Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aloyzo Kruopio, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. (A. J.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. J. priteista 5 950 Eur žalos atlyginimo Privalomojo sveikatos draudimo fondui.

A. J. pagal BK 145 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl šios nuosprendžio dalies apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad sunkiai sužalojo savo šeimos narį. Šią nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis.

1.1. A. J. 2018 m. vasario 11 d, apie 14 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, kilusio tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė kartu su juo gyvenančiam patėviui K. M. vieną smūgį virtuviniu peiliu į pilvo pakrūtininę sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam kiauryminę durtinę-pjautinę pilvo pakrūtinio srities žaizdą su krūtinplėvės bei širdiplėvės ir širdies dešinio skilvelio sužalojimais, lydimą kraujo išsiliejimo į širdiplėvės ir kairę krūtinplėvės ertmes su kvėpavimo ir kraujotakos sutrikimu ir tokiu būdu sunkiai sutrikdė K. M. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Dėl nustatytų bylos aplinkybių ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo

7. BK 135 str. numatytas sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia šis nusikaltimas padaromas, kai kaltininkas suvokia, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą ir tokių padarinių nori. Netiesioginės tyčios atveju kaltininkas, nors tokių padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Pagal galiojančią teismų praktiką bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai tiesioginė tyčia dar skirstoma į apibrėžtą ir neapibrėžtą. Apibrėžtos tyčios atveju veikiama siekiant konkrečių padarinių, o neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Kai veikiama neapibrėžta tyčia padarinių atžvilgiu, atsakomybė kyla už faktiškai padarytą žalą. Pagal galiojančią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-74-788/2019 ir kt.).

Dėl paskirtos bausmės

9. Pagal BK 54 straipsnio 1, 2 dalis teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. Be to, BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad, individualizuojant bausmę, svarbu tinkamai įvertinti tiek BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę, tiek ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.).

9.1. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-148/2014, 2K-492/2014 ir kt.). Taigi baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia, kad taikant baudžiamosios teisės prievartos priemones (bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones, priverčiamąsias medicinos priemones) būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449-942/2016 ir kt.).

10. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas nenustatė jokių A. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad, kaip nurodoma nuosprendyje, nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Toliau nuosprendyje nurodoma, kad kaltinamasis daug kartų baustas administracine tvarka, padarė labai sunkų nusikaltimą būdamas neblaivus, todėl jam skirtina griežta reali bausmė.

11. Teisėjų kolegijos nuomone, bausmės skyrimo motyvus pirmosios instancijos teismas išdėstė labai lakoniškai ir net formaliai, be to, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą nenustatęs jokių A. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o tai turėjo reikšmės ir teisingos bausmės paskyrimui. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

12. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatyta ne tik tai, kad A. J. nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bet ir tai, kad ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl teismas pagrįstai nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 9 p. Tačiau teismas, nuosprendyje to visiškai nemotyvavęs, nenustatė jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir su tokia išvada teisėjų kolegija nesutinka. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad dėl patėvio sužalojimo prisipažino iš karto, pats savo draugui liepė iškviesti greitąją pagalbą ir prašo į tai atsižvelgti. Kolegijos nuomone, šioje dalyje apeliacinis skundas yra pagrįstas.

13. Pagal galiojančią praktiką BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tik tada, kai: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama esant bent vienam iš nurodytų trijų alternatyvių pagrindų. Nepripažįstama, kad kaltininkas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, jei nustatytas tik prisipažinimas, bet nenustatyta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė reiškiasi tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų nusikalstamų veikų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Be to, nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu kaltininko nusikalstama veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus parodymus arba iš dalies teisingus parodymus apie ją, siekdamas padėti išvengti atsakomybės kitam kaltinamajam ir kartu sušvelninti savo atsakomybę.

14. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal galiojančią teismų praktiką, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o dalį kitų neesminių neigia, teismai vertina, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką.

15. Šioje byloje A. J. buvo kaltinamas pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. ir BK 145 str. 1 d. Dėl grasinimo nužudyti savo motiną N. M. A. J. kaltu neprisipažino, tačiau pats teismas pagal BK 145 str. 1 d. jį išteisino. Tuo tarpu kaltu pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. jis prisipažino nuo pačios pirmosios apklausos tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Jau buvo paminėta, kad nuteistasis įvairiai bandė paaiškinti savo elgesį, kai virtuvėje peiliu sužalojo savo patėvį. Tai šiame nuosprendyje jau buvo aptarta. Tačiau akivaizdu, kad visų apklausų metu A. J. pripažino ir pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. tai, kad jis, būdamas girtas, tikrai dūrė peiliu savo patėviui ir jį sunkiai sužalojo. Apeliantas skunde nurodo, kad nusikaltimas, jo nuomone, buvo netyčinis, šie jo argumentai jau buvo išnagrinėti ir atmesti, tačiau tie argumentai irgi nepaneigia, kad apeliantas esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes vis tiek pripažįsta. Iš apeliacinio skundo, kurį ranka parašė pats nuteistasis, turinio galima spręsti, kad apeliantas neigia išankstinį ruošimąsi nusikaltimo padarymui, taip pat siekimą konkrečių savo nusikalstamos veikos padarinių. Tačiau iš tikrųjų jis pripažįsta ir patį smūgio sudavimą peiliu nukentėjusiajam, o tuo pačiu ir savo tyčią. Pažymėtina, kad taip nuteistojo parodymus įvertino ir pirmosios instancijos teismas, A. J. parodymais pagrindęs prieš jį priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Nustatyta, kad A. J. buvo sulaikytas netrukus po nusikaltimo padarymo, tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad jis ne tik nebandė nuo teisėsaugos institucijų bėgti ar slėptis, o priešingai, sužalojęs patėvį, pasiliko namuose iki jo sulaikymo. Nustatyta ir tai, kad virtuvėje sužalojęs patėvį, grįžęs į kambarį A. J. pasakė ką padarė savo draugui, padavė jam telefoną ir pats paprašė paskambinti greitajai pagalbai. Visos šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis savo kaltę pripažino ne todėl, kad jo nusikalstama veika jau buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų. Atvykusiems policijos pareigūnams A. J. pats iš karto pasakė, kad būtent jis peiliu sužalojo savo patėvį, apie tai parodė visų apklausų, parodymų patikrinimo vietoje metu, taip tik patvirtino mažai informatyvius nukentėjusiojo parodymus ir faktiškai prisidėjo prie teisingo faktinių aplinkybių nustatymo. Aptartos aplinkybės, kolegijos nuomone, leidžia padaryti išvadą, kad nuteistasis ne tik prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, bet ir nuoširdžiai gailisi, t. y. neigiamai vertina savo poelgį ir išgyvena dėl padaryto nusikaltimo. Apie tai galima spręsti iš nuteistojo parodymų, elgesio teisminio nagrinėjimo metu, nukentėjusiųjų atsiprašymo. Įvertinusi visus šiuos duomenis, teisėjų kolegija keičia skundžiamą nuosprendį ir pripažįsta A. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p.

16. Vertinant kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, atsižvelgiama į tai, kad nuteistasis tikrai padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą tyčinių labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 6 d.). Nusikaltimas baigtas, didesnį jo pavojingumą rodo tai, kad sunkus kūno sužalojimas buvo padarytas panaudojant peilį. Kita vertus, turi būti atsižvelgta ir į tai, kad laiku suteikus medicininę pagalbą nukentėjusiajam, ne tik buvo išsaugota jo gyvybė, bet ir nėra jokių duomenų, kad sužalojimas turėjo kokių nors ilgalaikių padarinių nukentėjusiojo sveikatai. Vertinant nuteistojo asmenybę, atsižvelgiama į tai, kad šį nusikaltimą A. J. padarė būdamas prieš tai neteistas. Tačiau jis daugybę kartų baustas administracine tvarka ir absoliuti dauguma jo padarytų administracinių teisės pažeidimų susiję su alkoholio vartojimu. Byloje nustatyta, kad nuteistasis jau labai seniai piktnaudžiauja alkoholiu, yra nuo jo priklausomas, tačiau ši aplinkybė taip pat turi būti įvertinta nevienareikšmiškai. Specialisto išvadoje nurodoma, kad psichiatrijos ligoninėje A. J. pirmą kartą gydytas dar 19XX m., kai buvo tik 10 metų amžiaus. Jau tada jam nustatytas patologinis asmenybės vystymasis pagal dirglųjų tipą. Ir jau vėliau, nuo 201X m., nuteistasis apie 20 kartų ligoninėse būdavo gydomas dėl alkoholinės abstinencijos ir priklausomybės alkoholiui sindromo. Jam diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį. Apie gydymąsi ligoninėse savo skunde nurodo pats apeliantas. Vertinant šiuos bylos duomenis, galima teigti, kad, viena vertus, dėl priklausomybės nuo alkoholio, nepakankamų pastangų nutraukti alkoholio vartojimą atsakingas ir pats nuteistasis, kurio priklausomybė jau seniai tapusi tiek jo paties, tiek kartu su juo gyvenančių jo šeimos narių, taip pat ir nukentėjusiųjų, problema. Kita vertus, akivaizdu, kad A. J. priklausomybė nuo alkoholio jau yra tokios stadijos liga, kurią įveikti be medikų pagalbos nuteistasis neturi galimybės. Pažymėtina, kad visa tai pripažįsta bei supranta ir pats nuteistasis.

17. Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo apie prie bylos pridėtus nukentėjusiųjų rašytinius prašymus, kuriuose N. M. ir K. M. nurodo, kad jam atleido ir prašo paleisti jį į laisvę. Tokie prašymai prie bylos tikrai pridėti (3 t., 32, 33 b.l.). Tačiau jie tik iš dalies pasitvirtino bylą nagrinėjant apeliacine tvarka į apeliacinės instancijos teismo posėdį atvykus abiems nukentėjusiesiems. Baigiamųjų kalbų metu nukentėjusioji N. M. (nuteistojo motina) vienareikšmės nuomonės dėl sūnaus apeliacinio skundo neturėjo, nors ir prašė teismo sušvelninti nuteistajam bausmę, jeigu yra tokia galimybė. Tuo tarpu nukentėjusysis K. M. (už kurio sunkų sužalojimą ir nuteistas A. J.) apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Tai reiškia, kad nuteistojo teiginiai apie nukentėjusiųjų atleidimą jam ir galimybę dėl to švelninti jam paskirtą bausmę nepasitvirtino ir yra nepagrįsti.

18. BK 135 str. 2 d. sankcija numato griežtą ir tik vienos rūšies terminuoto laisvės atėmimo nuo 2 iki 12 metų bausmę. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs tik nuteistojo A. J. atsakomybę sunkinančią, bet nenustatęs jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, paskyrė jam bausmę, kuri yra mažesnė už sankcijos vidurkį. Teisėjų kolegija, įvertinusi ir šiame nuosprendyje jau aptartas aplinkybes, į kurias atsižvelgiama skiriant bausmę, daro išvadą, kad skirti A. J. švelnesnę bausmę negu numatyta įstatyme, taikant BK 62 str. arba BK 54 str. 3 d. nuostatas, nėra tam būtinų sąlygų arba išimtinių aplinkybių. Įvertinusi padaryto nusikaltimo ir nuteistojo asmenybės pavojingumą, ženkliai mažinti nuteistajam paskirtą bausmę sankcijos ribose irgi nėra pagrindo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad keičiant skundžiamą nuosprendį ir pripažįstant A. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į tai būtina atsižvelgti ir sprendžiant bausmės klausimą. Pagal BK 54 str. 2 d. nuostatas ir galiojančią teismų praktiką, tokiu atveju bausmė yra švelninama. Įvertinus šios bylos aplinkybes, teisėjų kolegija dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo švelnina A. J. paskirtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę neženkliai, tačiau iki artimesnės baudžiamojo įstatymo sankcijos žemutinei ribai.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistojo A. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Nuteistajam A. J. pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. paskirti bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams, nustatant šią bausmę atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.