Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-10-24 · Civilinė byla Nr. 2S-2170-823/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-24
Bylos Nr.
2S-2170-823/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-25770-2014-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Goda Ambrasaitė-Balynienė
Atsakovas
UAB Statybos komercijos firmos „Arkada“
Ieškovas
Jonavos rajono savivaldybės administracijos
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-2170-823/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25770-2014-7Procesinio sprendimo kategorija: 110.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UAB Statybos komercijos firmos „Arkada“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Jonavos rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui dėl delspinigių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Šalies argumentai

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB Statybos komercijos firmos „Arkada“ 85 870,14 Lt delspinigių. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumos ribose areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas bei turtines teises, esančias tiek pas skolininką, tiek pas trečiuosius asmenis. Nurodė, kad egzistuoja rizika, jog atsakovas bet kuriuo metu gali tapti nemokus, o nagrinėjamoje byloje reikalaujama priteisti 85 870,14 Lt dydžio suma atsakovui laikytina didele. Ieškovas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovas yra nesąžiningas ir atsisako bendradarbiauti su ieškovu, taikyti laikinąsias apsaugos priemones šiuo metu yra būtina.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – ieškinio reikalavimams užtikrinti areštavo atsakovui UAB Statybos komercijos firmai „Arkada“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 85 870,14 Lt sumai, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims; nesant turto ar esant jo nepakankamai, areštavo trūkstamai sumai pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, neviršijant bendros 85 870,14 Lt sumos, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant atsakovui mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės), socialinio draudimo biudžetus bei atsiskaityti su ieškovu pagal šioje byloje pareikštą ieškinį; areštuoto turto saugotoju ir administratoriumi paskyrė atsakovą.

Teismas nurodė, kad pareikšto ieškinio reikalavimo suma yra ženkli, o atsakovo turtinė padėtis teismui nėra žinoma, todėl sprendė, jog, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, yra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas UAB Statybos komercijos firma „Arkada“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) 85 870,14 Lt dydžio ieškinio suma, įvertinus atsakovo valdomo turto vertę, pelną bei apyvartą, įstatinio kapitalo dydį ir kitas aplinkybes, nelaikytina didele atsakovui bei nekelia jokios grėsmės būsimo ir galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Remiantis atsakovo finansinės atskaitomybės už 2012 m. duomenimis, atsakovo ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė sudarė 5 903 734 Lt, o 2013 m. atsakovo finansinė padėtis liko tokia pat gera, nes turto vertė sudarė 5 037 085 Lt. Atsakovo apyvarta (pardavimo pajamos) 2012 m. sudarė net 7 270 524 Lt, o bendrasis pelnas viršijo 298 853 Lt. 2013 m. situacija iš esmės liko tokia pati, nes atsakovo apyvarta (pardavimo pajamos) sudarė 5 305 891 Lt, o bendrasis pelnas viršijo 1 149 950 Lt. Ieškinio reikalavimas sudaro vos 1-2 proc. visos atsakovo apyvartos.

2) Ieškovas reiškia nepagrįstą reikalavimą, piktnaudžiaudamas procesinėmis teisėmis. Ieškovas nėra visiškai atsiskaitęs su atsakovu ir yra skolingas atsakovui 77 759,73 Lt sumą, todėl artimiausiu metu atsakovas toje pačioje byloje ketina pareikšti priešieškinį ieškovui. Ieškovas neginčija rangos sutartimi sulygtų darbų atlikimo fakto ar jų kokybės. Maža to, sulaikydamas 77 759,73 Lt neginčijamos skolos atsakovui sumą, ieškovas papildomai reikalauja iš atsakovo 85 870,14 Lt delspinigių. Nesant prima facie ieškinio pagrįstumo, teismas negalėjo nagrinėjamoje byloje taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

3) Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neįrodė realios grėsmės būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovo įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje neegzistuoja grėsmė, kad, priėmus galimai ieškovui palankų teismo sprendimą, būtų kliūčių teismo sprendimo įvykdymui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas Jonavos rajono savivaldybės administracija prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Nors atsakovas ir tvirtina, kad įmonės turtas 2012 m. sudarė 5 903 734 Lt, o 2013 metais – 5 037 085 Lt, tačiau nutyli, jog įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Iš atsakovo finansinių dokumentų taip pat matyti, kad 2013 m. įmonės grynasis pelnas sudarė tik 19 141 Lt, o 2012 m. – 22 970 Lt. Taigi nagrinėjamojoje byloje ieškinio suma beveik penkis kartus viršija įmonės grynąjį metinį pelną. Atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų apie savo turimą nekilnojamąjį turtą.

2) Atsakovo dalis turto yra areštuota bei įkeista, todėl šis faktas nemaža dalimi mažina atsakovo neįkeisto ir neareštuoto turto dalį. Įvertinus atsakovo finansinę padėtį, turto suvaržymus, nelikvidų turtą, darytina išvada, kad atsakovas nėra finansiškai stiprus juridinis asmuo, todėl ieškinio patenkinimo atveju jis negalės įvykdyti įsipareigojimų ieškovui, t.y. netaikius laikinųjų apsaugos priemonių iškyla grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas arba taps nebeįmanomas. Atsakovo teiginiai apie jo gerą finansinę padėtį daugiau deklaratyvūs nei atitinantys realią atsakovo finansinę situaciją.

3) Atsakovui teismuose yra iškeltos 47 bylos t.y. 43 kaip atsakovui ir 3 bylos dėl bankroto, todėl galima daryti prielaidą, kad atsakovo finansinė padėtis nėra gera. Faktą, kad atsakovas galimai elgsis nesąžiningai, įrodo tai, jog atsakovo generalinis direktorius R. P. 2012 m. sausio 17 d. įregistravo naują įmonę, beveik analogišku pavadinimu - UAB koncernas „SKF Arkada“. Šios įmonės veiklos rūšys Juridinių asmenų registre yra tokios pat kaip ir atsakovo. Įmonėje dirba tik vienas darbuotojas. Vertinant šią UAB „Creditinfo“ informaciją, galima daryti prielaidą, jog UAB koncernas „SKF Arkada“ įregistruotas su tikslu nuslėpti turimą turtą t.y. atsakovui tapus nemokiam ir siekiant išvengti būsimų teismų sprendimų vykdymo, atsakovas gali imtis priemonių perleisti turtą susijusiai UAB koncernas „SKF Arkada“. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas galimai veiks nesąžiningai, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, yra pavojus, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas t.y. kyla grėsmė ieškovo turtiniams interesams.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 ir 338 straipsnius apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnis). Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima. Teismų praktikoje aplinkybė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, paprastai preziumuojama tais atvejais, kai yra kilęs ginčas dėl didelės pinigų sumos priteisimo, nes didelė ieškinio suma gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-307/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-271/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.). Taikant nurodytą prezumpciją, teismo turi būti vertinama, ar konkreti suma laikytina didele konkrečiam atsakovui, atsižvelgiant į jo teisinį statusą, turtinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Ieškinio sumos ir skolininko turtinės padėties santykio vertinimas, sprendžiant, ar yra pagrindas konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti atliekamas atsižvelgiant į realią skolininko turtinę padėtį procesinio sprendimo priėmimo metu.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog atsakovo (skolininko) turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama išimtinai ieškovui. Priešingai, būtent atsakovas, siekdamas įrodyti savo mokumą bei išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti teismui savo gerą finansinę padėtį patvirtinančius įrodymus. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu nepateikė duomenų, patvirtinančių gerą jo finansinę padėtį, ne 2012 ir 2013 metais, o nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo metu t. y. nepateikė įrodymų, paneigiančių prezumpciją, kad ieškinio reikalavimų suma jam kaip juridiniam asmeniui yra didelė. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad apeliantas nepagrindė ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumo.

Teismai, spręsdami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, inter alia turi įvertinti ieškinyje išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, ar jie prima facie patvirtina ir yra pakankami, kad leistų įsitikinti, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, bus patenkintas (Žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-949/2008, 2011 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-251/2011). Preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo, atliekamo teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones negalima sutapatinti su ieškovo reikalavimų vertinimu, atliekamu teismui išnagrinėjus bylą iš esmės. Atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl ieškinio reikalavimų prima facie nepagrįstumo teismas gali tik tuo atveju, jei ieškovo reikalavimo tenkinimo negalimumas yra akivaizdus jau pradinio jo pateikimo momentu, t.y. kai reiškiamas reikalavimas yra absurdiškas, tokio reikalavimo įgyvendinimas negalimas pagal teisės normų reikalavimus ir pan. Kartu pažymėtina, kad nenurodymas teismo nutartyje apie tai, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko. Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių aplinkybių, leidžiančių šioje bylos nagrinėjimo stadijoje daryti išvadą, kad ieškovo reiškiamas reikalavimas teismo negali būti patenkintas, t.y. pareikštas ieškinys nėra prima facie nepagrįstas, ir apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka. Apelianto argumentai, susiję su faktinėmis kilusio ginčo aplinkybėmis, pagal savo pobūdį nėra argumentai, kuriuos teismas gali vertinti iš esmės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Dėl šios priežasties šie apelianto argumentai detaliau neanalizuotini, kaip neturintys įtakos ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 146 straipsnio 2 dalis). Be to, vadovaujantis CPK 146 straipsnio 1 dalimi, ieškovas gali pateikti prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui. Iš apelianto taip pat neatimama teisė kreiptis į pirmosios instancijos teismą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, pateikiant atitinkamus įrodymus apie gerą jo turtinę padėtį šiuo metu.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis priimta nepažeidžiant proceso teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Remiantis atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti ginčijamą nutartį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu, teismas

nutaria

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė