Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Inos Kirkutienės ir Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas keliamas dėl Migracijos departamento 2023 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2023 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas A. D. nuo 2016 m. liepos 30 d. iki 2017 m. liepos 3 d. turėjo nacionalinę vizą. Pareiškėjui nuo 2017 m. birželio 30 d. iki 2021 m. birželio 5 d. ir nuo 2021 m. liepos 7 d. iki 2023 m. birželio 5 d. buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu.

Pareiškėjas 2023 m. kovo 16 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

A. D., atsakydamas raštu į Migracijos departamento pateiktus klausimus, nurodė, kad (duomenys neskelbtini) m. tarnavo (duomenys neskelbtini) kariuomenėje.

Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 12 d. gavo VSD raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog A. D. kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, A. D., tarnaudamas (duomenys neskelbtini) kariuomenėje, privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (duomenys neskelbtini) institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD įsitikinimu, A. D. išdavus leidimą gyventi jis gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo.

Migracijos departamentas 2023 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (toliau – ir Sprendimas Nr. 1).

Migracijos departamentas 2023 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui (toliau – ir Sprendimas Nr. 2).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2023 m. balandžio 5 d.) (toliau – ir Aprašas), 10.3¹ papunkčiu, užsienietis asmeniškai, užpildęs prašymą išduoti ar pakeisti leidimą per MIGRIS, per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į Įstatymo 28 straipsnyje nustatytą instituciją, išskyrus Aprašo 11¹ punkte nurodytą atvejį, ir užpildyti Migracijos departamento parengtą klausimyną, jeigu užsienietis (vyresnis nei 18 metų) atitinka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją (-as) (šis papunktis taikomas, kai užsienietis asmeniškai atvyksta į Migracijos departamentą).

Aprašo 76 punkto 3 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsienietis Aprašo 10.3¹ papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui, siųsdamas paklausimą Valstybės saugumo departamentui, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, nurodo, kad užsienietis Aprašo 10.3¹ papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui.

Aprašo 78 punkte nustatyta, kad kai gaunama Valstybės saugumo departamento išvada, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, tai šios išvados ir atsakymai pridedami prie užsieniečio bylos arba įdedamos į bylą pagal dokumentacijos planą, jeigu jos nėra įslaptintos teisės aktų nustatyta tvarka.

Aprašo 13¹ punkte nustatyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs VSD informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu).

Įstatymo 35 straipsnis nustato atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindus. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Pažymėtina, kad, vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, Valstybės saugumo departamentas yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Valstybės saugumo departamento uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės saugumo departamentas koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. Valstybės saugumo departamentas teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad būtent Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021, kurioje taip pat buvo vertinamas užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimas, yra konstatavęs, kad „nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas Raštu gavo patikimos ir pakankamos informacijos būtent apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, todėl įvertinęs pateiktas aplinkybes ir nustatęs, kad yra draudimo atvykti pagrindas, privalėjo priimti ir priėmė Sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Migracijos departamentui nesuteikta teisė kvestionuoti kitos kompetentingos institucijos pateiktą informaciją ar ją vertinti kitaip“. Taigi užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD ir teikia išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, o Migracijos departamentas ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Teismas sutinka su atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais, kad Migracijos departamentas nekvestionuoja VSD išvadų ir nagrinėjamu atveju vertino, ar atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi laikomas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui (užtikrinti visuomenės saugumą) pasiekti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju savo teises gali ginti teisme, kuriame yra įvertinami tiek procedūriniai, tiek skundžiamų Migracijos departamento sprendimų turinio aspektai.

Byloje nustatyta, kad atsakovas priimdamas Sprendimą Nr. 1 dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi vadovavosi VSD 2023 m. gegužės 12 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame pateikta išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD nuomone, pareiškėjas, tarnaudamas (duomenys neskelbtini) kariuomenėje, privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) kariuomenei ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Pareiškėjas su VSD padaryta išvada nesutinka, nurodo, kad ji yra niekuo nepagrįsta ir neįrodyta. Jis neturi jokių ryšių su savo kilmės ar kokios nors kitos Lietuvos atžvilgiu priešiškai nusiteikusios valstybės teisėsaugos, karinėmis, žvalgybos ar saugumo institucijomis.

Teismas pažymi, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek EŽTT (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.

Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Jos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio (duomenys neskelbtini) valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, (duomenys neskelbtini) valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vadovaujantis 2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatomis, sugriežtinus vizų režimą, sustabdytas (duomenys neskelbtini) piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Taip pat sustiprinta valstybės sienos apsauga, t. y. (duomenys neskelbtini) piliečiams taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams.

Atkreiptinas dėmesys, kad, remiantis minėto Seimo nutarimo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nepaprastoji padėtis įvedama dėl precedento neturinčiu mastu sutelktų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pajėgų, kurios vykdo karinę agresiją prieš kaimynystėje esančią Ukrainos valstybę ir sukėlė humanitarinę bei pabėgėlių krizę, grasina Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų Europos valstybių saugumui ir kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams; be to, dėl galimų hibridinių atakų ir įvairiausio pobūdžio provokacijų visuomenės rimčiai kyla grėsmė, kurios neįmanoma pašalinti netaikant Nepaprastosios padėties įstatyme nustatytų konkrečių nepaprastųjų priemonių. Nepaprastosios padėties įvedimo tikslas – naudojant šiame nutarime nustatytas nepaprastąsias priemones ir priimant sprendimus, pašalinti dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) veiksmų ir jų lemiamų procesų kilusią grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams ir visuomenės rimčiai (1 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nepaprastoji padėtis įvesta visame Lietuvos Respublikos pasienio ruože prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos su (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad visos indikacijos apie galimą grėsmę turi būti vertinamos itin jautriai.

Taigi, kadangi kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus atsižvelgiant į pirmiau aptartą visuotinai žinomą informaciją, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama.

Teismas nagrinėjamu atveju pabrėžia trečiojo suinteresuoto asmens nurodytus argumentus, kad VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, (duomenys neskelbtini) karinės agresijos atveju su (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdyti. Teismas pažymi, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) metais baigė (duomenys neskelbtini) mokyklą, vadų specialybę. Nuo (duomenys neskelbtini) m. tarnavo (duomenys neskelbtini) kariuomenėje net (duomenys neskelbtini) metų, jam buvo suteiktas (duomenys neskelbtini). Iš kariuomenės pasitraukė ne savo noru, o buvo išleistas į pensiją. Kaip nurodė pats pareiškėjas, nuo (duomenys neskelbtini) metų jis yra (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad nuo (duomenys neskelbtini) metų pareiškėjas niekur nedirbo, gavo (duomenys neskelbtini) mokamą kariškio pensiją. Tik (duomenys neskelbtini) metais pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) ir po dvejų metų, t. y. (duomenys neskelbtini), gavo Lietuvos nacionalinę vizą, pirmas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu išduotas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas prašyme pakeisti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje nurodė, kad yra vedęs, santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), tačiau pažymėtina, kad Migracijos departamentas duomenų apie pareiškėjo sutuoktinės gyvenimą Lietuvoje neturi, pareiškėjas tokių duomenų teismui taip pat nepateikė. Taigi duomenų apie pareiškėjo Lietuvoje egzistuojančius šeiminius ryšius nenustatyta. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nors pareiškėjas turi deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje, pildydamas duomenis apie save savo faktinės gyvenamosios vietos adresą nurodė ir (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodė, kad turimo leidimo gyventi Lietuvoje laikotarpiu (duomenys neskelbtini) metais lankėsi (duomenys neskelbtini). Taigi teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jo šeiminiai, socialiniai ryšiai su (duomenys neskelbtini) yra nutrūkę. Tuo tarpu byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad su Lietuvos Respublika pareiškėją sieja tik ekonominiai ryšiai, t. y. darbas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymėtina, kad vien faktas, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini) išėjo į pensiją ir nuo to laiko jokių ryšių su valdžia neturėjo, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi.

Teismas pažymi, kad (duomenys neskelbtini) politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė (duomenys neskelbtini) propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šios valstybės vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant ar keičiant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti (duomenys neskelbtini) režimą palaikantiems ar su šiuo režimu bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės bei valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą daryti išvadą apie galimus pareiškėjo ryšius su atitinkamomis (duomenys neskelbtini) tarnybomis, ir šie įrodymai nebuvo niekaip paneigti.

Tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduota viza ir leidimas laikinai gyventi, savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti Sprendimo Nr. 1 neproporcingumą. Be kita ko, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.).

Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Pareiškėjas nurodo, kad ginčijami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, nes Migracijos departamentas neatliko savarankiško aplinkybių vertinimo, nebendradarbiavo su pareiškėju, neatskleidė jam turimos informacijos, nesudarė galimybių apsiginti.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodo jokio teisės akto, nustatančio Migracijos departamento pareigą, gavus VSD informaciją, ją pateikti užsieniečiui susipažinti ar juos apklausti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad, prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) apibrėžiant gero administravimo principo turinį taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktas) (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz., LVAT 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., LVAT 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019).

Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjų teisių būti išklausytiems tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjai turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021).

Nors pareiškėjas nurodo, kad jis neturėjo jokios galimybės apsiginti, tačiau pateikė skundą teismui, kuriame išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, nepageidavo dalyvauti teismo posėdyje ir duoti paaiškinimus žodžiu. Teismas pažymi, kad skunde teismui pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamų sprendimų motyvus.

Dėl ginčijamo Sprendimo Nr. 2 teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kodėl šis sprendimas yra neteisėtas.

Dėl Migracijos departamento 2023 m. birželio 20 d. sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį laikotarpis, kuriam uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (galiojanti 2018 m. liepos 5 d. redakcija, toliau – Tvarka), nuostatas, reglamentuojančias draudimą atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama, nustatomas draudimo atvykti terminas. Pagal Tvarkos 38.3 papunktį, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis.

Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, kad pareiškėjui nustatytas penkerių metų draudimo atvykti terminas kitaip pažeistų Įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatas ar neatitiktų Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunkčio, kuriuo vadovavosi Migracijos departamentas, nuostatų. Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamų sprendimų pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino jo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas netenkinamas, prašymas priteisti pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. D. (A. D.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.