Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. K. skundą atsakovui Širvintų rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Atsakovas rėmėsi Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Kompensacijų teikimo tvarkos 35.2 punktu, Socialinės pašalpos teikimo tvarkos 35.2 punktu, nurodė, kad pareiškėjos šeima piniginę socialinę paramą gauna nuo 2001 m. Administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyrius 2013 m. spalio 25 d. gavo G. K. prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti, kuriame ji nurodė, jog įsiskolinimo už būsto šildymą, karštą ar geriamąjį vandenį nėra. Pagal šį prašymą jai buvo paskirta socialinė pašalpa. Be to, 2013 m. lapkričio 25 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas-paraiška piniginei socialinei paramai gauti, t. y. kai nesikeičia anksčiau pateikti duomenys, kuriame ji nurodė, jog jos duomenys nepasikeitę, įsiskolinimo už būsto šildymą, karštą ar geriamąjį vandenį nėra. Atsakovas 2013 m. gruodžio 20 d. potvarkiu Nr. 2442 pareiškėjai skyrė socialinę paramą nuo lapkričio 1 d. iki vasario 1 dienos. Kilus įtarimų dėl pareiškėjos prašymuose pateiktų duomenų teisingumo ir vadovaujantis Paramos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, atsakovas 2014 m. sausio 9 d. raštu Nr. SD-10 kreipėsi į UAB „Širvintų šiluma“ dėl pareiškėjos įsiskolinimo už būsto šildymą ir karštą vandenį. UAB „Širvintų šiluma“ 2014 m. sausio 13 d. raštu Nr. 9 informavo, kad pareiškėja 2014 m. sausio 1 d. UAB „Širvintų šiluma“ yra skolinga už būsto šildymą 954,65 Lt ir karštą vandenį 2 252,58 Lt. Be to, gavus duomenų, kad pareiškėjos sūnus V. K. pakeitė mokymosi įstaigą, atsakovas 2014 m. sausio 13 d. kreipėsi į Informatikos ir ryšių departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kuris 2014 m. sausio 21 d. raštu Nr. 9R-A-912 patvirtino, kad įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro 2014 m. sausio 21 d. duomenimis, V. K. nuo 2013 m. gruodžio 11 d. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja 2014 m. sausio 22 d. buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akte nurodė, jog sūnus ne kiekvieną dieną grįžta namo, nes iš Vilniaus parvažinėti nėra lėšų. Nežinojo, kad reikia pranešti apie mokyklos pakeitimą, nes pobūdis liko tas pats. Pareiškėja patvirtino, kad įsiskolinimo už būsto šildymą bei karštą vandenį nėra. Surinkus visus duomenis apie pareiškėjos socialinę ir materialinę padėtį ir gavus Širvintų miesto socialinės darbo organizatorės 2014 m. sausio 24 d. prašymą, 2014 m. sausio 27 d. buvo svarstomas vienkartinės socialinės paramos skyrimo klausimas Socialinės paramos skyrimo komisijos posėdyje. Posėdyje dalyvavusi pareiškėja neigė, kad turi skolų, nurodė, kad neprivalo informuoti apie tai, jog sūnui paskirta kardomoji priemonė. Komisija, įvertinusi visas aplinkybes ir vadovaudamasi teisės aktais, nuo 2014 m. sausio 1 d. nusprendė 3 mėnesiams nutraukti piniginės socialinės paramos teikimą. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėja, gaudama socialinę paramą ir turėdama prievolę per vieną mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos skiriant ir (ar) mokant piniginę socialinę piniginę paramą, jos neįvykdė. Be to, melavo ir apie aplinkybes, turinčias įtakos socialinei paramai skirti.

II.

Teismas rėmėsi Paramos įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 9 punktu, nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėja priskirtina nepasiturinčių gyventojų kategorijai ir turi teisę į piniginę socialinę paramą. Teismas vadovavosi Paramos įstatymo 5-7 straipsniais ir pažymėjo, kad asmens teisė į socialinę pašalpą ir kompensacijas siejama su jo atitikimu minėtame įstatyme nustatytoms sąlygoms kreipimosi momentu.

Teismas vadovavosi Paramos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 20 straipsnio 9 dalimi, nustatė, kad pareiškėja 2013 m. spalio 25 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d. teiktuose prašymuose-paraiškose nurodė, jog neturi įsiskolinimų už būsto šildymą, karštą ar geriamąjį vandenį, o skyrius konstatavo, kad pareiškėja pateikė neteisingus duomenis. Šioms aplinkybėms pagrįsti Administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyrius remiasi UAB „Širvintų šiluma“ 2014 m. sausio 13 d. pateikta informacija apie tai, kad pareiškėja 2014 m. sausio 1 d. už būsto šildymą skolinga 954,65 Lt, o už karštą vandenį – 2 252,58 Lt, tačiau šioje pažymoje nėra detalizuota, ar buvo skola tuo metu, kai pareiškėja kreipėsi su prašymais-paraiškomis skirti piniginę socialinę paramą, jei buvo – tai kokio dydžio. Be to, remiantis informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, kad Širvintų rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-30-522/2014 (teisminio proceso Nr. 2-44-3-00494-2013-6) pagal UAB „Širvintų šiluma“ ieškinį atsakovei G. K., trečiasis asmuo Širvintų rajono savivaldybės administracija, kurioje teismo posėdis atidėtas 2014 m. liepos 23 d. Ši byla teisme gauta 2013 m. rugsėjo 19 d., t. y. iki pareiškėjai kreipiantis į Administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyrių. Teismas darė išvadą, kad teismo sprendimas pagal UAB „Širvintų šiluma“ ieškinį dėl skolos priteisimo iš pareiškėjos dar nėra priimtas. Administracija minėtoje civilinėje byloje dalyvauja kaip trečiasis asmuo, todėl turėjo žinoti apie vykstantį teisminį procesą ir šias aplinkybes tinkamai įvertinti nagrinėjant pareiškėjos prašymus-paraiškas skirti piniginę socialinę paramą. Teismas rėmėsi Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 11 punktu, Socialinės pašalpos teikimo tvarkos 8.2 punktu ir nustatė, kad Administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyrius jokių veiksmų šioms aplinkybėms išsiaiškinti neatliko ir papildomų duomenų nesurinko. Teismas sutiko su pareiškėja, kad, esant faktinei situacijai, ji pateikė teisingą informaciją, nurodydama, jog neturi įsiskolinimų už būsto šildymą, karštą ar geriamąjį vandenį. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja nevykdė Paramos įstatymo 25 straipsnio 2 punkte nustatytos pareigos.

Teismas vadovavosi Paramos įstatymo 23 straipsnio 5, 6 punktais, 7 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pažymėjo, kad teismas skolos pareiškėjai dar nėra priteisęs, civilinė byla, kurioje šalimi yra įtrauktas ir atsakovas, iki šiol nagrinėjama, todėl darė išvadą, kad pareiškėja Paramos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą reikalavimą atitinka. Teismas konstatavo, kad pareiškėja turi teisę į kompensaciją, kurias skirti, įvertinus visumą aplinkybių, turi teisę Administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėjas. Šiuo atveju, skyrius turi įvertinti, kokio dydžio piniginę socialinę paramą pareiškėjai skyrė ir nenustatęs kitų aplinkybių, turinčių esminę reikšmę socialinės pašalpos ir kompensacijų skyrimui, iš naujo įvertinti pareiškėjos 2013 m. spalio 25 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d. prašymus-paraiškas.

Teismas vadovavosi Paramos įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 20 straipsnio 6 dalimi, nurodė, kad socialinės apsaugos ir darbo ministras 2005 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. A1-183, be kitų, patvirtino ir SP-4 formą „Prašymo-paraiškos piniginei socialinei paramai gauti forma“ bei Informacinio lapelio, kuris įteikiamas įregistravus prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti, turinį. Teismas nurodė, kad pareiškėja per mėnesį privalėjo pranešti ir apie aplinkybes, dėl kurių ši parama turi būti nutraukta ar skiriama iš naujo Administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriui, t. y. ir apie tai, kad jos sūnui, kaip mokiniui ar studentui baigus ar nutraukus mokymąsi arba jam išvykus mokytis į kitą valstybę. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja neprivalėjo pranešti apie sūnaus pakeistą mokymosi įstaigą. Teismo vertinimu, ši sąlyga yra siejama su mokymosi nutraukimu ar išvykimu mokytis į kitą valstybę. Pareiškėjos sūnus nuo 2014 m. sausio 8 d. išbrauktas iš sąrašų, taigi, pareiškėja apie šias aplinkybes būtų turėjusi pranešti iki 2014 m. vasario 8 d. įskaitytinai, o ne tuomet, kai 2013 m. spalio 25 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d. kreipėsi dėl socialinės paramos skyrimo, nes tokios aplinkybės tada dar neegzistavo.

Teismas rėmėsi Socialinės paramos skyrimo įstatymo 8 straipsnio 5 dalies 3 punktu, nustatė, kad pareiškėjos sūnus nuo 2013 m. gruodžio 11 d. yra suimtas, ir darė išvadą, kad kai pareiškėja kreipėsi su prašymais-paraiškomis, jis dar nebuvo suimtas. Teismas pažymėjo, kad Administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyrius, nustatęs šias aplinkybes, tik nuo jų atsiradimo gali vertinti situaciją ir atitinkamai spręsti, ar yra pagrindas pareiškėjai skirti (neskirti) socialinę pašalpą.

Teismas nenustatė, kad pareiškėja nevykdė ir Paramos įstatymo 25 straipsnio 3 punkte nustatytos pareigos, o atsakovas teismo nustatytų aplinkybių nepaneigė.

III.

Pareiškėja pabrėžia, kad atitinka Paramos įstatymo nuostatas, nustatančias teisę gauti piniginę socialinę paramą. Pareiškėja pažymi, kad neslėpė jokių aplinkybių, pati pasakė apie teisminį procesą, paaiškino apie susidariusią padėtį. Pareiškėja nurodo, kad yra pateikusi visus reikalingus dokumentus, socialinės paramos skyriaus darbuotojos reguliariai pas ją lankosi, rašo buities patikrinimo aktus, žino, kad ji neįstengia išlaikyti savęs, sūnaus ir būsto, kuriame gyvena. Pareiškėja nurodo nežinojusi, kad turėjo pranešti apie sūnaus suėmimą, tačiau apie tai pasakė 2014 m. sausio 27 d. komisijos posėdyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl savivaldybės administracijos sprendimo, kuriuo pareiškėjai 3 mėnesiams buvo nutrauktas piniginės socialinės paramos teikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pripažino ginčijamą sprendimą nepakankamai pagrįstu, netinkamai motyvuotu ir tuo neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiomis teismo išvadomis ir prašo pareiškėjos skundą visiškai atmesti, pripažinus skundžiamą sprendimą teisėtu ir pagrįstu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, be to, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėjos 2014 m. vasario 7 d. sprendimas Nr. SD-56 Viešojo administravimo įstatymo bei Administracinių bylų teisenos įstatymo požiūriu yra individualus administracinis aktas, kuriam taikomi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai, tarp kurių ir tai, kad administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011pažymėjo, kad kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas.

Nagrinėjamu atveju ginčijamo sprendimo teisiniu pagrindu nurodyti Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktas, Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. I-239 patvirtinto Būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų teikimo nepasiturintiems gyventojams Širvintų rajono savivaldybėje tvarkos aprašo 35.2 punktas ir Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1-238 patvirtinto Socialinės pašalpos teikimo nepasiturintiems gyventojams Širvintų rajono savivaldybėje tvarkos aprašo 35.2.3 punktas. Faktiniu sprendimo pagrindu atsakovas nurodė tai, kad pareiškėja nepateikė Širvintų rajono savivaldybei visos ir teisingos informacijos, turinčios įtakos piniginei socialinei paramai gauti.

Taigi ginčijamame sprendime išvardintos tik teisės aktų normos, tačiau kaip jose nustatytos nuostatos siejamos su konkrečiais byloje nustatytais objektyviais faktiniais duomenimis nenurodyta, pareiškėjai G. K. taikytos poveikio priemonės (socialinės paramos teikimo nutraukimas) nemotyvuotos. Byloje nėra ginčijama savivaldybės tarybos teisė tvirtinti socialinės pašalpos teikimo tvarkos aprašą ar savivaldybės administracijos pareiga, kilus pagrįstų įtarimų dėl prašyme-paraiškoje pateiktų duomenų apie turimą turtą ir gaunamas pajamas, tikrinti bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, surašyti buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, kurio pagrindu piniginė socialinė parama gali būti skiriama, neskiriama ar nutraukiamas jos mokėjimas. Tačiau atitinkamų patikrinimų metu nustatytai faktinei situacijai turi būti tinkamai suteikta juridinė kvalifikacija ir pritaikyta būtent ta norma, kuri reguliuoja tuos santykius.

Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad ginčijamas sprendimas, be kita ko, priimtas atsižvelgiant į 2014 m. sausio 22 d. buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo metu surašytą buities tyrimo aktą. Šiame akte nurodyta, kad pareiškėja nenurodė turimo įsiskolinimo už būsto šildymą bei karštą vandenį. Be to, kad matyti iš Širvintų rajono socialinės paramos skyrimo komisijos 2014 m. sausio 27 d. posėdžio protokolo Nr.1, pareiškėjai reikštos pretenzijos dėl to, kad ji neinformavo apie kartu gyvenančio sūnaus suėmimą ir mokymosi įstaigos pakeitimą.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad 2013 m. spalio 25 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d. pareiškėjai teikiant prašymus socialinei paramai gauti, faktai apie jos sūnaus suėmimą ir mokymosi įstaigos pakeitimą iš viso neegzistavo, todėl pareiškėja negalėjo jų nurodyti savo prašymuose ir negali būti kaltinama ne visos ar neteisingos informacijos pateikimu.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, liečiančiais pareiškėjos galimo įsiskolinimo už komunalines paslaugas vertinimą. Vien to fakto, kad 2014 m. sausio 1 d. G. K. buvo nesumokėjusi UAB „Širvintų šiluma“ virš 3000 litų už būsto šildymą ir karšto vandens ruošimą, nepakanka padaryti išvadai, kad ji 2013 m. spalio ar lapkričio mėnesiais buvo įsiskolinusi šilumos ir karšto vandens tiekėjui. Savivaldybės institucijos netyrė, kada tas įsiskolinimas atsirado, ar pareiškėja apmokėdavo bent dalį sąskaitos, ar turėjo objektyvią galimybę mokėti už komunalines paslaugas. Darytina išvada, kad Savivaldybės administracija laiku nesiėmė efektyvių priemonių, tam, kad kilusios abejonės ar neaiškumai būtų išsklaidyti.

Civilinė byla, kurioje iš pareiškėjos prašoma priteisti įsiskolinimą už būsto šildymą ir karšto vandens ruošimą, iki šiol nėra išnagrinėta, todėl darytina išvada, kad byloje atsakovas nepateikė pakankamai įrodymų, kad G. K. prašymų pateikimo metu neatitiko Įstatymo 7 straipsnyje nustatytų kriterijų.

Atsakovas, nepakankamai individualiai spręsdamas susidariusią situaciją, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintą socialinio teisingumo ir veiksmingumo principą, garantuojantį teisę asmenims gauti piniginę socialinę paramą tuomet, kai jos labiausiai reikia bei išvengti skurdo spąstų, o tuo pačiu pažeidė ir visuotinai pripažintinus teisingumo ir protingumo teisės principus.

Iš pareiškėjos skundo teismui matyti, kad vienu iš pagrindinių nusiskundimų ji išsako nežinojimą ir nesupratimą, dėl ko jai nutrauktas socialinės paramos teikimas. Taigi atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiamame sprendime pareiškėjai buvo pateikta Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodyta informacija ir kad pareiškėja suprato sprendimo priėmimo faktinius ir teisinius pagrindus, atmestini kaip nepagrįsti.

Adekvataus, aiškaus ir pakankamo motyvų išdėstymo bei jų pagrindimo nebuvimas administraciniame akte laikytini esminiais trūkumais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamą Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėjos 2014 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. SD-56 , kaip neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų

Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, susiję su pareiškėjos elgesiu po ginčijamo sprendimo priėmimo, negali turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir nuneigti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų.

Pareiškėja taip pat kėlė reikalavimą įpareigoti Socialinės paramos ir sveikatos skyrių sumokėti socialinę išmoką už 2014 m. vasario mėnesį ir toliau pratęsti išmokų mokėjimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad tokius sprendimus priima Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėjas, administraciniai teismai viešojo administravimo funkcijų nevykdo, todėl įgaliota viešojo administravimo institucija savo diskrecijos ribose turi įvertinti visus surinktus duomenis ir priimti naują sprendimą pareiškėjos atžvilgiu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.