Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-4392-567/2015 pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Topmiksas“, suinteresuoti asmenys UAB „Topmiksas“ vadovas M. P. ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Topmiksas“. Be to, teismo prašė UAB „Topmiksas“ vadovui M. P. apriboti teisę 3 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, kadangi jis, būdamas įmonės vadovu, nesikreipė laiku į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, darė išvadą, jog UAB „Topmiksas“ pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl konstatavo, kad įmonė yra nemoki ir 2015 m. gegužės 26 d. nutartimi iškėlė įmonei bankroto bylą, įmonės bankroto administratore paskyrė J. S.. Be to, pirmos instancijos teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad reikalavimas uždrausti UAB „Topmiksas“ vadovui M. P. 3 metus teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu bus nagrinėjamas po to, kai įsiteisės nutartis dėl UAB „Topmiksas“ bankroto bylos iškėlimo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutarties dalies, kuria nebuvo pritaikyta sankcija įmonės vadovui M. P.. Apeliantas, vadovaudamasis ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalimi, prašo UAB „Topmiksas“ vadovui M. P. apriboti teisę 3 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Tvirtina, kad įmonės vadovas M. P. nerūpestingai atliko įstatymuose ir teisminėje praktikoje įtvirtintas įmonės vadovo pareigas, t.y. laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nors turėjo tai atlikti tai dar 2014 metais, kai paaiškėjo, jog įmonė yra faktiškai nemoki, todėl yra pagrindas M. P. taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą sankciją.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame nurodė, jog palaiko Valstybės mokesčių inspekcijos atskirąjį skundą ir jame nurodytus argumentus. Papildomai pažymėjo, jog UAB „Topmiksas“ įsiskolinimas VSDF biudžetui susidarė jau nuo 2013 metų gruodžio mėnesio VSDF biudžetui nesumokėjus VSD įmokų.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju nenustatyta.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė, jog reikalavimas uždrausti UAB „Topmiksas“ vadovui M. P. 3 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu bus sprendžiamas tik tada, kai įsiteisės nutartis dėl bankroto bylos UAB „Topmiksas“ iškėlimo, ir šio prašymo skundžiama nutartimi neišsprendė.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja ĮBĮ, kurio 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras, kitų įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

Šioje byloje keliamas klausimas dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos sankcijos taikymo pagrindų buvimo nagrinėjamoje situacijoje. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad teismas gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Nurodyta sankcija juridinio asmens vadovui gali būti taikoma, jeigu nustatoma, kad jis: 1) laiku nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo; ir (ar) 2) po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įmonei įsiteisėjimo neperdavė bankroto administratoriui įmonės turto ir (ar) dokumentų; ir (ar) 3) vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms. Kaip matyti iš atskirojo skundo argumentų, VMI atsakovo vadovui ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą sankciją prašo taikyti už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo.

Nors apeliantas ir teisingai nurodo, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos sankcijos taikymui užtenka įrodyti, jog vadovas, turėdamas pareigą pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jos neįvykdė, tačiau pažymėtina, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos sankcijos taikymo praktikoje pripažįstama, jog pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tuomet, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialines teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis c. b. Nr. 2-1057-196/2015).

Sprendžiant dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo nemokumo pagrindu, teismas vertina tik įmonės finansinius dokumentus, registrų duomenis ir kitus prieinamus šaltinius, iš kurių galima spręsti apie įmonės finansinę padėtį, tačiau neanalizuoja ir nesiaiškina priežasčių, privedusių įmonę prie bankroto, nevertina įmonės vadovo veiksmų (neveikimo) ir kt., kadangi šie veiksmai atliekami nuosekliai einančioje kitoje bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje, įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-1230-381/2015). Taigi, nors prašymas įmonės vadovui taikyti minėtą sankciją ir nėra ribojamas laike, t. y. toks prašymas gali būti paduotas bet kurioje bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje, tačiau tinkamam šio klausimo išnagrinėjimui būtina turėti (pateikti) pakankamai įrodymų, pagrindžiančių šios sankcijos įmonės vadovui taikymo pagrindą, todėl tokį prašymą taikyti įmonės vadovui teisinę sankciją ir apriboti jo teises išnagrinėti bankroto bylos įmonei iškėlimo stadijoje paprastai nėra galimybės.

Būtent dėl įrodymų bankroto bylos iškėlimo stadijoje nepakankamumo Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje 2015 m. gegužės 26 d. nutartyje ir nurodė, jog reikalavimas uždrausti UAB „Topmiksas“ vadovui M. P. 3 metams teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu bus nagrinėjamas po to, kai įsiteisės nutartis dėl UAB „Topmiksas“ bankroto bylos iškėlimo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmos instancijos teismas nagrinėjamu atveju, spręsdamas, ar egzistuoja ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtinti nemokumo, kaip vieno iš pagrindų įmonei kelti bankroto bylą, požymiai, įvertino visus posėdžio dėl bankroto bylos iškėlimo dienai prieinamus duomenis apie įmonės finansinę padėtį, t.y. 2013 m. įmonės balansą, VĮ „Registrų centras“ bei VĮ „Regitra“ duomenis ir antstolių informacinės sistemos duomenis. Spręsti, ar įmonės vadovui kilo pareiga anksčiau kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalinga turėti pakankamai įrodymų, pagrindžiančių įmonės nemokumo būseną ankstesnei, nei bankroto bylos iškėlimo, datai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu vien tik įmonės balansas už 2013 metus nesudaro pagrindo spręsti, kad įmonė iki bankroto bylos iškėlimo atitiko nemokios įmonės būseną ir vadovui kilo pareiga kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu iš turimų duomenų nebuvo galima spręsti, kad įmonė jau seniau atitiko nemokumo kriterijus, o įmonės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai šio klausimo sprendimą atidėjo vėlesniam laikui.

Atsižvelgiant į civilinio proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų reikalavimus (CPK 7 straipsnis), atkreiptinas apelianto dėmesys, jog tokio pobūdžio prašymus tikslinga būtų reikšti bankroto procedūrų įmonei iškeltoje bankroto byloje vykdymo, t.y. bankroto bylos nagrinėjimo iš esmės, metu.

Pastebėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo šiuo klausimu formuojamoje praktikoje taip pat yra laikomasi nuomones, kad jeigu prašymas apriboti asmeniui teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu visgi yra pareiškiamas ieškinyje dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir klausimo teisingam išnagrinėjimui šioje stadijoje nepakanka duomenų, teismas motyvuota nutartimi turėtų jo sprendimą atidėti vėlesnei bankroto procedūrų vykdymo stadijai (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1230-381/2015; 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-1214-196/2015).

Nurodytų argumentų kontekste spręstina, jog nėra jokio teisėto pagrindo tenkini ieškovo atskirąjį skundą, todėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą.