- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-07
- Bylos Nr.
- eA-3735-624/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00556-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- A. S. C. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. S. C. B. (A. S. C. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. C. B. (A. S. C. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. S. C. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2016 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (15/6-12)12PR-11 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. S. C. B.“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas).
Skunde nurodė, kad Migracijos departamentas 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. (15/6-13) 12PR-105 jau kartą atsisakė suteikti jam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Šį sprendimą teismas panaikino. Migracijos departamentas išnagrinėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo ir skundžiamu sprendimu vėl atsisakė suteikti jam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, nes jo pateikti argumentai nėra susiję su Lietuvos Respublikos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 straipsnyje įtvirtintais prieglobsčio suteikimo pagrindais bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių (toliau – ir Konvencija) numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad apklausos yra netikslios ir subjektyvios tiek verčiant iš (duomenys neskelbtini) kalbos, tiek dėl to, kad apklausą atlikusi pareigūnė nekalbėjo anglų kalba. Nurodė, kad apie jo pasiryžimą prašyti prieglobsčio byloja ir tai, jog jo tėvas jau ilgą laiką gyvena Lietuvoje. Apklausos, vykdytos 2015 m. lapkričio 19 d., metu nurodė, jog neprisimena tikslios datos, kada pasikeitė religiją. Paaiškino, kad maždaug prieš dvejus metus, kai išvažiavo į Daniją, pradėjo vaikščioti į bažnyčią Kopenhagoje. Šiuo metu jis neišpažįsta jokios religijos, nėra nei musulmonas, nei krikščionis. Apklausos metu taip pat pareiškėjas nurodė, kodėl jis prašo prieglobsčio, nes – „jie“ žino, kad jis vaikšto į bažnyčią ir jis „jų“ bijo, kad bus pašauktas kariauti (duomenys neskelbtini). Teigė, kad jam grasino (duomenys neskelbtini) saugumo departamento darbuotojai. Nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi iš Danijos gauta informacija, kad jis lankė danų kalbos kursus, 2014 metų liepą dalyvavo Liuteronų mokyklos organizuotoje vasaros konferencijoje. Taip pat nuo 2014 m. liepos 27 d. iki 2014 m. rugpjūčio 2 d. dalyvavo Hjallerup Biblijos stovykloje. Pasak pareiškėjo, ši informacija patvirtina, kad jis, nors ir neperėjęs į krikščionybę, domisi krikščioniškomis tiesomis, apie šią religiją nori kuo daugiau sužinoti. Atkreipė dėmesį, kad remiantis Migracijos departamento surinkta medžiaga apie krikščionių/atsivertusių į krikščionybę asmenų bei ateistų / nepraktikuojančių musulmonų padėtį (duomenys neskelbtini), perėjusio į krikščionybę ar ateisto (nepraktikuojančio islamo) padėtis (duomenys neskelbtini) traktuojama taip, kad bet kuriuo iš paminėtų atveju toks asmuo gali sulaukti panašių pasekmių bei būti persekiojamas. (duomenys neskelbtini) musulmonui tėvui gimusį vaiką vyriausybė automatiškai laiko musulmonu, o perėjimą iš islamo į kitą religiją vertina kaip apostazę, užtraukiančią mirties bausmę. Dėl kaltinimų apostaze mirties bausmė paskutinį kartą buvo įvykdyta 1990 metais, o 2009 metais atsivertėlis į krikščionybę buvo nuteistas. Surinkta informacija, pareiškėjo vertinimu, patvirtina, kad grįžus į kilmės šalį, jam grėstų persekiojimas ir reali bausmė dėl religijos pakeitimo, ar dėl netikėjimo. Dėl šių priežasčių manė, kad jam Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies pagrindu turi būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nesutiko ir su Migracijos departamento sprendimu nesuteikti jam papildomos apsaugos. Pareiškėjo teigimu, jo atveju pavojus kyla tuomet, kai (duomenys neskelbtini) institucijos sužino, jog žmogus buvo pateikęs prieglobsčio prašymą kitoje valstybėje. Tokios informacijos atskleidimo faktas pareiškėjui yra žinomas, todėl Migracijos departamento teiginys, kad jis neturi galimybių susisiekti su (duomenys neskelbtini) institucijomis, pareiškėjo įsitikinimu, negarantuoja, kad informacija apie jo kreipimąsi dėl prieglobsčio nebus atskleista. Be to, pareiškėjas jau buvo (duomenys neskelbtini) sulaikytas saugumo pareigūnų. Visa tai, pareiškėjo įsitikinimu, įrodo, kad jo atžvilgiu, jeigu jis bus grąžintas į kilmės šalį, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas, bus baudžiamas, jam gali kilti grėsmė, kad bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad jis atitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl jam turi būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Nurodė, kad pareiškėjo apklausa 2015 m. lapkričio 19 d. vyko jam suprantama (duomenys neskelbtini) kalba. Nei apklausos metu, nei po jos pareiškėjas nesikreipė į Migracijos departamentą dėl galimai subjektyvaus ar netikslaus vertimo. Pažymėjo, kad siekiant užtikrinti objektyvumą, 2015 m. lapkričio 19 d. apklausos metu buvo kviečiamas vertėjas, dėl kurio darbo pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė jokių skundų. Pažymėjo, kad pareiškėjas ankstesnėje administracinėje byloje yra pažymėjęs, jog apklausos vykdymas anglų kalba neužtikrino tinkamo vertimo apklausų metu. Atsižvelgiant į tai, atsakovui buvo nesuprantamas pareiškėjo teiginys, kad valstybės tarnautojos anglų kalbos žinios darė įtaką apklausos tikslumui bei objektyvumui. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad iš pradžių pareiškėjas pasakojo, jog atsivertė į krikščionybę, tačiau po teismo sprendimo, kuriuo Migracijos departamentas buvo įpareigotas prieglobsčio prašymą nagrinėti iš naujo, pakeitė savo poziciją, teigdamas, kad jis nėra atsivertęs į krikščionybę ir šiuo metu dar nėra apsisprendęs dėl išpažįstamos religijos. Be to, pareiškėjas, grįžęs iš Danijos į Lietuvą nesilanko jokioje bažnyčioje, pamaldose, nedalyvauja jokios religinės organizacijos veikloje. Remiantis pareiškėjo kilmės valstybės informacija, teisiami už apostazę ar kitaip persekiojami, tik tie asmenys, kurie veikia aktyviai – siekia atversti į savo tikėjimą kitus musulmonus, yra krikščionybės skelbėjai, ar siekia suburti krikščionių bendruomenes. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie aktyvų krikščionybės išpažinimą, todėl nėra pagrindo manyti, kad (duomenys neskelbtini) jam kiltų grėsmė būti persekiojamam religijos pagrindu. Pareiškėjas apklausų metu pats nurodė, kad visų pirma jis nori gauti išsilavinimą, sužinoti teisinę padėtį Lietuvoje, tai verčia abejoti prieglobsčio prašytojo žodžiais apie siekį tapti krikščionių religinės bendruomenės nariu. Ši informacija, atsakovo teigimu, taip pat patvirtina, kad asmuo nėra aktyvus krikščionybės skleidėjas ir išpažinėjas. Taip pat nurodė, kad Migracijos departamentas surinko papildomą informaciją apie (duomenys neskelbtini) piliečių, atsivertusių į krikščionybę, situaciją Vokietijoje, kuri patvirtino Migracijos departamento jau žinomus Danijos duomenis, kad kai kurie iš (duomenys neskelbtini) atvykę asmenys, siekdami gauti prieglobstį Europoje, pakeitė religiją. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo pasakojimai Danijos bei Lietuvos prieglobsčio institucijoms skiriasi, bei į tai, kad asmuo realiai nepraktikuoja nei krikščionybės, nei jokios kitos religijos, tik domisi jomis, atsakovas manė, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas nėra susijęs su tikrosiomis išvykimo iš kilmės valstybės priežastimis. Pareiškėjas teismui pateikė naujas aplinkybes. Jo teigimu, jam kyla reali persekiojimo grėsmė dėl atsisakymo praktikuoti islamą, nors nei vienoje apklausoje nenurodė, kad dėl atsisakymo praktikuoti islamą jis būtų persekiojamas. Jo teigimu, jis persekiojamas būtent dėl krikščionybės. Migracijos departamentas, siekdamas visapusiškai įvertinti galimas grėsmes, surinko kilmės valstybės informaciją apie ateistus bei asmenis neišpažįstančius islamo. Remiantis šia informacija nustatyta, kad ateistai paprastai neviešina savo įsitikinimų ir dėl to gyvena savo gyvenimus be jokių apribojimų. Tačiau nors ateistai savo požiūrio neaptarinėja viešai, jie dažnai savo įsitikinimus anonimiškai išdėsto internete. Nepraktikuojantys musulmonai sudaro didelę dalį (duomenys neskelbtini) miestų gyventojų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas niekada aktyviai nereiškė savo įsitikinimų, o gyvendamas (duomenys neskelbtini) niekada nepatyrė persekiojimo dėl atsisakymo praktikuoti islamą, nėra pagrindo manyti, kad jam gresia persekiojimas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas apklausų metu pats nurodė buvęs neutralus ir nereiškęs savo įsitikinimų, todėl konstatavo, kad jis nepateikė jokių individualių aplinkybių, pagrindžiančių jo visiškai pagrįsta baimę asmeniškai patirti persekiojimo veiksmus. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo giminaičių gyvenimas Lietuvoje nėra tarptautinės apsaugos kriterijus, sudarantis pagrindą gauti prieglobstį ar papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Be to, akcentavo, kad pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau dėl nežinomų priežasčių jo neprasitęsė. Atsakovas laikė nepagrįstais ir pareiškėjo skundo teiginius, kad jam kyla pavojus (duomenys neskelbtini), kaip asmeniui grįžtančiam į kilmės šalį, po to, kai buvo nepatenkintas jo prieglobsčio prašymas. Pažymėjo, kad nėra jokio pagrindo manyti, jog pareiškėjo grąžinimas galėtų sukelti įtarimus (duomenys neskelbtini) valdžios atstovams, nes jis turėjo leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris šiuo metu nebegalioja. Pasibaigus leidimui gyventi išsiuntimo/grąžinimo procedūra būtų natūrali teisinė pasekmė. Migracijos departamento žiniomis, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kitais pagrindais ir pateikė paso kopiją. Pareiškėjo vardu pasas buvo išduotas 2015 m. rugpjūčio 20 d. (duomenys neskelbtini) ambasadoje, esančioje Lenkijos Respublikoje. Pažymėjo, kad asmens dokumentas pareiškėjui išduotas jau po prieglobsčio prašymo pateikimo. Pareiškėjas nepranešė Migracijos departamentui apie tai, kad būtų susidūręs su problemomis (duomenys neskelbtini) ambasadoje išduodant ar atsiimant pasą. Manė, jog Migracijos departamentas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą, tinkamai taikė Įstatymo 86 ir 87 straipsnius ir priėmė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 25 d. buvo grąžintas iš Danijos Karalystės pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 nuostatas. Pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 25 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, kad jis yra persekiojamas dėl religinių įsitikinimų bei turi problemų su kariuomene. Migracijos departamentas 2014 m. lapkričio 24 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-13)-12PR-105 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. S. C. B.“. Įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2468-624/2015 Migracijos departamento 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimas Nr. (15/6-13)-12PR-105 panaikintas ir Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą. Migracijos departamentas 2015 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. (15/6-12)-15PR-109 nusprendė suteikti pareiškėjui laikiną teritorinį prieglobstį, o 2015 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. (15/6-12)43PR-73 pratęsė pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo terminą iki 2016 m. sausio 22 d. Migracijos departamentas kreipėsi į Danijos Migracijos tarnybą dėl duomenų apie pareiškėjo šioje valstybėje pateiktą prieglobsčio prašymą ir gavo pareiškėjo apklausų duomenis. Migracijos departamente 2015 m. lapkričio 19 d. įvyko dar viena pareiškėjo apklausa. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius, remdamasis pagal paklausimą gauta informacija, 2016 m. sausio 28 d. parengė pažymą apie atsivertusius į krikščionybę ir ateistus (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2016 m. sausio 22 d. parengė išvadą Nr. (15/6-13)13PR-11RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. S. C. B.“ (toliau – Išvada), kurioje siūloma nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso, kadangi jo pateikti argumentai neatitinka Konvencijos 1 straipsnio A dalyje ir Įstatymo 86 straipsnyje numatytų priežasčių, taip pat siūloma nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos, kadangi nėra priežasčių minėto jo atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Migracijos departamentas, remdamasis šia Išvada, 2016 m. sausio 22 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-12)-12PR-11 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. S. C. B.“.
Teisiniai santykiai dėl pareiškėjo prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatyme. Teismas vadovavosi Įstatymo 77 straipsnio 2 dalimi, 2 straipsnio 1 dalimi, 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 dalimi. Teismas nurodė, jog remiantis teisiniu reglamentavimu, siekiant įvertinti Migracijos departamento atsisakymo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą teisėtumą ir pagrįstumą, nagrinėjamoje administracinėje byloje svarbu nustatyti, ar pareiškėjo apklausų metu nurodytos aplinkybės ir surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo persekiojimo baimė yra reali ir ar dėl šių aplinkybių jam grįžus į pilietybės valstybę grėstų susidorojimas.
Vienu iš skundo argumentų, dėl kurio galimai Migracijos departamentas netinkamai įvertino aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant dėl jo statuso, pareiškėjas nurodė tai, kad apklausų metu jo teikti paaiškinimai užfiksuoti subjektyviai ir netiksliai dėl vertimo iš (duomenys neskelbtini) kalbos ir dėl to, kad Migracijos departamento pareigūnė nemokėjo anglų kalbos. Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta prieglobsčio prašytojo teisė naudotis nemokamomis vertėjo paslaugomis. Nustatyta, kad pareiškėjas ankstesnėje administracinėje byloje Nr. 1-10961-171/2015 taip pat reiškė pretenzijas dėl vertimo paslaugų, nurodydamas, kad apklausos vykdymas anglų kalba neužtikrino jam tinkamo vertimo. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, prieglobsčio prašymą pareiškėjas parašė anglų kalba, pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 25 d. ir 2014 m. lapkričio 13 d. apklausos vyko anglų, 2014 m. rugsėjo 11 d. ir 2014 m. lapkričio 6 d. – lietuvių (dalyvaujant vertėjui iš (duomenys neskelbtini) kalbos) ir 2015 m. lapkričio 19 d. (duomenys neskelbtini) kalbomis. Be to, pareiškėjas pirminės apklausos metu atsisakė vertėjo į (duomenys neskelbtini) kalbą. Pareiškėjas nesikreipė į Migracijos departamentą dėl galimai subjektyvaus ar netikslaus vertimo. Iš pastabų, esančių apklausų protokoluose matyti, kad būtent pareiškėjas pats vengė atsakyti į migracijos pareigūnų klausimus. Pareiškėjas savo parašais patvirtino, kad apklausų protokolai jam perskaityti suprantama kalba ir surašyti teisingai. Be to, kreipdamasis į teismą, pareiškėjas galėjo nurodyti, kokios konkrečios aplinkybės buvo užfiksuotos netiksliai ir jas patikslinti, tačiau šia teise nepasinaudojo, skunde apsiribodamas tik abstrakčiais argumentais šiuo klausimu. Taigi, byloje nebuvo jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad Migracijos departamentas neužtikrino pareiškėjui teisę dalyvauti apklausose teikiant vertėjo paslaugas į jam suprantamą kalbą. Šiuo aspektu jokių pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatyta.
Teismas vadovavosi Įstatymo 83 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis. Nustatė, kad 2014 m. rugpjūčio 25 d. teikdamas prašymą pareiškėjas nurodė dvi priežastis, dėl kurių negali grįžti į (duomenys neskelbtini) ir prašo prieglobsčio: 1) yra persekiojamas dėl religinių įsitikinimų (nurodė, kad yra krikščionis); 2) problemos su kariuomene. Pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad vyko pas savo tėvą, duomenų apie patirtą persekiojimą arba grėsmę kilmės valstybėje, dėl kurių kreipėsi su prašymu suteikti prieglobstį neturi. Vėlesnės apklausos metu (2014 m. rugsėjo 11 d.) pareiškėjas nurodė, kad nepriklauso jokiai politinei partijai, organizacijai, religinei organizacijai, nedalyvauja jokioje partinėje, religinėje veikloje. Tačiau paprašytas nurodyti duomenis apie patirtą persekiojimą kilmės šalyje, baimę patirti tokį persekiojimą, paaiškino, kad jis nebuvo musulmonas, tačiau gimęs musulmonų šeimoje tokiu buvo laikomas. Krikščionybę pradėjo praktikuoti Europoje, atvykęs į Daniją. Teigė, kad išpažįsta katalikų tikėjimą, Danijoje aktyviai dalyvavo International Christian Centre veikloje, mokėsi danų kalbos. Anot pareiškėjo, jo tikėjimas nebuvo pagrindinė priežastis, dėl kurios jis išvyko iš (duomenys neskelbtini). Religiją jis nori pasikeisti dėl savęs. Tačiau kai grįžo į (duomenys neskelbtini), jį sulaikė ir pradėjo klausinėti, kodėl jis bendrauja su krikščionimis. Pasak pareiškėjo, pareigūnai iš kažkur sužinojo, kad Danijoje jis lankė International Christian Centre, klausinėjo, kur dirbo, ką darė. Jis bandė apsimesti musulmonu. Detalizavo, kad buvo sulaikytas 20 dienų. Jis nebuvo atlikęs privalomos karo tarnybos, todėl jam buvo pasakyta, kad jį išsiųs į (duomenys neskelbtini), kad gautų leidimą eiti į dangų, atgailautų. Pareiškėjas apie tai, kas jam gresia, jeigu grįš į kilmės šalį, nurodė, kad jį gali nužudyti. Papildomos apklausos, vykusios 2015 m. lapkričio 19 d., metu prieglobsčio prašytojas nurodė, kad religijos nepateikė, tačiau (duomenys neskelbtini) jam kyla problemų, nes „jie žino, kad jis vaikščiojo į bažnyčią, o jie nemėgsta, kai musulmonas vaikšto į bažnyčią, antroji priežastis yra armija, jis bijo, kad bus pašauktas kariauti (duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjo teigimu, jam grasino saugumo departamento darbuotojai. Jie žino, kad jis vaikščiojo į bažnyčią, tačiau iš kur žino, paaiškinti negalėjo.
Teismas, įvertinęs apklausų metu ir teismo posėdyje pareiškėjo teiktus paaiškinimus, surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, darė išvadą, kad pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės priežastys yra kitos, nei jis pats deklaravo apklausų metu.
Siekdamas nustatyti tikrąsias pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės priežastis, atsakovas, be kita ko, kreipėsi papildomos informacijos į Danijos migracijos tarnybą, kuriai pareiškėjas taip pat buvo pateikęs prašymą suteikti prieglobstį. Atlikęs pareiškėjo Lietuvos ir Danijos migracijos pareigūnams duotų paaiškinimų analizę, Migracijos departamentas pareiškėjo pasakojimo dalį apie tai, kad jis buvo sulaikytas dėl to, jog jam artimos krikščioniškos idėjos ir jis bus išsiųstas į (duomenys neskelbtini) kariauti (duomenys neskelbtini), laikė turinčiu trūkumų patikimumo vertinimo požiūriu, kadangi jis nepasižymi pakankamu detalumu, yra prieštaringas, neatitinka informacijos apie padėtį kilmės valstybėje ir visuotinai žinomiems faktams bei mažai tikėtinas. Teismas su tokiu vertinimu sutiko.
Pareiškėjas skirtingai aiškina, kada susidomėjo krikščionybe: Lietuvos pareigūnams nurodė, kad krikščionybe susidomėjo atvykęs į Daniją, o Danijoje – kad krikščionybe ėmė domėtis mokykloje. Pareiškėjas taip pat skirtingai aiškino ir jo nurodomo sulaikymo (duomenys neskelbtini) priežastis. Lietuvoje, 2014 m. rugsėjo 11 d. apklausoje, jis nurodė, kad grįžęs į (duomenys neskelbtini) buvo sulaikytas, nes neatliko privalomosios karinės tarnybos. Danijoje pareiškėjas nurodė visiškai kitas sulaikymo (duomenys neskelbtini) priežastis. Teigė, kad jis buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) pareigūnų dėl įtarimo šnipinėjimu, kyšininkavimu, siekiant gauti asmens dokumentą bei kritikos islamo atžvilgiu. Taip pat Danijos pareigūnams nurodė, kad jis nėra atlikęs privalomos karo tarnybos, o vyrai (duomenys neskelbtini) gali (duomenys neskelbtini). Aiškino, kad pasą gavo nelegaliai, davęs kyšį. Tačiau 2014 m. lapkričio 6 d. apklausos Lietuvoje metu pareiškėjas jau teigė, jog jam privalomosios karinės tarnybos atlikti nereikia, nes pagal (duomenys neskelbtini) įstatymus vyras, kuris (duomenys neskelbtini), atleidžiamas nuo karinės tarnybos, todėl būdamas aštuoniolikos metų jis gavo tai patvirtinantį dokumentą, kurio kopiją pateikė apklausos metu. Šiame dokumente nurodyta, jog jis išduotas pareiškėjui esant dvidešimt vienerių metų, nors ankstesnėje apklausoje jis nurodė, kad dokumentą gavo būdamas aštuoniolikos.
Remiantis Lietuvos Respublikos vizų informacinės sistemos duomenimis buvo nustatyta, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečio pasas buvo išduotas 2010 m. balandžio 20 d. Atsižvelgiant į tai, daryta išvada, kad pareiškėjas pasą gavo anksčiau, nei gavo dokumentą dėl atleidimo nuo karinės tarnybos, kas prieštarauja kilmės valstybės informacijai apie tai, kad (duomenys neskelbtini) karinės tarnybos atlikimas yra būtina sąlyga (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad naują (duomenys neskelbtini) piliečio pasą ambasadoje jam gavo tėvas. Apie problemas, susijusias su paso išdavimu, jam nėra žinoma.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teiginius, kad suėmimo metu buvo grasinama jį išsiųsti į (duomenys neskelbtini) atlikti karo tarnybos, taip pat leido vertinti kritiškai atsakovo iš nepriklausomų šaltinių surinkta informacija apie tai, kad į (duomenys neskelbtini) siunčiami tik (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju pareiškėjas neturi jokios karinės patirties, todėl sunkiai tikėtina, kad jis galėtų būti siunčiamas į (duomenys neskelbtini). Jokių duomenų, kad į (duomenys neskelbtini) atlikti karinę tarnybą siunčiami asmenys bausmės vykdymo pagrindu, byloje nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo pateikti duomenys apie tai, kad jis (duomenys neskelbtini) buvo sulaikytas dėl lankymosi bažnyčioje ir jam buvo grasinta išsiųsti jį kariauti į (duomenys neskelbtini), yra prieštaringi, nenuoseklūs bei neatitinka kilmės valstybės informacijos, todėl Migracijos departamentas pagrįstai, kaip neatitinkančius tikrovės, juos atmetė ir nenagrinėjo spręsdamas prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą.
Nustatyta, kad Migracijos departamentas, atmetęs pareiškėjo pasakojimo dalį dėl jo sulaikymo (duomenys neskelbtini), vertino pareiškėjo kaip krikščionio bei kaip ateisto (ar nepraktikuojančio islamo) padėtį (duomenys neskelbtini) ir padarė išvadą, kad pareiškėjo pateikta istorija apie katalikų tikėjimą neatitinka visuotinai žinomų faktų ir yra prieštaringa. Teismas su tokia pozicija taip pat sutiko.
Teismas vadovavosi Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2011/95/ES 10 dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir direktyva 2011/95/ES) 4 straipsnio 1 dalies b punktu, 10 straipsnio 2 dalimi, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byla Vokietijos Federacinė Respublika prieš Y ir Z. Teismas konstatavo, kad direktyvoje ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nėra siaurai aiškinama religijos sąvoka, taip pat iš esmės nėra imperatyvaus reikalavimo, kad asmuo turėtų žinoti tam tikrai religijai būdingas procedūras ar postulatus. Šiuo atveju vertinimo objektas yra tam tikros religijos poveikis asmeniui, t. y. ar asmuo identifikuoja save kaip tam tikros religijos atstovą, ar asmuo savo elgesį grindžia tai religijai būdingais pagrindiniais elgesio principais, ar asmens vertybinėje sistemoje religija yra fundamentali jo tapatumui ir sąžinei. Vertinant asmens religiją, atsižvelgiant į plačiąją religijos sąvoką, jos svarbą asmeniui, turi būti vertinamas visas asmens elgesys pagal tam tikrą religiją ir tos religijos vietą asmens vertybinėje sistemoje.
Šalies argumentai
Pažymėta, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo išpažįstamos religijos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros metu nuolat keitėsi. Teismo posėdyje ir skunde pareiškėjas nurodė, kad nepaisant to, kad jis nėra priėmęs katalikų tikėjimo, tačiau aktyviai juo domisi ir jam (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas, nes saugumo institucijoms žinoma apie tai, kad jis Danijoje vaikščiojo į bažnyčią. Remiantis Migracijos departamento pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie krikščionių/atsivertusių į krikščionybę asmenų bei ateistų/nepraktikuojančių musulmonų padėtį (duomenys neskelbtini)“ duomenimis, (duomenys neskelbtini) už religijos apleidimą arba atsisakymą (apostazę) teisiami ar kitaip persekiojami, tik tie asmenys, kurie veikia aktyviai – siekia atversti į savo tikėjimą kitus musulmonus, yra krikščionybės skelbėjai (pastoriai, kunigai ir pan.) ar siekia suburti krikščionių bendruomenes. Krikščionybės išpažinimas arba atsivertimas į krikščionybę viešai apie tai neskelbiant paprastai nesukelia problemų. Iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad jis nėra aktyvus krikščionybės skleidėjas ir išpažinėjas. Pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 11 d. apklausos metu teigė, kad išpažįsta katalikų tikėjimą, tačiau vėliau aiškino, kad religijos jis nepakeitė, nėra nei krikščionis, nei musulmonas, nors krikščionybė jam patinka, jis nėra apsisprendęs, kokiai religijai priklauso, o ateityje nuspręs, kokį tikėjimą pasirinkti. Nurodė ir tai, kad religija nėra pagrindinė priežastis, dėl kurios jis išvyko iš (duomenys neskelbtini). Religiją nori pakeisti dėl savęs. Teigė, kad apie savo religinius įsitikinimus jis (duomenys neskelbtini) viešai nekalbėjo, taip pat negalėjo paaiškinti, iš kur saugumo pareigūnai sužinojo apie jo pažiūras, apie tai, kad jis lankėsi bažnyčioje. Kaip matyti, katalikų religija iš esmės pradėjo domėtis nuvykęs į Daniją, lankė pamaldas. Lietuvoje nelanko jokių maldos namų. Taip pat nustatyta, kad būdamas Danijoje jis neneigė islamo, laikėsi neutralios pozicijos. Tai rodo, kad pareiškėjas savęs neidentifikuoja kaip krikščionio ir nedalyvauja jokioje aktyvioje religinėje veikloje, asmuo domisi įvairiomis religijomis ir negali būti priskirtas nė vienai iš religinių bendruomenių. Taigi, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie aktyvų krikščionybės išpažinimą, todėl nebuvo pagrindo manyti, kad (duomenys neskelbtini) jam kiltų grėsmė būti persekiojamam religijos pagrindu.
Teismas sutiko su Migracijos departamento pozicija, kad pareiškėjui grįžus į kilmės šalį, jam negali kilti joks pavojus ir dėl to, kad nepatenkintas jo prašymas suteikti prieglobstį. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) institucijos yra informuotos apie tai, jog jis pateikė prieglobsčio prašymą. Be to, pareiškėjas Lietuvoje turėjo leidimą laikinai gyventi, kuriam pasibaigus jis grįš į kilmės šalį. Apie jokio pavojaus kilmės šalyje nebuvimą rodo ir tai, kad pareiškėjui buvo išduotas naujas (duomenys neskelbtini) pasas. Remiantis kilmės šalies informacija, išduodant pasą, asmuo turi atitikti tam tikrus reikalavimus ((duomenys neskelbtini)). Šiuo atveju jokių kliūčių gauti asmens dokumentą pareiškėjui nebuvo.
Byloje taip pat nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga.
Iš pareiškėjo paaiškinimų apklausų metu bei teismo posėdyje, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas siekia prieglobsčio instituto pagalba įteisinti savo buvimą Lietuvoje. Jo buvimo Lietuvoje tikslas – vystyti pradėtą verslą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvoje ūkine veikla užsiima pagal patentą. Jau pirminėje apklausoje pareiškėjas nurodė, kad į Daniją vyko, nes rado investuotoją. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas yra pateikęs naują prašymą dėl laikino leidimo gyventi išdavimo. Pažymėta, kad verslo vykdymas remiantis teisiniu reglamentavimu negali būti pagrindu suteikti tarptautinę apsaugą.
Tai, kad pareiškėjo tėvas jau ilgą laiką gyvena Lietuvoje, taip pat nėra tarptautinės apsaugos kriterijus, sudarantis pagrindą gauti prieglobstį ar papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.
Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė persekiojimo baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą, konkrečių priežasčių, pagrindžiančių tokio persekiojimo tikimybę. Pareiškėjo bendro pobūdžio, nepagrįsti konkrečiais duomenimis, teiginiai neįrodo realios, pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei Konvencijos prasme. Pareiškėjas taip pat nepateikė argumentų, pagrindžiančių jo kilmės valstybėje esančią situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, buvimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, jog pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo. Migracijos departamento 2016 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. (15/6-12) 12PR-11 yra teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais ir kitais motyvais nėra pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. S. C. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti Migracijos departamento 2016 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (15/6-12)12PR-11 ir išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo bei priimti sprendimą. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Teigia, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės turėjo būti vertinamos jo naudai, bet nei teismas, nei Migracijos departamentas tuo nesivadovavo. Pirmosios instancijos teismas iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių nepatikėjo, kad grėsmės yra realios pareiškėjo atžvilgiu, nors jis tuo tvirtai įsitikinęs.
Pažymi, jog nors pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) miestų gyventojai yra retai spaudžiami laikytis musulmonų mokymo, tačiau yra keletas išimčių. Teismas šia informacija nesivadovavo. Pareiškėjui kyla reali grėsmė būti persekiojamam (duomenys neskelbtini) dėl to, kad jam ne tik patinka krikščionybė, bet jis ir praktikuoja, gilinasi į šios religijos dogmas ir tai yra susiję su pareiškėjo atsisakymu praktikuoti islamą. Atsakovas turėjo daryti išvadą, kad pareiškėjui Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies pagrindu turi būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
Mano, jog Migracijos departamento paaiškinimai dėl to, kad pareiškėjui nekils pavojus grįžus į kilmės valstybę, yra tik prielaidos, bet ne garantijos pareiškėjui. Kaip nurodo Migracijos departamentas, informacijos atskleidimas jau yra buvęs ir visai neseniai. Pareiškėjas jau buvo (duomenys neskelbtini) sulaikytas saugumo pareigūnų. Todėl pareiškėjui realiai atrodo, kad jo atžvilgiu, jei jis bus grąžintas į kilmės šalį, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas, bus baudžiamas, jam gali kilti grėsmė, kad bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Tai yra, pareiškėjui, kaip atitinkančiam Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies reikalavimus, turi būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nesutinka su apeliaciniu skundu. Pareiškėjas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos kriterijų, nepateikė jokių objektyvių faktų, paneigiančių teismo sprendime išdėstytus argumentus, o pakartotinai nurodo jo asmens byloje užfiksuotus duomenis, kurie prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu buvo tinkamai įvertinti bei išnagrinėti, darydamas prielaidas, kurios yra niekuo nepagrįstos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2016 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (15/6-12)12PR-11 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. S. C. B.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėją 2014 m. rugpjūčio 25 d. grąžinus iš Danijos Karalystės pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 nuostatas ((duomenys neskelbtini) piliečio A. S. C. B. asmens byla (toliau – ir asmens byla), I t., b. l. 1–2), jis Vilniaus oro uosto užkardoje pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje (asmens byla, I t., b. l. 2–3). Migracijos departamentas 2014 m. lapkričio 24 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-13)-12PR-105 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. S. C. B.“ (asmens byla, I t., b. l. 99–100). Pareiškėjui šį Migracijos departamento sprendimą apskundus, jis buvo panaikintas ir Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2468-624/2015, asmens byla, I t., b. l. 145–156). Migracijos departamentas 2015 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. (15/6-12)-15PR-109 nusprendė suteikti pareiškėjui laikiną teritorinį prieglobstį (asmens byla, I t. b. l. 159), o 2015 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. (15/6-12)43PR-73 pratęsė pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo terminą iki 2016 m. sausio 22 d. (asmens byla, I t. b. l. 165). Migracijos departamentas kreipėsi į Danijos Migracijos tarnybą dėl duomenų apie pareiškėjo šioje valstybėje pateiktą prieglobsčio prašymą ir gavo pareiškėjo apklausų duomenis (asmens byla, I t., b. l. 170–202). Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2016 m. sausio 28 d. parengė pažymą apie atsivertusius į krikščionybę ir ateistus (duomenys neskelbtini) (asmens byla, II t., b. l. 9–17). Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2016 m. sausio 22 d. parengė išvadą Nr. (15/6-13)13PR-11RN, kurioje siūloma nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso, kadangi jo pateikti argumentai neatitinka Konvencijos 1 straipsnio A dalyje ir Įstatymo 86 straipsnyje numatytų priežasčių, taip pat siūloma nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos, kadangi nėra priežasčių jo atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį (asmens byla, II t., b. l. 18–28). Migracijos departamentas, remdamasis šia Išvada, 2016 m. sausio 22 d. priėmė šioje byloje skundžiamą sprendimą Nr. (15/6-12)-12PR-11 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. S. C. B.“ (asmens byla, II t., b. l. 29–30).
Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių realios, pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei Konvencijos prasme, taip pat nepateikė argumentų, pagrindžiančių jo kilmės valstybėje esančią situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, buvimą, padarė išvadą, jog pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nebuvo pagrindo, ir nusprendė, kad Migracijos departamento 2016 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. (15/6-12) 12PR-11 yra teisėtas ir pagrįstas bei pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.
Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).
Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).
Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).
Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos duomenis konstatavo, jog šiuo atveju nebuvo pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms.
Pareiškėjas savo prašymą suteikti prieglobstį iš esmės siejo su dviem aplinkybėmis: religiniais įsitikinimais ir karine tarnyba, kurią turės atlikti, jei grįš į kilmės valstybę. Migracijos departamentas, po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimo iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko ir įvertino papildomą informaciją, susijusią su pareiškėjo situacija: gavo duomenis iš Danijos prieglobsčio institucijų bei Tarptautinio krikščionių centro Danijoje (asmens byla, I t., b. l. 169–202; II t., b. l. 7), atliko papildomą apklausą Migracijos departamente (asmens byla, II t., b. l. 2–4), parengė pažymą apie atsivertusius į krikščionybę ir ateistus (duomenys neskelbtini) (asmens byla, II t., b. l. 9–17). Surinktų duomenų visuma parodo, kad pareiškėjo paaiškinimai dėl jo religinių įsitikinimų nuolat kinta, dėl ko yra prieštaringi: 2014 m. gegužės 14 d. Danijos prieglobsčio institucijoje vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog neatmeta islamo, tačiau yra susidomėjęs krikščionybe (asmens byla, I t., b. l. 195–196); 2014 m. rugsėjo 11 d. vykusios apklausos Lietuvoje metu jau teigė, kad išpažįsta katalikų tikėjimą (asmens byla, I t., b. l. 42–44), 2014 m. lapkričio 6 d. apklausos metu – kad turi tik polinkį į krikščionybę (asmens byla, I t., b. l. 65–72), skunde teismui – kad yra „jaunas krikščionis“, jog „Migracijos departamento teiginys, jog Pareiškėjo pateikta istorija apie katalikų tikėjimą bei jo atsivertimą iš Islamo į Krikščionybę neatitinka tikrovės, taip pat nepagrįstas“ (asmens byla, I t., b. l. 107–112); 2015 m. lapkričio 19 d. vykusios papildomos apklausos metu (asmens byla, II t., b. l. 2–3), taip pat skunde teismui pareiškėjas nurodo, kad dar nėra pasikeitęs religijos. Pareiškėjas neindividualizavo, kokiu būdu jo religiniai įsitikinimai gali kelti grėsmę (duomenys neskelbtini) asmeniškai jam, o apeliaciniame skunde nurodė tik bendro pobūdžio teiginius apie galinčias kilti pasekmes, jų nesusiedamas su savo konkrečia situacija. Kitos nurodytos grėsmės, dėl kurios pareiškėjas teigia išvykęs iš (duomenys neskelbtini) – kad jis turės atlikti karinę tarnybą (duomenys neskelbtini) – realumo byloje pateikti įrodymai nepatvirtina: nors pareiškėjas teigė, kad jis bus siunčiamas į (duomenys neskelbtini) atlikti karinės tarnybos, Migracijos departamento surinktoje informacijoje apie Karinę tarnybą (duomenys neskelbtini) (2014 m. rugsėjo 18 d., Nr. (duomenys neskelbtini), asmens byla, I t., b. l. 81–84), nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) siunčia tik (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu pareiškėjo paaiškinimų apie praktiką, kad (duomenys neskelbtini) galimą asmens karinės tarnybos atlikimo vietą ((duomenys neskelbtini)) gali apspręsti religinių įsitikinimų pokytis (atsivertimas iš islamo į krikščionybę, apostazė), nepatvirtina jokie kiti objektyvūs šaltiniai, todėl, įvertinus pareiškėjo paaiškinimų apie jo religinius įsitikinimus nenuoseklumą, tokie pareiškėjo paaiškinimai pagrįstai nevertinti jo naudai.
Įstatymo 83 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 2 dalyje nurodyta, kad kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Tuo tarpu Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo paaiškinimai apie jam dėl religinių įsitikinimų kylančias grėsmes kilmės valstybėje ir galimą karinės tarnybos atlikimo vietą nėra nuoseklūs bei prieštarauja Migracijos departamento surinktiems duomenims apie padėtį (duomenys neskelbtini), todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai vertino, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo A. S. C. B. (A. S. C. B.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.