- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-23
- Bylos Nr.
- e2A-795-614/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-41934-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Eglė Surgailienė, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- M. R., A. A., notarei J
- Ieškovas
- UAB „Almart“
- Kategorijos
- 2.1.2.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Almart“ ieškinį atsakovams A. A., M. R. ir notarei J. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Almart“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti 2014-09-02 vekselį, A. A. išduotą M. R. pagal laidavimo sandorį tarp UAB „Almart“ ir M. R., iš dalies UAB „Almart“ atžvilgiu negaliojančiu nuo sudarymo momento CK 1.91 str. 1 d. pagrindu, kaip sudarytą dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi; panaikinti Vilniaus miesto 22 notarų biuro notarės J. S. padarytą vykdomąjį įrašą toje dalyje, kiek jis susijęs su išieškojimu iš ieškovo UAB „Almart“. Nurodė, kad ieškovo UAB „Almart“ direktorius atsakovas A. A., veikdamas prieš bendrovės interesus, piktavališkai susitaręs su atsakovu M. R., sudarė ieškovui akivaizdžiai nenaudingą sandorį. A. A. 2014-09-02 išdavė M. R. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, įsipareigodamas asmeniškai sumokėti M. R. 43 000 Lt, tačiau kartu vekselyje kaip laiduotoją nurodė UAB „Almart“, nors tam nebuvo UAB „Almart“ valdybos narių sutikimo. Kadangi vekselio apmokėjimui buvo numatytas labai trumpas terminas (3 dienos), buvo pradėtas išieškojimas iš ieškovo UAB „Almart“, kaip solidaraus kartu su A. A. skolininko. Nuo 2014-12-08 bendrovėje buvo įvesta kiekybinio atstovavimo taisyklė ir numatyta, jog sandorius ieškovo vardu bendrovės vadovas gali sudaryti tik kartu su vienu iš bendrovės valdybos narių. Kadangi vekselio apmokėjimo terminas buvo labai trumpas, akivaizdu, jog A. A., kurio atlyginimas buvo ir yra 1 050 Lt per mėnesį, ir kuris, tikėtina, neturėjo kitų pajamų, nebuvo pajėgus per 3 dienas sumokėti 43 000 Lt sumos. Notarė vykdomąjį įrašą išdavė skubiai ir M. R. net nemėgino tartis su UAB „Almart“ akcininkais dėl skolos grąžinimo. Tikroji pagrindinė vekselio sudarymo prigimtis ieškovui nežinoma, tačiau yra aišku, kad be ieškovo valdybos narių bei akcininkų žinios bendrovei per trumpą laiką buvo sukurta reikšminga prievolė. Pagal ieškovo įstatus jo tikslas yra gauti pelną ir neatlygintinas laidavimas be jokios naudos bendrovei prieštarauja ieškovo įstatams, verslo praktikai ir ieškovo veiklos logikai. M. R. turėjo suprasti, kad toks laidavimas yra akivaizdžiai nenaudingas ieškovui bei tai turėjo suvokti ir UAB „Almart“ vadovas A. A.. Ginčijamo sandorio šalys suprato, jog neatlygintinas laidavimas naudingas M. R., nes labai padidina pagrindinės prievolės įvykdymo tikimybę ir naudingas A. A., kuris be UAB „Almart“ laidavimo nebūtų gavęs paskolos pagal vekselį.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus miesto 22 notarų biuro notarė J. S. nurodė, jog ginčijamas vekselis atitiko visus formalius jam keliamus įstatymų reikalavimus ir nebuvo laiku apmokėtas, todėl buvo visos sąlygos išduoti vykdomąjį įrašą. Kokios priežastys lėmė vekselio pasirašymą ir kokiomis aplinkybėmis jis buvo pasirašytas, notarei nėra žinoma.
Šalies argumentai
Atsakovas M. R. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad sandoriui nuginčyti dėl piktavališko šalių susitarimo turėjo būti nustatyti tyčiniai abiejų šalių atstovų veiksmai, o tarp A. A. ir M. R. susiklostė įprasti komerciniai pirkimo – pardavimo ir juos užtikrinantys vekselio su laidavimu santykiai. Ieškovas nutylėjo, jog UAB „Almart“ bei M. R. veikla susijusi su prekyba naudotais automobiliais. 2014 m. liepos – rugpjūčio mėn. tarp UAB „Almart“ bei M. R. vyko derybos dėl 60 vnt. Ford Fiesta ir kitų automobilių pirkimo iš Ispanijos. Suderinus pirkimo sąlygas ir pristatymo į Lietuvą terminus atsakovas sumokėjo UAB „Almart“ 43 200 Lt avansą bei buvo sutarta, jog ieškovas automobilius pristatys iki 2014-09-05. Todėl ginčijamame vekselyje ir buvo nurodyta tokia jo apmokėjimo data (2014-09-05), t.y. terminas, iki kada avanso suma turi būti grąžinta M. R., jei automobiliai nebūtų laiku pristatyti į Lietuvą. Kadangi ieškovas UAB „Almart“ nepristatė automobilių, atsakovas turėjo pakankamą pagrindą kreiptis dėl vykdomojo įrašo išdavimo tam, kad susigrąžinti sumokėtą už automobilius avansą. M. R. bendraujant su A. A. nekilo jokių įtarimų, kad jis veikia asmeniniais, o ne UAB „Almart“ interesais.
Atsakovas A. A. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškinį patenkino ir pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento laidavimo sandorį, sudarytą 2014-09-02 vekselio, A. A. išduoto M. R., pagrindu; panaikino 2014-09-15 vykdomąjį įrašą, išduotą Vilniaus miesto 22 notarų biuro notarės J. S., dalyje dėl išieškojimo iš UAB „Almart“; grąžino UAB „Almart“ 834,84 Eur sumą. Teismas nustatė, jog atsakovas M. R. pateikė vienintelį įrodymą –A. A. 2014-08-28 adresuotą M. R. elektroninį laišką (išsiųstą iš asmeninės A. A. elektroninio pašto dėžutės), kaip teigė M. R., buvusioms deryboms dėl automobilių atgabenimo į Lietuvą patvirtinti. Teismo nuomone, šis elektroninis laiškas neįrodo rimtų UAB „Almart“ ir M. R. derybų dėl sandorio. Tokia išvadą teismas padarė įvertinęs aplinkybę, kad nebuvo pasirašyta jokia UAB „Almart“ ir M. R. rašytinė sutartis, nors sandoris susijęs su dideliu kiekiu (60 vnt.) lengvųjų automobilių pirkimu. Nepateikta jokių įrodymų, kad UAB „Almart“ derino su M. R. automobilių gabenimo klausimus po 2014-08-28 A. A. elektroninio laiško išsiuntimo iki vekselio pasirašymo. Be to, ieškovas nurodė, jog UAB „Almart“ veikloje buvo naudojamas bendrovės elektroninio pašto adresas almarauto@gmail.com, o ne bendrovės direktoriaus ar akcininko asmeniniai adresai. Teismas pripažino, jog apie 250 000 – 300 000 Eur dydžio numatomą sandorį neabejotinai būtų žinojęs UAB „Almart“ akcininkas M. S.. Teismas taip pat pripažino, jog toks trumpas vekselio apmokėjimo terminas kelia pagrįstų abejonių, kad tai galėjo būti susiję su sandoriu dėl automobilių atgabenimo. Neabejotina, kad įvertinus atstumą, muitinės procedūras, kt. galimas kliūtis per tokį trumpą terminą automobiliai negalėjo būti pristatyti į Lietuvą. Atsižvelgęs į A. A. pajamas ir vykdomus išieškojimus iš jo, teismas sprendė, kad jis nebuvo pajėgus per kelias dienas sumokėti reikšmingą 43 000 Lt sumą. Teismas pripažino, kad pagal visas aplinkybes, 2014-09-02 išduodamas M. R. vekselį A. A. prisiėmė asmeninę prievolę, kuriai užtikrinti įtraukė ieškovą UAB „Almart“, kuris neturėjo jokių ketinimų prisiimti tokių įsipareigojimų ir jokių realių UAB „Almart“ susitarimų su M. R. dėl automobilių gabenimo iš Ispanijos nebuvo. M. R. nuo seniau buvo pažįstamas su A. A. ir galėjo susiderėti dėl piniginės paramos finansinių sunkumų turinčiam A. A., o UAB „Almart“ dalyvavimas kaip laiduotojo buvo naudingas ir M. R., kuris užsitikrino prievolės įvykdymą, ir A. A., kuris galėjo išvengti asmeninio prievolės įvykdymo. Teismas taip pat nurodė, kad A. A. veikimą asmeniniais tikslais, išduodant ginčijamą vekselį, iš dalies patvirtina jo veiksmai, t.y. 2014-10-09 prašymas, adresuotas antstolei B. P., kuriuo jis prašė panaikinti areštą UAB „Almart“ sąskaitai bei sutiko sumokėti 10 000 Lt įmoką į antstolės depozitinę sąskaitą. Šį A. A. įsipareigojimą teismas vertino kaip asmeninį, nes nenurodyta, kad įsipareigojimą prisiima UAB „Almart“, be to A. A. prašyme nurodė asmeninio elektroninio laiško adresą korespondencijai siųsti. Teismas, įvertinęs aplinkybių visumą, padarė išvadą, kad A. A., veikdamas asmeniniais tikslais sukūrė UAB „Almart“ reikšmingą prievolę be bendrovės valdybos, akcininko žinios ir tą suvokė arba turėjo suvokti M. R., kas laikytina piktavališku susitarimu. Teismas nustatė, kad ieškovas ieškinį pareiškė po to, kai A. A. nevykdant savo įsipareigojimų, antstolė nurašė nuo UAB „Almart“ sąskaitos 834,84 Eur, todėl sprendė, jog panaikinus ginčijamą, ši suma grąžintina ieškovui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas M. R. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad vien ta aplinkybė, jog tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė automobilių pirkimo-pardavimo sutartis, nepaneigia tarp šalių vykusių derybų ir susitarimo dėl automobilių pirkimo fakto. Nors atsakovas galėjo pateikti tik vieną elektroninį laišką, šis įrodymas byloje yra itin svarbus, kadangi atspindi šalių susitarimo esmę bei patvirtina atsakovo byloje įrodinėjamas aplinkybes. Teismas nepagrįstai atsižvelgė į ieškovo pateiktą argumentą dėl to, jog ieškovo oficialus elektroninio pašto adresas yra almarauto@gmail.com, kadangi ieškovas nepateikė jokių įrodymų tokiam argumentui pagrįsti ar įrodyti, kad toks elektroninio pašto adresas apskritai egzistuoja ir yra naudojamas įmonės veikloje. Ieškovo įmonėje faktiškai nuo pat įmonės registracijos, dirba tik vienas darbuotojas - ieškovo direktorius A. A., todėl, elektroninio pašto adresas algirdas.ambrazas@gmail.com, iš kurio buvo siųstas 2014-07-28 laiškas, pagrįstai laikytinas įmonės (ieškovo) elektroninio pašto adresu. UAB „Almart“ turi du akcininkus: M. S. ir A. A., kuriems priklauso po 50 proc. ieškovo akcijų. Teismas nepagrįstai nurodė, kad sutinka su ieškovo argumentu, jog apie atsakovo nurodomą sandorį, kaip pakankamai didelės vertės sandorį, turėjo būti žinoma ieškovo akcininkui M. S., todėl nėra įtikima tai, kad reikšmingos vertės sandorį derintų tik ieškovo direktorius. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog byloje vykusio teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad 2014 m. liepos-rugpjūčio mėn., t.y., pakankamai ilgą laiką buvo derinami automobilių gabenimo klausimai. Būtent ieškovo, kaip tarpininko-pardavėjo, turinčio pristatyti automobilius į Lietuvą, direktorius A. A. sprendė nurodytus klausimus ir apie rezultatus pranešdavo atsakovui žodžiu. Teismas sprendime pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad 43 200 Lt sumokėtas avansas buvo įneštas į UAB „Almart“ sąskaitą. Tačiau ieškovo direktorius A. A., iš atsakovo priėmęs grynuosius pinigus, privalėjo juos įnešti į įmonės kasą/sąskaitą. Atsakovas, nebūdamas ieškovo darbuotoju, tokių veiksmų atlikti negalėjo, taigi, negalėjo pateikti ir įrodymų apie paminėtų veiksmų atlikimą. Be to, pagal ieškovo banko sąskaitos išrašą galima spręsti, jog ieškovo įmonėje ženkliai dažnesnė yra avanso sumokėjimo grynaisiais pinigais, pagal automobilių pirkimo pardavimo sandorius, praktika. Vekselį, kaip grynųjų pinigų sumokėjimą ieškovui patvirtinantį dokumentą, pasiūlė būtent ieškovo direktorius A. A., kuris ir paruošė jį bei pateikė atsakovui, o atsakovas neatkreipė dėmesio į aplinkybę, jog vekselio mokėtoju yra nurodytas ne ieškovas, o jo direktorius. Atsakovui tik bylos nagrinėjimo metu tapo žinoma apie A. A. finansines problemas. Be to, nėra aišku, kokiu pagrindu teismas sprendė, jog A. A. su atsakovu buvo pažįstami, nes toks teiginys neatitinka tikrovės. Teismas nepagrįstai nurodė, jog A. A. veikimą asmeniniais tikslais, išduodant ginčijamą vekselį, patvirtina jo 2014-10-09 prašymas, adresuotas antstolei B. P.. Tačiau iš šio prašymo matyti, kad jis yra pateiktas UAB „Almart“ vardu - jis teikiamas nuo UAB „Almart“, pasirašytas UAB „Almart“ vadovo A. A. ir patvirtintas UAB „Almart“ antspaudu. Teismas nepagrįstai laikė ginčijamą sandorį piktavališku susitarimu. Ieškovo akcininkui M. S. ir valdybai sužinojus apie ginčo sandorį, ieškovo direktoriaus A. A. atžvilgiu nebuvo imtasi jokių veiksmų. Be to, teismas turėjo nustatyti tiek atsakovo A. A., kaip UAB „Almart“ įgalioto atstovo, tiek atsakovo M. R. kaltę tyčios forma. A. A. turėjo visus reikiamus įgaliojimus sudarinėti atitinkamus komercinius sandorius įmonės vardu, dėl to atsakovui negalėjo kilti abejonių, kad derinamas pirkimo-pardavimo sandoris ir jį užtikrinantis vekselis galėtų prieštarauti UAB „Almart“ interesams.
Ieškovas UAB „Almart“ su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad viso proceso pirmos instancijos teisme metu atsakovas taip ir nesuformulavo aiškios pozicijos, kokį menamą sandorį ir jo etapą įrodo el. susirašinėjimas, kuris, iš esmės, yra pagrindinis ir vienintelis įrodymas, netiesiogiai siejantis UAB „Almart“ ir M. R.. Pasak apelianto, vekselis patvirtina tarp šalių vykusias derybas, jų pabaigą bei avanso apmokėjimą, tačiau nėra aišku, kodėl tuomet vekselio sandorio šalimi yra A. A., o ne automobilius neva perkanti bendrovė. Apelianto teiginys, kad pats ieškovas parengė vekselį ir jį, kaip avanso grąžinimo užtikrinimą, pasiūlė M. R., neatitinka tikrovės, nes ieškovo įmonėje nebuvo praktikos užtikrinti savo įsipareigojimus vekseliais ir toks instrumentas, ypač kaip avanso gavimo patvirtinimas, naudojamas nebuvo. Kitas ieškovo akcininkas M. S. nežinojo apie numatomą didžiausią įmonės istorijoje sandorį, kuris viršytų dviejų metų įmonės apyvartą, nes esant realioms deryboms dėl realaus pirkimo, M. S. būtų buvęs įtrauktas į jas, kaip tai įprasta bendrovės praktikoje. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad 43 200 Lt avansas buvo sumokėtas ieškovui. Apelianto teiginys, kad jis nėra UAB „Almart“ darbuotojas, tai jis negali pateikti įrodymų apie pinigų įnešimą į sąskaitą, yra nelogiškas. Net ir mažos sumos sumokėjimas kitam asmeniui yra įforminamas atitinkamu dokumentu - skolos rašteliu, pakvitavimu, kasos pajamų orderiu ir pan. Apelianto teiginiai dėl teismo išvados, aiškinant A. A. UAB „Almart“ vardu pasirašytą prašymą antstolei B. P. dėl arešto UAB „Almart“ sąskaitai panaikinimo, yra klaidingi. Šie veiksmai buvo atlikti jau po asmeninės A. A. prievolės perkėlimo ieškovui pagal laidavimą. Neteisingi apelianto teiginiai, jog ieškovo akcininkui M. S. ir valdybai sužinojus apie ginčo sandorį, ieškovo direktoriaus A. A. atžvilgiu nebuvo imtasi jokių veiksmų. Iš karto po sužinojimo apie UAB „Almart“ atsiradusią atsakomybę pagal vekselį, buvo nuspręsta nedelsiant pakeisti UAB „Almart“ įstatus, nustatant kiekybinį atstovavimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Almart“ direktorius A. A. 2014-09-02 išdavė M. R. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriame nurodyta, jog A. A. yra vekselio davėjas (mokėtojas) ir įsipareigoja iki 2014-09-05 sumokėti M. R. 43 000 Lt. Taip pat A. A. vekselyje pasirašė kaip UAB „Almart“, kuri laiduoja vekselyje nurodytai sumai už A. A., direktorius. Atsakovas M. R. 2014-09-07 raštu kreipėsi į A. A. dėl 2014-09-02 vekselio apmokėjimo pareiškime nurodęs 3 dienų terminą vekseliui apmokėti. M. R. 2014-09-15 pateikė Vilniaus miesto 22 notarų biurui prašymą dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Šio vekselio pagrindu Vilniaus miesto 22 notarų biuro notarė J. S. 2014-09-15 išdavė vykdomąjį įrašą dėl 43 000 Lt sumos, 6 procentų palūkanų ir 218 Lt vykdomojo įrašo išdavimo išlaidų išieškojimo iš A. A. arba UAB „Almart“. Atsakovas M. R. 2014-09-16 pateikė vykdomąjį įrašą antstolei B. P. dėl 43 418 Lt sumos išieškojimo iš A. A. ir UAB „Almart“ ir antstolė pradėjo vykdymo veiksmus.
Ieškovas UAB „Almart“ ieškiniu prašė pripažinti 2014-09-02 vekselį iš dalies UAB „Almart“ atžvilgiu negaliojančiu nuo sudarymo momento CK 1.91 str. 1 d. pagrindu, kaip sudarytą dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi bei panaikinti Vilniaus miesto 22 notarų biuro notarės J. S. padarytą vykdomąjį įrašą toje dalyje, kiek jis susijęs su išieškojimu iš ieškovo UAB „Almart“. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. A., veikdamas asmeniniais tikslais, sukūrė UAB „Almart“ reikšmingą prievolę be bendrovės valdybos, akcininko žinios ir tą suvokė arba turėjo suvokti M. R., kas laikytina piktavališku susitarimu. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.
Apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad elektroninis laiškas neįrodo rimtų UAB „Almart“ ir M. R. derybų dėl sandorio, kadangi tarp šalių nebuvo pasirašyta jokia rašytinė sutartis. Šiuo atveju apeliantas teisingai nurodo, jog tokiam sandoriui nėra privaloma rašytinė sutartis, tačiau minėtas sandoris, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, buvo susijęs su itin dideliu kiekiu (60 vnt.) lengvųjų automobilių. Be to byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie vėlesnes UAB „Almart“ ir M. R. derybas dėl šių automobilių po laiško išsiuntimo iki ginčijamo vekselio pasirašymo. Byloje taip pat nėra duomenų, jog ieškovas ar atsakovas M. R. vedė derybas su kokia nors Ispanijos įmone dėl minėtų automobilių pirkimo, taip pat kad buvo derinami kokie nors klausimai, susiję su minėtų automobilių pargabenimu, perdavimu ir pan. Todėl šiuo atveju pagrįsta manyti, jog vien minėtas elektroninis laiškas, nesant jokių kitų įrodymų apie tokio sandorio sudarymą, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, jog toks sandoris tikrai buvo sudarytas.
Apelianto teigimu, teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai atsižvelgė į ieškovo pateiktą argumentą dėl to, jog ieškovo oficialus elektroninis adresas yra almarauto@gmail.com, nors ieškovas nepateikė jokių įrodymų tokiam argumentui pagrįsti ar įrodyti. Be to, pasak apelianto, ieškovo įmonėje nuo 2012 05 08 (t.y., faktiškai nuo pat įmonės registracijos datos, kuri yra 2012 04 20) dirba tik vienas darbuotojas - ieškovo direktorius A. A., todėl, elektroninio pašto adresas algirdas.ambrazas@gmail.com, iš kurio buvo siųstas 2014-07-28 laiškas, pagrįstai laikytinas įmonės (ieškovo) elektroninio pašto adresu. Šiuo atveju ieškovas neneigia, jog elektroninio pašto adresas algirdas.ambrazas@gmail.com yra ir jo asmeninio elektroninio pašto adresas, todėl akivaizdu, jog iš šio elektroninio pašto galėjo būti siųsti ne tik įmonės laiškai, bet ir pačio A. A. asmeniniai laiškai. Todėl aplinkybė, kad minėtas elektroninis laiškas yra išsiųstas būtent iš asmeninio atsakovo A. A. elektroninio pašto tik patvirtina, kad tokiu laišku galėjo būti derinamas ir asmeninis, bet nebūtinai įmonės, sandoris.
Apeliantas skunde nepagrįstai nurodo, kad teismas neatsižvelgė į ieškovo atstovo patvirtinimą, išsakytą teismo posėdžio metu, jog UAB „Almart“ turi du akcininkus: M. S. ir A. A., kuriems priklauso po 50 proc. ieškovo akcijų, todėl A. A. yra ne tik ieškovo direktorius, vienintelis darbuotojas, bet ir akcininkas, kuriam priklauso 50 proc. ieškovo akcijų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog esant 250 000 – 300 000 Eur numatomam sandoriui, apie jį neabejotinai būtų žinojęs UAB „Almart“ akcininkas M. S.. Iš byloje esančio ieškovo banko sąskaitos 2015-10-02 išrašo už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2015-10-02, matyti, jog didžiausia įmonės pervesta suma per šį laikotarpį yra tik 13 000 Eur, dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, apie tokios didelės vertės sandorį, neabejotinai būtų informuotas ir kitas įmonės akcininkas, kuriam priklauso net 50 proc. ieškovo akcijų. Toks informavimas, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų logiškas ir atitiktų įprastą verslo praktiką.
Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vekselio apmokėjimo terminas 3 dienos kelia pagrįstų abejonių, kad tai galėjo būti susiję su sandoriu dėl automobilių atgabenimo, kadangi įvertinus atstumą, muitinės procedūras, kt. galimas kliūtis per tokį trumpą terminą automobiliai negalėjo būti pristatyti į Lietuvą. Pasak apelianto, automobilių gabenimo maršruto ir susijusių sąlygų derinimas įvyko iki avanso ieškovui išmokėjimui. Tačiau tokiu būdu apeliantas nepaaiškina, kodėl vekselyje yra nurodytas apmokėjimo terminas 3 dienos, jeigu juo buvo sumokėtas avansas už automobilių atgabenimą iš Ispanijos, t.y. kodėl šiuo atveju toks trumpas terminas nustatytas tokiam sandoriui, kurio, akivaizdu ieškovas objektyviai negalėjo įvykdyti per 3 dienas.
Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pažymėjo, kad nėra jokių įrodymų apie 43 200 Lt avanso, kuris pasak M. R. buvo sumokėtas grynaisiais, įnešimą į UAB „Almart“ sąskaitą. Apeliantas nurodo, jog tokių įrodymų pateikti negalėjo, kadangi pinigus įnešti turėjo A. A.. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas M. R. taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog minėtą grynųjų pinigų sumą perdavė A. A., kaip ieškovo įmonės direktoriui. Byloje nėra pateiktas joks kvitas, kasos pajamų orderis ir pan. Teisėjų kolegijos nuomone, tikėtina, jog tokios pinigų sumos M. R. nebūtų perdavęs ieškovo direktoriui A. A., kurio, pasak apelianto, jis nepažinojo, neprašydamas iš jo atitinkamo dokumento. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertindamas šalių pateiktus įrodymus teismas remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvados dėl konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimo daromos pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-415/2011, 3K-3-94/2012 ir kt.). Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, jog labiau tikėtina, kad minėti pinigai pagal ginčijamą vekselį nebuvo skirti tarp ieškovo UAB „Almart“ ir atsakovo M. R. sudaryto sandorio dėl automobilių gabenimo avansui apmokėti.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, jog ieškovo banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad įmonėje yra dažnesnė avanso sumokėjimo grynaisiais pinigais, nei bankiniu pavedimu praktika, todėl teismas nepagrįstai laikė ieškovą įrodžius, kad sudarinėjant tokio pobūdžio, kokius nurodė M. R., sandorius avansai pervedami į UAB „Almart“ sąskaitą, o ne mokami grynais bendrovės direktoriui ar akcininkui. Šiuo atveju minėtas sąskaitos išrašas patvirtina, jog ieškovas yra pervedęs kitoms įmonėms avansinius mokėjimus banko pavedimu, ką nurodė ir pats apeliantas, tuo tarpu apelianto nurodoma aplinkybė, jog ieškovo direktorius ne kartą įnešė grynuosius pinigus, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina apelianto teiginių, jog tokiu būdu ieškovo direktorius įnešdavo į sąskaitą grynaisiais pinigais gautus avansinius mokėjimus. Sąskaitos išraše nėra duomenų, už ką gauti grynieji pinigai įnešami į sąskaitą, todėl vienareikšmiškai teigti, jog šie pinigai gauti išimtinai iš tokių sandorių avansinių mokėjimų, nėra jokio pagrindo.
Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, jog tai, kad A. A., išduodamas ginčijamą vekselį, veikė asmeniniais tikslais, iš dalies patvirtina jo veiksmai, t.y., 2014-10-09 prašymas, adresuotas antstolei B. P.. Pasak apelianto, minėtas prašymas yra pasirašytas UAB „Almart“ vardu ir patvirtintas įmonės antspaudu. Tačiau pažymėtina, jog akivaizdu, kad A. A. kaip įmonės direktorius ir vienintelis darbuotojas galėjo disponuoti įmonės antspaudu bei pasirašyti jos vardu, tačiau prašyme, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas nėra nurodyta, kad įsipareigojimą prisiima UAB „Almart“. Be to A. A. prašyme nurodė asmeninio elektroninio laiško adresą korespondencijai siųsti. Todėl tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Apeliantas skunde taip pat nurodo, jog ieškovo akcininkui M. S. ir valdybai sužinojus apie ginčo sandorį, ieškovo direktoriaus A. A. atžvilgiu nebuvo imtasi jokių veiksmų. Pasak apelianto, toks kito ieškovo akcininko M. S. ir valdybos neveikimas iš esmės liudija apie pastarųjų pritarimą direktoriaus veiksmams ir ginčo sandoriui. Tačiau, priešingai nei nurodo apeliantas, 2014-12-08 Juridinių asmenų registre buvo įregistruoti nauji ieškovo įstatai, pagal kurių 8.6 punktą, bendrovei atstovauja direktorius, veikdamas kartu su vienu iš valdybos narių; jeigu direktorius yra valdybos narys, tai atstovaudamas bendrovei jis veikia kartu su vienu iš kitų valdybos narių. Taigi, sutiktina su ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, jog tokiais įstatų pakeitimas iš esmės buvo apribota įmonės direktoriaus A. A. galimybė sudaryti įmonei žalingus sandorius. Aplinkybė, jog minėti ieškovo įstatų pakeitimai buvo padaryti ne iš karto po ginčijamo vekselio sudarymo, šiuo atveju nepaneigia pačio fakto, jog tokių priemonių, kuriomis būtų apribotos A. A. galimybės veikti priešingais įmonei interesais, buvo imtasi.
CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu sandoris, sudarytas dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi. Atstovas privalo veikti pagal įgaliojimus ir atstovaujamojo interesais. Jeigu sandorį atstovas sudaro piktavališkai susitaręs su kita šalimi (jos atstovu) ir kenkia atstovaujamojo interesams, toks sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu. Piktavališkas susitarimas yra tyčinė veika, dėl kurios sudaryto sandorio sąlygos yra nenaudingos atstovaujamajam. Pažymėtina, kad piktavališko susitarimo atveju yra ir vienos sutarties šalies atstovo, ir kitos šalies (jos atstovo) kaltės, todėl nustatant, ar yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu dėl piktavališko susitarimo, reikia konstatuoti vienos sutarties šalies atstovo ir kitos šalies (jos atstovo) kaltę tyčios forma. Šiame kontekste svarbu akcentuoti, kad sandorio, atstovo sudaryto nesant jo piktavališko susitarimo su kita šalimi, suklydus ar neapdairiai, negalima pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi UAB „Vikata ir Ko“ v. UAB „Daisruna ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-361/2009; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tefire“ v. UAB „Lakis“, kt., bylos Nr. 3K-3-555/2009; kt.). Nagrinėjamu atveju atsakovų A. A. ir M. R. piktavališki veiksmai pasireiškė, tuo jog A. A., veikdamas asmeniniais tikslais, sukūrė UAB „Almart“ reikšmingą prievolę be kito bendrovės akcininko žinios ir tą suvokė arba turėjo suvokti M. R.. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog turi būti panaikinti sandoriai, kurių pagrindu UAB „Almart“ atžvilgiu atsirado prievolė, kurios nebūtų, jei nebūtų buvę neteisėtų A. A. ir M. R. veiksmų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus atsakovo M. R. apeliacinį skundą, ieškovui UAB „Almart“ priteistinos 998,25 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme, kurias pagrindžiančius įrodymus ieškovas pateikė į bylą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 329-330 straipsniais, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo M. R. ieškovui UAB „Almart“ 998,25 Eur (devynis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus, 25 ct) bylinėjimosi išlaidų.