Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal antstolės N. Š.-S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-2602-562/2017 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kanona“ bankroto administratorės M. B. prašymą dėl turto areštų BUAB „Kanona“ panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Apeliacinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl teismo nutarties, kuria panaikinti visų institucijų taikomi areštai, laikinosios apsaugos priemonės ir apribojimai bankrutuojančios įmonės turtui vykdymo tuo atveju, kai į Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą (toliau – PLAIS) yra pateikti nurodymai priverstinai nurašyti įmonės pinigines lėšas ir nurodymai nutraukti piniginių lėšų išmokėjimą. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi UAB „Kanona“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2016 m. gegužės 25 d. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartimi BUAB „Kanona“ bankroto administratore paskirta M. B.. Bankroto administratorė pateikė teismui prašymą panaikinti visus areštus, taikytus BUAB „Kanona“ turtui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 14 d. nutartimi panaikino visų institucijų taikomus visus areštus, laikinąsias apsaugos priemones ir apribojimus visam BUAB „Kanona“ turtui, piniginėms lėšoms ir turtinėms teisėms. Nutarties patvirtintą kopiją teismas įpareigojo išsiųsti vykdymui Turto arešto registrui, bankroto administratoriui. Teismas išaiškino, kad tuo atveju, jei antstolis, užbaigęs vykdomąją bylą ir perdavęs vykdomuosius dokumentus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, neįvykdė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 631 straipsnio 4 dalyje numatytos pareigos panaikinti visas priemones, kurių buvo imtasi išieškojimui vykdyti, ir neatšaukė pinigų nurašymo nurodymo, kurį taiko PLAIS, šią nutartį bankroto administratorius turi teikti vykdyti antstoliui.

Atskirojo skundo argumentai

Antstolė N. Š.-S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – nutartimi įpareigoti Turto areštų registrą naikinti esančius įpareigojimus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas skundžiamos nutarties rezoliucine dalimi įpareigojo antstolę panaikinti visas priemones, kurių buvo imtasi išieškojimui vykdyti, tačiau, nagrinėjant bankroto administratorės prašymą, antstolė nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą ir apie priimtą teismo nutartį sužinojo tik iš bankroto administratorės pranešimo. Tokiu būdu teismas pažeidė tiesioginio dalyvavimo teismo procese principą, antstolei nebuvo suteikta galimybė tinkamai išreikšti savo poziciją nagrinėjamu klausimu, todėl skundžiama teismo nutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialių teisių ir pareigų. Nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad nutartis vykdymui turi būti išsiųsta Turto areštų registrui, kuris, apeliantės vertinimu, ir turi naikinti esančius apribojimus. VĮ „Registrų centras“ nurodo, kad PLAIS gavusi pranešimą apie bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimą, stabdo pateiktų nurašymo nurodymų vykdymą, todėl nėra aišku, kodėl sustabdyti tokių antstolio nurodymų vykdymą sistema gali, o atšaukti – ne. VĮ „Registrų centras“ administruoja ir yra atsakingas už Turto arešto registro veiklą perduodant duomenis, todėl VĮ „Registrų centras“ ar VĮ „Regitra“ areštus įmonėms panaikina be antstolio įsikišimo, o administruodamas PLAIS sistemą perduoti duomenų bankams kažkodėl negali. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-616-248/2015 pasisakė, kad teismo sprendimas, kuriuo panaikinamos laikinosios apsaugos priemonės, nereikalauja antstolio atliekamų priverstinio vykdymo veiksmų. Teismui panaikinus laikinąsias apsaugos priemones išnyksta pagrindas taikyti antstolio patvarkymais nustatytus apribojimus. CPK 18 straipsnio prasme toks sprendimas yra privalomas subjektams, kurių dispozicijoje esančių lėšų išmokėjimas buvo laikinai sustabdytas. Gavę įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo laikinosios apsaugos priemonės panaikintos, tokie subjektai turi nebetaikyti lėšoms apribojimų, nustatytų antstolio patvarkymais. Nurodyta kasacinio teismo praktika turi būti vadovaujamasi ir bankroto bylose, esant priimtoms teismo nutartims dėl areštų panaikinimo skolininko turtui. Tokius areštus turi panaikinti ne antstolis, o subjektai, kurių dispozicijoje esančių lėšų išmokėjimas buvo sustabdytas. Tokie subjektai tiesiog neturi taikyti lėšoms jokių apribojimų, nustatytų antstolių patvarkymais, t. y. areštus privalo panaikinti tie subjektai, kurių dispozicijoje esančių lėšų išmokėjimas buvo laikinai sustabdytas (Turto areštų registras, PLAIS sistema, bankai), bet ne antstoliai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos nutarties dalies, kuria teismas, panaikinęs visų institucijų taikomus areštus, laikinąsias apsaugos priemones ir apribojimus BUAB „Kanona“ turtui, piniginėms lėšoms ir turtinėms teisėms, nurodė, kad tuo atveju, jei antstolis, užbaigęs vykdomąją bylą ir perdavęs vykdomuosius dokumentus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, neįvykdė CPK 631 straipsnio 4 dalyje numatytos pareigos panaikinti visas priemones, kurių buvo imtasi išieškojimui vykdyti, ir neatšaukė pinigų nurašymo nurodymo, kurį taiko PLAIS, šią nutartį bankroto administratorius turi teikti vykdyti antstoliui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad antstolė N. Š. 2016 m. liepos 15 d. persiuntė BUAB „Kanona“ bankroto bylą nagrinėjančiam teismui 2016 m. liepos 11 d. patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo. Šioje vykdomojoje byloje antstolė vykdė 1 436,67 Eur skolos išieškojimą iš BUAB „Kanona“ išieškotojai Valstybinei mokesčių inspekcijai. Antstolė 2016 m. kovo 31 d. turto arešto aktu buvo areštavusi esančias ir būsimas UAB „Kanona“ kasos pinigines lėšas. Byloje nėra duomenų apie PLAIS taikytų apribojimų panaikinimą.Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, kad tokiu atveju į PLAIS pateiktus nurodymus priverstinai nurašyti skolininkės pinigines lėšas ir nurodymus nutraukti piniginių lėšų išmokėjimą turi panaikinti šių nurašymo nurodymų tiekėjas – antstolis. Apeliantė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-616-248/2015, kurioje nurodyta, kad teismo sprendimas, kuriuo panaikinamos laikinosios apsaugos priemonės, nereikalauja antstolio atliekamų priverstinio vykdymo veiksmų. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Tačiau kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad precedentais reikia remtis itin apdairiai, jų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas. Vertinant, ar precedentas tinkamas, taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes, tarp jų precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą ir kt. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2011). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš esmės analogiška faktinė situacija buvo išspręsta Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1530-798/2017. Šia nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, be kita ko, pasisakė dėl galimybės kilusiam ginčui taikyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-616-248/2015 suformuotą precedentą, konstatuodama, kad nurodytu precedentu negali būti vadovaujamasi dėl iš esmės skirtingų ginčo faktinių aplinkybių bei skirtingų taikytinų teisės normų. Minimoje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje nebuvo analizuojamas klausimas, susijęs su apribojimų išregistravimu iš PLAIS, nes tuo metu ši sistema dar nebuvo funkcionuojanti.Civilinėje byloje Nr. e2-1530-798/2017 Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi kilusiam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, nurodė, kad VĮ „Registrų centras“ neturi kompetencijos savo administruojamojoje sistemoje naikinti antstolio nurodymu taikytų priverstinio išieškomų piniginių lėšų nurašymo ir disponavimo piniginėmis lėšomis apribojimo. Taip pat VĮ „Registrų centras“ nėra suteikta teisė prisijungti prie Antstolių informacinės sistemos ir joje atlikti veiksmus, susijusius su antstolių pateiktų nurašymo nurodymų ir apribojimų pakeitimais, panaikinimais, todėl inicijuoti antstolio nurodymu taikytus priverstinio išieškomų piniginių lėšų nurašymo ir disponavimo piniginėmis lėšomis apribojimo pakeitimus arba panaikinimus gali tik antstolis, duomenis perdavęs per Antstolių informacinę sistemą. Be to, panaikinti į PLAIS pateiktus nurodymus priverstinai nurašyti pinigines lėšas ir nurodymus nutraukti piniginių lėšų išmokėjimą prieš užbaigiant vykdomąją bylą dėl to, kad skolininkui iškelta bankroto byla, antstolį įpareigoja ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 7⁴ punktas (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. rugsėjo 22 d.). Apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo nutartį, taip pat remiasi CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu absoliučiu teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindu – kai teismas nusprendžia dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Su šiais apeliantės argumentais apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, bet tik tais, kai tai susiję su įstatyme nustatytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų materialiųjų teisių ar pareigų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2012; 2013 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2013).CPK nuostatos, reglamentuojančios vykdomosios bylos užbaigimo pagrindus dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo, nustato antstoliui pareigą užbaigti vykdomąją bylą bei panaikinti visas priverstinio vykdymo priemones, kurių antstolis ėmėsi (CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 629 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 2 dalis, 631 straipsnio 4 dalis, 632 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Taigi, apeliantės pareiga per Antstolių informacinę sistemą į PLAIS pateikti duomenų apie naikinamus priverstinio išieškomų piniginių lėšų nurašymo ir disponavimo piniginėmis lėšomis apribojimus kyla ne iš skundžiamos teismo nutarties, o tiesiogiai iš įstatymo. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi jokios papildomos, teisės aktuose neįvardytos, materialiosios pareigos apeliantei nenustatytos – nutarties rezoliucinėje dalyje tik įvardyta, kokioms institucijoms/pareigūnams, pagal įstatymą privalančioms atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su apribojimų bankrutuojančios įmonės turtui panaikinimu, skundžiama nutartis turi būti pateikta. Taigi, nėra jokio pagrindo spręsti, kad šiuo atveju egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas absoliutus skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindas. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Apeliantės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.