Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-358-174/2016

Teisėjas Egidijus Mockaitis Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31217-2015-5

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuTARTis

2016 m. gruodžio 22 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant nuo 23.00 iki 06.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nuosprendžiu priteista iš A. G. nukentėjusiajam V. J. 400 Eur nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo ir Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 1 004,65 Eur Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, t. y. jis 2015 m. gegužės 31 d., apie 10.00 val., Tauragės r., (duomenys neskelbtini) k., J. ir A. G. sodybos kieme, tyčia kumščiu sudavė smūgius V. J. į kairįjį šoną, tuo nukentėjusiajam V. J. padarydamas krūtinės ląstos kairės pusės sumušimą su VI–VII–VIII–IX šonkaulių lūžimais, oro patekimu į kairę pleuros ertmę.

Dėl įrodymų, kuriais remdamasis teismas nustatė jo, A. G., kaltę vertinimo

Įrodymais, patvirtinančiais jo kaltę, teismas laikė nukentėjusiojo V. J. parodymus, liudytojų J. G. ir D. S. parodymus, eksperto Rimanto Petro Pečkaus paaiškinimus, akistatų tarp jo, A. G. ir V. J. bei pastarojo ir S. G. protokolų duomenis. Teismas tik iš dalies rėmėsi Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus ekspertizės akto Nr. EG 1224/2016(03) išvadomis, nurodydamas: „Tokiu būdu ekspertizės akto išvadą, kad nustatytą krūtinės ląstos sužalojimą V. J. galėjo patirti ir A. G. nurodytomis versijomis – griūnant nuo lovos atlošo, ant slenksčio, atsitrenkus į kopėčių pakopas, teismas laiko kaip eksperto nurodytą teorinę galimybę, kuri nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais.“

Dėl nukentėjusiojo V. J. parodymų apeliantas teigia, kad jo parodymai yra prieštaringi, tačiau teismas, vertindamas jo parodymus, esminių prieštaravimų nepašalino. V. J. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tris kartus ir ketvirtą kartą davė parodymus teisme. 2015-06-03 pirminės apklausos metu nukentėjusysis V. J. (buvo apklaustas jam būnant ligoninėje) nurodė, kad 2015-05-31, apie 17.00 val., jam būnant pas D. S., atvyko J. G. ir paprašė padėti sukti medų. J. G. namuose jiems begeriant alų atvyko A. G. ir pradėjo priekaištauti, vyti iš kiemo ir sudavė jam vieną smūgį kumščiu į kairį šoną. Pasijutęs blogai 2015-06-02, apie 16 val., jis kreipėsi į ligoninę. 2015-06-17 apklausos metu V. J. parodė, kad 2015-05-31 prieš pietus A. G. sudavė jam vieną smūgį į kairį šoną, dėl to jis susmuko, pajuto didelį skausmą. Mušė prie laukinių durų iš vidaus. 2015-06-29 apklausos metu V. J. parodė, kad A. G. sudavė jam vieną smūgį, dėl to jis pasijuto labai blogai. Viskas vyko prie klėties laukinių durų iš lauko pusės. Gavęs smūgį nuėjo pas D. S., tačiau apie įvykį tada jam nieko nesakė, papasakojo tik po kelių dienų, būdamas ligoninėje. Teisme nukentėjusysis paaiškino, kad 2015-05-31, būdamas blaivus, apie 09.00 val., atėjo pas J. G. susitarti, kada suks medų. A. G. su žmona atvažiavo apie 10 val. Kai pastarasis atvažiavo, J. G. (jis buvo išgėręs) liko kambaryje o jis, V. J., išėjo iš klėties į kiemą, tada A. G. trenkė jam smūgius kumščiais, vienas smūgis buvo skaudžiausias į šoną, kitų smūgių nepamena. Gavęs smūgius nepargriuvo. Viskas įvyko lauke, prie pat namo, prie išėjimo. A. G. žmona stovėjo tarpduryje. Gavęs smūgį, per kalniuką nuėjo pas D. S., jo švelniakailių žvėrelių auginimo įmonė yra maždaug už šimto metrų nuo G. sodybos.

Taigi, kaip matyti, nukentėjusiojo parodymai dėl įvykio laiko, dėl atvykimo į G. sodybą aplinkybių, dėl patirtų sužalojimų vietos, dėl suduotų smūgių skaičiaus, dėl blaivumo yra labai prieštaringi, dėl to remtis išskirtinai nukentėjusiojo parodymais teismas neturėjo pagrindo.

Liudytojas J. G., apelianto teigimu, davė nukentėjusiajam palankius parodymus. Šis liudytojas teismui parodė, kad 2015-05-31, apie 9-10 val., atvyko brolis A. su žmona. Kambaryje įvyko konfliktas, kurio metu A. sumušė V. J. – trenkė dešinės rankos kumščiu V. J. į paširdžius, antrą smūgį į kairę pusę, o kai V. J. sukniubo, sudavė jam trečią smūgį į nugarą. Nuo smūgių V. J. buvo parvirtęs. Jis, J. G., pakėlė V. J., pasodino ant sofos. Pasėdėjęs apie 10 minučių, V. J. išėjo.

Liudytojo J. G. parodymai dėl V. J. sumušimo vietos ir neva suduotų smūgių skaičiaus visiškai prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, todėl turi būti vertinami itin kritiškai ir atmesti.

Vertinant eksperto R. P. Pečkaus parodymus ir šio eksperto 2016-07-07 surašyto ekspertizės akto Nr. EG 1224/2016(03) išvadas, konstatuotina, kad ekspertas paneigė nukentėjusiojo V. J. ir liudytojo J. G. iškeltas versijas ir, apelianto teigimu, iš esmės patvirtino jo parodymus.

Eksperto išvadoje konstatuota: 1. V. J. buvo nustatytas krūtinės ląstos kairės pusės sumušimas su VI–VII–VIII–IX šonkaulių lūžimais, oro patekimu į kairę pleuros ertmę. Įrašai tyrimui pateiktuose med. dokumentuose leidžia teigti, kad nustatytą krūtinės ląstos sužalojimą V. J. galėjo patirti kelių dienų laikotarpiu iki patenkant medikų akivaizdon, t. y. iki 2015-06-02. Nustatytą krūtinės ląstos sužalojimą V. J. galėjo patirti dėl bukos traumos, paveikus jo krūtinės ląstą kietais bukais daiktais – sumušant, atsitrenkiant. 2. Keturių šonkaulių lūžimas kairėje krūtinės ląstos pusėje galėjo atsirasti tiek nuo dviejų trauminių poveikių kietais bukais daiktais, tiek ir nuo vieno trauminio poveikio kairiuoju šonu kontaktuojant su pailgos formos buku/bukabriauniu daiktu (lovos atlošas, slenkstis, kopėčių skersinis ir pan.). 3. Neįtikima, kad dėl patirtos krūtinės ląstos sumušimo su VI–VII–VIII–IX šonkaulių lūžimais, oro patekimu į pleuros ertmę V. J. būtų praradęs sąmonę ir neprisimintų vėliau vykusių veiksmų. Nustatyti keturių šonkaulių lūžiai negalėjo atsirasti nuo vieno smūgio kumščiu į krūtinę (paširdžius). 4. Nustatytą krūtinės ląstos sužalojimą V. J. galėjo patirti ir A. G. nurodytomis versijomis – griūnant ant lovos atlošo, ant slenksčio, atsitrenkus į kopėčių pakopas. Dėl didelio girtumo sutrinka koordinacija, savisaugos instinktas, tai gali turėti įtakos sužalojimo pobūdžiui ir mastui. Liudytojo J. G. nurodytais trimis smūgiais į krūtinę, į kairį šoną bei nugarą nustatyto sužalojimo V. J. negalėjo patirti.

Vertinant liudytojo D. S. parodymus, svarbia aplinkybe būtina laikyti tai, kad nukentėjusysis V. J., atėjęs pas šį liudytoją tuojau pat po įvykio, apie patirtus sužalojimus nieko nepasakojo, o tik vėliau, kai buvo išvežtas į ligoninę, pradėjo apie tai kalbėti. Dėl šios aplinkybės liudytojo parodymai, apelianto vertinimu, turi būti vertinami kritiškai.

A. G. nuomone, teismas pernelyg sureikšmino akistatų tarp jo ir V. J. bei pastarojo ir S. G. duomenis. Atliekant akistatas įvykio aplinkybės nebuvo detalizuojamos, o šio procesinio veiksmo dalyviai tik patvirtino savo principines pozicijas dėl esminės įvykio aplinkybės, t. y. kas sužalojo nukentėjusįjį.

Dėl jo, A. G., ir liudytojos S. G. parodymų vertinimo apeliantas nurodo, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme kategoriškai neigė jam pareikštus kaltinimus, nurodydamas, kad 2015-05-31 jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį V. J. neatliko ir savo veiksmais jo nesužalojo. Ikiteisminio tyrimo pareigūnei bei teismui jis privalėjo paaiškinti, kaip V. J. galėjo patirti sužalojimus. Kadangi 2015-05-31 V. J. buvo labai girtas, griuvinėjo, apelianto nuomone, pastarasis galėjo susižaloti pats, t. y. keturi šonkauliai galėjo lūžti jam girtam pargiuvus ant lovos atlošo, ant kieto slenksčio ir pan. Kadangi po įvykio V. J. pats išėjo pas D. S., o į ligoninę kreipėsi po dviejų dienų, apelianto nuomone, V. J. galėjo susižaloti dirbdamas pas D. S. – nukrisdamas nuo kopėčių, nes sodyboje jis matė sulūžusias kopėčias.

Vertindamas jo, A. G., iškeltas versijas teismas ginčijamame nuosprendyje nurodė: „Ištyręs byloje esančius įrodymus teismas daro išvadą, kad kaltinamojo pateiktų versijų dėl galimo nukentėjusiojo paties susižalojimo nepatvirtina nė vienas byloje esantis įrodymas, todėl jos atmestinos kaip nepagrįstos ir vertintinos kaip kaltinamojo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.“ Su tokia teismo išvada apeliantas kategoriškai nesutinka ir visų pirma pažymi, kad nagrinėjamoje byloje svarbus įrodymas yra teismo medicininės ekspertizės išvadų 4 punkte, atsakant į teismo pateiktus klausimus, nurodyta aplinkybė, kad V. J. sužalojimus galėjo patirti jo, A. G., nurodytomis aplinkybėmis – griūnant ant lovos atlošo, ant slenksčio, atsitrenkus į kopėčių pakopas. Antra, nukentėjusysis ir jo pakviestas liudytojas J. G. neneigė, kad gaudė bičių spiečius ir naudojosi kopėčiomis. Trečia, dėl sulūžusių kopėčių nei nukentėjusysis, nei liudytojas J. G. nieko negalėjo paaiškinti ir negalėjo paneigti jo, A. G., iškeltos versijos.

A. G. teigimu, apylinkės teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes vertino tik jį kaltinančius įrodymus, be pagrindo atmesdamas jo kaltę visiškai paneigiančius įrodymus.

Apelianto teigimu, paminėtų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nesant byloje jo kaltės padarius šią nusikalstamą veiką įrodymų, todėl skundžiamas teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir jis išteisintas.

Dėl civilinio ieškinio

Apelianto A. G. teigimu, Tauragės rajono apylinkės teismas nepagrįstai ir neteisėtai patenkino civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo ir priteisė iš jo 1 004,64 Eur. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas generalinio delikto principas reiškia, kad žalos faktas kartu reiškia žalos padariusio asmens veiksmų neteisėtumo ir kaltės prezumpciją. Apelianto teigimu, jis nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, kuriais galbūt atsirado žala Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, todėl neprivalo jos atlyginti. Kadangi neįrodyta jo kaltė dėl V. J. sužalojimo, todėl Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ieškinys turi būti atmestas.

Taip pat turi būti atmestas ir nukentėjusiojo V. J. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes, A. G. teigimu, jis nukentėjusiojo nesužalojo ir neturtinės žalos jam nepadarė.

Nuteistasis A. G. ir jo gynėjas advokatas P. Orlovas prašo nuteistojo A. G. apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu, apeliaciniu skundu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai A. G. pripažino kaltu padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką dėl to, kad jis nesunkiai sužalojo V. J..

Nors nuteistasis A. G. nesutinka su įrodymų vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadomis, mano, kad jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne konkrečiais įrodymais (faktais), bet prielaidomis, kurių nepatvirtina teismo posėdyje ištirti įrodymai, dėl to, apelianto nuomone, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo A. G. apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nurodė konkrečius motyvus dėl įrodymų vertinimo, išvados pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, BPK 301 ir 305 straipsnių nuostatos, nėra.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).

Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o nuteistojo A. G. apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais Tauragės rajono apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Nuteistojo A. G. manymas, kad apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai vertinti netinkamai, kad proceso metu nesurinkta jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, kad teismo išvados dėl jo kaltės nustatymo yra neteisingos, nereiškia, jog proceso metu buvo pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Šio principo pažeidimas turi būti konstatuojamas, nustačius, kad nuteistojo kaltė pagrįsta teisiamajame posėdyje BPK nustatyta tvarka tinkamai neištirtais kaltinančiais įrodymais, kaltinamuosius teisinantys įrodymai teismo nuosprendyje nebuvo analizuoti, išvados apie kaltę padarytos nepašalinus reikšmingų abejonių dėl svarbių teisingam bylos išsprendimui aplinkybių nustatymo ir panašiais atvejais, tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, tokių trūkumų nagrinėjamoje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo A. G. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl netikima nuteistojo A. G., taip pat kaip liudytojos apklaustos jo žmonos S. G. parodymais, o teismo išvados grindžiamos kitais įrodymais (nukentėjusiojo V. J. ir tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo D. S. parodymais, specialisto išvada ir ekspertizės aktu bei išvadas pateikusio eksperto R. P. Pečkaus bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu duotais paaiškinimais, kita bylos medžiaga). Teismas A. G. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Toks įrodymų vertinimas ir skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus, baudžiamasis įstatymas (BK 138 straipsnio 1 dalis) pritaikytas tinkamai. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo A. G. apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais ginčijama jo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nėra teisinio pagrindo. Vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu Baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Apelianto A. G. skunde deklaratyviai teigiama, kad jo kaltė pagrįsta vien tik jį kaltinančiais įrodymais, nes, kaip minėta, teismas skundžiamą nuosprendį pagrindė išsamiai ir nešališkai ištirtų įrodymų visuma, motyvavo, kuriais įrodymais remiasi, o kuriuos atmeta. Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde, kaip ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, pateikia savo įvykio versiją, kurią pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, atmetė kaip nepagrįstą, skundžiamame nuosprendyje išsamiai motyvuodamas savo išvadas, pagrįstai atkreipdamas dėmesį į tai, kad ją paneigia ne tik nukentėjusiojo V. J., bet ir tiesiogiai įvykio aplinkybes mačiusio kaip liudytojo byloje apklausto J. G., kuris, pažymėtina, yra nuteistojo A. G. brolis ir apklausiamas teisme patvirtino, kad jų santykiai yra geri, taip nurodė ir pats A. G., parodymai, todėl nelogiška, kad liudytojas J. G. būtų suinteresuotas apkalbėti ar nepagrįstai apkaltinti šeimos narį – brolį – smurtu prieš kitą asmenį. Tiek nukentėjusysis V. J., tiek liudytojas J. G. nuosekliai nurodė, kad įvykio dieną pas J. G. į sodybą atvykus V. J. ir jiems bekalbant netrukus atvykęs A. G. su žmona užsipuolė V. J. ir vydamas jį iš sodybos sumušė. Kad įvykio dieną A. G. buvo atvykęs į sodybą, kuri, kaip matyti iš byloje esančio 2010-12-28 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, lygiomis dalimis (po vieną antrąją dalį) priklauso A. G. ir jo broliui J. G. (b. l. 29–31), neneigia ir nuteistasis A. G., tačiau jis, skirtingai nei nurodė nukentėjusysis V. J. ir liudytojas J. G., teigė, kad prieš V. J. nesmurtavo, jo nuomone, šis galėjo susižaloti pats, lipdamas per medinį lovos galą ir virsdamas aukštielninkas, po to eidamas šlitiniuodamas ir virsdamas, galiausiai parkrisdamas ant aukšto slenksčio. Be to, pasak apelianto, V. J. galėjo susižaloti ir iki įvykio, padėdamas jo broliui J. G. sodyboje nuimti nuo obels bičių spiečių ir krisdamas nuo kopėčių viršaus joms sujudėjus ar įgėlus bitėms, taip pat jis galėjo susižaloti nelegaliai dirbdamas fermoje, būdamas girtas nukrisdamas nuo statomų žvėrelių pastatų stoginių. Tačiau, kai pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad V. J. galėjo susižaloti anksčiau, o ir pats A. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme nurodė nepastebėjęs, kad V. J. būtų buvęs susižalojęs iš anksčiau.

Nukentėjusysis V. J. nurodė, kad 2015 m. gegužės 29 d. ar 30 d. išėmė tris spiečius, tačiau tada nuo kopėčių nebuvo nugriuvęs. Nurodė ir tai, kad (duomenys neskelbtini) kaime esančiame žvėryne nei legaliai, nei nelegaliai nedirbo ir nuo žvėryne esančios palėpės nenukrito. Tokius V. J. parodymus patvirtino ir liudytojas J. G.. Nors iš byloje esančios kopėčių fotonuotraukos matyti, kad trečia pakopa nuo apačios yra nusvirusi, tačiau duomenų, kad ji buvo nusvirusi ir tuo metu, kai jomis naudojosi V. J., padėdamas J. G. sugaudyti bičių spiečius, byloje nėra. Be to, A. G. aiškino, kad V. J. galėjo susižaloti nukritęs nuo kopėčių viršaus. Tačiau, kaip minėta, tiek nukentėjusysis V. J., tiek liudytojas J. G. kategoriškai neigė, jog V. J., talkindamas J. G., nukrito nuo kopėčių. Todėl, nesant byloje jokių objektyvių duomenų, kad V. J. padedant J. G. sugaudyti bičių spiečius, įvyko nelaimingas atsitikimas, daryti išvadą, kad V. J. galėjo susižaloti talkindamas J. G., pagrindo nėra. Juolab, jog, kaip minėta, ir pats A. G. nurodė, jog atvykęs į sodybą nepastebėjo, kad V. J. būtų susižalojęs. Be to, priešingai apelianto tvirtinimui, byloje nėra jokių duomenų, kad V. J. dirbo (duomenys neskelbtini) kaime esančioje kailinių žvėrelių fermoje, kur, pasak A. G., taip pat galėjo susižaloti, krisdamas nuo pastolių. Kaip minėta, tiek nukentėjusysis V. J., tiek kaip liudytojas apklaustas A. G. brolis J. G. kategoriškai neigė dirbę (duomenys neskelbtini) kaime esančiame žvėryne, ir tokie jų parodymai bylos duomenimis nepaneigti.

Dėl A. G. versijos, kad V. J. galėjo susižaloti ir lipdamas per medinį lovos galą bei virsdamas aukštielninkas, po to eidamas šlitiniuodamas ir virsdamas, galiausiai parkrisdamas ant aukšto slenksčio, pažymėtina, jog V. J. nurodė, kad atvykus G. jis nesivartė, nenukrito ir nesusižalojo, pažymėdamas, kad iš lovos galima išlipti tik per šoną, nes už lovos galo yra stalas, šaldytuvas, kitame lovos gale – krosnis. Įvertinęs tai, kartu paties A. G. parodymus, jog kas vyko patalpoje, jis matė tik iš lauko, į vidų buvo užėjęs, kaip pats nurodė, tik trumpam ir pamatęs „bardaką“ iš karto išėjo, taip pat proceso dalyvių paaiškinimus, jog klėtyje, kurioje gyvena J. G., yra tamsu – yra tik vienas nedidelis langelis, teismas pagrįstai suabejojo A. G. vaizdžiai ir išsamiai nupasakotu nukentėjusiojo vartymosi lovoje ir ant grindų vaizdu, juolab, kad ir kaip liudytojos apklaustos jo žmonos S. G. parodymai dėl V. J. veiksmų yra prieštaringi, nes A. G. tvirtino, kad V. J. lovoje virto aukštielninkas, tuo tarpu liudytoja S. G. nurodė, kad kniūbsčias. Pažymėtina ir tai, kad A. G. apie tai, jog V. J. virto eidamas per slenkstį, pirminės paklausos metu apskritai neminėjo. Pažymėtina, kad A. G. versijos dėl galimo V. J. paties susižalojimo vis kito: 2015-06-05 pirminės paklausos metu jis teigė, kad V. J. griuvo keldamasis iš lovos (tada jis nepastebėjo, kad šis būtų sumuštas); 2015-06-29 akistatos su V. J. metu jau tvirtino, kad šis griuvo lovoj, po to ant slenksčio; 2015-07-20 ir 2015-08-12 apklausų metu A. G. laikėsi ankstesnių parodymų, teigė, kad nežino, kur ir kokiu būdu V. J. susižalojo; 2015-06-29 prašyme tyrėjai A. G., be minėtų galimų V. J. susižalojimo versijų, nurodė ir tai, kad pastarasis galėjo susižaloti 2015 m. gegužės 29 ar 30 dienomis, padėdamas broliui jo sodyboje nuimti nuo obels bičių spiečių ir krisdamas nuo kopėčių viršaus joms sujudėjus ar įgėlus bitėms, taip pat jis galėjo susižaloti nelegaliai dirbdamas įmonėje, auginančioje kailinius žvėrelius, būdamas girtas nukrisdamas nuo pastoginės stogo ant jai kalti skirtų pagalių ir taip susižalodamas. Šios versijos laikėsi ir teisme. Šių duomenų kontekste laikyti A. G. parodymus patikimais pagrindo nėra. Įvertinęs tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai ekspertizės akto išvadą, kad nustatytą krūtinės ląstos sužalojimą V. J. galėjo patirti ir A. G. nurodytomis versijomis – griūdamas nuo lovos atlošo, ant slenksčio, atsitrenkęs į kopėčių pakopas, vertino tik kaip eksperto nurodytą teorinę galimybę, kuri nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis.

Atsakydamas į apelianto skundo argumentą dėl nukentėjusiojo V. J. ir J. G. parodymų prieštaravimų, apygardos teismas pažymi, jog abu jie įvykio metu, remiantis jų pačių parodymais, buvo vartoję alaus, o ir pats A. G. teigė, kad jam su žmona atvykus į sodybą, pastarieji buvo girti, aplinkui „bardakas“, dėl to jis ir išvijo lauk V. J., todėl, įvertinus aplinkybę, kad tiek V. J., tiek liudytojas J. G. įvykio metu buvo neblaivūs, nežymūs jų parodymų neatitikimai yra suprantami. Tačiau tiek nukentėjusysis V. J., tiek liudytojas J. G. neabejotinai patvirtino A. G. smurtinius veiksmus prieš V. J., smūgiuojant jam kumščiais į krūtinės ląstos kairę pusę. Nors V. J. teigė, kad po A. G. smūgio jam į šoną pasijuto labai blogai ir neprisimena, ar buvo daugiau smūgių, nes po smūgio jam užėmė kvapą ir sudūrė, tačiau tiesiogiai įvykį matęs kaip liudytojas apklaustas J. G. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai nurodė, kad A. G. sudavė V. J. kumščiu pirmą smūgį į paširdžius, antrą – į kairį šoną, o kai šis sukniubo – į nugarą. Taigi liudytojas J. G. nuosekliai nurodė, jog A. G. sudavė V. J. kelis smūgius į krūtinės ląstos kairę pusę. Kaip minėta, nukentėjusysis nuosekliai teigė, kad po pirmojo smūgio jam užėmė kvapą, todėl suprantama, kad po to jis galėjo detaliai neatsiminti, ar jam buvo suduota daugiau smūgių, nors ir nenurodė, kad buvo praradęs sąmonę. Nors ekspertizės akte nurodyta, jog neįtikima, kad dėl patirtų sužalojimų V. J. neprisimintų vėliau vykusių veiksmų, tačiau šią išvadą, įvertinęs tai, kad ekspertas į pateiktą konkretų klausimą „Ar nukentėjusysis galėjo, dėl patirto skausmo ir šoko po pirmojo smūgio, neprisiminti ar buvo suduota ir daugiau smūgių?“ atsakė lakoniškai, nurodydamas, kad nukentėjusysis negalėjo neatsiminti vėliau vykusių veiksmų, tokios savo išvados nemotyvuodamas, teismas pagrįstai vertino kritiškai, kartu atsižvelgdamas į tai, kad tokių aplinkybių, jog po to, kai V. J. buvo sumuštas, kokių nors įvykių jis neatsimintų, byloje nebuvo nustatyta. Specialisto išvadoje konstatuota, kad sužalojimus nukentėjusysis galėjo patirti teisėsaugos nustatytu ir užduotyje nurodytu būdu ir laiku, t. y. 2015-05-31, apie 10 val., A. G. sudavus smūgius į kairį šoną ir nugarą, kaip nurodyta minimos išvados nustatytose bylos aplinkybėse. Ekspertas R. P. Pečkus teisme paaiškino, kad tam, kad lūžtų keturi šonkauliai vienoje linijoje, turi būti mažiausiai du smūgiai. Jei buvo suduoti smūgiai į šoną, tai galėjo atsirasti šie sužalojimai. Iš esmės analogiškos pozicijos jis laikėsi ir pateikdamas savo išvadas ekspertizės akte: nustatytą krūtinės ląstos sužalojimą V. J. galėjo patirti kelių dienų laikotarpiu iki patenkant medikų akivaizdon, t. y. iki 2015-06-02 dėl bukos traumos, paveikus jo krūtinės ląstą bukais daiktais – sumušant, atsitrenkiant tiek nuo dviejų trauminių poveikių kietais bukais daiktais, tiek ir nuo vieno trauminio poveikio kairiuoju šonu kontaktuojant su pailgos formos buku/bukabriauniu daiktu. Įvertinęs tai bei atsižvelgdamas į tai, jog ekspertizės akte nekonstatuota, kad visų šonkaulių lūžimai buvo vienoje linijoje – (kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje – keturių iš eilės šonkaulių lūžimas ir jų lūžimas vienoje linijoje yra skirtingos sąvokos), teismas padarė teisingą išvadą, jog sužalojimai V. J. galėjo atsirasti dėl A. G. suduotų ne mažiau kaip dviejų smūgių kumščiu į kairiąją krūtinės ląstos pusę, tai konstatuota specialisto išvadoje.

Dėl apelianto teiginio, kad nukentėjusysis dėl sužalojimų į medikus kreipėsi vėliau, apie tai, kad buvo sumuštas, D. S., pas kurį atėjo netrukus po įvykio, nieko nepasakojo, pažymėtina, jog nukentėjusysis V. J. nurodė, kad į medikus kreipėsi ir vėliau policijai apie įvykį pranešė tik supratęs, kad su sveikata yra blogai. Toks pastarojo elgesys iš karto po įvykio rodo, kad pagrindo nepagrįstai apkaltinti A. G. jis neturėjo (kaip minėta, V. J. teisme nurodė, kad su A. G. nesipyko, akistatos su A. G. metu abu nurodė, kad vienas kitą pažįsta, tačiau nebendrauja) ir, kaip V. J. nurodė 2015-06-17 apklausos metu, – būtų jam atleidęs ir jokių pretenzijų neturėtų, jei pastarais būtų jo atsiprašęs.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog A. G. kaltė dėl nesunkaus V. J. sveikatos sutrikdymo yra įrodyta. Akivaizdu, jog A. G., atvykęs į sodybą, kurią paveldėjo kartu u broliu J. G. ir, kaip pats nurodė, trumpam užėjęs į vidų ir pamatęs, kad „bardakas“, o brolis ir pas jį atėjęs V. J. visiškai girti, pradėjo vyti V. J. iš sodybos, pavartodamas prieš jį smurtą, taip padarydamas jam specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus. Ši A. G. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes jis mušdamas nesunkiai sužalojo V. J. sveikatą.

Nustačius, jog A. G. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, atmesti Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl V. J. gydymo išlaidų atlyginimo priteisimo ir nukentėjusiojo V. J. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kaip to prašoma apelianto skunde, tvirtinant, kad jis nėra kaltas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsni 1 dalyje, padarymo, pagrindo nėra. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl A. G. tyčinių smurtinių veiksmų V. J. buvo nesunkiai sužalotas, jis buvo gydomas ligoninėje, todėl nuteistasis privalo atlyginti valstybinei ligonių kasai jo gydymo išlaidas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad neturtinė žala, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai, atlyginama visais atvejais, todėl nuteistasis privalo atlyginti nukentėjusiajam V. J. ir nusikaltimu padarytą neturtinę žalą. Priteistų atitinkamai turtinės ir neturtinės žalos dydžių apeliantas neginčija, todėl kolegija šiuo klausimu nepasisako.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, pakankamai kruopščiai juos įvertino ir išsamiai pasisakė skundžiamame nuosprendyje. Išvados dėl A. G. kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms bei įrodymų vertinimu kolegija nenustatė. Nuteistojo A. G. apeliacinio skundo argumentus, jog jis nėra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, paneigia skundžiamame nuosprendyje aptarti ir išanalizuoti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Priimdamas A. G. apkaltinamąjį nuosprendį, teismas išsamiai pasisakė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutinka ir konstatuoja, kad Tauragės rajono apylinkės teismo 2016-09-06 nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesuteikia pagrindo laikyti jį niekiniu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.