Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės, Dalios Kursevičienės ir Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Danutės Rudienės apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2022-08-16 nuosprendžio, kuriuo L. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį (dėl T. B. automobilio vagystės), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį (dėl L. R. piniginės vagystės).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. L. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad pagrobė automobilį: 2020 m. lapkričio 7 d., laikotarpiu nuo 11 val. iki 17 val., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), L. Ž., veikdamas kartu su L. T., gimusiu (duomenys neskelbtini) metais, neatsakančiu pagal baudžiamuosius įstatymus dėl savo amžiaus, pasinaudodami momentu, kai T. B. dėl girtumo užmigo savo namuose, palikęs automobilio raktus matomoje vietoje, pagrobė T. B. priklausantį automobilį „O. A.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 1 000 Eur, kartu su automobilyje buvusiais apie 50 vnt. įvairių žvejybinių reikmenų, kurių bendra vertė – 300 Eur, padarydamas nukentėjusiajam T. B. 1 300 Eur turtinę žalą.

1.1. L. Ž. nuteistas už tai, kad mušdamas ir kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo: 2020 m. spalio mėnesį, naktį iš 6 į 7 dieną, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), V. D. namuose L. Ž., veikdamas kartu su L. T., gimusiu (duomenys neskelbtini) metais, dėl amžiaus neatsakančiu pagal baudžiamuosius įstatymus, tyčia ne mažiau kaip 10 kartų spyrė bei smogė kumščiais lovoje gulinčiam R. G. į įvairias kūno vietas, tuo pat metu nukentėjusįjį mušant ir L. T.. Tokiu būdu mušdamas ir kitaip smurtaudamas L. Ž. sukėlė nukentėjusiajam R. G. fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymo mastą atitinkančius sužalojimus – daugybinius galvos–veido sumušimus, abiejų akių vokų kraujosruvas, kairės akiduobės kraujosruvą, viršutinės lūpos muštinę žaizdą.

1.2. Be to, už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą: 2020 m. spalio 28 d., apie 14.10 val., (duomenys neskelbtini), L. Ž. įkalbėjo L. T., gimusį (duomenys neskelbtini) metais, dėl savo amžiaus neatsakantį pagal baudžiamuosius įstatymus, pagrobti ir perduoti jam svetimą turtą, ir pasitraukęs nuo L. T. atokiau, laukė, kol šis perduos jam pagrobtą turtą. Po to, kai L. T. apie 14.20 val. prie parduotuvės „Aibė“ (duomenys neskelbtini), atvirai pagrobė iš L. R. rankų 10 Eur vertės piniginę su joje buvusiais 118,31 Eur grynųjų pinigų, materialine prasme nevertinamomis L. R. asmens tapatybės kortele, „Swedbank“ mokėjimo kortele, „Norfa“ ir „Camelia“ vaistinės nuolaidų kortelėmis ir atbėgęs prie L. Ž. šią piniginę L. Ž. perdavė, L. Ž. piniginę iškraustė, pasiėmė joje buvusius popierinius pinigus ir pabėgo. Tokiu būdu L. Ž. per tarpininką atvirai pagrobė svetimą turtą, padarydamas nukentėjusiajai L. R. 128,31 Eur turtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Danutės Rudienės apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Dėl kaltės

6. Prokurorės apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu išteisinti L. Ž. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl T. B. automobilio vagystės). Apeliacinis skundas motyvuojamas pirmosios instancijos teismo netinkamu įrodymų vertinimu, nurodoma, kad apylinkės teismas pernelyg didelę reikšmę teikė nuteistojo ir jo aplinkos asmenų parodymams, dėl to nuosprendžio išvados neatitinka bylos aplinkybių.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, neturi objektyvaus pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis.

8. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl L. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), tai taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

9. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ar veikos kvalifikavimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą.

10. Prokurorės skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija mano, kad skundžiamo nuosprendžio turinys iš esmės atitinka jam baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus, nuosprendyje ne tik išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, bet taip pat nurodyti išsamūs argumentai, kuriais baudžiamosios bylos duomenimis grindžiamos teismo išvados dėl L. Ž. pareikšto kaltinimo nepagrįstumo. Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą.

11. Kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, prokurorė nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, jog neblaivus T. B. leido nepilnamečiams važinėtis jo automobiliu, nurodo, kad tokios išvados grindžiamos išskirtinai įtariamųjų parodymais. Nei pats nukentėjusysis, nei kiti liudytojai tokių duomenų nenurodė. Teigia, kad visi byloje surinkti duomenys patvirtina, kad L. Ž. nesiruošė grąžinti automobilio nukentėjusiajam. Dieną automobiliu buvo važinėjama atokesnėse nuo Salantų apylinkėse, po to buvo laukiama, kol sutems, kad važiuojančių pas V. D. niekas nepastebėtų, Važiavimo pas D. tikslas, sprendžiant išparodymų, buvo gauti pinigų kurui pirkti ir toliau automobiliu važinėtis. Nuvažiavęs pas D., L. Ž. jai melavo, kad automobilį yra nusipirkęs. Kolegija atmeta tokius prokurorės argumentus kaip nepagrįstus, kadangi išanalizavus byloje surinktus duomenis, nėra priežasties nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje nėra neginčijamai įrodyta, kad paimdamas T. B. automobilį, L. Ž. buvo įsitikinęs, jog grobia T. B. automobilį, neturėdamas jo sutikimo užvaldyti šį turtą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pats nukentėjusysis T. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio naktį jis vartojo alkoholinius gėrimus ir buvo stipriai apsvaigęs, dėl to tiksliai negali atsiminti visų to vakaro aplinkybių. Jis nepaneigė, kad tą vakarą pas jį buvo atvažiavę L. Ž. su L. T., kad su jais kalbėjosi, tačiau neigė, kad jiems paskolino automobilį. Kaip matyti iš parodymų, jam priklausantį automobilį jis yra linkęs skolinti kitiems asmenims: „Jei jis kam nors skolina savo automobilį, tai visada važiuoja kartu“. Be visa to, pats T. B. kėlė versiją, jog gal kam paskolino savo automobilį, tačiau nepamena, kam. Visa tai leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusysis dėl neblaivumo galėjo ir neatsiminti viso pokalbio su L. T. turinio. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodo, kad nėra pagrindo neginčijamai atmesti galimybę, kad pats nukentėjusysis davė leidimą pasinaudoti jo automobiliu.

12. Iš bylos medžiagos matyti, kad teisiamojo posėdžio metu duodamas parodymus L. Ž. aiškino, kad jo draugas L. T. atėjo pas jį į namus su T. B. automobilio rakteliais ir pasakė, jog T. B. leido savo automobiliu pasivažinėti iki 3 val. nakties. Pažymėtina, kad iš esmės analogišką aplinkybę nurodė ir kaip liudytojas teisme apklaustas L. T., kuris teisiamojo posėdžio metu parodė, jog T. B. leido jam pasivažinėti savo automobiliu iki vakaro, todėl jis su T. B. automobilio raktais nuėjo pas L. Ž. ir šiam pasakė, jog T. B. paskolino jam savo automobilį iki vakaro, todėl jie abu grįžo ir pasiėmė automobilį. Nors apeliaciniame skunde prokurorė nesutinka, kad skundžiamo nuosprendžio dalimi L. Ž. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje (dėl T. B. automobilio vagystės), remiantis vien įtariamųjų parodymais, tačiau teisėjų kolegija nurodo, kad apylinkės teismas rėmėsi ne tik įtariamųjų parodymais, tačiau vertino visumą byloje surinktų duomenų. Kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, jog teisiamojo posėdžio metu L. Ž. duotus parodymus sugretinus su liudytojų L. T., D. T. parodymais, nukentėjusiojo T. B. parodymais bei jo pareiškime policijai nurodytomis aplinkybėmis, lieka nepaneigta abejonė, jog, būdamas neblaivus, pats nukentėjusysis T. B. galėjo leisti L. T. pasinaudoti jo automobiliu, o L. T., su automobilio rakteliais atėjęs į kaltinamojo namus, tokią informaciją galėjo nurodyti L. Ž., tokiu būdu sudarydamas jam pagrindą manyti apie jų tariamą teisę laikinai pasinaudoti T. B. automobiliu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiais apylinkės teismo argumentais.

13. Kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu L. Ž. išties būtų pagrobęs automobilį ir žinojęs, kad nukentėjusysis nedavė sutikimo juo naudotis, jis kartu su L. T. būtų ėmęsis veiksmų automobilį paslėpti, su juo atvirai nebūtų ar būtų atlikę kitus veiksmus, kurie sunkintų transporto priemonės suradimą ir taip padidintų kaltinamojo galimybę disponuoti transporto priemone kaip savo. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, jog automobiliu L. Ž. kartu su L. T. nuvyko į parką, vėliau vyko pas V. D., siūlė ją nuvežti į parduotuvę.

14. Skunde taip pat akcentuojama aplinkybė, kad pagrobtame automobilyje rastas meškeres L. Ž. vėliau kartu L. T. pardavinėjo, tai patvirtina, jog pagrobtu automobiliu ir jame buvusiais daiktais buvo disponuojama kaip savais. Apygardos teismas visų pirma nurodo, kad aplinkybė, jog L. Ž. su L. T. pardavinėjo meškeres, niekaip nepatvirtina fakto, jog automobilis buvo pagrobtas, o ne naudojamasi su paties nukentėjusiojo sutikimu. Antra, kaip nurodė apylinkės teismas, byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog L. Ž. pasisavino nukentėjusiojo automobilyje buvusią žvejybinę įrangą. Liudytojas L. T. nurodė, kad vieną meškerę ir porą blizgių iš automobilio jis pasiėmė sau, o L. Ž. nieko neėmė. Teisme apklaustas kaip liudytojas L. L. teigė, kad iš L. Ž. pirko žvejybai skirtų daiktų, nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad minėtus daiktus jis pirko iš L. T., todėl vien šio liudytojo prieštaringi parodymai nėra pakankami kaltinamojo kaltei pagrįsti.

15. Teisėjų kolegija nusprendžia, jog nagrinėjant šią bylą dėl pateiktų kaltinimų L. Ž. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl T. B. automobilio vagystės) byloje nebuvo nustatyta patikimų ir neprieštaringų įrodymų, kad L. Ž. veiksmuose yra minėtos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nuosprendis turi būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltininko kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, nepavykus pašalinti abejonių, jos turi būti vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, todėl apylinkės teismas pagrįstai byloje kilusias abejones vertino baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl bausmės

16. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su paskirtomis bausmėmis L. Ž. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje (dėl L. R. piniginės vagystės), už kurių padarymą jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Prokurorė nurodo, kad apylinkės teismas, skirdamas L. Ž. bausmes, netinkamai įvertino jį charakterizuojančius duomenis, neatsižvelgė į jo nusikalstamą elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi prokurorės skunde dėstomus argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes, nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą, todėl bausmė jam skirta teisėtai ir pagrįstai. Paskirta bausmė nėra akivaizdžiai per švelni ar neproporcinga nuteistojo padarytų nusikaltimų pobūdžiui bei pavojingumui, todėl pagrindo tenkinti prokurorės prašymą dėl bausmės griežtinimo nėra pagrindo.

18. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistajam L. Ž. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (dėl L. R. piniginės vagystės) skirtinų bausmių, atsižvelgė ir įvertino visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek nuteistojo asmenybę, tiek ir jo padarytų nusikalstamų veikų bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, veikų motyvus ir tikslus.

19. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta pareiga teismui, skiriančiam bausmę, be kita ko, įvertinti ir kaltininko asmenybę. Baudžiamajame įstatyme įtvirtintos nuostatos (BK 55–56 straipsniai ir kt.) suponuoja pagrindą manyti, jog ankstesnė baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens priešingo teisei elgesio patirtis vertinama kaip asmenį charakterizuojanti medžiaga, ir, be kitų aplinkybių, į kurias atsižvelgia nuosprendį priimantis teismas, lemia bausmės rūšies bei dydžio parinkimą. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytais skundo motyvais, jog apylinkės teismas skirdamas bausmę netinkamai įvertino L. Ž. asmenybę, priešingai, kolegijos vertinimu, nuteistąjį charakterizuojanti medžiaga išanalizuota išsamiai, nepraleidžiant jokių bausmės skyrimui reikšmingų faktų.

20. L. Ž. padarė du tyčinius nusikaltimus, vienas iš jų priskiriamas nesunkių, kitas – apysunkių nusikaltimų kategorijai, abi nusikalstamos veikos baigtos. Nors teisiamojo posėdžio metu L. Ž. pripažino padaręs šias nusikalstamas veikas, tačiau savo elgesiui nebuvo pakankamai kritiškas, neišreiškė nuoširdaus gailėjimosi dėl nusikaltimų padarymo, nukentėjusiųjų neatsiprašė, viso proceso metu demonstravo abejingumą ir atsainų požiūrį tiek į vykstantį procesą, tiek į savo veiksmų vertinimą. Nors kaltinamasis yra jauno amžiaus, nusikalstamas veikas padarė būdamas nepilnametis, tačiau yra baigęs tik 7 klases, šiuo metu niekur nesimoko, nedirba, jam nustatytas lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas. Baustas administracine tvarka, sprendimo priėmimo metu turėjo galiojančių nuobaudų.

21. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas netinkamai vertino nuteistojo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Neatsižvelgė į tai, kad jam 2022 m. balandžio mėnesį pradėti trys nauji ikiteisminiai tyrimai. Apygardos teismas, atsakydamas į nurodytus argumentus, nurodo, jog priešingai nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė šiuo klausimu ir atsižvelgęs būtent į šiuos jį charakterizuojančius duomenis skyrė su laisvės atėmimu susijusią bausmę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skunde minimi L. Ž. pradėti ikiteisminiai tyrimai negali būti vertinami kaip jo padėtį bloginančios aplinkybės, kadangi asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, BPK 11 straipsnis), todėl šis skundo argumentas atmestinas.

22. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, tinkamai įvertinęs aptartas aplinkybes, L. Ž. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, jį charakterizuojančius duomenis, padarytų veikų pobūdį ir jų padarymo aplinkybes, priėmė teisingą sprendimą, jog bausmės tikslai už BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje (dėl L. R. piniginės vagystės) numatytų nusikalstamų veikų padarymą bus pasiekti L. Ž. paskyrus bausmės rūšį, susijusią su trumpalaikiu jo laisvės atėmimu – arešto bausmę (BK 49 straipsnis, 90 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nustatant arešto bausmės terminą pagrįstai atsižvelgė į tai, jog veikos padarytos L. Ž. dar esant nepilnamečiam, į jo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, padarytų veikų pobūdį, ankstesnį jo atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos padarymo. Todėl pagrįstai apylinkės teismas L. Ž. skyrė arešto bausmės terminą didesnį nei nepilnamečiams skiriamos šios bausmės rūšies. Keisti bausmės skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

23. Pažymėtina, kad BK 41 straipsnis numato bausmės paskirtį, kuri yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad ateityje laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Apygardos teismas, atsižvelgdamas į sėkmingą bausmės paskirties įgyvendinimą, neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismu, kuris, vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 dalimi, L. Ž. atidėjo bausmės vykdymą, paskiriant BK 82 straipsnyje numatytas auklėjamojo poveikio priemones.

24. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nemato objektyvaus pagrindo tenkinti prokurorės apeliacinio skundo ir vadovaujantis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pripažinti kaltu ir nuteisti L. Ž. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl T. B. automobilio vagystės). Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, kad L. Ž. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl T. B. automobilio vagystės) išteisintas pagrįstai, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), o už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 178 straipsnio 2 dalyje, (dėl L. R. piniginės vagystės) paskirtos bausmės yra teisėtos ir pagrįstos, keisti ar naikinti jas skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas nuosprendis paliktinas nepakeistas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Danutės Rudienės apeliacinį skundą atmesti.