Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės R. B. patikslintą ieškinį atsakovui R. B. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir santuokos nutraukimo teisinių pasekmių ir atsakovo R. B. priešieškinį ieškovei R. B. dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, tretieji asmenys – Swedbank, AB, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės R. B. patikslintą ieškinį atsakovui R. B. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir santuokos nutraukimo teisinių pasekmių bei atsakovo R. B. priešieškinį ieškovei R. B. dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, tretieji asmenys – Swedbank, AB, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

2. Teisme 2020 m. birželio 16 d. buvo gautas ieškovės R. B. prašymas, kuriuo ji prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovą R. B. gyventi skyrium nuo ieškovės R. B. ir nepilnamečių vaikų E. B., gimusios (duomenys neskelbtini), ir P. B., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenančių (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos apeliacinės instancijos teisme.

10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, <...> turi atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-695/2017). Nagrinėjamu atveju tiek ieškovė, tiek atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kad šalių teikiami rašytiniai įrodymai gali turėti reikšmės teisingam bylos išsprendimui, šie įrodymai priimami.

Dėl atsakovo atskirojo skundo.

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

12. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės R. B. patikslintą ieškinį atsakovui R. B. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir santuokos nutraukimo teisinių pasekmių bei atsakovo R. B. priešieškinį ieškovei R. B. dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, tretieji asmenys – Swedbank, AB, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Ieškovė R. B. pateikė teismui prašymą, kuriuo ji prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovą R. B. gyventi skyrium nuo ieškovės R. B. ir nepilnamečių vaikų E. B., gimusios (duomenys neskelbtini), ir P. B., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenančių (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 19 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir įpareigojo atsakovą R. B. gyventi skyrium nuo sutuoktinės (ieškovės) R. B. ir nepilnamečių vaikų E. B. ir P. B., gyvenančių adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Atsakovas R. B., nesutikdamas su minėta 2020 m. birželio 19 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.

13. Nagrinėjamu atveju kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumas ir pagrįstumas.

14. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymo ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog šeimos santykių prigimtis ir teisinio reglamentavimo principai lemia, jog CK 3.65 straipsnio norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje numatytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko ar vieno sutuoktinio teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Iš CK 3.65 straipsnio turinio matyti, kad jis yra skirtas ne tik užtikrinti sklandų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet ir apsaugoti sutuoktinių ir jų vaikų interesus iki bylos išnagrinėjimo pabaigos. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta galima laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas vieną sutuoktinį gyventi skyrium.

15. Tokių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, tai yra kai vienas iš sutuoktinių vartoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą, dėl to lankymasis tam tikrose vietose gali padaryti žalos vaikams ir kitam sutuoktiniui. Vaiko interesus nulemia vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos ir intelektualios asmenybės, vystymasis, jam turi būti suteikta galimybė turėti savo, be kita ko, saugią aplinką. Pažymėtina, jog toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis.

16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp šalių nuolat vyksta konfliktai, į tarpusavio ginčus įtraukiami vaikai, kurie priversti matyti konfliktuojančius, vienas kitą įžeidinėjančius ir vienas prieš kitą smurtaujančius tėvus, dalyvauti tėvams sprendžiant tarpusavio santykius; teismas taip pat nustatė, kad dėl šalių konfliktų vaikams namų aplinka neužtikrina emocinio saugumo, kadangi vaikai yra priversti stebėti susiklosčiusią situaciją, kuri sukelia jiems daug neigiamų ir sveikatai kenksmingų išgyvenimų, patys joje dalyvauja. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog esamoje situacijoje yra pagrindas taikyti teisinius santykius laikinai sureguliuojančias laikinąsias apsaugos priemones, kurios iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas byloje, leis užtikrinti šalių vaikams ramią gyvenamąją aplinką.

17. Atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 19 d. nutartimi, atskirajame skunde nurodo, kad net ir prasidėjus skyrybų procesui ieškovė ir atsakovas iki šiol gyvena bendrai, jų santykiai net ir sunkiu skyrybų laikotarpiu niekada nebuvo konfliktiški; ieškovė ir atsakovas niekada nesikreipė į policijos pareigūnus, kas, pasak atsakovo, patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas gali sugyventi kartu, kad nepilnamečių vaikų interesai jiems gyvenant kartu dėl atsakovo kaltės nepažeidžiami. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

18. Pažymėtina, jog byloje esančioje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – Tarnyba) 2020 m. gegužės 25 d. išvadoje Nr. 1SD-3595 konstatuota, jog šalių tarpusavio santykiai itin konfliktiški. Iš į bylą pateiktos Tarnybos 2020 m. gegužės 21 d. Informacijos apie gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą Nr. 1IGP, Nr. 1IGP-1604 nustatyta, jog Tarnybos atstovei 2020 m. gegužės 20 d. bendraujant su atsakovu, pats atsakovas patvirtino, kad visi konfliktai tarp jų vyksta vaikų akivaizdoje. Aplinkybę, jog tarp sutuoktinių yra susiklostę labai konfliktiški santykiai, vyksta nuolatiniai tarpusavio ginčai, patvirtino iš šalių nepilnamečiai vaikai. Iš 2020 m gegužės 21 d. E. B. ir 2020 m gegužės 22 d. P. B. situacijos vertinimo anketų Nr. 1VSV-682 ir Nr. 1VSV-692 nustatyta, kad Tarnybos atstovei bendraujant su šalių nepilnamečiu sūnumi P. B., berniukas nurodė, kad paskutiniu metu mama su tėčiu labai pykstasi, buvo susistumdę; šalių nepilnametė dukra E. B. Tarnybos atstovei nurodė, kad tėtis dažnai pykstasi su mama, tėtis garaže stumdė mamą; pasak mergaitės, sykį, tėvų konflikto metu, mama buvo tėčiui „majkę“ suplėšiusi; anot mergaitės, ji jaučiasi nelabai gerai, kai tėvai konfliktuoja tarpusavy, jai dėl to liūdna. Šios nustatytos aplinkybės ne tik patvirtina, jog šalių santykiai yra itin konfliktiški ir įtempti, tačiau ir tai, kad į šalių tarpusavio konfliktines situacijas įtraukiami ir nepilnamečiai vaikai, kurie priversti ne tik matyti konfliktuojančius tėvus, bet ir dalyvauti jiems sprendžiant tarpusavio ginčus.

19. Byloje esančioje psichologės L. S. pažymoje dėl P. B. teikiamos psichologinės pagalbos psichologė nurodė, kad šiuo metu stebima, jog P. išgyvena emocijų ir elgesio sunkumus, skyrybų krizę; pasak psichologės, galima kelti hipotezę, jog P. šiuos sunkumus išgyvena dėl šiuo metu vykstančių skyrybų krizės, tėvų konfliktų, kurie vyksta bendroje gyvenamojoje vaiko ir tėvų erdvėje. Psichologė rekomenduoja vaiko tėvams suteikti P. psichologiškai stabilią ir ramią aplinką namuose, kuriuose berniukas jaustųsi saugiai.

20. Apeliacinės instancijos teismas vertintina, jog byloje esantys įrodymai paneigia atsakovo atskirojo skundo argumentus, kad šalių santykiai niekada nebuvo konfliktiški, bei, priešingai, patvirtina, kad šalių (ieškovės ir atsakovo) santykiai yra itin konfliktiški, įtempti ir jie neabejotinai sukelia nepilnamečiams jų vaikams psichologinę įtampą, kenkia vaikų psichologinei būsenai, socialinei raidai, pažeidžia nepilnamečių vaikų teisę augti saugioje ir ramioje aplinkoje, kuriai pradėtas teisminis procesas neturėtų daryti įtakos, t. y. pažeidžiami prioritetiškai svarbūs nepilnamečių vaikų interesai.

21. Atsakovas taip pat nurodo, kad teismas neįvertino, kad būtent ieškovė, o ne atsakovas vartoja prieš vaikus psichologinį smurtą, netinkamai elgiasi su jais. Atsakovas remiasi Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo PK 2020 m. gegužės 14 d. pradėtu ikiteisminis tyrimu Nr. 01-1-18575-20 ieškovės R. B. atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl panaudoto fizinio smurto prieš mažametį sūnų P. B..

22. Pažymėtina, jog atsakovo nurodytas ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2020 m. gegužės 14 d. pagal 2020 m. gegužės 6 d. atsakovo R. B. pateiktą per ePolicija.lt pareiškimą, kuriame teigiama, kad jo žmona R. B. 2020 m. gegužės 5 d. naudojo fizinį smurtą mažamečio sūnaus P. B. atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog vien ikiteisminio tyrimo, kurį inicijavo pats atsakovas, pradėjimas pats savaime neleidžia konstatuoti ir nepatvirtina, jog ieškovė smurtavo prieš savo nepilnametį sūnų, ar kad ji kelia grėsmę vaikams. Duomenų apie tolimesnę ikiteisminio tyrimo eigą į bylą nėra pateikta. Tuo tarpu iš byloje esančios 2020 m. gegužės 22 d. P. B. situacijos vertinimo anketos Nr. 1VSV-692 matyti, jog šalių nepilnametis sūnus P. B. 2020 m. gegužės 14 d. vykusio pokalbio su Tarnybos atstove metu, paaiškino, jog mama (ieškovė) niekada nėra pakėlusi prieš jį rankos. Taigi, šalių sūnaus Tarnybos atstovei išakyti teiginiai paneigia atsakovo argumentus, susijusius su ieškovės naudojamu smurtu sūnaus atžvilgiu.

23. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apeliacine tvarka peržiūrima nutartimi, įpareigodamas atsakovą gyventi skyrium, tokį procesinį sprendimą motyvavo būtinybe apsaugoti nepilnamečių šalių vaikų interesus. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina esant būtinybę užtikrinti šalių nepilnamečių vaikų interesų į saugią ir darnią gyvenamąją aplinką apsaugą, dėl to konstatuotina, kad laikinoji apsaugos priemonė dėl įpareigojimo atsakovui gyventi skyriumi taikyta pagrįstai.

24. Atsakovas atskirajame skunde taip pat nurodo, kad nepagrįstas teismo motyvas, jog jis yra pajėgus išsinuomoti sau būstą ir kitą veiklai tinkamą vietą; pažymi, kad tam jis neturi pakankamai lėšų.

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto pateikti duomenys (Pajamų mokesčio deklaracijos) nėra pakankami įrodymai, kuriais remiantis būtų galima daryti neabejotiną išvadą, jog jis neturi galimybės laikinai apsistoti kitur, išsinuomoti kitą būstą ar priimti kitus sprendimus dėl laikinai susiklosčiusių aplinkybių iki bus priimtas sprendimas konkrečioje byloje. Pažymėtina ir tai, kad byloje esantys, ieškovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti, duomenys leidžia daryti išvadą, jog atsakovas šuo metu turi galimybę tiek gyventi, tiek dirbti bei savo veiklą vykdyti ne tik adresu (duomenys neskelbtini), bet ir kitoje vietoje. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad šalys bet kuriuo momentu gali išnaudoti galimybes spręsti tarp šalių iškilusį ginčą taikiai, iš naujo kelti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pasikeitus aplinkybėms ir pan.

26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo, nustatinėjo tik šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 ir CK 3.3 straipsnių nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą; teismas skundžiamoje nutartyje dėl ginčo esmės nepasisakinėjo bei ieškiniu pareikštų reikalavimų nesprendė, todėl atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, iš anksto pasisakė dėl ieškovės reikalavimų dėl nekilnojamojo turto padalijimo būdo pagrįstumo, taip pat dėl atsakovo netinkamo elgesio su ieškove, nepilnamečiais vaikais, atmetami kaip nepagrįsti.

27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teisingai nustatė reikšmingas aplinkybes tokio pobūdžio bylose ir prioritetą šioje ginčo situacijoje teikė būtent vaikų interesams, tačiau kartu išlaikydamas šalių interesų pusiausvyrą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis nėra ginčą išspręsti iš esmės, o nagrinėjamu atveju jos turi laikinai sureguliuoti specifinę ginčo situaciją. Šių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti asmeninius neturtinius vaikų interesus. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje esančių duomenų visumą, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali apsaugoti asmeninius neturtinius nepilnamečių vaikų interesus ir šioje bylos nagrinėjimo stadijoje jas panaikinti, remiantis apelianto nurodytais argumentais, nėra pagrindo.

28. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

29. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog atskirojo skundo argumentai ir jį pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro, todėl atsakovo R. B. atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 19 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.