Šiaulių apygardos teismo sprendimas

ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau BUAB) „Sadovalis“ atstovui advokatui G. D.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Sadovalis“ ieškinį atsakovams BUAB „Rekolas“, AB „ORLEN Lietuva“, Coface Austria Kreditversicherung AG, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Byloje nustatyta, kad 2011 m. birželio 29 d. UAB „Sadovalis“ ir UAB „Rekolas“ sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią UAB „Sadovalis“, kaip solidarusis bendraskolis, neatlygintinai įsipareigojo atsakyti AB „ORLEN Lietuva“, jeigu skolininkas UAB „Rekolas“ neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal pirkimo-pardavimo sutartis (duomenys neskelbtini) arba kitas per 2011–2012 metus su kreditoriumi sudarytas naftos produktų pirkimo-pardavimo sutartis. Laidavimo suma – 1 200 000,00 Lt, tačiau ne daugiau, nei neįvykdyta skolininko prievolė ( 73 b. l., sutarties A, 1, 4 punktai).

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nutartimi UAB „Rekolas“ iškelta bankroto byla (civilinė byla Nr. B2-87-368/2015).

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 23 d. nutartimi UAB „Sadovalis“ iškelta bankroto byla (21 b. l.).

2012 m. vasario 29 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi Nr. 19211 AB „ORLEN Lietuva“ perleido Coface Austria Kreditversicherung AG, skolininko UAB „Rekolas“ 1 107 352,38 Lt skolą (82–84 b. l.).

Faktiniai ir teisiniai argumentai, kuriais grindžiamas teismo sprendimas

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų

Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas reiškia tam tikrą sutarties laisvės principo apribojimą, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Kasacinio teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-362/2011 ir kt.).

Teismas pažymi, kad actio Pauliana taikyti, reikia nustatyti visas paminėtas šio instituto taikymo sąlygas.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008).

Sprendžiant, ar ginčijama laidavimo sutartis pažeidė kreditorių teises, būtina įvertinti įrodinėjamo pažeidimo pobūdį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sąlygomis, atsižvelgiant į reikalavimą pareiškusio administratoriaus statusą ir ginčijamo sandorio esmę.

Teiginį, kad ginčijama 2011 m. birželio 29 d. laidavimo sutartis pažeidė UAB „Sadovalis“ kreditorių teises, bankroto administratorius grindė trimis aplinkybėmis. Pirma, kad laidavimo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Antra, kad sandorio sudarymo metu UAB „Sadovalis“ turėjo finansinių sunkumų ir vėlavo atsiskaityti su kreditoriais, o sudarius laidavimo sutartį ieškovas įgijo papildomų prievolių (kreditorių). Taip pat ieškovas nurodė, kad UAB „Sadovalis“ nebuvo būtina laiduoti, tačiau šias aplinkybes teismas įvertins, analizuodamas ginčijamos sutarties sudarymo privalomumą.

Teismas atkreipia dėmesį, kad, nors ieškovas UAB „Sadovalis“ yra bankrutuojanti įmonė ir teismo vaidmuo šioje byloje turėtų būti aktyvesnis, tai nesuponuoja išvados, jog teismas turi pats rinkti įrodymus ir perimti ieškovo įrodinėjimo pareigą. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovui atstovauja patyręs bankroto administratorius UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ (Įmonių bankroto valdymo departamento duomenimis, leidimas teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas išduotas 1999-12-20) ir advokatas (22–23 b. l.). Taigi pagrindinis vaidmuo įrodinėjant ieškinio reikalavimų pagrįstumą šioje byloje tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotai šaliai –ieškovui (CPK 178 straipsnis).

Savo teiginius, kad laidavimo sutarties sudarymo metu UAB „Sadovalis“ turėjo finansinių sunkumų ir vėlavo atsiskaityti su kreditoriais, ieškovas grindė aplinkybėmis, jog laiduodamas už faktiškai nemokų UAB „Rekolas“ tik padidino savo kreditorinių reikalavimų sumą dėl ko sumažėjo galimybės patenkinti kitų kreditorių finansinius reikalavimus.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-423/2007).

Pažymėtina, kad ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių teiginius dėl ieškovo sunkios turtinės padėties laidavimo sutarties pasirašymo metu, duomenų, parodančių įmonės turto vertę, kreditorių skaičių ir pradelstų finansinių įsipareigojimų dydžio, tai pat duomenų, įrodančių, jog po ginčo sandorio sudarymo įmonės turto neužteko kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, nes minėta, kad bankroto byla UAB „Sadovalis“ iškelta tik 2014 m. birželio 23 d.

Iš Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta kelti ieškovui bankroto bylą civilinėje byloje Nr. B2-945-357/2012 turinio matyti, kad pagal 2012-06-12 m. pateiktą UAB „Sadovalis“ balansą ieškovas turėjo 1 427 337,00 Lt vertės turto, iš kurio ilgalaikis turtas – 1 072 701,00 Lt, trumpalaikis turtas – 354 636,00 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 347 123,00 Lt ir tai yra žymiai mažiau, nei pusė į bendrovės balansą įrašyto turto vertės, o tai reiškia, kad atsakovas laidavimo sutarties sudarymo metu buvo stabilų finansinį pajėgumą turintis subjektas. Teismas taip pat minėtoje nutartyje konstatavo, kad iš pateiktos turto vertės nustatymo pažymos matyti, kad 2011-06-30 poilsio bazės su kitais statiniais ir žemės sklypu vertė – 4 470 000,00 Lt. Taigi, sandorio sudarymo metu įmonė turėjo pakankamai turto pradelstiems kreditorinių įsipareigojimams padengti ir jokių kreditorių teisių nepažeidė.

Be to, liudytojas R. B. patvirtino, kad 1997-2011 metais jam dirbant UAB „Rekolas“ direktoriumi laidavimo sandoriai buvo sudarinėjami tam, kad būtų atsiskaityta su įmonei kurą tiekusia AB „ORLEN Lietuva“ ir tai buvo įprasta verslo praktika.

Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami, nepaisant to, jog jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditorių teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

Teismas, įvertindamas tai, kad ieškovas nepateikė teismui duomenų, jog 2011 m. birželio 29 d. laidavimo sutarties sudarymo metu UAB „Sadovalis“ turėjo kreditorių, kad ginčijamu sandoriu buvo sutrukdytos jų galimybės patenkinti savo reikalavimus iš UAB „Sadovalis“ turto, jog įmonės turto nepakako atsiskaityti su kreditoriais, sprendžia, kad prieš tai minėti ieškovo teiginiai yra deklaratyvūs ir neįrodyti.

Vien ta aplinkybė, kad pasirašydamas laidavimo sutartį, ieškovas prisiėmė naujus įsipareigojimus, nepatvirtina šio sandorio neteisėtumo, kadangi laidavimo sutarties sudarymas ieškovui nebuvo draudžiamas (CK 2.74 straipsnio 1 dalis), ir tai pagal savo pobūdį atitiko įprastą verslo praktiką.

Byloje pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas jau yra vertinęs ir pasisakęs dėl ginčijamos laidavimo sutarties galiojimo. Šiaulių apygardos teismui 2012-11-06 d. sprendimu atmetus ieškovo Coface Austria Kreditversicherung AG ieškinį atsakovams UAB „Sadovalis“ ir UAB „Ridas“ kaip laiduotojams dėl skolos išieškojimo, Lietuvos apeliacinis teismas 2013-12-16 nutartimi panaikindamas šį sprendimą ir priimdamas naują sprendimą – ieškinį tenkinti, pripažino, kad 2011 birželio 29 d. laidavimo sutartis sudaryta tarp UAB „Rekolas“ ir UAB „Sadovalis“ yra galiojanti (civilinė byla Nr.2A-1468/2013).

Taip pat byloje pažymėtina, kad iš esmės analogiškoje byloje tik pagal kito ieškovo – UAB „Livena“ ieškinį atsakovui UAB „Rekolas“ dėl 2011-06-29 d. laidavimo bei 2012-02-29 reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis Lietuvos apeliacinis teismas 2014-02-26 nutartimi palikdamas galioti 2013-01-31Šiaulių apygardos teismo sprendimą, kuriuo buvo atmestas minėto ieškovo ieškinys konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl laidavimo ir reikalavimo perleidimo sutarčių, kurių turinys yra identiškas su nagrinėjamos bylos sutarčių turiniu, yra teisiškai pagrįstos (civilinė byla Nr. 2A-327/2014). Taigi minėtos Lietuvos apeliacinio teismo nutartys yra visuotinai privalomos (LR CPK 18 str.).

Dėl laidavimo sutarties privalomumo

Teismas pažymi, kad sprendžiant dėl laidavimo sandorių sudarymo privalomo pobūdžio, yra svarbu tinkamai įvertinti faktines bylos aplinkybes, t. y. nustatyti ir įvertinti, kokiu tikslu buvo sudarytas sandoris ir ar jį buvo būtina sudaryti.

Teismas nesutinka su ieškovo teiginiais, kad pasirašydamas laidavimo sutartį, t. y. neatlygintinai laidavęs už UAB „Rekolas“ 1 200 000,00 Lt prievoles, ieškovas negavo jokio naudos.

Byloje nustatyta, kad atsakovas UAB „Rekolas“ ginčijamų sutarčių sudarymo metu buvo vienintelis UAB „Sadovalis“ akcijų savininkas (78 b. l.). Byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB „Rekolas“ (įmonė užsiėmė didmenine naftos produktų prekyba) pirko naftos produktus iš AB „ORLEN Lietuva“, vėliau juos tiekdavo kitiems pirkėjams, kurie naftos produktus realizuodavo per jiems priklausančius degalinių tinklus (44–69 b. l.). Todėl yra visiškai akivaizdu, kad UAB „Rekolas“ veikla tiesiogiai veikė ir UAB „Sadovalis“ veiklą, nes kaip matyti iš Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 23 d. nutarties iškelti bankroto bylą ieškovui, bankroto bylos iškėlimas UAB „Rekolas“ turėjo įtakos ir ieškovo bankrotui.

Atkreiptinas dėmesys, kad įmonėms UAB „Sadovalis“ ir UAB „Rekolas“ vykdant ir plėtojant veiklą AB „ORLEN Lietuva“ buvo suteikusi UAB „Rekolas“ prekinį kreditą 5 700 000,00 Lt sumai, kurio didžioji, t. y. 4 500 000,00 Lt kredito limito dalis buvo užtikrinta banko garantija, o likusioji 1 200 000,00 Lt prekinio kredito dalis užtikrinta prekinio kredito draudimu su sąlyga, kad bus sudarytos laidavimo sutartys (70, 71, 76–77 b. l.). Už UAB „Rekolas“ prievoles laidavo ne tik UAB „Sadovalis“ bet ir dar dvi įmonės – UAB „Livena“ ir UAB „Ridas“ (74, 75 b. l.). Taigi, įvykdyti prievolę kreditoriui AB „ORLEN Lietuva“ solidari pareiga atsirado keturiems subjektams: skolininkui ir trims laiduotojams. Tai neabejotinai reiškia, kad rizika, jog prievolės įvykdymo visa apimtimi bus pareikalauta būtent iš vieno konkretaus laiduotojo, buvo atitinkamai sumažinta. Esant šioms aplinkybėms, galima pagrįstai konstatuoti, kad šių įmonių verslo sėkmė priklausė viena nuo kitos ir šios aplinkybės paneigia ieškovo teiginius dėl ginčo sandorio nenaudingumo UAB „Sadovalis“, kadangi įmonės finansinės padėtys buvo susijusios ir priklausė nuo kiekvienos iš jų veiklos efektyvumo, tęstinumo ir pan.

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-485/2010).

Teismo vertinimu, laidavimu ieškovui buvo užtikrinta galimybė toliau vykdyti veiklą, gauti pajamas iš įmonės veiklos, iš pajamų dengti finansinius įsipareigojimus kreditoriams, todėl UAB „Sadovalis“ veiksmai sudarant ginčo sandorį atitiko protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais tomis aplinkybėmis, elgesį, nulemtą susiklosčiusių faktinių aplinkybių.

Dėl UAB „Sadovalis“ ir UAB „Rekolas“ nesąžiningumo

Ieškovo teiginiai, kad sudarydami laidavimo sandorį UAB „Sadovalis“ ir UAB „Rekolas“ buvo nesąžiningi, nes sandoris sudarytas su kontroliuojamu asmeniu ir jo vertė žymiai viršija kitos šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija) yra nepagrįsti.

Savaime faktas, kad laidavimo sutartį sudarė susiję asmenys, nėra pagrindas teigti, kad šalys buvo nesąžiningos, nes kaip nurodyta aukščiau laidavimo sutartimi nebuvo pažeistos jokios kreditorių teisės ar interesai, sandoris atitiko įprastą minėtų įmonių verslo praktiką, buvo siekiama bendros veiklos subalansavimo, siekiant verslo tęstinumo. Be to, laidavimo sutartis gali būti tiek atlygintinė, tiek ir neatlygintinė ir ji neprieštaravo nei įstatymams nei įmonės veiklos tikslams.

Dėl juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio (CK 1.82 str.)

Įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekė užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, trečiųjų asmenų apsaugą, apribojo galimybę ginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius motyvuojant tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens tikslams arba pažeidžia juridinių asmenų valdymo organų kompetenciją.

Kasacinio teismo praktika dėl galimybės ginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui, t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, yra nuosekliai plėtojama ta linkme, jog, sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo, būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2006; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje UAB Nr. 3K-3-534/2007).

Bylos duomenimis, UAB „Sadovalis“ yra privatus juridinis asmuo ir jo teisnumas yra bendrasis (CK 2.74 straipsnio 1 dalis).

Iš UAB „Sadovalis“ įstatų matyti, kad vienas pagrindinių bendrovės tikslų yra pelno gavimas (įstatų 6 punktas, 5–14 b. l.).

Bylos duomenys patvirtina, kad pagal naftos produkcijos pirkimo-pardavimo sutartis (44–67 b. l.), UAB „Rekolas“ buvo suteiktas naftos produktų pirkimo kredito limitas. Minėta, kad šis limitas buvo užtikrintas AB Ūkio banko 4 500 000,00 Lt garantija ir Coface Austria Kreditversicherung AG suteiktu 1 200 000,00 Lt kredito limito draudimu, o Coface Austria Kreditversicherung AG sutiko apdrausti kredito limitą, jei bus papildomai laiduota. UAB „Livena“, UAB „Ridas“, UAB „Sadavalis“ laidavus už UAB „Rekolas“, AB „ORLEN Lietuva“ iki 5700000,00 Lt padidino prekinį kredito limitą. Tokiu būdu buvo užtikrintas ne tik UAB „Rekolas“, bet ir ieškovo UAB „Sadovalis“ veiklos tęstinumas 2011 m., ir UAB „Sadovalis“ suteikta galimybė tęsti veiklą, gauti pajamas iš įmonės veiklos ir tokiu būdu pagerinti finansinę padėtį.

Byloje yra nustatytos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, leidžia pripažinti, kad ginčo laidavimas, užtikrinantys ieškovo veiklos tęstinumą / plėtojimą, neprieštarauja UAB „Sadovalis“ teisnumui ir neprieštarauja šio privataus juridinio asmens tikslui siekti pelno.

CK 1.82 straipsnio pagrindu sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens tikslams. Nustačius, kad ginčo sandorius neprieštaravo privataus juridinio asmens tikslams, atitiko abiejų sandorio šalių tikslus ir interesus, nėra pagrindo šio sandorio pripažinti negaliojančiu (CK 1.82 straipsnio 1 dalis).

Dėl reikalavimo perleidimo sutarties

2012 m. vasario 29 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp AB „ORLEN Lietuva“ ir Coface Austria Kreditversicherung AG, negaliojimą ieškovas siejo su laidavimo sutarties pripažinimu negaliojančia.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas negrindė šio sandorio (reikalavimo teisės perleidimo sutarties) negaliojimo kitomis aplinkybėmis, nepateikė duomenų, paneigiančių Coface Austria Kreditversicherung AG, sąžiningumą, ir, įvertindamas tai, jog nebuvo tenkintas ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančia 2011 m. birželio 29 d. laidavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Sadovalis“ ir UAB „Rekolas“, atmeta ieškinio reikalavimus pripažinti negaliojančia 2012 m. vasario 29 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį.

Esant prieš tai minėtoms aplinkybėms ir nenustačius actio Pauliana instituto taikymo sąlygų viseto, ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus ieškinį, iš ieškovo priteistinos 23,35 Eur išlaidos (26 b. l.), susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93, 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 straipsniu, 265 straipsniu, 268–270 straipsniais, 279 straipsniu,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo BUAB „Sadovalis“ (į. k. 171714735) 23,35 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Šiaulių apygardos teismui.