Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą patenkinti, palaikė skunde išdėstytus argumentus.

Vadovaujantis teisės aktais, Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Sanitarinių mazgų atitvėrimo nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių nenumato ir teisės aktai. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi etikos, vidaus tvarkos taisyklių, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Lukiškių TI-K remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti.

Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Dieninis ir naktinis elektros apšvietimas kamerose įrengiamas pagal dirbtinio apšvietimo normas.

Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Atsakovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas i š dalies.

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė, pasak pareiškėjo, laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2016 m. balandžio 12 d.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2016 m. balandžio 7 d. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais duomenimis, todėl vadovausis jais spręsdamas šioje byloje pareiškėjo keliamą ginčą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A-756-122/2010, A-438-121/2009, A-502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A-143-1966/2008, A-502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str. nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą P. prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą K. prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą D. prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją).

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 m² – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo keliamo ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K jis buvo laikomas kamerose Nr. 220 (plotas 6,90 m²), Nr. 375 (plotas 7,37 m²), Nr. 378 (plotas 6,54 m²), Nr. 123 (plotas 7,42 m²), Nr. 205 (plotas 6,90 m²), Nr. 221 (plotas 6,90 m²), Nr. 218 (plotas 6,83 m²), vienas arba dviese su kitu asmeniu.

Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui 2016 m. sausio 18 d., 2016 m. vasario 2 d. (iš viso 2 paras) Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta teisė į kalinimą patalpose, pažeidžiant minimalią 3,6 m² gyvenamojo ploto normą kamerose, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 2 paras, atskaičiavus baldų ir kito inventoriaus užimamą plotą, pareiškėjui tekdavo itin mažas gyvenamasis plotas, daro išvadą, kad yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo ginčui aktuali Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Teismo vertinimu tai, kad naujai patvirtinta higienos norma nenustato sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose reikalavimų, nereiškia, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų situacija, palyginti su iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusiu reglamentavimu, gali būti bloginama.

Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara (b. l. 71) ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimų laikymasis.

Konstatavus, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose 173 paras neatitiko teisės aktų reikalavimų, teismas atskirai nebepasisakys dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu.

Pareiškėjas teigia, kad kamerose buvo drėgna, šalta, netinkamas apšvietimas.

Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 nustatyta, kad: gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis: šiltuoju metų laiku – 18–28 °C, 35–65 %, 0,15–0,25 m/s; šaltuoju metų laiku – 18–22°C, 35–60%, 0,05–0,15 m/s (26 punktas); gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas); gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 punktas); gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %; mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 punktas); gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 punktas). Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 nustatyta, kad: gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 punktas); turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas); gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas); ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas);, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas).

Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento patikrinimo aktai (b. l. 21–70), jų analizė patvirtina kad patikrinus Lukiškių TI-K kameras, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas ir pareiškėjas, nustatyta, kad: oro temperatūra kameroje Nr. 220 buvo 18,7–25,3?C, (b. l. 25–26, 35, 38–39), kameroje Nr. 378 buvo 18,3–21,6?C, (b. l. 44–45, 46–48, 67–69), kameroje Nr. 123 buvo 18,1?C (b. l. 56–57), kameroje Nr. 218 buvo 18,9–19,2?C (b. l. 65–66, 67–69); santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 220 buvo 37,5–64,4% (b. l. 25–26, 35, 38–39), kameroje Nr. 378 buvo 46,3 % (b. l. 46–48, 67–69), kameroje Nr. 123 buvo 43,3–57% (b. l. 56–57, 59–62), kameroje Nr. 218 buvo 49–61,9 % (b. l. 63–64, 67–69), kamerose Nr. 375, 123, 218 pelėsio požymių vizualiai nenustatyta (b. l. 40, 56–57, 59–60, 65–66), dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 378 buvo 220 (b. l. 46–48, 67–69), kameroje Nr. 218 buvo 240–358,1 lx (b. l. 63–64, 65–66, 67–69), kameras Nr. 378, 218 galima išvėdinti per atidaromą langą (b. l. 46–48, 63–64).

Vis dėlto Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais buvo nustatyti tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lietuvos higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 pažeidimai: kameroje Nr. 378 išmatuota bendra dirbtinė apšvieta (130,2 lx) neatitiko reikalavimų (b. l. 44–45), kameroje Nr. 378 ant sienų vizualiai nustatyti pelėsių požymiai (b. l. 46–48) (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento 2016 m. birželio 30 d. patikrinimo aktas Nr. PA.10-563(16.17.710.12) patvirtina, kad šie nustatyti pažeidimai buvo pašalinti (b. l. 50–53)); kameroje Nr. 378 buvo vizualiai nustatyti pelėsių požymiai, dirbtinė apšvieta neatitiko reikalavimų (b. l. 67–69). Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo apšvietimo, pelėsių kamerose laikytini pagrįstais.

Pareiškėjo teigimu išduodamai čiužiniai, pagalvės antklodės buvo susidėvėję, drėgni, juose veisėsi pelėsis.

Šiuos pareiškėjo teiginius teismas laiko nepagrįstais, kadangi juos paneigia Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 21 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-437 (b. l. 46–48), kuriame konstatuota, kad įstaigoje naudojami skalbiniai skalbiami UAB „Vilniaus skalbykla“; švarūs skalbiniai iki jiems patenkant į gyvenamąsias patalpas yra laikomi korpuse skirtose švariose uždarose spintose; minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) po panaudojimo yra dezinfekuojami dezinfekavimo kamerose, įstaigoje yra pildomas dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas; kiekviename Lukiškių TI-K korpuse yra įrengtos patalpos švaraus minkštojo inventoriaus laikymui, minkštasis inventorius laikomas tam skirtose lentynose; minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) buvo tvarkingas, iš audinių, tinkamų dezinfekuoti dezinfekavimo kamerose (b. l. 46–48, 67–69); Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento 2016 m. gegužės 3 d. patikrinimo aktas Nr. PA.10-142(16.17.710.12) (b. l. 56–57), patvirtinantis, kad I ir II korpuse naudojimui paruoštas minkštasis inventorius buvo vizualiai švarus, nesuplyšęs ir tinkamas dezinfekuoti dezinfekavimo kamerose; Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento 2016 m. gegužės 3 d. patikrinimo aktas Nr. PA.10-142(16.17.710.12) (b. l. 59–62), patvirtinantis, kad I ir II korpusų naudojimui paruoštas minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) buvo iš audinių, tinkamų skalbti arba dezinfekuoti dezinfekavimo kamerose; naudojimui paruošti rankšluosčiai ir lovos skalbiniai buvo vizualiai švarūs.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Pareiškėjo skundo teiginius dėl tarakonų, skruzdėlių kamerose paneigia Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 21 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-437 (b. l. 46–48), kuriame konstatuota, kad Lukiškių TI-K yra pildomas atliktų profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų žurnalas, kuriame matyti, kad Lukiškių TI-K yra atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius jų buvimo pėdsakus, atliekamas jų naikinimas (b. l. 46–48, 67–69); Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento 2016 m. gegužės 16 d. patikrinimo aktas Nr. PA.10-263(16.17.710.12) (b. l. 63–64), patvirtinantis, kad kameroje Nr. 218, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nariuotakojų ir graužikų buvimo nenustatyta.

Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą, nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo teiginius dėl gyvenimo be graužikų, parazitų neužtikrinimo, atmeta kaip nepagrįstus.

Teismas negali sutikti su pareiškėjo teiginiais dėl nepakankamos pasivaikščiojimų trukmės jam, kaip asmeniui, priklausančiam nuo nikotino.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 85 str.1 d. 4 p. nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos. Pagal BVK 86 str. 1 d. 3 p., drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore. Priešingai nei teigia pareiškėjas, nacionaliniai teisės aktai nenustato 8 valandų per dieną pasivaikščiojimo trukmės, taip pat išimčių dėl pasivaikščiojimų trukmės ilginimo rūkantiems asmenims, todėl pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Byloje nėra duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, sąlygotus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu. Pareiškėjas nenurodo, o byloje nėra duomenų, kad laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas teigia Lukiškių TI-K patyręs neturtinę žalą, jis būtų skundęsis laikymo sąlygomis. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat akcentuotina, kad EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose neužtikrinta jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą (2 paras), galimybė naudotis sanitariniu mazgu atskiroje patalpoje (173 paras), nustatyti tam tikri higienos normų reikalavimų pažeidimai, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinėse bylose: Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-116/2011, Nr. A756-122/2010).

Apibendrindamas išvardintų nuostatų visumą teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairiais pirmiau nurodytas aplinkybes. Todėl vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžtina, jog atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, viso 173 paras (iš jų 2 paras neužtikrinant teisęs į minimalų gyvenamą plotą), į kitus pareiškėjui nepagrįstai sukeltus nepatogumus nurodytus šiame sprendime, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. – minimali mėnesinė alga 350 Eur), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016 pareiškėjui priteisė 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 266 paras ir 20 dienų ne visą parą, administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų, administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2016 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas, už patirtą neturtinę žalą, kai pareiškėjas buvo laikomas areštinėje 5 dienas neužtikrinant jam privatumo naudojantis tualetu, administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016 pareiškėjui priteisė 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas 14 dienų areštinėje buvo laikomas sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis tualetu), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1000 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui priteisia 1000 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė 3,42 Eur bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo. Lukiškių TI-K turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį, kurią sudaro viso - 57 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 euro (0,22 lito). Tokiu būdu, Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimų, materialinė išraiška yra 57x0,06, t. y. 3,42 Eur.

Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartį (b. l. 4), kaip tai yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 str. 1 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo M. D. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti M. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.