Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti neteisėtu tarp ieškovų ir atsakovo 2006-10-09 sudarytos Kredito sutarties Nr. 06-076261-FA (su vėlesniais pakeitimais) vienašalį nutraukimą, apie kurį atsakovas informavo ieškovus 2011-11-11 raštais Nr. SR-52173 ir SR-52174, ir atkurti iki tol buvusią šalių padėtį bei priteisti iš atsakovo ieškovų naudai jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2006-10-09 ieškovai su atsakovu AB „Swedbank“ (buvusiu AB „Hansa bank“) sudarė kredito sutartį Nr. 06-076261-FA (toliau – Kredito sutartis), pagal kurią gavo 72 405 EUR kreditą. Pažymėjo, kad tinkamas įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto – žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini)kaime, Vilniaus rajone, hipoteka. Nurodė, jog tarp ieškovų ir atsakovo 2007-07-04 buvo sudarytas susitarimas Nr. 06-076261-FA/07-067956-FA/07-067957-FA-1, kurio pagrindu Kredito sutartimi ieškovams suteikta kredito suma buvo padidinta iki 121 146,90 EUR, 2008-04-10 buvo sudarytas susitarimas Nr. 06-076261-FA/07-067956-FA/07-067957-FA/08-036827-FA-2, kurio pagrindu Kredito sutartimi suteikta suma buvo padidinta iki 178 146,60 EUR. Pažymėjo, jog 2009-11-09 sudarytas susitarimas Nr. 06-076261-FA/07-067956-FA/07-067957-FA/08-036827-FA/09-091556-FA-3, kurio pagrindu iki 2010-01-30 buvo atidėtas palūkanų mokėjimas, iki susitarimo pasirašymo dienos pradelstomis sumokėti palūkanomis buvo padidinta negrąžinto kredito suma, iki 2010-02-28 atidėtas suteikto kredito grąžinimas. Paaiškino, kad 2010-03-17 tarp ieškovų ir atsakovo buvo sudarytas susitarimas Nr. 06-076261-FA/07-067956-FA/07-067957-FA/08-036827-FA/09-091556-FA-4, kurio pagrindu buvo atidėtas iki šio susitarimo pasirašymo dienos susidaręs įsiskolinimas, taip pat penkių mėnesių laikotarpiui buvo atidėtas kredito ir palūkanų mokėjimas, o 2010-11-05 buvo sudarytas susitarimas Nr. 06-076261-FA/07-067956-FA/07-067957-FA/08-036827-FA/09-091556-FA-5, kurio pagrindu iki 2011-06-30 buvo atidėtas palūkanų mokėjimas, iki susitarimo pasirašymo dienos pradelstomis sumokėti palūkanomis buvo padidinta negrąžinto kredito suma, iki 2011-07-30 atidėtas suteikto kredito grąžinimas. Nurodė, jog ieškovams nevykdant Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, atsakovas 2011-11-11 išsiuntė pranešimus, kuriais ieškovus įspėjo, kad iki 2011-12-19 nepadengus įsiskolinimo ar nepasiūlius kitų įsiskolinimo panaikinimo būdų, Kredito sutartis nuo 2011-12-20 bus laikoma nutraukta. Paaiškino, jog atsakovas vienašališkai nutraukė Kredito sutartį ir 2012-01-25 kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo, 2012-02-02 teismas areštavo atsakovo naudai įkeistą nekilnojamąjį ieškovų turtą, tačiau ieškovai šią nutartį apskundė atskiruoju skundu. Pažymėjo, jog ieškovai vienu metu neteko pajamų iš darbo, ko sudarydami kredito sutartį nenumatė ir negalėjo numatyti. Paaiškino, jog ieškovai siūlė pakeisti Kredito sutarties sąlygas bei mokėti po 1 000 Lt per mėnesį, o nutraukus Kredito sutartį, jie patyrė didelių nuostolių. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad sutarties keitimo ir nutraukimo konkurencija turi būti sprendžiama sutarties keitimo naudai, atsakovas privalėjo ne nutraukti Kredito sutartį, o pakeisti jos vykdymo sąlygas, be to, pats atsakovas informavo, kad yra pasirengęs apsvarstyti ir kitus ieškovų siūlomus įsiskolinimo panaikinimo būdus, tai patvirtino ir atsakovo 2012-03-15 atsiliepimas į atskirąjį skundą civilinėje byloje Nr. 570/2012. Paaiškino, kad ieškovai kelis kartus kreipėsi į atsakovą su 2011-09-16 ir 2011-12-19 prašymais, kuriuose nurodė, kad tuo metu jie buvo susidūrę su finansiniais sunkumais ir norėdami išvengti nemokumo, prašė atidėti skolos mokėjimą bei siūlė atsakovui mokėti po 1 000 Lt per mėnesį. Taip pat nurodė, kad ieškovai stengiasi parduoti nekilnojamąjį turtą, stipriai sumažino parduodamo objekto kainą. Pažymėjo, kad esant kreditavimo santykiams tarp ieškovų ir atsakovo šalių padėtis yra nelygi ir atsakovas turi dominuojančią padėtį (t. 1, b. l. 1-7).