Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, eA-2468-624/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-07-03
Bylos Nr.: eA-2468-624/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-05192-2014-7
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas

Teisėjai: Virginija Volskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Arūnas Dirvonas (pran.)
Pareiškėjas: A. S. C. B.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas

Administracinė byla Nr. eA-2468-624/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05192-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 3.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. C. B. (A. S. C. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. C. B. (A. S. C. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. S. C. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu teismo prašė panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. (15/6-13)-12PR-105 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. S. C. B.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Pareiškėjas paaiškino, jog Sprendimas buvo priimtas remiantis Migracijos departamento išvada Nr. (15/6-13)-13PR-105RN (toliau – ir Išvada). Pareiškėjas su Migracijos departamento Sprendimu, kuris grindžiamas remiantis Išvadoje išdėstytais motyvais, nesutinka. Pasirašydamas pirminės apklausos protokolą, pareiškėjas, nors gramatiškai ir neteisingai, nurodė, jog neturėjo tinkamo vertėjo (angl. „I had not translator“). Šią aplinkybę paminėjo ir 2014 m. lapkričio 11 d. vykusioje apklausoje, t. y. nurodė, jog moteris, atlikusi pirminę apklausą, net nekalbėjo anglų kalba, jie susikalbėjo gestais, ir jis net nesuprato, jog tai yra apklausa. Pirminė apklausa buvo atliekama anglų kalba, nors pareiškėjo gimtoji kalba yra (duomenys neskelbtini) kalba. Pareiškėjas nebuvo tinkamai supažindintas, kad 2014 m. rugpjūčio 28 d. yra atliekama pirminė prieglobsčio prašytojo apklausa, o šios protokole užfiksuoti duomenys nagrinėjant prieglobsčio prašymą bus lyginami su vėlesnių apklausų metu nustatytais duomenimis. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad informavo Migracijos departamentą, jog antroje apklausoje vertėjavęs vertėjas galėjo būti šališkas ir netinkamai išversti jo nurodytas aplinkybes, kadangi jo tėvas, kuris gyvena Lietuvoje, rimtai nesutaria su nurodyto vertėjo šeima. Dėl netikslaus vertimo ir atsirado tariami neatitikimai jo pasakojime. Atkreipė dėmesį, kad šias aplinkybes patvirtina faktas, jog trečioji apklausa buvo atliekama su kitu (duomenys neskelbtini) kalbos vertėju.

Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento Išvados motyvais, kad visose trijose (pasak pareiškėjo, jų buvo keturios) apklausose jis nurodė visiškai skirtingas aplinkybes dėl karinės tarnybos atlikimo. Migracijos departamentas tinkamai nesusistemino per kiekvieną apklausą gautos informacijos apie karinės tarnybos prievolę kilmės šalyje, todėl nustatė, jog yra tariami prieštaravimai. Pareiškėjo teigimu, nuo karinės tarnybos savo šalyje jis buvo atleistas, kadangi pagal (duomenys neskelbtini) įstatymus jis (duomenys neskelbtini). Šiai aplinkybei patvirtinti jis Migracijos departamentui pateikė rašytinius įrodymus, iš kurių nustatyta, jog patvirtinantis dokumentas buvo išduotas 2012 m. rugpjūčio 26 d., t. y. kai pareiškėjas buvo 21 metų, nors šį dokumentą jis galėjo išsiimti ir anksčiau.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad Migracijos departamentas nenustatė ir tinkamai neįvertino, jog nors jis ir buvo atleistas nuo karo tarnybos prievolės savo kilmės šalyje, (duomenys neskelbtini) kariuomenės saugumiečiai, gavę informacijos, jog jis dalyvavo krikščioniškoje veikloje, lankėsi bažnyčioje ir pakeitė religiją, pareiškėją, sugrįžusį iš Danijos į kilmės valstybę, pirmiausia sulaikė ir nurodė, jog tam, kad gautų atleidimą iš Dievo ir „išvalytų“ savo sielą, jis turi dirbti su (duomenys neskelbtini) kariuomenės pareigūnais, tarnauti islamui ir bus išsiųstas į (duomenys neskelbtini). Šis karinis išsiuntimas nėra niekaip susijęs su privalomąja karine tarnyba, nuo kurios atlikimo jis yra atleistas, kadangi siuntimas į (duomenys neskelbtini) būtų bausmės vykdymo pagrindas. Apie mamą ir seserį, kuriomis reikia pasirūpinti, pasakojo tik dėl to, jog jo išsiuntimo atveju jomis nebegalėtų pasirūpinti, o tai (duomenys neskelbtini) valdžiai visai nerūpėjo. Papildomai paaiškino, jog jis savarankiškai turėjo prisistatyti, kad atliktų karinę tarnybą, tačiau pradėto proceso viduryje išvyko iš kilmės valstybės. Migracijos departamentas šias aplinkybes vertino atsietai, neįvertinęs loginės aprašytų įvykių sekos, dėl to neteisingai nusprendė, jog yra prieštaravimų. Pareiškėjas nemanė, kad yra prieštaravimų tarp jo nurodytų aplinkybių dėl pažymėjimo, kuris atleidžia nuo karinės tarnybos, gavimo. Pareiškėjui buvo išduotas pasas iškart sulaukus 19 metų, t. y. 2010 m. balandžio 20 d., o pažymėjimas dėl atleidimo nuo karinės tarnybos buvo išduotas, kai jam buvo suėję 21 metai. Pareiškėjas pats patikslino, jog atleidimo dokumentą galima gauti ir 18 metų, tačiau neteigė, jog jį gavo būdamas 18 metų.

Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento išvada, kad jo pateikta istorija apie katalikų tikėjimą bei atsivertimą iš islamo į krikščionybę, neatitinka tikrovės. Paaiškino, kad apklausose nurodė, jog turi polinkį į krikščionybę, t. y. tikėjimą monoteistine religija, grindžiama Jėzaus Kristaus gyvenimu ir mokymu, perteiktais Naujajame Testamente. Migracijos departamentas, neatsižvelgdamas į tai, jog jo atsivertimas į krikščionybę iš esmės yra įvykęs neseniai, vertino jo turimas paviršutiniškas žinias, kurios kai kuriais atvejais buvo ne visai tikslios, pareiškėjo nenaudai. Pažymėjo, kad ne kartą teigė, jog jis dar „jaunas krikščionis“, t. y. dar neturintis gilių krikščionybės žinių, tačiau nepaisant jo nuoširdžių pastangų detaliai ir išsamiai nupasakoti visą savo veiklą, kuri susijusi su pažintimi su krikščionybe, taip pat pateiktais rašytiniais įrodymais, jie nepagrįstai buvo vertinami jo nenaudai. Migracijos departamentui pareiškėjas pateikė ir rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, jog jis dalyvavo Tarptautinio krikščionių centro organizuojamoje veikloje, t. y. danų kalbos kursuose, taip pat ir dokumentus, patvirtinančius, jog jis dalyvavo Biblijos stovykloje. Nepaisant to, Migracijos departamentas pastarąjį dokumentą be jokio papildomo tyrimo atmetė vien dėl to, jog jį pasirašę asmenys nebuvo Tarptautinio krikščionių centro skelbiamame darbuotojų sąraše. Pažymėjo, kad jokių papildomų pastangų nebuvo įdėta, kad būtų nustatyti šį dokumentą pasirašę asmenys ir jų santykis su nurodytu centru. Be to, pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas nepagrįstai perkėlė jam įrodinėjimo pareigą įrodyti, iš kur (duomenys neskelbtini) pareigūnai galėjo sužinoti, jog jis dalyvavo Tarptautinio krikščionių centro veikloje. Paaiškino, kad jam nėra ir negali būti žinoma, kokiais būdais jo kilmės valstybės specialiosios tarnybos renka informaciją apie savo piliečius, veikiančius ir gyvenančius užsienyje. Akivaizdu, jog tokia informacija priskirtina prie valstybinės paslapties ar įslaptintos informacijos kategorijų ir paprastiems piliečiams nėra ir nebūtų žinoma. Pareiškėjo nuomone, dėl tokios aplinkybės negali būti atmesta pasakojimo dalis dėl jo sulaikymo kilmės valstybėje. Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl nurodytų aplinkybių Migracijos departamentas nepagrįstai atsisakė pareiškėjo atžvilgiu taikyti „abejonės privilegijos“ principą ir jo duomenis, kurie negali būti patvirtinami rašytiniais įrodymais, atmetė. Šis nepagrįstas sprendimas padarė įtaką kitiems neteisėtiems sprendimams priimti.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad nagrinėjant prieglobsčio prašymą nustatyta, jog pareiškėjas apie tariamą persekiojimą (duomenys neskelbtini) pateikė prieštaringas, neatitinkančias kilmės valstybės informacijos, mažai tikėtinas detales. Pareiškėjas skunde nurodė, jog Migracijos departamentas apklausose gautos informacijos nesusistemino, todėl neteisingai nustatė, jog yra prieštaravimai. Migracijos departamentas, nesutikdamas su pareiškėjo argumentu, nurodė, kad vertinant, ar asmeniui turi būti suteikiamas prieglobstis, turi būti atsižvelgiama į visų apklausų metu pateiktas istorijas, rašytinius įrodymus, kilmės valstybės informaciją. Nagrinėjant pareiškėjo bylą buvo nustatyta, kad jis visose trijose apklausose, kurias atliko Migracijos departamento vyriausioji specialistė, nurodė skirtingus duomenis apie karinės tarnybos atlikimą: 2014 m. rugsėjo 11 d. apklausoje nurodė, kad neatliko karinės tarnybos, nes bus išsiųstas į (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini), bei tai, kad valdžiai nerūpi, jog jis turi mamą ir seserį; 2014 m. lapkričio 6 d. apklausoje teigė, jog vis dėlto jam privalomosios karinės tarnybos atlikti nereikia, nes pagal (duomenys neskelbtini) įstatymus vyras, (duomenys neskelbtini), atleidžiamas nuo karinės tarnybos, todėl būdamas aštuoniolikos metų gavo dokumentą, kuris patvirtina, jog jis atleistas nuo karinės tarnybos. 2014 m. lapkričio 13 d. buvo surengta dar viena apklausa, per kurią buvo paklausta, kodėl jo pateikto dokumento kopijoje nurodyta, kad jam jis išduotas, kai jam buvo dvidešimt vieneri, nors paskutinėje apklausoje nurodė, kad dokumentą gavo būdamas aštuoniolikos. Jis atsakė, kad praeitoje apklausoje jis taip nesakė. Nurodė, jog sakė, kad kortelę galima išsiimti nuo aštuoniolikos, tačiau jis ją išsiėmė vėliau, kai norėjo nusipirkti automobilį ir pasidaryti pasą. Be to, pareiškėjas teigė, kad buvo atleistas nuo karinės tarnybos tam, kad pasirūpintų seserimi bei mama, tačiau 2014 m. rugsėjo 11 d. atliktoje apklausoje teigė, kad turi mamą ir seserį, tačiau valdžiai tai nerūpi ir jis verčiamas atlikti karinę tarnybą. Taigi pareiškėjas visose trijose apklausose nurodė visiškai skirtingas aplinkybes, susijusias su karinės tarnybos atlikimu.

Anot atsakovo, pareiškėjo pateikta informacija apie karinės tarnybos atlikimą taip pat neatitinka kilmės valstybės informacijos. Pareiškėjas nurodė, jog jis bus išsiųstas į (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini) kariauti (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Karinė tarnyba (duomenys neskelbtini)“ rašoma, jog (duomenys neskelbtini) siunčia į (duomenys neskelbtini) elitinius žvalgybinius būrius bei karius ir kad dalis (duomenys neskelbtini) kariuomenės šauktinių yra dislokuoti palei pasienį su (duomenys neskelbtini) tam, kad būtų kovojama su narkotikų kontrabanda, o ne dėl karinių operacijų. Iš to akivaizdu, kad į (duomenys neskelbtini) siunčiami tik elitinių būrių nariai, o (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pasienyje dislokuojami šauktiniai dėl kovos su narkotikų kontrabanda. Dėl šių priežasčių nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad jis bus išsiųstas į (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjo pasakojime, kaip jis gavo dokumentą, atleidžiantį nuo karinės tarnybos, nustatyta didelių trūkumų. Iš pradžių jis nurodė, jog dokumentą gavo, kai jam suėjo aštuoniolika metų, tačiau vėliau nurodė, kad dokumentą pasiėmė tik tada, kai sugalvojo pasidaryti pasą bei nusipirkti automobilį. Migracijos departamento pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Karinė tarnyba (duomenys neskelbtini)“ rašoma, jog (duomenys neskelbtini) devyniolikos metų sulaukęs vyras privalo atvykti į karinį komisariatą, kad būtų nustatytas jo tinkamumas karinei tarnybai. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) galima atvykti į karinį komisariatą tuomet, kai pats to nori, tačiau toks jo teiginys neatitinka kilmės valstybės informacijos. Be to, minėtoje pažymoje rašoma, jog (duomenys neskelbtini) karinės tarnybos atlikimas yra būtina sąlyga gauti vairuotojo pažymėjimą, pasą, įsidarbinti viešajame sektoriuje. Pažymėjimas, atleidžiantis nuo karinės tarnybos, pareiškėjui buvo išduotas 2012 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos Respublikos vizų informacinėje sistemoje rasta, kad pareiškėjas prašė Lietuvos Respublikos vizos ir pateikė (duomenys neskelbtini) pasą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo išduotas 2010 m. balandžio 20 d. Iš to seka, kad pareiškėjas gavo (duomenys neskelbtini) pasą anksčiau, nei susitvarkė dokumentus dėl karinės tarnybos neatlikimo. Remiantis kilmės valstybės informacija, vyras (duomenys neskelbtini) negali gauti paso, jei nėra atlikęs karinės tarnybos arba gavęs atleidimą nuo karinės tarnybos. Prieglobsčio prašytojo pateikti dokumentai vertinami jo istorijos kontekste, t. y. prieglobsčio prašytojo nurodyti faktai turi sutapti su tais faktais, kurie yra nurodyti jo pateiktuose dokumentuose.

Pareiškėjo pateikta istorija apie katalikų tikėjimą bei jo atsivertimą iš islamo į krikščionybę yra prieštaringi. Pareiškėjas sakė, kad jis nepasikrikštijo, tačiau teigė, kad krikšto metu žmogus turi visiškai panirti į vandenį ir tuomet jam atleidžiamos visos nuodėmės ir jis tampa Jėzaus Kristaus sūnumi. Pagal katalikų tikėjimą, pasikrikštijus netampama Jėzaus Kristaus sūnumi ar dukra. Be to, akivaizdu, jog dalyvaudamas Tarptautinio krikščionių centro veikloje pareiškėjas nedalyvavo pamaldose. Jis teigė, kad pamaldų metu visi sėdėdavo ratu, skaitydavo ištraukas iš Biblijos, tačiau pagal krikščionių tikėjimą mišios susideda iš keturių dalių, kurių metu atliekami skirtingi veiksmai. Be to, Tarptautinio krikščionių centro interneto puslapyje nurodyta, kad tai yra evangelikų liuteronų misija, kurios darbuotojai padeda imigrantams ir prieglobsčio prašytojams integruotis į Danijos visuomenę, t. y. centre galima mokytis anglų ir danų kalbų, centro darbuotojai padeda užpildyti gyvenimo aprašymus, susirasti būstą, teikiamos teisinės konsultacijos, organizuojamos stovyklos, rengiami Biblijos skaitymai. Akivaizdu, kad šį centrą įsteigė ne katalikų, o kito tikėjimo bendruomenė. Be to, šis centras skirtas ne tikėjimui skleisti, o padėti imigrantams, prieglobsčio prašytojams, asmenims, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, integruotis į Danijos visuomenę. Taip pat pareiškėjas pateikė dokumentų, gautų iš Tarptautinio krikščionių centro, kopijas, kurie, pasak jo, turėtų įrodyti, jog jis dalyvavo katalikų bendruomenės veikloje, tačiau 2014 m. birželio 11 d. išduoto dokumento kopijoje yra nurodyta, jog pareiškėjas dalyvavo danų kalbos kursuose, buvo aktyvus, gabus studentas, aktyviai mokėsi danų kalbos ir kultūros, lengvai integravosi į visuomenę. Kito dokumento kopijoje nurodyta, jog pareiškėjas dalyvavo Biblijos stovykloje. Pažymėta, jog asmenys, kurie pasirašė pastarąjį dokumentą, nėra įtraukti į Tarptautinio krikščionių centro darbuotojų sąrašą, todėl nėra aišku, kas pasirašė šį dokumentą. Net ir nustačius, jog pareiškėjas tikrai dalyvavo Biblijos stovykloje, tai neįrodo, jog jis atsivertė į katalikų tikėjimą bei apie tai sužinojo (duomenys neskelbtini) institucijos. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjo dalyvavimas Tarptautinio krikščionių centro veikloje bei jo pateiktų dokumentų kopijos neįrodo, jog jis dalyvavo katalikų bendruomenės veikloje ir atsivertė į katalikų tikėjimą.

Migracijos departamentas, nustatęs nurodytus nesutapimus, konstatavo, kad pareiškėjui negali būti suteikiama abejonės privilegija pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 83 straipsnio 2 dalį. Migracijos departamentas taip pat nurodė, kad Jungtinių Tautų pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadove nurodyta, jog įrodinėjimo pareigą turi prieglobsčio prašytojai. Nepaisant to, valstybės tarnautojai, kurie vertina prieglobsčio prašymus, turi pasinaudoti visomis įmanomomis priemonėmis tam, kad būtų nustatyti tikrovę atitinkantys faktai. Pabrėžiama, jog ne visuomet galima nustatyti prieglobsčio prašytojo nurodytus faktus ir tais atvejais, kai prieglobsčio prašytojo pasakojime nėra neatitikimų, pateiktos detalės atspindi kilmės valstybės informaciją, pasakojimas yra išsamus, prieglobsčio prašytojui turi būti suteikiama abejonės privilegija. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) slaptosios tarnybos išsiaiškino apie jo religijos pakeitimą, tačiau negalėjo atsakyti, kaip jos tai padarė. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje K. A. B. prieš Švediją yra nurodęs, jog asmuo, kuris teigia, jog jo kilmės valstybėje buvo sužinota apie veiklą, kuria jis užsiėmė kitoje valstybėje, privalo paaiškinti, kaip kilmės valstybės institucijos galėjo sužinoti apie jo veiklą. Pareiškėjas apklausose pasakojo, jog grįžęs į (duomenys neskelbtini) buvo sulaikytas ir pareigūnai žinojo, jog jis dalyvavo Krikščionių centro veikloje, tačiau negalėjo paaiškinti, iš kur pareigūnai tai galėjo žinoti. Be to, jei (duomenys neskelbtini) pareigūnai ir būtų išsiaiškinę, jog pareiškėjas lankėsi šiame centre, jie būtų žinoję, kad šis centras užsiima prieglobsčio prašytojų, imigrantų bei tarptautinę apsaugą gavusių žmonių integracija, todėl nėra tikėtina, kad pareiškėjas būtų buvęs apkaltintas religijos pakeitimu.

Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas piktnaudžiavo teigdamas, jog vertėjai buvo nekompetentingi. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 6 d. apklausoje nurodė, jog mano, kad vertėjas, vertęs prieš tai buvusioje apklausoje, buvo šališkas ir ne taip išvertė. 2014 m. lapkričio 13 d. vykusioje apklausoje jis nurodė, jog moteris, kuri atliko pirminę apklausą, nekalbėjo anglų kalba, jie susikalbėjo gestais ir jis net nesuprato, kad tai yra apklausa. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima manyti, jog vertėjas, dalyvavęs 2014 m. rugsėjo 11 d. vykusioje apklausoje, buvo šališkas. Vertėjai yra informuoti, kad privalo versti tiksliai, teisingai, o už šios pareigos pažeidimą jiems gresia baudžiamoji atsakomybė. Dėl šios priežasties teiginys, kad vertėjas neteisingai vertė, yra labai rimtas kaltinimas, kuris turi būti įrodytas, turi būti kreiptasi įstatymų nustatyta tvarka į atitinkamas teisėsaugos institucijas tam, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio pažeidimo. Vertėjas, kuris vertė 2014 m. lapkričio 13 d. vykusioje apklausoje, nurodė, kad nebuvo šališkas, vertė teisingai, nėra susipykęs su pareiškėjo ar jo šeimos nariais, jam yra žinoma, jog už melagingą vertimą jis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Teiginys, jog per pirminę apklausą jis negalėjo susišnekėti ir nesuprato, kad vyko apklausa, taip pat nėra pagrįstas. Pirminės apklausos protokole nurodyta, kad pareiškėjo apklausą atliko R. P., o į anglų kalbą vertė R. S.. R. P. paaiškino, jog pareiškėjui buvo pasiūlyta galimybė pasinaudoti profesionalaus vertėjo paslaugomis, tačiau jis atsisakė ir apklausoje vertė pareigūnas, kuris moka anglų kalbą. Be to, nesuprantamas pareiškėjo teiginys, kad jie susišnekėjo gestais, kadangi tokios detalės kaip per mažas geležies kiekis jo kraujyje, jog į Lietuvą vyko pas savo tėvą ir t. t., kurios užfiksuotos apklausos protokole, negalėjo būti nustatytos naudojant gestus. Dėl šių priežasčių pareiškėjo teiginiai, kad vertėjai buvo nekompetentingi, nėra tikėtini.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė, jog pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis pabėgėlio statuso suteikimo klausimus, yra 1951 m. Ženevos konvencija, ratifikuota 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85 (toliau – ir 1951 m. Konvencija). Šios konvencijos nuostatas detalizuoja bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus nustato Įstatymas. Europos Sąjungoje prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) suteikimo klausimams spręsti 2011 m. gruodžio 13 d. priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir direktyva 2011/95/ES), kuria keičiama 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (toliau – direktyva 2004/83/EB). Teismas nurodė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką dėl pabėgėlių (2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimas byloje Vokietijos Federacinė Respublika prieš Y (C-71/11) ir Z (C-99/11)), Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl persekiojimo baimės ir pabėgėlio statuso (2012 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1928/2012, 2014 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-204/2014), Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį dėl papildomos apsaugos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šiuo klausimu (2010 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-737/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 ir kt.), direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 5 dalies, Įstatymo 83 ir 71 straipsnių nuostatas, direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio nuostatas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką dėl minėtos nuostatos (2012 m. lapkričio 22 d. sprendimas byloje M. M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Airiją, Attorney General (C?277/11), par. 60-67).

Teisėjų kolegija nustatė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad, neįskaitant pirminės apklausos, buvo atliktos 3 pareiškėjo apklausos, iš kurių turinio matyti, jog pareiškėjas nurodė savo aplinkybes, o Migracijos departamentas analogiškai aktyviai siekė surinkti išsamią informaciją, be kita ko, užduodamas tikslinamuosius klausimus, suteikdamas galimybę pareiškėjui paaiškinti aplinkybes, kurios gali būti vertinamos ne jo naudai, ir surinkdamas aktualią informaciją apie kilmės valstybę. Šioje dalyje išskirtas pareiškėjo argumentas, kad jis pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog dalyvavo Biblijos stovykloje, kuriuos Migracijos departamentas atmetė vien dėl to, jog jį pasirašę asmenys nebuvo Tarptautinio krikščionių centro skelbiamame darbuotojų sąraše. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pareiga bendradarbiauti nereiškia, jog Migracijos departamentas turi besąlygiškai tikrinti kiekvieną pareiškėjo pateikiamą detalę ar stengtis gauti trečiųjų asmenų patvirtinimus dėl tokių detalių. Bendrąja prasme, kaip jau buvo minėta, įrodinėjimo pareiga tenka pačiam pareiškėjui, tačiau reikalingų papildomų faktinių aplinkybių apimtį nustato ne pareiškėjas, o Migracijos departamentas, tačiau tai nesuponuoja, kad Migracijos departamentas, atlikdamas nustatytų aplinkybių teisinį vertinimą, gali pareiškėjo nenaudai vertinti tam tikrų papildomų faktų trūkumą.

Atlikęs tyrimą, Migracijos departamentas nustatė esminius prieštaravimus pareiškėjo pasakojime ir, vadovaudamasis Įstatymo 83 straipsnio 2 dalimi, atmetė visus jo paaiškinimus, kurie nebuvo pagrįsti rašytiniais įrodymais. Kaip matyti iš Migracijos departamento Išvados ir atsiliepimo į skundą, nustatyti šie prieštaravimai: 1) pareiškėjas nurodė skirtingus duomenis apie karinės tarnybos atlikimą; 2) pareiškėjas pateikė prieštaringus duomenis dėl pažymėjimo, kuris atleidžia nuo karinės tarnybos; 3) pareiškėjo pateikta istorija apie katalikų tikėjimą neatitinka visuotinai žinomų faktų ir yra prieštaringa.

Teisėjų kolegija, vertindama Migracijos departamento nustatytas aplinkybes, pabrėžė, kad, kaip paaiškėjo iš per teismo posėdį teiktų paaiškinimų, pareiškėjas visiškai be jokio pagrindo kaltino 2014 m. rugsėjo 11 d. apklausoje dalyvavusį vertėją šališkumu, neva jo tėvas, kuris gyvena Lietuvoje, nesutaria su šio vertėjo šeima, todėl apklausoje ne visos aplinkybės buvo išverstos tiksliai, dėl to ir atsirado neatitikimai jo pasakojime. Teismo posėdyje nustatyta, kad jokio konflikto tarp minėtų šeimų nėra ir nebuvo. Be to, identiška situacija buvo ir dėl pirminės apklausos protokolo, nes pareiškėjas teigė, kad pareigūnė, atlikusi pirminę apklausą, net nekalbėjo anglų kalba, jie susikalbėjo gestais ir jis net nesuprato, jog tai yra apklausa. Šios aplinkybės buvo paneigtos tiek pareigūnų paaiškinimu, kad pats pareiškėjas atsisakė vertėjo (Migracijos departamento sudaryta pareiškėjo byla Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Prieglobsčio byla), b. l. 113), tiek paties pareiškėjo veiksmais, nes 2014 m. lapkričio 13 d. apklausa taip pat buvo atlikta anglų kalba, tačiau pareiškėjas dėl jos pretenzijų nereiškė (Prieglobsčio byla, b. l. 75–78). Kaip matyti, nepaisant to, kad pareiškėjas beveik nieko konkretaus nenurodė pirminės apklausos metu, Migracijos departamentas dėl pareiškėjo pastabos pirminės apklausos protokolo pabaigoje vis tiek priėmė pareiškėjo prieglobsčio prašymą nagrinėti iš esmės. Todėl šioje dalyje teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas prima facie teikė tikrovės neatitinančią informaciją, kurią nurodė ir skunde teismui, o tai prilygintina piktnaudžiavimui, kuriuo siekiama klaidinti ir vilkinti tyrimą.

Teisėjų kolegija taip pat sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas pateikė prieštaringus duomenis apie savo karinę tarnybą. 2014 m. rugsėjo 11 d. apklausoje jis nurodė, kad grįžęs į (duomenys neskelbtini) buvo sulaikytas, nes neatliko privalomosios karinės tarnybos. Sulaikymo metu buvo pasakyta, kad bus siunčiamas į (duomenys neskelbtini), „kad gautų leidimą eiti į dangų“. (duomenys neskelbtini) nuo 18 metų privalu eiti į kariuomenę, o šauktiniai siunčiami į (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini), todėl niekas nenori atlikti karinės tarnybos. Turi mamą ir seserį, kuriomis reikia pasirūpinti, tačiau (duomenys neskelbtini) valdžiai tai nerūpi (Prieglobsčio byla, b. l. 43–44). 2014 m. lapkričio 6 d. apklausoje jau teigė, jog privalomosios karinės tarnybos atlikti nereikia, nes pagal (duomenys neskelbtini) įstatymus vyras, (duomenys neskelbtini), atleidžiamas nuo karinės tarnybos, todėl būdamas aštuoniolikos metų jis gavo tai patvirtinantį dokumentą (Prieglobsčio byla, b. l. 70). 2014 m. lapkričio 13 d. buvo surengta dar viena apklausa, kurios metu buvo paklausta, kodėl pateikto dokumento kopijoje (atleidimo nuo karinės tarnybos kortelė; Prieglobsčio byla, b. l. 79–80) nurodyta, kad dokumentas išduotas jam būnant dvidešimt vienų metų, nors ankstesnėje apklausoje jis nurodė, kad dokumentą gavo būdamas aštuoniolikos. Atsakė, kad praeitoje apklausoje jis taip nesakė (Prieglobsčio byla, b. l. 76). Teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad pareiškėjo nurodoma atleidimo nuo karinės tarnybos priežastis – „vienintelis sūnus šeimoje“ – nesutampa su atleidimo nuo karinės tarnybos kortelės kopijoje nurodomu pagrindu – „Laidavimas“. Pareiškėjo pasakojimo nepatvirtina Migracijos departamento surinkta aktuali kilmės valstybės informacija iš nepriklausomų šaltinių. Migracijos departamento pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Karinė tarnyba (duomenys neskelbtini)“ nurodyta, kad į (duomenys neskelbtini) siunčiami tik elitiniai kariai – „(duomenys neskelbtini)“ pajėgos ir (duomenys neskelbtini) kariai, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas, kaip neturintis karinės patirties jaunuolis, galėtų būti prilygintas jiems ir dalyvauti kariniuose ir žvalgybiniuose veiksmuose greta valstybės elitinių pajėgų, kurių veikimas, remiantis anksčiau nurodyta pažyma, yra slaptas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad karinis išsiuntimas nėra niekaip susijęs su privalomąja karine tarnyba, nuo kurios atlikimo yra atleistas, kadangi siuntimas į (duomenys neskelbtini) vyktų bausmės vykdymo pagrindu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apklausose surinktus duomenis, darė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai suabejojo pareiškėjo pateiktais faktais, nes jo pasakojimas yra nenuoseklus ir prieštaringas, todėl sprendė, kad Migracijos departamentas šioje dalyje pagrįstai ir teisėtai taikė Įstatymo 83 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytas aplinkybes, manė, kad Migracijos departamento motyvai dėl pareiškėjo religinių įsitikinimų yra pertekliniai ir abejotini. Pažymėta, kad direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 5 dalis nustato aplinkybių vertinimą nesant jokių rašytinių dokumentų, šios dalies c punkte yra nustatyta, kad prašytojo pareiškimai turi būti nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju, o e punktas iš esmės nustato reikalavimą, kad prašytojas bendrai yra patikimas. Nagrinėjamoje byloje anksčiau nurodytų prieštaringų aplinkybių dėl apklausų, dėl vertėjo patikimumo ir karinės tarnybos (duomenys neskelbtini) pakanka abejoti pareiškėjo teiginių patikimumu. Tačiau teisėjų kolegija atkreipė Migracijos departamento dėmesį, jog direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio 1 dalies b punktas nustato religijos sąvokos apibrėžimą: religijos sąvoka apima teistinių, neteistinių ir ateistinių įsitikinimų turėjimą, dalyvavimą ar nedalyvavimą formaliose pamaldose privačiai ar viešai, vienam ar kartu su kitais, kitus religinius veiksmus ar pažiūrų išraišką arba asmeninio ar bendruomeninio elgesio formas, grindžiamas ar privalomas pagal bet kokius religinius įsitikinimus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nurodė, kad prieglobsčio prašytojo persekiojimo baimė yra pagrįsta, jei kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į asmeninę prašytojo situaciją, teigia, jog pagrįsta manyti, kad grįžęs į kilmės šalį jis atliks religinius veiksmus, dėl kurių patirs realią persekiojimo riziką. Individualiai vertindamos prašymą suteikti pabėgėlio statusą šios institucijos negali pagrįstai tikėtis, kad prašytojas susilaikys nuo šių religinių veiksmų. Rizikos dydžio vertinimas, kuris bet kuriuo atveju turi būti atliekamas atidžiai ir atsargiai, grindžiamas tik konkrečiais faktais ir aplinkybėmis, pagal būtent direktyvos 4 straipsnyje nustatytas taisykles (2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimas byloje Vokietijos Federacinė Respublika prieš Y (C-71/11) ir Z (C-99/11)). Pagal direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio 2 dalį, vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar jis iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad direktyvoje ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nėra siaurai aiškinama religijos sąvoka, taip pat iš esmės nėra imperatyvaus reikalavimo, kad asmuo turėtų žinoti tam tikrai religijai būdingas procedūras ar postulatus. Šiuo atveju vertinimo objektas yra tam tikros religijos poveikis asmeniui, t. y. ar asmuo identifikuoja save kaip tam tikros religijos atstovą, ar asmuo savo elgesį grindžia tai religijai būdingais pagrindiniais elgesio principais, ar asmens vertybinėje sistemoje religija yra fundamentali jo tapatumui ir sąžinei. Vertinant asmens religiją, atsižvelgiant į plačiąją religijos sąvoką, jos svarbą asmeniui, turi būti vertinamas visas asmens elgesys pagal tam tikrą religiją ir tos religijos vietą asmens vertybinėje sistemoje. Pavyzdžiui, krikštas gali būti stipri turimos religijos indikacija. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad vertinimas šiuo atveju turi būti grindžiamas visų aplinkybių visuma, o ne atskirais faktais, todėl Migracijos departamento motyvas dėl religijos vertintas kritiškai.

Konstatuota, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė tikrovę neatitinkančius faktus, siekė klaidinti ir vilkinti tyrimą, iš to padaryta išvada, kad pareiškėjas yra nepatikimas, todėl Migracijos departamentas pagrįstai taikė Įstatymo 83 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, kodėl Migracijos departamento Sprendimas turi būti naikinamas. Netenkinus pirmojo pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sprendimą, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

III.

Pareiškėjas A. S. C. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliantas nurodo, jog teismas skundžiamame sprendime iš esmės rėmėsi Migracijos departamento Sprendime ir Išvadoje nurodytais motyvais dėl karinės tarnybos atlikimo, kuriose buvo iškeltos abejonės dėl apelianto pateikto pasakojimo nuoseklumo ir patikimumo, tačiau teismas skunde nurodytų argumentų detaliau neanalizavo, dėl to apeliantas pakartotinai jas išdėsto apeliaciniame skunde: atsakovas kiekvienos pareiškėjo apklausos metu gautos informacijos apie karinės tarnybos prievolę kilmės šalyje tinkamai nesusistemino, todėl nustatė, jog yra tariami prieštaravimai; nepaisant aplinkybės, jog pareiškėjas buvo atleistas nuo karo tarnybos prievolės savo kilmės šalyje, (duomenys neskelbtini) kariuomenės saugumiečiai, gavę informacijos, jog pareiškėjas dalyvavo krikščioniškoje veikloje, lankėsi bažnyčioje ir pakeitė religiją, pareiškėjui iš Danijos sugrįžus į kilmės valstybę jį pirmiausia sulaikė ir nurodė, jog tam, kad gautų atleidimą iš Dievo ir „išvalytų“ savo sielą, jis turi dirbti su (duomenys neskelbtini) kariuomenės pareigūnais, tarnauti islamui ir jis bus išsiųstas į (duomenys neskelbtini); Migracijos departamentas šias aplinkybės vertino atsietai, neįvertindamas aprašytų įvykių loginės sekos, dėl ko neteisingai nusprendė, jog yra prieštaravimų. Pirmosios instancijos teismas šių apelianto argumentų netyrė ir nevertino.

Apeliantas taip pat nurodo, jog jis neginčija jo kilmės valstybės oficialios informacijos apie (duomenys neskelbtini) karių dislokavimo vietas, tačiau Migracijos departamentas neįvertino, jog pareiškėjas į nurodytas vietas ir/ar kitus regionus būtų siunčiamas ne įprastine privalomos karo tarnybos atlikimo tvarka, o bausmės dėl atsivertimo į kitą religiją pagrindu. Pareiškėjas paaiškino, jog asmenys į tokias operacijas yra siunčiami neoficialiai. Akivaizdu, jog Migracijos departamento surinkti duomenys apie (duomenys neskelbtini) karių dislokavimo vietas šiuo aspektu nebuvo surinkti ir, tikėtina, nėra viešai publikuojami, todėl ir išvada, kad pareiškėjo teiginiai neatitinka kilmės valstybės informacijos, yra nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas šių argumentų taip pat netyrė ir nevertino, kas tiesiogiai lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

Be to, apeliantas nurodo, jog, priešingai nei teigia Migracijos departamentas savo Išvadoje, jis nemato jokių prieštaravimų tarp jo nurodytų aplinkybių dėl pažymėjimo, kuris atleidžia nuo karinės tarnybos, gavimo. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog pareiškėjui buvo išduotas pasas sulaukus 19 metų amžiaus, t. y. 2010 m. balandžio 20 d., o pažymėjimas dėl atleidimo nuo karinės tarnybos – kai pareiškėjui jau buvo suėję 21 metai. Pareiškėjas nuosekliai paaiškino, jog atleidimo nuo karinės tarnybos dokumentą jis gavo tik tada, kai jo reikėjo norint įsigyti transporto priemonę ir atvykti į Lietuvos Respubliką pas čia gyvenantį savo tėvą, o ne tada, kai sulaukė 18 metų. Pareiškėjas pats patikslino, jog atleidimo dokumentą galima gauti ir 18 metų, tačiau neteigė, jog jį gavo būdamas 18 metų. Priešingas aiškinimas prieštarautų paties Migracijos departamento surinktai medžiagai, iš kurios matyti, jog (duomenys neskelbtini) piliečių pasai yra išduodami tik sulaukus 19 metų amžiaus. Pareiškėjas iš savo kilmės valstybės į Europą pirmą kartą išvyko tik tada, kai turėjo pasą ir kortelę, kuri atleidžia nuo karinės tarnybos. Taigi, priešingai nei teigia Migracijos departamentas, pareiškėjo teiginiai neprieštarauja byloje surinktai informacijai. Pirmosios instancijos teismas šių apelianto argumentų taip pat išsamiai netyrė ir nevertino, remdamasis iš esmės vien tuo faktu, jog apeliantas yra tariamai nepatikimas ir nesąžiningas.

Apelianto nuomone, jeigu teismas būtų nepaisęs kelių nereikšmingų byloje nustatytų neatitikimų, kurie teismo galėjo būti įvertinti ne daugiau kaip skirtingų tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas, ir būtų analizavęs apelianto pateiktas aplinkybes apie karo tarnybą kilmės valstybėje atlikimą, būtų nustatęs, jog jo pateiktame pasakojime nebuvo jokių esminių neatitikimų.

Be to, teismas iš esmės pripažino, jog Migracijos departamento abejonės, kurios buvo iškeltos dėl apelianto religinių įsitikinimų tikrumo, yra vertintinos kritiškai. Tai reiškia, jog šioje dalyje apelianto nurodytą pasakojimą apie jo turimus religinius įsitikinimus pripažinus kaip patikimą ir pagrįstą, atsiranda pakankamos prielaidos daryti išvadą, jog jis savo kilmės valstybėje ne tik galėjo, bet ir patyrė persekiojimą religinių įsitikinimų pagrindu, kas kartu atitinka vieną iš pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų, įtvirtintų 1951 m. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte. Nei Migracijos departamentas, nei pirmosios instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo apelianto pateiktų prieglobsčio prašymo aplinkybių, todėl tokie sprendimai yra naikintini.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas pateikė prieštaringas, neatitinkančias kilmės valstybės informacijos, mažai tikėtinas detales apie tariamą persekiojimą (duomenys neskelbtini) – nustatyti esminiai prieštaravimai pasakojime apie karinės tarnybos atlikimą bei religijos pakeitimą. Atsakovas vadovaujasi Įstatymo 83 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pagrindo taikyti abejonių privilegijos principą, todėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvai buvo vertintini kaip neatitinkantys tikrovės ir buvo atmesti bei nenagrinėjami.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. (15/6-13)-12PR-105 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. S. C. B.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėją (duomenys neskelbtini) grąžinus iš Danijos Karalystės pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 nuostatas (Prieglobsčio byla, b. l. 1–2), jis Vilniaus oro uosto užkardoje pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje (Prieglobsčio byla, b. l. 2–3). (duomenys neskelbtini) atlikus pirminę pareiškėjo apklausą (Prieglobsčio byla, b. l. 14–22), Migracijos departamento 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. (15/6-13) 15PR-193, be kita ko, nuspręsta suteikti pareiškėjui laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje, o prašymą suteikti prieglobstį – nagrinėti iš esmės (Prieglobsčio byla, b. l. 31–33). 2014 m. rugsėjo 11 d. atlikus pareiškėjo apklausą (Prieglobsčio byla, b. l. 38–46), 2014 m. rugsėjo 18 d. Migracijos departamentas paruošė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Karinė tarnyba (duomenys neskelbtini)“ (Prieglobsčio byla, b. l. 81–84). 2014 m. lapkričio 6 d. ir 2014 m. lapkričio 13 d. pareiškėją pakartotinai apklausus (Prieglobsčio byla, b. l. 65–72), 2014 m. lapkričio 24 d. Migracijos departamentas parengė išvadą Nr. (15/6-13)-13PR-105RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. S. C. B.“ (Prieglobsčio byla, b. l. 90–98), kurios pagrindu ir buvo priimtas ginčijamas Migracijos departamento sprendimas Nr. (15/6-13)-12PR-105 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. S. C. B.“ (Prieglobsčio byla, b. l. 99–100), kuriuo pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo netenkintas. Kaip matyti iš ginčijamo Migracijos departamento sprendimo ir išvados, pareiškėjo prašymas netenkintas nutarus, kad jo pasakojimas nėra patikimas dėl nustatytų prieštaravimų: 1) pareiškėjas apklausose nurodė skirtingus duomenis apie karinės tarnybos atlikimą, o pateikti duomenys neatitinka oficialios informacijos; 2) pareiškėjo teiginiuose apie dokumento, atleidžiančio nuo karinės tarnybos, gavimą nustatyta rimtų trūkumų; 3) pareiškėjo teiginiai apie atsivertimą iš islamo į krikščionybę neatitinka tikrovės, o teiginiai apie katalikų tikėjimą neatitinka visuotinai žinomų faktų, yra prieštaringi.

Pirmosios instancijos teismas, ginčijamu sprendimu sutikęs su Migracijos departamento Sprendimo išvadomis dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su karinės tarnybos atlikimu ir dokumento, atleidžiančio nuo karinės tarnybos, gavimu, nenuoseklu ir prieštaringumu, pareiškėjo skundą atmetė. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento motyvai dėl pareiškėjo religinių įsitikinimų yra pertekliniai ir abejotini. Taip pat pažymėjo, kad Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 5 dalies, nustatančios aplinkybių vertinimą nesant jokių rašytinių dokumentų, c punkte yra nustatyta, kad prašytojo pareiškimai turi būti nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju, o e punktas iš esmės numato reikalavimą nustatyti, kad prašytojas bendrai yra patikimas. Kadangi nagrinėjamoje byloje prieštaringų aplinkybių dėl apklausų, dėl vertėjo patikimumo ir karinės tarnybos (duomenys neskelbtini) pakanka abejoti pareiškėjo teiginių patikimumu, šiuo aspektu Migracijos departamento Sprendimo išvados dėl pareiškėjo religinių įsitikinimų nėra svarbios.

Pateiktu apeliaciniu skundu pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo motyvai dėl jo teiginių, susijusių su karinės tarnybos atlikimu ir dokumento, atleidžiančio nuo karinės tarnybos, gavimu, nenuoseklumo ir prieštaringumo yra nepagrįsti, kadangi nereikšmingas faktinių aplinkybių neatitikimas galėjo būti vertinamas ne daugiau kaip tam tikrų faktinių aplinkybių skirtingas interpretavimas.

Pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo pateikimo ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 66 straipsnis numatė tris suteikiamo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje formas: 1) pabėgėlio statusas; 2) papildoma apsauga; 3) laikinoji apsauga. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numatė, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.

Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažįstamo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

Remiantis Europos žmogaus teisių teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos žmogaus teisių teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų – pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo, apklausos protokoluose fiksuotų aplinkybių ir t. t., priežastis, dėl kurios, pareiškėjo teigimu, jis negali gyventi kilmės šalyje – jo persekiojimas dėl naujai išpažįstamos religijos, t. y. jo atsivertimas iš islamo į krikščionybę. Migracijos departamentas ginčijamame sprendime teigė, kad pareiškėjo teiginiai apie atsivertimą iš islamo į krikščionybę neatitinka tikrovės, o teiginiai apie katalikų tikėjimą neatitinka visuotinai žinomų faktų, yra prieštaringi. Pirmosios instancijos teismas Migracijos departamento motyvą dėl pareiškėjo religinių įsitikinimų vertintino kritiškai, kadangi religijos sąvoka šiuo atveju aiškinta per siaurai, be pagrindo akcentuotas tam tikrai religijai būdingų procedūrų ar postulatų žinojimas, tačiau šią aplinkybę, t. y. pareiškėjo atsivertimą iš islamo į krikščionybę, nelaikė svarbia (Migracijos departamento motyvai dėl pareiškėjo religinių įsitikinimų yra pertekliniai ir abejotini).

Teisėjų kolegija visgi negali sutikti su tokiu vertinimu, kadangi ši aplinkybė, t. y. asmens, kurio kilmės šalis yra (duomenys neskelbtini), atsivertimas iš islamo į krikščionybę, gali būti svarbia aplinkybe vertinant, ar asmeniui gali būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje: (duomenys neskelbtini) islamas yra (duomenys neskelbtini). Tai matyti ir iš Europos Sąjungos institucijų priimtų dokumentų, susijusių su žmogaus teisių padėties vertinimu (duomenys neskelbtini), kuriuose yra duomenų ir apie kitas religijas išpažįstančių asmenų persekiojimą šioje šalyje: pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini) Europos Parlamento rezoliucijoje dėl naujų žmogaus teisių pažeidimo atvejų (duomenys neskelbtini), kuria reiškiamas didelis susirūpinimas dėl nuolat blogėjančios žmogaus teisių padėties (duomenys neskelbtini), didėjančio politinių kalinių skaičiaus, visada didelio mirties bausmių skaičiaus (taip pat nepilnamečių), paplitusių kankinimų, nesąžiningų teismų ir milžiniškų sumų reikalavo paleidžiant už užstatą, didelių informacijos, saviraiškos, susirinkimų, tikėjimo, švietimo ir judėjimo laisvių apribojimų, pažymėta, kad <...> kadangi ir toliau stiprėja religinių mažumų, daugiausia bahajų, atsivertėlių ir disidentų šiitų mokytojų, patiriama priespauda; <...>; kadangi buvo suiminėjami iš islamo į kitą tikėjimą perėję asmenys ir kadangi baudžiamojo kodekso 225 straipsniu siekiama, kad būtų taikoma privaloma mirties bausmė nuteistiems vyriškos lyties atskalūnams; kadangi protestantų pastoriui Y. N. iki šiol gresia mirties bausmė už atsimetimą nuo islamo <...>“. Įvairių pagrindinių žmogaus teisių, tame tarpe – ir išpažinti savo religiją, pažeidimai minimi ir Jungtinių Tautų ataskaitose dėl žmogaus teisių padėties (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)).

Tuo tarpu, kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, šiuo aspektu tyrimas iš esmės nebuvo atliekamas, apsiribojant pareiškėjo žinių apie krikščionybę bei vienos iš jos bendruomenių – katalikybės – tikrinimu apklausų metu, nors, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo teiginius apie jo dalyvavimą krikščionių bendruomenės renginiuose Danijoje bei pateiktas rašytinių įrodymų kopijas (Prieglobsčio byla, b. l. 47–48, 73–74), Migracijos departamentas turėjo galimybę patikrinti šiuos pareiškėjo teiginius, užklausdamas visuomenines organizacijas Danijoje, taip pat surinkti duomenis apie islamą išpažinusių asmenų, kurie ėmė išpažinti kitą religiją, padėtį (duomenys neskelbtini) žmogaus teisių prasme bei pateikti vertinimą, ar dėl šios aplinkybės asmuo galėtų būti persekiojamas, tame tarpe – valstybės institucijų baudžiamąja tvarka.

Dėl tyrimo šiuo aspektu neišsamumo, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra galima objektyviai įvertinti, ar Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo paaiškinimus, pagrindžiančius jo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pagrįstai taikė Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį iš abejonės privilegijos taisyklės: pareiškėjo teiginiai, kuriuos Migracijos departamentas įvardijo esant neatitinkančius tikrovės dėl jų nenuoseklumo ir prieštaravimo oficialiai informacijai, t. y. susiję su karinės tarnybos atlikimu ir dokumento, atleidžiančio nuo karinės tarnybos, gavimu, turėtų būti vertinami išsamiai ištyrus ir įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su įvardinta persekiojimo priežastimi (duomenys neskelbtini), t. y. Danijoje įvykusiu jo atsivertimu iš islamo į krikščionių tikėjimą.

Be to, vertinant bendrą pareiškėjo patikimumą, turėtų būti patikrinta, kokias prieglobsčio suteikimo priežastis pareiškėjas nurodė teikdamas analogišką prašymą Danijoje, taip pat, gavus pareiškėjo asmens dokumentus, kurie, pareiškėjo teigimu, yra Danijoje (Prieglobsčio byla, b. l. 18), patikrintos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl atvykimo į šią šalį būdo. Pažymėtina, kad savo teiginiams pagrįsti, kiek galima spręsti iš apklausos protokolo ir teismo posėdžio įrašo, pareiškėjas teikė duomenis, įrašytus optinėje laikmenoje (CD), esančioje Prieglobsčio byloje, tačiau duomenų, kad jo pateikti įrodymai būtų tiriami, pateiktas jų vertinimas, nėra.

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą ir faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas dėl atlikto tyrimo neišsamumo yra neteisėtas (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas (ABTĮ 143 str.) ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo apeliacinis skundas tenkinimas: ginčijamas atsakovo sprendimas yra naikinamas ir jis įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. C. B. (A. S. C. B.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo A. S. C. B. (A. S. C. B.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. (15/6-13)-12PR-105 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. S. C. B.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArūnas DirvonasVirginija Volskienė