Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-03-03 · Administracinė byla Nr. A-756-296-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-03
Bylos Nr.
A-756-296-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Artūras Drigotas
Pareiškėjas
B. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A756-296/2011Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. P. (B. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas B. P. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 500 000 litų neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad šiuo metu atlieka bausmę Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje. Tačiau nuo 2005 metų balandžio mėnesio iki 2006 metų spalio mėnesio pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kuris nėra pritaikytas žmonėms laikyti. Lukiškių TI-K kameros neatitinka sanitarinių normų, yra perpildytos (vienoje kameroje buvo laikoma po šešis žmones). Kamerose yra žiurkių ir kirminų, nėra tinkamos santechnikos, yra drėgna. Kamerų sienos pažeistos pelėsio. Kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, žiemos metu nešildomos, jose nėra langų. Be to, visų Lukiškių TI-K gyvenamųjų pastatų stogai yra padengti medžiagomis, turinčiomis asbesto, kuris yra uždraustas naudoti Europos Sąjungoje nuo 2005 metų ir labai kenksmingas sveikatai. Būdamas Lukiškių TI-K, pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti asbesto dulkėmis. Dėl nežmoniškų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjas rizikavo prarasti sveikatą. Dėl visų nurodytų priežasčių pareiškėjas patyrė moralinę žalą, kurią, pareiškėjo nuomone, galėtų atlyginti 500 000 litų suma.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K pirmą kartą atvyko 2005 m. balandžio 8 d. ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 111. Vėliau, 2005 m. balandžio 10 d., pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 293, 2005 m. birželio 1 d. – į kamerą Nr. 274, 2005 m. birželio 29 d. – į kamerą Nr. 299a, 2006 m. gegužės 10 d. – į kamerą Nr. 256, o 2006 m. spalio 26 d. pareiškėjas išvyko į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus - atvirąją koloniją. Lietuvos higienos normoje HN76:1999 nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims – ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam asmeniui. Tačiau dėl to, kad Lukiškių TI-K yra nuolat perpildytas, o įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui, nustatytas reikalavimas kartais būna viršijamas. Nepriimti kasdien į įstaigą atvežamų asmenų Lukiškių TI-K neturi teisės. Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia tardymo izoliatorių ir kalėjimą. Įstaigoje yra 864 patvirtintos vietos (426 kameros). Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro tardomieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti ūkio darbams. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo Nr. 1 iki Nr. 68. Atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, jie laikomi po kamerose po vieną (retais atvejais, administracijos leidimu, jie gali būti talpinami po du asmenis). Skirstant atvežtus asmenis į kameras buvo laikomasi tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, galiojusių Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatyme bei Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklėse nustatytų asmenų izoliavimo reikalavimų. Lukiškių TI-K administracija pagal galimybes nuolat stengiasi gerinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas. Kiekvienam asmeniui visada skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, išduodamas kitas teisės aktų nustatytas inventorius. Įstaigos perpildymo problemos Lukiškių TI-K išspręsti neturi galimybių. Lukiškių TI-K priklausantys pastatai yra labai seni ir jiems yra reikalingas remontas, tačiau kameros remontuojamos etapais pagal nustatytą planą, gavus atitinkamas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau dėl lėšų stygiaus, dėl kalinamųjų tyčinio turto gadinimo ir kitų priežasčių kai kurios kameros yra tik patenkinamos būklės. Pagal Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių 72 punktą tvarkyti kameras privalo patys kalinamieji. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų (nuteistųjų), kad jie palaikytų tvarką kamerose. Tam išduodamas reikiamas valymo inventorius. Be to, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pareiškėjo teiginys, kad kameros žiemą yra nešildomos, neatitinka tikrovės. Visos Lukiškių TI-K kameros yra šildomos centralizuotai, temperatūra automatiškai reguliuojama priklausomai nuo oro lauke temperatūros tam, kad patalpose temperatūra nuolat būtų ne žemesnė nei 18 laipsnių šilumos. Gavusi kamerose laikomų asmenų nusiskundimų dėl laikymo sąlygų, administracija visada reaguoja ir pagal galimybes nedelsiant išsprendžia kilusias problemas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių patirtos žalos faktą, ir nepagrindė priežastinio ryšio tarp, jo teigimu, patirtos žalos, ir Lukiškių TI-K administracijos ar pareigūnų veiksmų.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjas nuo 2005 m. balandžio 8 d. iki 2006 m. spalio 26 d. atliko bausmę Lukiškių TI-K: 2005 m. balandžio 8 d. jis buvo patalpintas į kamerą Nr. 111, 2005 m. balandžio 10 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 293, 2005 m. birželio 1 d. – į kamerą Nr. 274, 2005 m. birželio 29 d. – į kamerą Nr. 299a, 2006 m. gegužės 10 d. – į kamerą Nr. 256, o 2006 m. spalio 26 d. išvyko į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus - atvirąją koloniją, kurioje iki šiol atlieka laisvės atėmimo bausmę (b. l. 16-19). Pareiškėjo teigimu, jis, nuo 2005 m. balandžio 8 d. iki 2006 m. spalio 26 d. būdamas Lukiškių TI-K, dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų ir dėl sveikatos sutrikdymo patyrė neturtinę žalą, kurią jis vertina 500 000 Lt. Iš pareiškėjo paaiškinimų, Lukiškių TI-K pateiktų duomenų (b. l. 20-21), atsakovo atsiliepimo į skundą (b. l. 16-18) ir atsakovo atstovo paaiškinimų matyti, kad laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 8 d. iki 2006 m. spalio 26 d., kai pareiškėjas buvo patalpintas į Lukiškių TI-K kameras Nr. 111, Nr. 293, Nr. 274, Nr. 299a ir Nr. 256, jo kalinimo sąlygos neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos PIN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punkte nustatytų ploto normų kamerose laikomiems asmenims, t. y. po 5 m² ploto vienam asmeniui. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjas dėl tokių kalinimo sąlygų galėjo patirti tam tikrus nepatogumus, tačiau byloje nėra duomenų, kad buvimo Lukiškių TI-K metu jis skundėsi kalinimo sąlygomis, todėl yra pagrindas manyti, kad pareiškėjo nurodytas tokiais veiksmais padarytos neturtinės žalos dydis yra nepagrįstas. Be to, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti patenkintas ir dėl to, kad jis pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą: pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų senaties terminas. Pareiškėjas savo skundą, kuriuo pareiškė reikalavimą dėl jam padarytos žalos, įteikė išsiųsti 2009 m. spalio 27 d. (b. l. 8), t. y. jau pasibaigus įstatymo nustatytam trejų metų ieškinio senaties terminui. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas jau vien dėl šios priežasties. CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Kitos pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje nurodytos aplinkybės, susijusios su jo kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K kamerose, nėra įrodytos. Be to, tos aplinkybės, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų nesiskundė, nesirgo (b. l. 56) ir šiuo metu, kaip jis nurodė teismo posėdyje, yra sveikas, sudaro pagrindą teigti, kad žalos pareiškėjas nepatyrė. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad neturinę žalą jis patyrė dėl sveikatos sutrikdymo, atsiradusio dėl asbesto, buvusio medžiagose, kuriomis dengti Lukiškių TI-K gyvenamųjų patalpų stogai ir pasivaikščiojimui skirta vieta, nėra įrodyta: pareiškėjas nepateikė ir nenurodė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jo sveikata buvo sutrikdyta. Priešingai, jis, kaip nurodė teismo posėdyje, yra sveikas. Iš Pravieniškių 2-jų pataisos namų - atvirosios kolonijos Sveikatos priežiūros tarnybos viršininko pateiktos pažymos (b. l. 56) matyti, kad buvimo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas kreipėsi į gydytoją du kartus, iš kurių vieną kartą – dėl dėmės blauzdoje, atsiradusios dar iki įkalinimo, kitą kartą – dėl bėrimo, kuris regresavo, o atvykęs į Pravieniškių 2-sius pataisos namus - atvirąją koloniją vidaus ligų gydytojo ir gydytojo psichiatro įvardintas kaip sveikas.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas B. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiantį į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas yra apie 7 m², jis buvo laikomas kartu su šešiais asmenimis – tokiu būdu vienam asmeniui tekdavo po 1,5 m² ploto. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos PIN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktą vienam laisvės atėmimo ar kardomojo kalinimo įstaigoje esančiam asmeniui turi tekti 5 m² ploto. Kameros buvo drėgnos, šaltos, jose buvo tarakonų ir graužikų, sienos pažeistos pelėsio. Dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjas patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo pareiškėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas negalėjo ramiai miegoti, jautė padidėjusią aplinkos baimę, sumažėjo jo bendravimo galimybės. Analogiškoje byloje Nr. I-140-580/2009 Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 26 d. sprendimu pripažino, kad Lukiškių TI-K administracija dėl netinkamų kalinimo sąlygų pažeidžia asmens teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 23 d. sprendimu, priimtu analogiškoje administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 1000 litų neturtinės žalos atlyginimą už 16 parų kalinimo nurodytomis sąlygomis. Tuo tarpu pareiškėjas tokiomis sąlygomis buvo kalinamas 564 paras. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad savo skundą, kuriame pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, jis įteikė išsiuntimui 5 būrio viršininkui G. V. 2009 m. spalio 26 d. (pirmadienį). Tačiau G. V. dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių jo skundą užregistravo 2009 m. spalio 27 d. (antradienį). Dėl nurodytos, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios, priežasties jis viena diena praleido ieškinio senaties terminą. Todėl, pareiškėjo nuomone, praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintinas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, bylą perduodant teismui nagrinėti iš naujo.

Deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas B. P. nuo 2005 m. balandžio 8 d. iki 2006 m. spalio 26 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime. Atsiliepime į skundą atsakovas nurodo, kad pareiškėjas atvykimo į Lukiškių tardymo izoliatorių - kalėjimą dieną buvo patalpintas į kamerą Nr. 111, o vėliau buvo perkeliamas į kitas kameras: 2005 m. balandžio 10 d. – į kamerą Nr. 293, 2005 m. birželio 1 d. – į kamerą Nr. 274, 2005 m. birželio 29 d. – į kamerą Nr. 299a, 2006 m. gegužės 10 d. – į kamerą Nr. 256, o 2006 m. spalio 26 d. pareiškėjas išvyko į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus - atvirąją koloniją.

Iš bylos medžiagos matyti, kad kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotai yra nuo 7,45 kv. m. iki 23,32 kv. m., tačiau kiek konkrečiai asmenų šiose kamerose buvo laikoma ginčui aktualiu laikotarpiu, nenurodyta (b. l. 20-21).

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 10 22 įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos, įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktą, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 m² kameros ploto.

Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą atmetė iš esmės dviem argumentais: 1) nors pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų galėjo patirti tam tikrus nepatogumus, tačiau byloje nėra duomenų, kad buvimo Lukiškių TI-K metu jis skundėsi kalinimo sąlygomis; 2) skundą, kuriuo pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, įteikė išsiųsti 2009 m. spalio 27 d., t. y. jau pasibaigus įstatymo nustatytam trejų metų ieškinio senaties terminui.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 136 str.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesurinko duomenų ir neišsiaiškino visų aplinkybių, turinčių esminės reikšmės byloje kilusiam ginčui teisingai išspręsti.

Iš byloje esančio voko (b. l. 8) galima tik spręsti, jog pareiškėjo skundas (įvardintas ,,kreipimas“) iš Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų išsiųstas 2009 m. spalio 27 d., tačiau nesurinkta jokių duomenų, galinčių patvirtinti ar paneigti pareiškėjo teiginį, jog jis skundą išsiuntimui būrio viršininkui G. V. įteikė 2009 m. spalio 26 d. (pvz., įrašų skundų registracijos žurnale, G. V. apklausos liudytoju ir pan.), t. y. nepraleidęs įstatyme nustatyto senaties termino.

Atsakovas neneigia, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur kiekvienam asmeniui teko mažiau nei 5 m² kameros ploto, tačiau pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino kiek asmenų konkrečiu laikotarpiu buvo laikoma nurodytose kamerose kartu su pareiškėju, t. y. nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, kurios duotų pagrindą daryti įrodymais pagrįstą išvadą, kaip, kokiu mastu Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija pažeidė minėtą pareiškėjo subjektinę teisę.

Pareiškėjas skunde taip pat tvirtino, kad jis buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo patalpose, kurios neatitinka ir kitų sanitarinių normų: kameros drėgnos, pažeistos pelėsio, žiemos metu nešildomos, neturi langų, jose yra kirminų ir žiurkių, pastato stogas padengtas medžiagomis, turinčiomis asbesto ir pan. Šiuos pareiškėjo argumentus pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nereikšmingus, nurodęs, jog byloje nėra duomenų, kad B. P. būtų skundęsis įkalinimo sąlygomis būdamas Lukiškių TI-K, be to pareiškėjas yra sveikas, kas sudaro pagrindą teigti, kad jis žalos nepatyrė. Taigi, teismas iš esmės nesiaiškino ir netyrė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl kitų sąlygų, galimai neatitinkančių Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos reikalavimų, patalpose, kuriose jis buvo laikomas, buvimo. Nors Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnio nuostatos įpareigoja administracinę bylą nagrinėjantį teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, pareiškėjo nurodytas aplinkybes patvirtinančių ar paneigiančių įrodymų (pvz., Ekstremalių sveikatai situacijų centro patikrinimo ginčui aktualiu laikotarpiu aktų; duomenų apie 2005 m. sausio 3 d. ir 2006 m. sausio 26 d. sudarytų sutarčių tarp atsakovo ir UAB ,,Isterela (b. l. 31-32) bei UAB ,,Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (b. l. 27-30) dėl buitinių kenkėjų naikinimo realų vykdymą; kalinamųjų (nuteistųjų) prašymų (skundų) registracijos žurnalo, iš kurio būtų galima spręsti, ar pareiškėjas rašė kokius nors prašymus ar skundus ginčui aktualiu laikotarpiu (pareiškėjas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad rašė prašymus dėl perkėlimo į kitą kamerą, kai buvo laikomas 299a kameroje) ir kt.) nerinko.

Pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog atsakovas dėl kamerų stygiaus, suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus neturėjo galimybių pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto reikalavimus, remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ne kartą yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 – 1966/2008; 2009 m. sausio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-121/2009), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą ( pareiškimo Nr. 871/02)).

Pirmosios instancijos teismo pareiga bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, ištirti ir įvertinti visas bylos faktines aplinkybes, sprendimą pagrįsti teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, t. y. priimti motyvuotą sprendimą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad teismas šios pareigos tinkamai neįvykdė. Sprendime konstatuodamas tik tam tikras aplinkybes, teismas nepateikė padarytas išvadas patvirtinančių įrodymų, jų neanalizavo, neišreikalavo ir neįvertino bylai reikšmingų įrodymų. Tik išsiaiškinus ir įvertinus visas bylos aplinkybes, galimas teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina teismui nagrinėti iš naujo dėl padarytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų ir dėl to, kad būtina rinkti ir vertinti daug naujų įrodymų (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 ir 2 p., 142 str. 1 d., 143 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu , teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo B. P. (B. P.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė