- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-10-23
- Bylos Nr.
- e2S-1984-601/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-00904-2025-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Evaldas Burzdikas
- Ieškovas
- R. M.
- Atsakovas
- T. J.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M. atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2025 m. liepos 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-5297-1219/2025 pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui T. J. dėl vaikui nustatyto išlaikymo dydžio pakeitimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. M. 2025 m. birželio 25 d. kreipėsi į Telšių apylinkės teismą, prašydama priteisti iš atsakovo T. J. dukros U. J., gim. (duomenys neskelbtini) naudai išlaikymą, nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, lėšas indeksuojant kasmet Vyriausybes nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, uzufrukto teisės pagrindu lėšas tvarkyti pavedant R. M., išlaikymą priteisiant iki dukros U. J. pilnametystės. Ieškovė ieškiniu taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones (priteisti iš T. J. dukros U. J. naudai laikiną išlaikymą po 300 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį priteisiant nuo bylos iškėlimo momento iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, uzufrukto teisės pagrindu lėšų tvarkytoja paskiriant ieškovę) ir priteisti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą į valstybės biudžetą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas 2025 m. birželio 30 d. nutartimi nustatė ieškovei terminą nutartyje nurodytiems ieškinio trūkumams pašalinti, t. y. (i) pateikti rašytinius įrodymus, pagrindžiančius 300 Eur sumą, reikalingą vaiko išlaikymui per mėnesį, (ii) pateikti duomenis ir dokumentus, iš kurių būtų galima nustatyti ieškovės turtinę padėtį, šeimos sudėtį, nepilnamečio vaiko poreikius, bei duomenis ar vaikas lanko ugdymo įstaigas, (iii) pateikti nuomonę dėl taikos sutarties sudarymo galimybių ir dėl ketinimo bei galimybių ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu; (iv) pateikti nuomonę dėl bylos nagrinėjimo naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip).
Šalies argumentai
3. Ieškovė 2025 m. liepos 2 d. pateikė teismui atskirąjį skundą, prašydama panaikinti aukščiau minėtą nutartį, tačiau teismas 2025 m. liepos 7 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės atskirąjį skundą, motyvuodamas tuo, kad nutartis, kuria nustatomi procesinio dokumento trūkumai, negali būti skundžiama atskiruoju skundu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Telšių apylinkės teismas 2025 m. liepos 11 d. nutartimi ieškovės ieškinį laikė nepaduotu ir kartu su priedais nutarė grąžinti ieškovei.
5. Teismas tokį sprendimą priėmė nustatęs, kad ieškovė per teismo nustatytą terminą nutartyje nurodytų trūkumų nepašalino.
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui ieškinio priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį, nors šis atitiko Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 135 straipsnio 1 dalyje nustatytus esminius reikalavimus – jame aiškiai nurodytas tiek ieškinio dalykas (reikalavimas priteisti dukros išlaikymui skirtą piniginių lėšų sumą iš atsakovo), tiek ieškinio pagrindas (vaiko poreikiai ir išlaikymo dydžio būtinybė). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad esminiai ieškinio turinio reikalavimai yra tik du – ieškinio dalykas ir pagrindas; todėl papildomi formalūs trūkumai, kurie nekeičia ginčo esmės ir ribų, negali būti priežastis atsisakyti priimti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2010; 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-326-854/2024, 29 punktas);
1.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo bylą iš esmės dar ieškinio priėmimo stadijoje, nes įpareigojo pateikti rašytinius įrodymus dėl vaiko poreikių, šeimos sudėties, turtinės padėties ir kt., nors šioje proceso stadijoje tikrinamos tik procesinės prielaidos bylos iškėlimui, o ne įrodymų pakankamumas ar reikalavimų pagrįstumas. Ieškinyje buvo prašoma padidinti vaikui priteistą išlaikymą iki 300 Eur per mėnesį, t. y. bendra abiejų tėvų skiriama suma siektų 600–700 Eur, kuri atitinka kasacinio teismo praktikoje nustatytą orientacinį kriterijų – minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymą būtiniems vaiko poreikiams patenkinti;
1.3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinių teisės normų taikymo ribas, nes įpareigojo pateikti įrodymus, kurie reikšmingi bylos nagrinėjimui iš esmės, o ne ieškinio priėmimo klausimui, taip pat nurodė formalius, bet neesminius trūkumus (pvz., dėl taikaus ginčo sprendimo pozicijos), kurie negali būti teisėtas pagrindas atsisakyti priimti ieškinį. Juolab, kad ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog atsisakyti priimti ieškinį galima tik esant akivaizdžiam pagrindui, patvirtinančiam netinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo; 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-943/2023, 50 punktas);
1.4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylos pobūdį ir nepaisė šeimos bylose taikomų specialiųjų procesinių principų, pagal kuriuos teismo vaidmuo aktyvus, o teismas gali ir turi padėti surinkti įrodymus savo iniciatyva. Šių principų nepaisymas lėmė, kad buvo nepagrįstai užvilkintas procesas, tokiu būdu kliudant operatyviai apginti vaiko interesus;
1.5. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo ieškovės teisę į teisminę gynybą, nes be pagrindo laikė ieškinį nepaduotu, nors trūkumai, net jei ir būtų buvę, nebuvo esminiai ir galėjo būti ištaisyti parengiamojo posėdžio metu.
7. Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, vertindamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis). Kadangi nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribų, apeliacijos objektą sudaro klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškinys, nepašalinus teismo nustatytų trūkumų, laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
9. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės konstatavo, kad nėra pagrindo priimti ieškinį, nes ieškovė nepašalino ankstesne nutartimi nustatytų ieškinio trūkumų – nepateikė rašytinių įrodymų, pagrindžiančių 300 Eur sumą, reikalingą vaiko išlaikymui per mėnesį; nepateikė duomenų apie turtinę padėtį, šeimos sudėtį, nepilnamečio vaiko poreikius ir jo lankomą ugdymo įstaigą; taip pat nepateikė nuomonės dėl taikos sutarties sudarymo galimybės, dėl ginčo sprendimo mediacijos būdu bei dėl bylos nagrinėjimo naudojant informacines technologijas. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį, nors jis atitiko CPK 135 straipsnyje nustatytus esminius reikalavimus, ir faktiškai ėmė nagrinėti bylą iš esmės ieškinio priėmimo stadijoje, reikalaudamas įrodymų, kurie turi būti vertinami tik nagrinėjant bylą. Tokiu būdu teismas pažeidė procesines normas, nepaisė šeimos bylose taikomo aktyvaus teismo vaidmens principo ir neteisėtai apribojo ieškovės teisę į teisminę gynybą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus laiko pagrįstais.
10. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, kad teisė kreiptis į teismą yra viena esminių asmens teisių garantijų. Šios teisės įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK 5 straipsnyje ir kituose įstatymuose, tačiau tokia tvarka turi būti aiškinama taip, kad nepaneigtų teisingumo, teisminės gynybos prieinamumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo patikrinti, ar asmuo turi procesinę teisę kreiptis į teismą (CPK 137 straipsnis), tačiau šio tikrinimo metu teismas negali iš esmės vertinti ieškinio pagrįstumo ar reikalauti įrodymų, kurie yra svarbūs tik nagrinėjant bylą iš esmės.
11. Pagal CPK 115 straipsnio 2 ir 3 dalis, nustatęs procesinio dokumento formos ar turinio trūkumus, teismas turi teisę įpareigoti juos pašalinti per nustatytą terminą, tačiau trūkumų šalinimo institutas negali būti taikomas formaliai. Procesas turi būti koncentruotas ir ekonomiškas (CPK 2, 7 straipsniai), todėl teismas negali vilkinti bylos ar riboti asmens teisės į teisminę gynybą dėl neesminių formalių trūkumų, kurie nekliudo iš esmės nagrinėti ginčo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. praktikos apžvalgoje Nr. AC36-1 pabrėžta, kad trūkumai, kurie nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso eigai, nėra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą.
12. Pagal CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktą procesiniame dokumente turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes. Tačiau vien įrodymų nepateikimas ar jų (ne)pakankamumas negali būti pagrindas atsisakyti priimti ieškinį. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ieškinio priėmimo stadijoje sprendžiami tik procesinio pobūdžio klausimai, t. y. ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina tinkamai (pvz., 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2011). Įrodymų pakankamumas vertinamas tik nagrinėjant bylą iš esmės, o ne sprendžiant dėl ieškinio priėmimo. Todėl teismas, nustatęs, kad prie ieškinio nepridėti visi įrodymai, patvirtinantys reikalavimo pagrįstumą, negali reikalauti, kad ieškovas juos pateiktų ieškinio priėmimo stadijoje. Tokie reikalavimai pažeidžia proceso proporcingumo principą ir be pagrindo apsunkina asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą. Kaip pažymėta Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1755/2013, įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas tik nagrinėjant bylą iš esmės, o ne priimant ieškinį. Teismas, nustatęs, kad prie ieškinio nepridėti visi įrodymai, patvirtinantys jo pagrįstumą, negali iš ieškovo reikalauti tų įrodymų, kurie, teismo nuomone, būtų pakankami jam patenkinti, nes ieškinio priėmimo stadijoje reikalavimo pagrįstumas nesvarstomas, o nepagrįstas ieškinys gali būti atmestas išnagrinėjus bylą iš esmės. Priešingu atveju ne tik pasunkėtų civilinis procesas ir užsitęstų civilinės bylos iškėlimas, bet ir būtų neproporcingai apribota asmens teisė kreiptis į teismą, nes proceso šalis būtų verčiama teismui pateikti tokius įrodymus, kurių galbūt iš viso nėra. Taigi, teismas byloje esančius įrodymus vertina priimdamas procesinį sprendimą ir pagal tai vienas aplinkybes laiko įrodytomis, o kitas – ne, ir atitinkamai tenkina arba atmeta teismui pareikštus reikalavimus (CPK 185 straipsnis).
13. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad ieškovė, prašydama padidinti išlaikymą vaikui, turi pareigą pagrįsti, jog toks poreikis yra realus, tačiau vien įrodymų dėl išlaidų nepateikimas nėra esminė kliūtis priimti ieškinį. Pirmosios instancijos teismas pernelyg formaliai taikė trūkumų šalinimo institutą, nes nepateiktų įrodymų (pažymų, duomenų apie šeimą, ugdymo įstaigą) nebuvimas nesudarė objektyvios kliūties nagrinėti bylą. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad minimaliems vaiko poreikiams patenkinti reikia ne mažiau nei vienos minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020, 22 punktas). Todėl reikalavimas detaliai pagrįsti ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui laikytinas pertekliniu ir nesuderinamu su vaiko interesų apsaugos principu. Taip pat nėra pagrindo laikyti ieškinio trūkumu nuomonės dėl mediacijos ar bylos nagrinėjimo nuotoliniu būdu nepateikimo – šios aplinkybės neturi teisinės reikšmės ieškinio priėmimo klausimui.
14. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė procesines normas, reglamentuojančias ieškinio trūkumų šalinimo institutą, ir dėl to nepagrįstai ieškovės ieškinį laikė nepaduotu. Dėl to ieškovės atskirasis skundas tenkinamas, o Telšių apylinkės teismo 2025 m. liepos 11 d. nutartis panaikinama, bylą perduodant pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti ieškinio priėmimo klausimą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nes šio klausimo sprendimas priklauso pirmosios instancijos teismo kompetencijai.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Telšių apylinkės teismo 2025 m. liepos 11 d. nutartį panaikinti ir ieškovės R. M. ieškinio priėmimo klausimą grąžinti spręsti pirmosios instancijos teismu iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.