančiame sutarčių nevykdymo civilines teisines pasekmes. Teismo vertinimu, nėra juridinio pagrindo įpareigoti atsakovus mokėti pareiškėjams atlyginimus į ateitį, atsižvelgiant į didėjančią BMA ir atlyginimų priedus, nustatytus 1998 m. gruodžio 24 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 221 iki klausimas bus sureguliuotas įstatymu. Šio teisingumo ministro įsakymo negalima taikyti kol nenuginčytas teisingumo ministro Įsakymas Nr. 370. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime pasisakė, kad tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tokius kriterijus, kurie susiję su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas, diferencijuojant gali būti taikomi tik su tuo nesusiję kriterijai (teisėjo darbo stažas ir pan.). Tenkinant pareiškėjų reikalavimą dėl atlyginimų skaičiavimo ir mokėjimo ateityje atsižvelgiant į didėjančią BMA, būtų sukurta tokia teisinė situacija, kad pareiškėjams būtų mokamas didesnis atlyginimas, nei kitiems tame pačiame teisme dirbantiems teisėjams. Klausimas turėtų būti sprendžiamas įstatymu.

Atlyginimo skirtumą pirmosios instancijos teismas priteisė su mokesčiais, kurie turės būti išskaičiuoti vykdymo procese. Pareiškėjams priteistina negauta atlyginimo dalis už skunde prašomus laikotarpius. Priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės: G. E. – 28 810,62 Lt atlyginimo skirtumas nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. L. A. – 34 020,37 Lt atlyginimo skirtumas nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. Negautos pareiškėjų pajamos įrodytos byloje esančiomis buhalterinėmis pažymomis. Pareiškėjų reikalavimas priteisti atlyginimų priedų skirtumą – 10 proc., susidariusį teisingumo ministrui priėmus Įsakymą Nr. 370, negali būti tenkinamas. Šis aktas nenuginčytas nustatyta tvarka. Priėmus Įsakymą Nr. 370, už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. pareiškėjui G. E. atlyginimas sumažėjo 18 797,78 litais, pareiškėjai L. A. – 17 707,69 litais.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atkreipė dėmesį, kad Vyriausybė parengusi įstatymo projektą dėl negautos teisėjų atlyginimų dalies grąžinimo. Teisingumo ministro aiškinamajame rašte dėl minėto įstatymo projekto nurodoma, kad būtina panaikinti Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 ir Įsakymu Nr. 370 sukeltas neigiamas pasekmes ir grąžinti teisėjams sumokėto ir atitinkamai Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 ir teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatyto darbo užmokesčio skirtumą. Vyriausybė ėmėsi veiksmų problemą spręsti. Teismas pažymėjo, kad tai netolygu skundo pripažinimui. Atsakovas pareiškėjų skundo nepripažįsta. Įsakymui Nr. 370 priteisti pareiškėjams Įsakymu 10 procentų sumažintus tarnybinių atlyginimų priedus pagrindo nėra.

Šalies argumentai

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 96–99) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo priteistas atlyginimo skirtumas pareiškėjams, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Apeliacinį skundą grindžia toliau išvardytais argumentais. Vyriausybės nutarimas neturi įstatymo galios, todėl, vadovaujantis teismo logika, jis irgi neturėtų būti taikomas. Tačiau pirmosios instancijos teismas šį nutarimą pripažįstą tinkamu ir jį prieštaraudamas padarytoms išvadoms, jį taiko šioje byloje. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Teismų tarybos patvirtinta metodika nėra tinkamas teisės aktas, nustatantis teisėjų atlyginimą. Metodikoje išaiškinta, kad teisėjams atlyginimai skaičiuojami pagal 2000 m. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą taikant MMA (šiuo metu – pareiginės algos baziniai dydžiai). Įstatymas nėra pripažintas antikonstituciniu, ir teisėjų atlyginimai priklauso nuo šio dydžio, o ne nuo bazinės mėnesinės algos. Nėra įmanoma tokia teisinė situacija, kuomet atlyginimas susietas su dvejais kintamais koeficientiniais dydžiais. Taip pat nėra įmanoma tokia teisinė situacija, kuomet galiojant teisėjų atlyginimus reglamentuojančiam įstatymui, jis savavališkai būtų ignoruojamas, taikant šiems teisiniams santykiams Vyriausybės nutarimus, kaip tai atliko Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas suklydo, nurodydamas, kad nesant įstatyminio reguliavimo, teisėjų atlyginimai iki šiol skaičiuojami taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio nutarimo Nr. 666 koeficientus. Teisėjų atlyginimai šiuo metu skaičiuojami ne pagal Nutarimą Nr. 666, o pagal Metodiką, kurioje gautas (buvęs) atlyginimas, nuo kurio skaičiuojamas ir pridedamas teisėjų atlyginimo skirtumas, turi būti užfiksuotas ir nekintantis. Tik šis skirtumas apskaičiuojamas taikant Nutarimą Nr. 666. Metodikoje įtvirtinta, kad atlyginimas teisėjui skaičiuojamas pagal Darbo apmokėjimo įstatyme nustatytus koeficientus, dauginant iš galiojančio MMA, tačiau pridedamas atlyginimų skirtumas, paskaičiuotas pagal galiojusius teisėjų atlyginimą reglamentavusius iki 2000 m. rugsėjo 9 d. aktus. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Respublikos Seimas, kaip valdžios institucijos, sprendžia klausimus, susijusius su teisėjų atlyginimo teisiniu reguliavimu, teisės aktų nustatyta tvarka savo kompetencijos ribose: įsigaliojus Teismų įstatymui, nuolat buvo rengiami, registruojami ir svarstomi atskiri įstatymo straipsnių projektai; Seimui pateiktas Negautos teisėjų atlyginimo dalies grąžinimo įstatymo projektas, kuriam Seimo plenariniame posėdyje svarstymo stadijoje buvo pritarta ir artimiausiu metu turėtų būti sprendžiamas jo priėmimo klausimas; Seimui pateiktas Teisėjų atlyginimo įstatymo projektas, kuriam Seimo plenariniame posėdyje svarstymo stadijoje buvo pritarta ir artimiausiu metu turėtų būti sprendžiamas jo priėmimo klausimas. Taigi, teismas neturėjo teisės pažeisti esminio valdžių padalijimo principo ir vykdyti kitų valstybės valdžios institucijų funkcijų, kurias pagal savo kompetenciją paraleliai vykdo ir įstatymų leidžiamosios bei vykdomosios valdžios institucijos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Darbo kodekso 298 straipsnio, kuris nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Nors teisėjai ir nėra tiesiogiai sutapatinami su valstybės tarnautojais ar pareigūnais, tačiau tai nedaro teisinių santykių, atsirandančių teisėjams vykdant savo pareigas, išskirtinių ir nepriklausančių nei vienai teisės šakai. Taigi, teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti atlyginimą, šioje byloje pagal analogiją turėjo būti taikomas Darbo kodekso 298 straipsnis, todėl teismas pareiškėjams nepagrįstai ir neteisėtai priteisė atlyginimą už 4 metų laikotarpį.

Pareiškėjai L. A. ir G. E. apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 102–106) prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjų skundą tenkinant visiškai. Teismas, tvirtindamas, kad negalima taikyti 1998 m. gruodžio 24 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo Nr. 221, kol nenuginčytas Įsakymas Nr. 370, pareiškėjų manymu, klydo. Įsakymas yra negaliojantis, todėl nuginčyti jį nėra jokių galimybių. Įsakymo vertinimas kaip individualaus teisės akto ir reikalavimas jį nuginčyti prieštarautų ir teismų praktikai. Individualus teisės aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Vilniaus apygardos teismas jau yra patenkinę ne vieną ieškinį dėl neišmokėtos atlyginimo dalies iš esmės analogiškose bylose, kur pareiškėjų (teismų pirmininkų, teismų skyrių pirmininkų, aukštesniųjų teismų teisėjų) reikalavimai grindžiami tuo, kad iki 2000 m. sausio 1 d. pareiškėjai gaudavo Vyriausybės 1997 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 689 (toliau – ir Nutarimas Nr. 689) nustatyto dydžio atlyginimą, taikant koeficientą 2,5, o Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 (toliau – ir Nutarimas Nr. 1494) šis koeficientas nuo 2000 m. sausio 1 d. buvo sumažintas iki 1,75. Absoliučiai visuose sprendimuose teismai pripažino, kad teisėjų atlyginimas buvo sumažintas nepagrįstai ir priteisdavo negauto atlyginimo skirtumą, nesvarstydami, ar tai individualus administracinis teisės aktas, ar ne, ar jis turi būti papildomai nuginčytas, ar ne. O juridiškai šie norminiai aktai yra lygiaverčiai – individualaus pobūdžio teisės aktai, kurie taikomi konkrečiai subjektų grupei – teisėjams. Teisės aiškinimo prasme šiuo atveju ypač svarbu prisiminti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 21 d. Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-P-187/2007 (žr. Teismų praktika. Nr. 27). Minėtoje nutartyje konstatuota, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose, sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto. Nesant įstatyminio teisėjų atlyginimo sureguliavimo, būtina vadovautis ne visų skirtingai suprantamomis abejotinos galios metodikomis, ne reikalauti faktiškai nebegaliojančių teisės normų nuginčijimo, o remtis konstitucinėje doktrinoje suformuluotu principu – bet koks teisėjų atlyginimo mažinimas yra neteisėtas. Reikia atsakyti į paprastą klausimą: ar yra teisėjo atlyginimo mažinimas, kai priėmus naują norminį aktą, teisėjas gauna mažesnį atlyginimą, nei būtų gavęs tuo atveju, jei toks norminis aktas nebūtų priimtas? Kad teisėjų atlyginimas, apskaičiuotas taikant Įsakymą Nr. 370 faktiškai yra mažinamas, akivaizdu. Tai patvirtina ir pateikti paskaičiavimai. 1996 m. vasario 20 d. Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai nustatyta, kad delspinigiai išmokami visais atvejais, išskyrus tuos, kai darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos pavėluotai išmokamos dėl darbuotojo kaltės. Tokiu būdu atsakovų pareiga mokėti delspinigius šiuo atveju nesiejama su jų (atsakovų) kaltės klausimu. Nepagrįstai konstatuota, kad Šakių rajono apylinkės teismo kaltės dėl dalies teisėjams priklausančio atlyginimo nemokėjimo nėra. Teismas, turėdamas būti nuoseklus, visiškai nesvarstė kito atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kaltės. Išvada, kad teisės aktai nenumato galimybės iš valstybės prisiteisti delspinigius, taip pat nepagrįsta. Pripažįstant, kad Lietuvos valstybė yra tinkamas atsakovas byloje dėl teisėjams neišmokėto atlyginimo dalies priteisimo, akivaizdu, kad išvestiniai iš pagrindinių reikalavimai taip pat gali būti pareikšti šiam atsakovui. Teisės aktai Lietuvos valstybės neišskiria iš kitų proceso dalyvių ir imunitetas atskiriems reikalavimams šios kategorijos bylose jai negali būti taikomas. Tokią nuomonę galima pagrįsti dar ir tuo, kad aukščiau minėto Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas taikomas tiek ūkio subjektams, tiek biudžetinėms įstaigoms.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 15 d. nutartimi (t. I, b. l. 120–132) atsakovo apeliacinį skundą tenkino iš dalies; pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 13 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjai laikosi nuostatos, jog teisėjų atlyginimams turėtų būti taikomas kintamas bazinės mėnesinės algos dydis. Iš pareiškėjų pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjai, remdamiesi atitinkamais Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis, grindžia Konstitucijos 109 straipsnio nuostata. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra būtina pasisakyti dėl nurodytų Konstitucijos nuostatų taikymo šioje byloje. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostatos netaikytinos situacijai, kai teisėjų atlyginimai, taikant pagal atitinkamus teisės aktus jų dydžių apskaičiavimui reikšmingus parametrus, įskaitant BMA dydžius, nėra didinami. Be to, Konstitucinis Teismas jau 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl pastarojo nutarimo išaiškinimo buvo pateikęs nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucijos 109 straipsnio bei 113 straipsnio 1 dalies (teisėjo atlyginimo sampratos) aiškinimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo išaiškinimo paaiškino, kad nutarimo nuostata, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklausomumą, reiškia, kad siekiant užtikrinti teisėjo ir teismų nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių draudžiami bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas teisėjo darbo teisme metu. Konstitucinis teismas išaiškino, kad nutarime vartojama sąvoka teisėjo atlyginimas apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto ir kad 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisėjo socialinės garantijos negali būti mažinamos. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į konstitucinę jurisprudenciją, teisėjo atlyginimo sąvoka turi būti aiškinama plačiai, tai yra įskaitant priedus, priemokas ir kitas išmokas. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą, teismui ji yra privaloma taip pat vertinant teisėjų atlyginimo sumažinimą pagal Įsakymą Nr. 370, kuriuo nustatytas 40 proc. tarnybinio atlyginimo priedas.

Pasisakydama dėl DK 298 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad šis klausimas yra aptartas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl, sprendžiant jį šioje administracinėje byloje, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla. Nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra reikšminga Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies, kuriose kalbama apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vienodos administracinių teismų praktikos, taikant įstatymus, formavimą. Taigi DK 298 straipsnio netaikymas taip pat laikytinas pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.

Pasisakydama dėl galimybės išspręsti ginčą iš esmės apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė (nepritaikė) šioje administracinėje byloje taikytinas materialinės teisės normas, dėl to neteisingai apibrėžė bylai reikšmingų aplinkybių ratą bei atitinkamai jas aiškino. Todėl byloje yra būtina surinkti naujus, DK 298 straipsnio bei pareiškėjų nurodytų materialinės teisės normų taikymo požiūriu svarbius įrodymus. Nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių teisingas nustatymas yra sietinas su teismui paduotame skunde pakankamai aiškiu skundo dalyko ir pagrindo suformulavimu. Pareiškėjų teismui paduotas skundas šiuo požiūriu nėra pakankamai aiškus. Todėl toks neaiškumas ABTĮ nustatyta tvarka tūrėtų būti pašalintas, nagrinėjant bylą iš naujo. Dėl nurodytų priežasčių naujo sprendimo priėmimas apeliacinės instancijos teisme nėra įmanomas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo ir šio įstatymo pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 194 patvirtinto Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) įsigaliojimas nėra teisinė kliūtis naujam bylos nagrinėjimui teisme, nes šio įstatymo bei Aprašo nuostatos nepaneigia galimybės tokio pobūdžio ginčą išspręsti teismine tvarka.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 9 d. sprendimu (t. I, b. l. 157–178) pareiškėjų G. E. ir L. A. skundą tenkino iš dalies; priteisė G. E. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 6 551,32 Lt; priteisė L. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 5 702,33 Lt; kitoje dalyje skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui (2001 m. liepos 18 d.), galiojančiam iki šiol, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su apylinkių teismų (ir kitų teismų) teisėjų atlyginimų dydžių įtvirtinimu, neliko (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas). Dar daugiau, minėta, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimai, jų dydžiai gali būti nustatomi tik įstatymu. Todėl, nors apylinkių teismų teisėjų atlyginimų dydžių apskaičiavimui ginčo metu pagal abejotinos teisinės prigimties ir teisinės galios Teismų tarybos nutarimus buvo taikytini nebegaliojantys teisės aktai, kuriuose jau tuo metu nebuvo jokio galiojančio teisinio reguliavimo, nėra jokių teisinių sąlygų, prielaidų teigti, jog galėtų būti taikomi kokie nors žemesnės juridinės galios negu įstatymai teisės aktai, kurie buvo priimti po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo (2001 m. liepos 18 d.) ir kurie būtų susieję savyje įtvirtintą teisinį reguliavimą su anksčiau galiojusiu (ir tik dėl Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo taikomu) teisiniu reguliavimu. Priešingu atveju reikėtų teigti, jog, esą, vėl galima priimti poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius teisėjų atlyginimus, o taip būtų pažeidžiamas konstitucinis principas, kad teisėjų atlyginimai, jų dydžiai gali būti nustatomi tik įstatymu. Todėl pareiškėjų prašymas nuo 2004 m. gegužės 1 d. (ir / ar vėliau) įpareigoti taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlyginimo padidinimo“ patvirtintą 115 Lt dydžio bazinę mėnesinę algą, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ patvirtintą 128 Lt dydžio bazinę mėnesinę algą vietoje 105 Lt bazinės mėnesinės algos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“, yra nepagrįstas. Dar daugiau, pareiškėjams netaikytas ginčo metu padidintas bazinės mėnesinės algos dydis nereiškia, jog pareiškėjams teisėjų atlyginimas buvo mažinamas – jis tiesiog nebuvo didinamas. Pažymėtina, kad tokios pat pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-824/2009).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-824/2009, be kita ko, konstatuota „Spręsdamas analogiškas bylas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi DK 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.” Nagrinėjamu atveju pareiškėjai su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2008 m. gegužės 30 d. (b. l. 2–12) ir prašė priteisti nesumokėtą atlyginimą nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. (b. l. 9–10, 13, 17). Remiantis paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjams – Šakių rajono apylinkės teismo teisėjams G. E. ir L. A. priteistina neišmokėto teisėjo atlyginimo dalis nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. Teisme yra gauta pažyma, kad G. E. pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą yra apskaičiuota nesumokėta darbo užmokesčio dalis 2 517,48 Lt (b. l. 153), todėl G. E. priteistina neišmokėto teisėjo atlyginimo dalis nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. yra 6 551,32 Lt. Teisme yra gauta pažyma, kad L. A. pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą yra apskaičiuota nesumokėta darbo užmokesčio dalis 2 802,25 Lt (b. l. 154), todėl L. A. priteistina neišmokėto teisėjo atlyginimo dalis nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. yra 5 702,33 Lt.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. lapkričio 6 d. priėmė Teisėjų atlyginimų įstatymą, kuris įsigaliojo 2008 m. lapkričio 15 d. Kadangi teisėjų atlyginimų dydžiai yra sureguliuoti įstatymu, todėl pareiškėjų reikalavimas įpareigoti atsakovus – Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Šakių rajono apylinkės teismą nuo 2008 m. gegužės 1 d. mokėti pareiškėjams atlyginimą, jo dydį apskaičiuojant pagal mokėjimo metu galiojantį Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą bazinės mėnesinės algos dydį ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą 50 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio priedą bei tęsti taip apskaičiuoto atlyginimo mokėjimą iki tol, kol teisėjų atlyginimo dydžiai bus sureguliuoti įstatymu, atmestinas kaip nepagrįstas

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (nutartis administracinėje byloje Nr. A143-985/2009). Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, kad darbo užmokestį pareiškėjai mokėjo atsakovas Rokiškio rajono apylinkės teismas, kuris privalėjo laikytis Biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatų dėl asignavimo panaudojimo griežtai pagal paskirtį. Todėl jau vien dėl to yra akivaizdu, kad šio atsakovo kaltės (DK 207 straipsnio 1 dalies taikymo prasme) dėl laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nėra. Kolegija taip pat pažymi, kad kaltės sampratos (DK 207 straipsnio 1 dalies taikymo prasme) neatitinka ir kito atsakovo (Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės) veiksmai – atitinkamų teisės aktų, nors vėliau ir pripažintų neatitinkančiais Konstitucijos, priėmimas –, nes šie veiksmai iš esmės buvo politinio apsisprendimo rezultatas ir pagal šį savo lygmenį teismo negali būti vertinami pagal analogiją teisės taikymo požiūriu.

III.

Pareiškėjai G. E. ir L. A. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 1–4) prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, susijusią su pareiškėjams priteistinos sumos dydžiu ir išdėstyti ją taip: Priteisti G. E. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 11 916,22 Lt ir priteisti L. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 11 919,48 Lt. Pareiškėjai taip pat prašo neatidėti teismo sprendimo vykdymo vieneriems metams, nes jų prašymas jau yra nagrinėjamas ilgą laiko tarpą.

Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas faktiškai priteisė pareiškėjų naudai tik priedų, nustatytų teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 ir Įsakymu Nr. 370 skirtumą. Toks teismo sprendimas yra nelogiškas, nepagrįstas ir neteisėtas. Faktinis teisėjo atlyginimas buvo skaičiuojamas taip: tarnybinis atlyginimas pagal Nutarimo Nr. 666 1 priedą buvo didinamas priedu, numatytu teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221. Įsakymu Nr. 370 sumažinus teisėjo tarnybinio atlyginimo priedą nuo 50 procentų iki 40 procentų negauta teisėjo atlyginimo dalis buvo kur kas didesnė, nei faktiškai pareiškėjams priteistas minėtų priedų skirtumas. Pareiškėjai prie apeliacinio skundo pateikia skaičiavimus, kuriais remiantis matyti, jog dėl Įsakymo Nr. 370 taikymo G. E. buvo neišmokėta 14 433,70 Lt atlyginimo, o L. A. – 14 721,73 Lt atlyginimo. Pareiškėjų nurodoma, kad jų argumentais vadovavosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-40/2010.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 11–12) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų prašymą atmesti. Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, apie kurio priėmimą pirmosios instancijos teismui buvo žinoma, priimant minėtą sprendimą. Šiuo įstatymu valstybė įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Laikotarpis, už kurį apskaičiuojama nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Ši teisės norma buvo priimta atsižvelgiant į Darbo kodekso 298 straipsnį. Nors Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta, kad šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 41 straipsnį teisėjai yra valstybės pareigūnai, turintys valstybės valdžios įgaliojimus. Šiuose teisės aktuose nurodytas teisėjo apibūdinimas ir jo kompetencija iš esmės atitinka valstybės tarnybos teisinius santykius su išimtimis, būdingomis teisėjui kaip vieninteliam pareigūnui, turinčiam konstitucinius teisminės valdžios įgalinimus. Nors teisėjai ir nėra tiesiogiai sutapatinami su valstybės tarnautojais ar pareigūnais, tačiau tai nedaro teisinių santykių, atsirandančių teisėjams vykdant savo pareigas, išskirtinių ir nepriklausančių nei vienai teisės šakai. Teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Atsakovas pažymi, kad, įsigaliojus Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Kadangi šiuo metu egzistuoja įstatymas, įgyvendinantis valstybės valią, teismas negali dubliuoti įstatymo nuostatų ir priteisti reikalaujamą sumą, kadangi gali kilti tokia situacija, kai turėtų būti vykdomas tiek įstatymas, tiek įstatymo galią įgijęs įsiteisėjęs teismo sprendimas ir pareiškėjų reikalavimas būtų patenkintas du kartus. Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams kasmet dalimis išmokama iki 2012 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nustatyta tvarka. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia pačios prievolės esmės ir valstybės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų įstatyminį reguliavimą taip, kad jis atitiktų Konstituciją, įvykdymo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius turi teisę nepriimti prievolės įvykdymo dalimis, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Šiuo atveju aukščiau paminėtas įstatymas aiškiai nurodo, jog prievolė yra vykdoma dalimis. Taigi, prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas yra sureguliuotas teisės aktu – įstatymu. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas.

Atsiliepimas

Atsakovas Šakių rajono apylinkės teismas atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (t. II, b. l. 18) prašo apeliacinį skundą spręsti teismo nuožiūra.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (t. II, b. l. 19–20) prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo apeliacinis skundas.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi (t. II, b. l. 26–37) atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir įpareigojo Šakių rajono apylinkės teismą per 15 dienų nuo nutarties išsiuntimo dienos pateikti pažymas apie teisėjų L. A. ir G. E. negautą atlyginimą laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d., jose išskiriant, kokia neišmokėto atlyginimo suma pareiškėjams kiekvieną mėnesį susidarė teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 1 punkto pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija kons tatuoja:

IV.

Pareiškėjų apeliacinis skundas tenkintinas, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl pareiškėjams priteistino nepagrįstai sumažinto teisėjų atlyginimo. Bylos dalykas yra pareiškėjams priteistino nepagrįstai sumažinto teisėjų atlyginimo dydis ir teisėjų atlyginimo priteisimo pagrįstumas, esant Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymui (toliau – ir Įstatymas). Šiose ribose teisėjų kolegija vertina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pabrėžęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Šios nuostatos taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą) ir Teismų įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atitinkamais klausimais.

Nagrinėjant klausimą dėl pareiškėjams priteistino teisėjų atlyginimų dalies pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostatos netaikytinos situacijai, kai teisėjų atlyginimai taikant pagal atitinkamus teisės aktus jų dydžių apskaičiavimui reikšmingus parametrus, įskaitant bazinės mėnesinės algos dydžius, nėra didinami. Todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 litai) taikymas teisėjų atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-71/2010). Pareiškėjams turi būti priteista Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 nepagrįstai sumažinta teisėjų atlyginimų dalis. Priteistina sumažinta teisėjo atlyginimo dalis apskaičiuotina nustačius, koks tiksliai būtų buvęs atlyginimas, nesant Įsakyme Nr. 370 numatyto teisėjo atlyginimo priedo sumažinimo ir paskaičiuojant turėjusį būti išmokėtą teisėjo atlyginimą už atitinkamus 3 metus (DK 298 straipsnis) bei atimant iš jo faktiškai tuo pačiu metu gautą teisėjo atlyginimą. Pareiškėjas G. E. prašo priteisti 11 916,22 litų neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d., L. A. prašo priteisti 11 919,48 litų neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjams už minėtą laikotarpį priteisė atitinkamai G. E. – 6 551,32 litus, o L. A. – 5 702,33 litus.

Remiantis byloje pateikta pažyma apie L. A. neišmokėtą atlyginimą nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. (t. II, b. l. 40–41) L. A. dėl Įsakymu Nr. 370 neteisėtai sumažinto teisėjo atlyginimo dalies priskaičiuotina suma sudaro 14 721,73 litą. Atsižvelgiant į tai, kad L. A. jau yra išmokėta dalis neteisėtai sumažinto teisėjo atlyginimo (t. I, b. l. 154), todėl priteistina teisėjo atlyginimo dalis mažintina jau išmokėta suma (2 802,25 litai), iš viso priteisiant L. A. už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. 11 919,48 litų.

Remiantis byloje pateikta pažyma apie G. E. neišmokėtą atlyginimą nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. (t. II, b. l. 42–43) G. E. dėl Įsakymu Nr. 370 neteisėtai sumažinto teisėjo atlyginimo dalies priskaičiuotina suma sudaro 14 433,70 litus. Atsižvelgiant į tai, kad G. E. jau yra išmokėta dalis neteisėtai sumažinto teisėjo atlyginimo (t. I, b. l. 153), todėl priteistina teisėjo atlyginimo dalis mažintina jau išmokėta suma (2 517,48 litų), iš viso priteisiant G. E. už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. 11 916,22 litų.

Dėl teisėjų atlyginimo priteisimo pagrįstumo, esant Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymui, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1392/2010 nurodė, jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Įstatymo priėmimas nėra teisinė kliūtis nagrinėti tokio pobūdžio bylas teisme. Kaip matyti iš Įstatymo ir jį įgyvendinančio Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo, patvirtinto 2009 m. kovo 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 194 „Dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo patvirtinimo“, nuostatų (konkrečiai – 4, 8, 11, 12 punktų), šiais teisės aktais nesiekiama apriboti teisėjų teisę ginti savo pažeistas teises teismuose, o tik nustatomas alternatyvus neteisminis susidariusios problemos sprendimo būdas. Priešingas pirmiau minėtų teisės aktų nuostatų aiškinimas reikštų nepateisinamą Konstitucijos garantuojamos teisės į teisminę teisių gynybą ribojimą. Pažymėtina ir tai, kad, teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-790/2009). Teisėjų kolegijos vertinimu atsakovo argumentai dėl pradėto neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies išmokėjimo Įstatymo pagrindu atmestini, faktiškai išmokėto teisėjų atlyginimo dalis yra įskaičiuojama į priteistina sumą, todėl pareiškėjams priteistina suma mažintina tuo dydžiu, kiek jiems yra faktiškai išmokėta pagal Įstatymą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą praktiką bylose dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009, kurioje konstatuota, kad atsižvelgiant į visuotinai žinomą aplinkybę apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį, sprendimo įvykdymas yra atidėtinas vienerių metų laikotarpiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1521/2010, 2010 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-49/2010, 2010 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-45/2010). Atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką šiuo klausimu ir nesant žinomų aplinkybių, kurių buvimas galėtų būti pagrindu konstatuoti priešingai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje įsiteisėjusio sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas dalyje dėl pareiškėjams priteistinos neišmokėtos teisėjų atlyginimų dalies dydžio, pareiškėjų apeliacinis skundas yra tenkintinas, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų G. E. ir L. A. apeliacinį skundą tenkinti, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 9 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 ir 3 dalis pakeisti ir išdėstyti jas taip: „Priteisti G. E. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 11 916,22 litų (vienuolika tūkstančių devynis šimtus šešiolika litų, 22 ct). Priteisti L. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 11 919,48 litų (vienuolika tūkstančių devynis šimtus devyniolika litų, 48 ct)”.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas Virgilijus Valančius