Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Budrio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. P. baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį (nesunkus sveikatos sutrikdymas B. Ž.) nutraukta, nustačius, kad jo veikoje yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas nėra galimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas, BK 28 straipsnio 1, 2 dalys);

A. P. dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžiu palikta galioti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. gegužės 12 d. nutartis, kuria patvirtintas 2020 m. gegužės 12 d. prokuroro nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą ir atleisti A. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jam susitaikius su nukentėjusiąja D. T..

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. P. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2020 m. balandžio 10 d., apie 20.30 val., ties (duomenys neskelbtini), Klaipėdos m., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, smurtavo prieš D. T., tai yra, tyčia ją sugriebė už kaklo ir parvertė ant žemės bei vieną kartą trenkė jai delnu per galvą, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai D. T. sukėlė fizinį skausmą.

Be to, A. P. pagal BK 284 straipsnį buvo kaltinamas tuo, kad 2020 m. lapkričio 6 d., apie 20.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, viešoje vietoje – prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ esančios automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., pašalinių asmenų akivaizdoje, tyčia, įžūliu elgesiu, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, dėl menkavertės priežasties kilusio konflikto metu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: stumdėsi ir mušėsi su B. Ž. bei, sugriebęs B. Ž. už rankų ir jį laikydamas bei stumdamas, pakišo B. Ž. koją ir pervertė ant žemės bei pats užgriuvo ant B. Ž. savo kūnu, dėl ko nukentėjusysis B. Ž. galva trenkėsi į žemę, tuo savo veiksmais nukentėjusiajam B. Ž. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė aplinkinių pasipiktinimą ir išgąstį.

Be to, A. P. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2020 m. lapkričio 6 d., apie 20.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, viešoje vietoje – prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ esančios automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., viešosios tvarkos sutrikdymo metu stumdėsi ir mušėsi su B. Ž. bei, sugriebęs B. Ž. už rankų ir jį laikydamas bei stumdamas, pakišo B. Ž. koją ir pervertė ant žemės bei pats užgriuvo ant B. Ž. savo kūnu, dėl ko nukentėjusysis B. Ž. galva trenkėsi į žemę ir tuo padarė B. Ž. pakaušio odos nubrozdinimą, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kietuoju dangalu ir galvos smegenų sumušimą, tai yra, padarė nukentėjusiajam B. Ž. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kraujo išsiliejimo po galvos smegenų kietuoju dangalu ir galvos smegenų sumušimo nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam, nei 10 dienų laikotarpiui.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. sausio 17 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. P.:

- pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir, esant vienai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei (prisipažino dėl šios nusikalstamos veikos padarymo) bei vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei (nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo reikšmės nusikalstamos veikos padarymui), skirti jam 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę;

- pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnį ir, nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei esant vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei (nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo reikšmės nusikalstamos veikos padarymui), skirti 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmę;

- pripažinti kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir, nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei esant vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei (nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo reikšmės nusikalstamos veikos padarymui), skirti 1 metų laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsniu, bausmes subendrinti dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais, ir A. P. skirti galutinę bausmę – laisvės apribojimą vieneriems metams trims mėnesiams. Bausmės laikotarpiu įpareigoti A. P. dalyvauti elgesio pataisos programoje bei uždrausti vartoti psichiką veikiančias medžiagas; į atliktą bausmę įskaityti laikino sulaikymo laiką – 2 paras.

2.1. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad A. P. nepagrįstai išteisintas dėl viešosios tvarkos pažeidimo, teismas nepagrįstai nusprendė jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės esant būtinajai ginčiai bei nepagrįstai paliko galioti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. gegužės 12 d. nutartį, kuria patvirtintas 2020 m. gegužės 12 d. prokuroro nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą ir atleisti A. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jam susitaikius su nukentėjusiąja D. T.. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Konstatavęs, jog A. P. ir B. Ž. elgėsi netinkamai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kitoje byloje priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu B. Ž. atžvilgiu, netinkamai įvertino vaizdo įrašo ekspertizės aktą ir padarė išvadą, kad dėl šio įvykio yra kaltas tik vienas nukentėjusysis B. Ž..

2.2. Aptaręs teismų praktiką dėl būtinosios ginties instituto (BK 28 straipsnis), dėl BK 284 straipsnyje numatyto viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymių, prokuroras nurodo, kad A. P. veiksmai nelaikytini būtinąja gintimi. Vertinant išteisintojo elgesį ir aiškinantis galimas būtinosios ginties apraiškas, itin svarbūs ne tik liudytojų parodymai, bet ir vaizdo medžiaga, iš kurios matyti, jog konfliktas nenurimo, kol B. Ž. nebuvo pargriautas ant žemės ir sužalotas, nors A. P. turėjo realią galimybę pasitraukti nuo B. Ž., kai šis jo nelaikė, tačiau vis vien smūgiavo nukentėjusiajam ir tęsė konfliktą. Tai reiškia, kad A. P. veikė ne spontaniškai gindamasis, o palaikydamas konfliktinę situaciją, nesistengė nutraukti savo ar B. Ž. veiksmų, juos sąmoningai tęsė. Prokuroras pažymi, kad išteisintasis smūgiavo nesitaikydamas ir galimai nepataikė (tai nėra užfiksuota vaizdo įraše) B. Ž., tačiau akivaizdžiai matyti, kad smūgiai buvo ne į ranką, kuria vėliau B. Ž. jį laikė, bet į kitas kūno vietas – galvą ar koją; buvo pakišta koja, atliktas stūmimo veiksmas, todėl B. Ž. buvo pargriautas ir sužalotas, gulėjo be sąmonės, kol jam buvo suteikta medicinos pagalba. Visa tai, prokuroro nuomone, leidžia teigti, kad buvo siekiama ne sustabdyti kitą asmenį ir apsiginti, o galimai jį sužaloti, todėl A. P. teiginiai, kad jis siekė apsiginti, laikytini gynybine pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

2.3. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad B. Ž. buvo nuteistas už tai, jog sutrikdė viešąją rimtį ir tvarką, nes stumdė A. P. bei, sugriebęs už rūbų, jį tampė ir suplėšė jam striukę, dėl ko buvo padaryta nenustatyto dydžio turtinė žala, kas sukėlė aplinkinių pasipiktinimą ir išgąstį. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje teismas, vertindamas bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad dėl to, jog A. P. smūgiavo, stumdė, pargriovė ir sužalojo B. Ž., viešoji rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyta. Prokuroras su šia išvada nesutinka, nurodo, jog iš vaizdo įrašo girdėti nepilnametės liudytojos L. B. reakcija – išgąstis; pamačiusi pargriautą B. Ž., atbėgo liudytoja G. M., norėdama išsiaiškinti, kas vyksta; pro šalį einanti liudytoja N. J., pamačiusi gulintį B. Ž., iškvietė policijos pareigūnus ir greitąją medicinos pagalbą. Visi įvykį ar jo pasekmes matę asmenys piktinosi ir ėjo į įvykio vietą žiūrėti, kas atsitiko. Tai patvirtina, jog įžūliu elgesiu buvo atkreiptas pašalinių asmenų dėmesys bei sutrikdyta viešoji rimtis ir tvarka. Prokuroras pažymi, kad visus šokiravo ne vien tik dviejų girtų asmenų stumdymasis ir, kaip liudytojų buvo įvardinta, - muštynės, bet tai, kad B. Ž. buvo pargriautas ir gulėjo be sąmonės. Iš liudytojų parodymų matyti, kad ir pačiam A. P. nukentėjusiojo B. Ž. nugriuvimas ir gulėjimas be sąmonės sukėlė išgąstį, nes jis puolė gaivinti B. Ž., pradėjo verkti, prašė atsimerkti ir jo atsiprašinėjo, nes, neva, nenorėjo taip padaryti. Tai, pasak prokuroro, reiškia, jog, galbūt, išteisintasis išsigando, kad, pargriovęs B. Ž., galėjo sukelti jam pasekmes, kurių nenorėjo ar nesitikėjo, nes B. Ž. nugriuvus ant nugaros, pastarasis stipriai trenkėsi galva į grindinį ir buvo be sąmonės.

2.4. Prokuroras nesutinka su teismo vertinimu, jog konfliktą pradėjo nukentėjusysis B. Ž., kadangi nėra nešališko ir objektyvaus liudytojo, mačiusio konflikto pradžią, ar vaizdo įrašo, užfiksavusio A. P. ir B. Ž. susitikimą. Išteisintasis A. P. aiškino, kad ėjo į „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvę nusipirkti cigarečių, jų nusipirko ir staiga, neaišku, dėl ko, „pristojo“ B. Ž.. Po įvykio A. P. visiems aiškino, kad iš jo prašė/reikalavo cigaretės, o jis neturėjo (prokuroras pažymi, kad neaišku, kur dingo cigaretės), todėl ir kilo konfliktas. Prokuroro nuomone, šie parodymai vertintini kaip gynybinė išteisintojo pozicija: nenustatytas joks pavojingas kėsinimasis iš B. Ž. pusės, konflikto pradžia neužfiksuota, abu (išteisintasis ir nukentėjusysis) buvo apsvaigę nuo alkoholio ir kodėl kilo konfliktas, nustatyti negalima. Remtis vien A. P. parodymais, neva, konfliktas kilo dėl cigaretės, nėra pagrindo: išteisintasis melavo, jog „neužkišo“ nukentėjusiajam kojos, nors šią aplinkybę paneigia vaizdo įrašas ir tą patvirtino vaizdo medžiagos ekspertė, be to, A. P. mėgino apkaltinti nukentėjusįjį sulaužius jam ranką, kas leidžia įžvelgti galimai apsvaigusio nuo alkoholio asmens neadekvatų ir agresyvų elgesį kito asmens atžvilgiu, akivaizdų nuoširdumo nebuvimą ir siekį išvengti gresiančios atsakomybės.

2.5. Prokuroras pažymi, jog kitoje byloje A. P. mėgino sunkinti B. Ž. padėtį, nesutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu, prašė priimti ir vėliau atsiėmė kaltinimo pakeitimą, nepagrįstai norėjo pasipelnyti iš šioje situacijoje nukentėjusio B. Ž., siekė nukentėjusįjį apibūdinti iš neigiamos pusės, o save pateikti išskirtinai kaip teigiamą asmenį.

2.6. Prokuroro nuomone, muštynės kilo tarp girtų asmenų ir besiginančių šioje situacijoje nebuvo, abu asmenys vienas kitą „laikė“ per ištiestą ranką ir laukė patogaus momento smūgiui ar kitam veiksmui atlikti, stumdėsi abu, bet pirmesnis, aktyvesnis ir vikresnis buvo A. P., tai matyti vaizdo medžiagoje. Tiesioginiai įvykio liudytojai nurodė matę muštynes tarp dviejų girtų asmenų, todėl, jeigu byloje nebūtų buvę vaizdo įrašo, būtų konstatuotos muštynės. Prokuroro teigimu, esant vaizdo įrašui ir mėginant detalizuoti, kas kam sudavė smūgius, paaiškėjo, kad nukentėjusysis B. Ž. nieko smurtinio A. P. atžvilgiu nepadarė ir jo veiksmus buvo galima vertinti kaip įžeidžiantį kibimą, numatytą ANK 481 straipsnyje. Teismas kitoje byloje, nagrinėdamas bylą B. Ž. atžvilgiu, įvertino visą situaciją, viešosios rimties sutrikdymą bei kilusias pasekmes ir neatleido B. Ž. nuo atsakomybės dėl būtinosios ginties, neišteisino nepadarius įžūlių veiksmų, nevertino šio įvykio kaip administracinio nusižengimo. Tuo tarpu skundžiamas nuosprendis visiškai priešingas ir prieštaraujantis jau nustatytoms aplinkybėms.

2.7. Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas, vertindamas vaizdo įrašą ir liudytojų parodymus. Niekur nėra teigiama, kad A. P. užpuolė ir sumušė B. Ž.; konfliktas buvo abipusis, nebuvo taip, kad išteisintasis buvo užpultas ir gynėsi – pasak prokuroro, nebuvo nuo ko gintis, nebuvo pavojaus nei turtui, nei sveikatai; išteisintojo striukė galėjo suplyšti ir griuvimo metu. Nebuvo priežasties gintis ar atlikti kitus smurtinio pobūdžio veiksmus, pakišti koją ir pastumti nukentėjusįjį, jį sužaloti.

2.8. Ikiteisminio tyrimo metu buvo priimtas sprendimas dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo; šį sprendimą priėmęs teisėjas įvertino bylos duomenis ir įrodymus, jų pakankamumą. Tuo tarpu bylą išnagrinėjęs teismas padarė visiškai priešingą išvadą, nors kitoje byloje, kurioje atsakomybėn buvo patrauktas B. Ž., bylos duomenys jau įvertinti ir konstatuota, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Prokuroras pažymi, kad du to paties teismo teisėjai pasisakė, kad yra padaryta nusikalstama veika, o vienas teisėjas nusprendė, kad nusikalstama veika nepadaryta. Tokiu būdu, pasak prokuroro, A. P. formuojamas nebaudžiamumo jausmas, suteikiant teisę viešoje vietoje elgtis įžūliai, o nepripažįstant kaltės, jaustis apsigynusiu dėl išsigalvoto preteksto, neužkertamas kelias analogiškiems atvejams ir ateityje, kai išteisintasis, elgdamasis grubiai ir naudodamas smurtą kitų asmenų atžvilgiu, teisinsis savigyna.

2.9. Muštynės – kai muštynių veiksmai vyksta mažiausiai tarp dviejų asmenų. Išteisintasis neigė buvus muštynes, o B. Ž. teigė neprisimenantis įvykio aplinkybių. Prokuroro nuomone, A. P. nei vienoje byloje nenaudinga pripažinti buvus muštynes, tačiau, vertinant tik vaizdo medžiagą ir nesiremiant liudytojų parodymais, matyti, kad smūgiuoja tik A. P., o nukentėjusysis B. Ž. (tai įvardinta ir ekspertizės akte) ginasi. Prokuroro teigimu, nesuprantama, kodėl sumuštas nukentėjusysis B. Ž. liko kaltas dėl viešosios tvarkos sutrikdymo, o tas muštynių dalyvis, kuris rodė agresiją ir mušė kitą žmogų, tapo besiginančiu, buvo pripažintas auka ir liko nenubaustas. Išdėstytos aplinkybės, prokuroro teigimu, leidžia daryti išvadą, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas, priimant naują apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažįstant A. P. kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje, 138 straipsnio 1 dalyje.

3. A. P. gynėjas advokatas Saulius Alysas atsiliepimu į prokuroro apeliacinį skundą prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir priėmė teisingą nuosprendį. Teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, tinkamai juos įvertino bei padarė byloje nustatytas aplinkybes atitinkančias išvadas, nepažeidė BPK reikalavimų, dėl ko būtų pagrindas peržiūrėti skundžiamą nuosprendį.

3.1. Atsiliepime ginčijamas skundo teiginys, kad byloje nėra nustatyta, kas pradėjo incidentą ir dėl ko jis kilo. Šis teiginys, pasak gynėjo, yra neteisingas, nes akivaizdžiai prieštarauja išteisintojo, liudytojų, nukentėjusiojo parodymams, Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato vyriausiojo postinio G. G. 2020 m. lapkričio 6 d. tarnybiniam pranešimui bei Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. priimtam ir jau įsiteisėjusiam nuosprendžiui kitoje priešpriešinėje baudžiamojoje byloje. Gynėjas nurodo, kad prokuroras ignoruoja iš kito priešpriešinio proceso prijungtą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. nuosprendį, kuriame konstatuota, kad neblaivus B. Ž. 2020 m. lapkričio 6 d. apie 20.00 val. viešoje vietoje – prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ esančios automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., pašalinių asmenų akivaizdoje dėl menkavertės priežasties sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Teismas menkaverte priežastimi laikė A. P. atsisakymą duoti B. Ž. cigaretę. Gynėjas pažymi, kad šiuo aspektu prokuroro pozicija ne tik, kad neobjektyvi, bet ir prieštaringa. Priešpriešiniame procese tas pats prokuroras kaltino B. Ž. dėl menkavertės priežasties padarius viešosios tvarkos pažeidimą.

3.2. Atsiliepime nurodoma, kad išteisintojo asmeninės savybės, pasaulėžiūra, aktyvus dalyvavimas kultūrinėje, darbinėje veikloje rodo, kad jis nebuvo linkęs įžūliai elgtis viešoje vietoje, demonstruoti nepagarbą aplinkiniams. A. P. neteistas, dirbantis, turintis aukštąjį išsilavinimą bei pastovią gyvenamąją vietą. Anksčiau dirbo (duomenys neskelbtini), VšĮ (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“, šiuo metu – Klaipėdos (duomenys neskelbtini). Charakterizuojamas išskirtinai teigiamai, yra neatlygintinas kraujo donoras, padeda sužeistiems gyvūnams. Tuo tarpu B. Ž. priešpriešinėje byloje parodė, kad išgėręs būna konfliktiškas, įvykio aplinkybių neprisiminė, tačiau pripažino, kad galėjo „užsipulti“ A. P., dėl ko jaučia kaltę ir pretenzijų jam neturi. B. Ž. niekur nedirba, teistas ne mažiau kaip 14 kartų, iš jų vieną kartą – už plėšimą, du kartus už nesunkų sveikatos sutrikdymą, administracine tvarka baustas net 70 kartų, daugiausiai – už smulkias vagystes.

3.3. Gynėjo nuomone, apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigiama, kad, neva, A. P. „palaikė“ konfliktinę situaciją, nesistengė nutraukti muštynių, galėjo atsitraukti, tačiau to nedarė, buvo aktyvus, puolė ir smūgiavo B. Ž.. Pasak gynėjo, prokuroras įrodymus vertina padrikai, paviršutiniškai bei pažeisdamas jų turinį, analizuoja ne įrodymų visumą, o tik iš konteksto paimtus atskirus fragmentus. Kaip pažymima atsiliepime, viso proceso metu A. P. nuosekliai teigė, kad po to, kai atsisakė B. Ž. duoti cigaretę, pastarasis supyko, pakeltu tonu pradėjo priekaištauti bei puolė, t. y. mosikavo prieš A. P. rankomis, po to suėmė rankomis išteisintajam už drabužių, stumdė bei suplėšė odinę striukę. A. P. nespėjo atsitraukti, nes B. Ž. jį sugriebė už striukės ir nebeleido praeiti. Siekdamas apsiginti, išteisintasis šaukė: „Atstok, paleisk“, vieną kartą koja B. Ž. atsistūmė, laikė ištiesęs rankas, kad nukentėjusysis nepasiektų jam suduoti rankomis, taip pat stūmė rankomis B. Ž. nuo savęs, kad nukentėjusysis, laikęs už drabužių, jį paleistų. Gynėjas atsiliepime aptaria priešpriešinėje byloje teismo nustatytas aplinkybes, kitus nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus (liudytojų N. J., L. B., G. M. parodymus), vaizdo įraše ir ekspertizės akte užfiksuotas aplinkybes, kurios, pasak gynėjo, leidžia teigti, jog išteisintasis siekė išvengti konflikto, smūgių nukentėjusiajam nesudavė, o tik mėgino rankomis jį atstumti. Vaizdo įraše dėl pašalinių objektų nesimato, ar nulipus nuo šaligatvio A. P. pakišo koją B. Ž.. Ekspertizės aktas šioje dalyje nėra kategoriškas, jame daroma tik prielaida, kad galimai A. P. kaire koja užkabino B. Ž. už kojos, tačiau už kurios – nenustatyta.

3.4. Tiek apeliaciniame skunde, tiek kaltinime nurodyta, kad A. P. mušėsi su B. Ž., tačiau, gynėjo nuomone, šios aplinkybės byloje esantys įrodymai nepatvirtina. Liudytojos G. M., L. B., N. J. teisme patikslino, kad nematė, jog A. P. ar B. Ž. būtų sudavę smūgius ar spyrę vienas kitam. Specialisto išvadoje nurodyta, kad B. Ž. sužalojimai galvoje padaryti vienu trauminiu poveikiu – nugriuvus, pakaušio kaire puse kontaktuojant su kietu paviršiumi. Vaizdo įraše neužfiksuota, kad įvykio dalyviai būtų sudavę vienas kitam į kurią nors kūno dalį. Priešpriešinėje byloje teismas 2021 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu iš nusikalstamos veikos aprašymo pašalino aplinkybę, jog B. Ž. mušėsi su A. P..

3.5. Gynėjas pažymi, kad A. P. neturėjo tikslo nukentėjusįjį sužaloti bei sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką. Jo elgesys prieš įvykį, įvykio metu bei jam pasibaigus liudija, kad išteisintasis gynėsi nuo pavojingo ir realaus B. Ž. kėsinimosi. Po to, kai B. Ž. pargriuvo ant žemės, A. P. nepasišalino iš įvykio vietos, liko klūpėti prie gulinčio nukentėjusiojo, gaivino jį, darydamas dirbtinį kvėpavimą, verkė, aplinkiniams guodėsi, kad to nenorėjo. Atvykusiems pareigūnams nesipriešino, paaiškino įvykio aplinkybes, kurias vėliau patvirtino duodamas parodymus tyrėjai bei teisme.

3.6. Prokuroras nepagrįstai B. Ž. įžūliais veiksmais sukeltą aplinkiniams išgąstį, kaip viešosios tvarkos pažeidimo požymį, mėgina priskirti A. P.. Įvykį stebėjusios liudytojos N. J., L. B. aiškiai nurodė, kad tik vienas iš incidento dalyvių – vyras su kepure (B. Ž.) elgėsi agresyviai ir įžūliai. Tuo tarpu vyras be plaukų, t. y. A. P., anot minėtų liudytojų, buvo ramus ir įvykio metu gynėsi bei prašė vyro su kepure „atstoti“. Gynėjas pažymi, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog A. P. gynėsi nuo prieš jį smurtaujančio B. Ž., kuris dėl menkavertės priežasties – negavęs cigaretės, pradėjo A. P. tampyti už drabužių; liudytojams girdint, A. P. garsiai prašė jį paleisti, rankomis ir kojomis stengėsi atstumti nuo savęs B. Ž., kai tuo tarpu nukentėjusysis jį dvejomis rankomis laikė įsitvėręs ir nepaleido, nors tam nebuvo jokios priežasties. B. Ž. veiksmai A. P. atžvilgiu buvo realūs, akivaizdūs ir pavojingi. A. P. stumdė B. Ž. tik siekdamas apsiginti nuo neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų. Įvykio metu A. P. veikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BK 28 straipsnį, BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą ir baudžiamąją bylą dėl kaltinimo pagal 138 straipsnio 1 dalį nutraukė. Gynėjas taip pat nurodo, kad A. P. nesiekė tyčia pažeisti viešosios tvarkos bei neatliko prieš B. Ž. įžūlių veiksmų. A. P. stumdėsi su B. Ž., norėdamas tik apsiginti nuo neteisėtų jo veiksmų. Kadangi A. P. veiksmuose nebuvo nustatyti BK 284 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektyvieji ir objektyvieji požymiai, teismas, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

3.7. Gynėjo nuomone, prokuroras, kaltindamas A. P. dėl priešpriešinėje byloje pateikto prašymo kvalifikuoti B. Ž. veiksmus pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 1 dalį bei pakeisti veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, siekia paneigti rungimosi principą, kuris laikytinas vienu iš esminių baudžiamojo proceso principų. BPK 7 ir 256 straipsniai suteikė teisėtą pagrindą A. P., kaip nukentėjusiajam, teikti kitoje byloje prašymą dėl kaltinimo pakeitimo. A. P. kitoje priešpriešinėje byloje taip pat prašė apklausti papildomus asmenis bei skirti vaizdo įrašo ekspertizę, kad būtų nustatytas įvykio iniciatorius bei dalyvių veiksmai. Nors prokuroras nesutiko, tačiau teisėja tenkino šį prašymą; ir nors A. P. vėliau atsiėmė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, tačiau teismas priešpriešinėje byloje, įvertinęs visus surinktus įrodymus, konstatavo dalį kitokių faktinių aplinkybių, nei buvo nurodyta kaltinamajame akte. Naujai konstatuotos faktinės aplinkybės atitiko A. P. parodymus bei iš dalies jo prašymą dėl kaltinimo pakeitimo.

3.8. Gynėjas kritikuoja prokuroro skundo teiginius dėl B. Ž. veiksmų vertinimo kaip galimai įžeidžiančio kibimo, numatyto ANK 481 straipsnyje. Gynėjas pažymi, kad tokia prieštaringa išvada sunkiai suprantama, nes tas pats prokuroras dalyvavo priešpriešinėje byloje ir po vaizdo įrašo ekspertizės gavimo baigiamosiose kalbose toliau palaikė kaltinimą bei prašė B. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnį.

3.9. Atsiliepime nurodoma, kad prokuroras, teigdamas, jog A. P. striukė suplyšo griuvimo metu, pradeda akivaizdžiai demonstruoti neobjektyvų ir šališką kaltinimo palaikymą apeliaciniame procese. Tokie samprotavimai visiškai nepagrįsti ir prieštaringi. Tas pats prokuroras priešpriešinėje byloje kaltino B. Ž., kad šis, sugriebęs už rūbų, A. P. tampė ir suplėšė jam striukę. Tokius veiksmus prokuroras vertino kaip įžūlų elgesį, niekinantį elementarias moralės bei elgesio normas, nepagarbą aplinkiniams, visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą. Priešpriešinę bylą išnagrinėjęs teismas nuosprendžiu konstatavo šias aplinkybes kaip tikrai įvykusias. Kodėl dabar prokuroras keičia nuomonę ir kelia naujas prielaidas, skunde nenurodyta.

3.10. Apeliaciniu skundu prokuroras mėgina nutarimui atnaujinti ikiteisminį tyrimą suteikti teismo nuosprendžio statusą, o priešpriešinėje byloje priimtą apkaltinamąjį nuosprendį B. Ž. laikyti tolygiu nuosprendžiu ir A. P.. Toks atskirų procesinių sprendimų ir procesų gretinimas, gynėjo nuomone, ne tik kad neteisėtas, bet ir nelogiškas. Ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtintas prokuroro nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo nereiškia įtariamojo asmens kaltės bei jo naujai atliktų veiksmų neteisėtumo. Priešpriešinėje byloje teismas 2021 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje tam tikras išvadas motyvavo, pabrėždamas, kad šiuo nuosprendžiu iš esmės vertinami B. Ž. veiksmai įvykio metu, o A. P. veiksmai bus vertinami kitoje byloje.

4. Apygardos teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis A. P. ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados, argumentai ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Budrio apeliacinis skundas atmetamas.

6. Prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad A. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam B. Ž. padarė esant būtinosios ginties situacijai, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir netinkamai įvertino įrodymus. Taip pat skundu ginčijamos teismo išvados dėl A. P. išteisinimo pagal BK 284 straipsnį dėl viešosios tvarkos pažeidimo bei paliktos galioti ikiteisminio tyrimo teisėjo 2020 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria patvirtintas 2020 m. gegužės 12 d. prokuroro nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą ir atleisti A. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnį, jam susitaikius su nukentėjusiąja D. T..

Dėl BK 28 straipsnio 2 dalies taikymo

7. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 2 dalies (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu) nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tačiau teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189-895/2018, 2K-34-303/2020, 2K-141-303/2020).

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą įvertinusi apylinkės teismo ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos bei pagrįstos.

9. BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia BK 28 straipsnyje nurodytas vertybes: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančio ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-719/2022).

10. Nukentėjusysis B. Ž. teisiamajame posėdyje, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad įvykio neprisimena, nes buvo neblaivus. Tuo tarpu A. P. nuo pat proceso pradžios tvirtino nenorėjęs sužaloti B. Ž. ir savo veiksmus vertino kaip gynybinius. Teisiamajame posėdyje A. P. parodė, kad nusipirkęs cigarečių ėjo iš parduotuvės atgal į barą, kuriame leido laiką su draugais. Bare vartojo alkoholį, bet nesijautė stipriai apsvaigęs. Sutiko nukentėjusįjį, kuris pakeltu tonu paprašė cigarečių. A. P. pasakė, kad jų neduos ir mėgino nukentėjusįjį apeiti, tačiau šis suėmė jį už rūbų ties pečiais ir laikė, ėmė tampyti, dėl to pradėjo plyšti jo (A. P.) striukė. Norėdamas išsisukti, išsivaduoti nuo priverstinio laikymo, taip pat siekdamas išvengti striukės plėšymo, A. P. sakė nukentėjusiajam: „Atstok nuo manęs“, mėgino jį nuo savęs nustumti rankomis ir kojomis, galvą buvo nuleidęs, bijojo, kad nukentėjusysis jam nesuduotų. B. Ž. kojos nepakišo, nukentėjusysis žengė žingsnį atgal, kur baigiasi šaligatvis ir prasideda gatvė, neišlaikė pusiausvyros ir griuvo, nusitempdamas kartu su savimi ir jį (A. P.). Iki nugriuvimo ant žemės nebuvo suduoti jokie smūgiai nei iš jo, nei iš B. Ž. pusės. Nukentėjusysis griuvo ant nugaros, o jis (A. P.) ant jo užgriuvo kūnu ir susižalojo ranką, nukentėjusysis – galvą. Savo veiksmus A. P. vertino kaip gynybinius, nes jis tik „atsistūminėjo“, siekė išvengti priverstinio laikymo ir veiksmų, kuriais būtų siekęs tyčia sužaloti nukentėjusįjį, neatliko. Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, 2020 m. lapkričio 24 d. apklaustas įtariamuoju (2 t., b. l. 157-160). A. P. parodymus bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas lygino ir gretino su kitais bylos duomenimis – liudytojų G. M., N. J., L. B. parodymais, vaizdo įrašu, Lietuvos teismo ekspertizės centro vaizdų ekspertizės aktu, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-687-1113/2021, kurioje dėl to paties 2020 m. lapkričio 6 d. įvykio B. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį, nustatytomis aplinkybėmis, kitais objektyviais bylos duomenimis.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog konfliktas tarp A. P. ir B. Ž. kilo dėl menkavertės priežasties – nukentėjusiajam negavus cigaretės. Nors teisiamajame posėdyje apklaustos liudytojos G. M., N. J., L. B. konflikto tarp A. P. ir B. Ž. pradžios nematė, į bylą liudytojos L. B. pateiktame vaizdo įraše konflikto pradžia taip pat neužfiksuota, netikėti A. P. nurodytomis aplinkybėmis, jog konfliktą pradėjo nukentėjusysis, negavęs cigaretės, nėra pagrindo, nes tai, kad konfliktas kilo dėl menkavertės priežasties – B. Ž. negavus iš A. P. cigaretės, nustatyta ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-687-1113/2021. Dėl to prokuroro skundo motyvai, kad A. P. parodymai dėl konflikto pradžios laikytini jo gynybine versija ir negalima nustatyti, dėl kokios priežasties kilo konfliktas, atmestini.

12. A. P. nurodytas aplinkybes, kad B. Ž., negavęs cigaretės, suėmė jį už rūbų ties pečiais ir pradėjo tampyti, jį laikė, suplėšė striukę, o jis (išteisintasis) mėgino atstumti B. Ž. nuo savęs rankomis ir kojomis, sakė, kad paleistų, iš dalies patvirtina liudytojos L. B. parodymai, kuri pirmosios instancijos teisme parodė, kad vyras be plaukų (A. P.) nenorėjo konflikto, mėgino jo išvengti, bet kitas vyriškis su kepure (B. Ž.) toliau bandė kažko reikalauti, vyras be plaukų (A. P.) gynėsi, smūgių vyrui su kepure (B. Ž.) nesudavė, kad būtų grasinta, liudytoja nurodė negirdėjusi; vyras su kepure (B. Ž.) laikė vyrą be plaukų (A. P.), o šis bandė jį atstumti, sakė: „Pasitrauk“; vyras be plaukų stūmė vyrą su kepure, kad šis nuo jo atstotų, nes neturėjo kitos išeities. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-687-1113/2021 nustatyta, kad B. Ž., sugriebęs už rūbų A. P., jį tampė ir suplėšė striukę. Daiktų – įvykio metu vilkėtos A. P. striukės – apžiūros protokole užfiksuotos striukės (ties pečiais) suplėšymo žymės: ant kairio peties didesnis (1 cm) ir keletas mažesnių įplyšimų, ant dešinio peties įplyšimai keturiolikos centimetrų tarpe (2 t., b. l. 167-172). Kad A. P. nebuvo nusiteikęs agresyviai, patvirtina ir liudytojos N. J. parodymai pirmosios instancijos teisme. Ši liudytoja nurodė, kad eidama iš parduotuvės į namus, įvykio vietoje matė du vyriškius, vienas iš jų šūkavo, buvo piktas, nepatenkintas ir kalbėjo agresyviai. Tą patį vakarą eidama iš namų į parduotuvę antrą kartą, matė ant žemės gulintį vyriškį, kuris prieš tai šūkavo ir buvo nepatenkintas. Kitas vyriškis pergyveno, šaukė: „Gelbėkit, padėkit, jis miršta“. Asmuo, kuris pergyveno dėl ant žemės gulinčio vyriškio, buvo iš tų dviejų asmenų, kuriuos ji (liudytoja N. J.) matė, eidama iš parduotuvės į namus, ir kuris buvo ramus bei kažką tyliai kalbėjo. Liudytojos L. B. padaryto vaizdo įrašo (jame užfiksuotas ne visas įvykis, o tik ta dalis, kurią stebėjo liudytoja; konflikto pradžios ji nematė, įvykį stebėjo nuo to momento, kai, pagal jos parodymus, vyrai pradėjo šaukti, nuo šio momento įvykį nufilmavo) apžiūros protokole (2 t., b. l. 8-10) užfiksuota, kaip du asmenys gatvėje prie pastato susikibę rankomis vienas kitą tampo. Po to vienas iš tų dviejų asmenų tempia, o kitas spiria tempiančiam asmeniui vieną kartą į kojas ir, laikydamas asmenį už rankų, pakiša jam koją, parverčia asmenį ant nugaros ir pats užgriūna ant jo. Lietuvos teismo ekspertizės centre buvo atlikta šiame įraše esančių vaizdų ekspertizė (4 t., b. l. 122-124). Ekspertizės akte nurodyta, kad 1-16 kadruose užfiksuo­tas A. P., smūgiuojantis dešine ranka, dėl vaizdo bylos techninių charakteristikų nustatyti kur link smūgiuoja A. P., nėra galimybės; 17-40 kadruose fiksuojamas vaizdas yra priartinamas ir fokusuojamas, dėl šios priežasties nustatyti subjektų veiksmus vienas kito atžvilgiu nėra galimybės; 41-60 kadruose A. P. dešine ranka smūgiuoja B. Ž. į veido sritį, tačiau nepataiko, tuo pat metu B. Ž. kaire ranka, tikėtina, kad besigindamas nuo smūgio, sugriebia už A. P. nenustatytos drabužių dalies, kuri dėl nenustatytos priežasties nukrenta ant grindinio; 60-68 kadruose rankomis susikibę subjektai stumdosi; 69-149 kadruose A. P. išlaisvina dešinę ranką, B. Ž. tuo tarpu laiko abejomis rankomis A. P. kairę ranką ir, pasisukęs nugara į B. Ž., kaire koja spiria B. Ž. į kairės kojos kelio sritį; 150-170 kadruose A. P., laikomas ir, tikėtina, traukiamas B. Ž. už kairės rankos, kairės kojos pėda, tikėtina, užkabina B. Ž. kairę pėdą; 171-198 kadruose B. Ž., tikėtina, dėl užkabintos pėdos pra­randa lygsvarą, laikydamasis už A. P. kairės rankos ir, tikėtina, jo stumiamas, atatupstas žengia kelis žingsnius; 199-209 kadruose B. Ž., judėdamas link važiuojamosios dalies, atatupstas kaire koja nužengia nuo šaligatvio bortelio, tuo pačiu ir A. P. dešine koja nu­žengia nuo šaligatvio bortelio; 210-274 kadruose A. P. kaire koja, tikėtina, užkabina B. Ž. už kojos (negalima nustatyti, kurios) ir, stumdamas B. Ž., pargriauna ant grindinio, pats tuo pačiu užkrisdamas ant jo. Įvertinus tai, kad vaizdo įraše, kuris buvo pateiktas tirti, užfiksuotas ne visas įvykis nuo pradžių, o tik jo dalis, taip pat tai, kad atliekant ekspertizę dalies A. P. ir B. Ž. vienas kito atžvilgiu atliekamų veiksmų (nuo 17 iki 40 kadro) nustatyti nebuvo galimybės, sugretinus šiame ekspertizės akte užfiksuotus nagrinėjamo įvykio dalyvių veiksmus su kitais byloje esančiais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais – A. P. parodymais, liudytojų L. B., N. J. parodymais, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad B. Ž. nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius veiksmus A. P. atliko, t. y. stūmė nukentėjusįjį, pakišo jam koją ir pargriovė ant žemės ne siekdamas tyčia sužaloti B. Ž., o veikdamas būtinosios ginties situacijoje, siekdamas apsiginti nuo neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų. Konflikto iniciatorius buvo B. Ž., jis, kaip nurodė liudytoja N. J., buvo piktas, nepatenkintas ir agresyviai nusiteikęs, dėl menkavertės priežasties – negavęs cigaretės, sugriebė A. P. už rūbų, jį tampė, suplėšė striukę. A. P. prašė jį paleisti, stengėsi B. Ž. atstumti nuo savęs, o šis laikė jį abejomis rankomis ir nepaleido, nors tam nebuvo jokios priežasties. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės patvirtina, jog įvykio metu prieš A. P. (jo asmens saugumą ir neliečiamumą, turtą – plėšoma striukė) buvo prasidėjęs pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, todėl A. P., gindamasis, stūmė nukentėjusįjį, pakišo jam koją ir pargriovė ant žemės, dėl to B. Ž., atsitrenkęs galva į žemę, patyrė pakaušio odos nubrozdinimą ir kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą vertinamus kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kietuoju dangalu ir galvos smegenų sumušimą. A. P., apsigynęs nuo B. Ž., savo veiksmus iš karto nutraukė, iš įvykio vietos nepasišalino, suteikė nukentėjusiajam pirmąją medicinos pagalbą, išgyveno dėl B. Ž. sužalojimų. Taigi, nors A. P. veika formaliai ir atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, tačiau ji padaryta esant būtinajai ginčiai, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs A. P. veikoje baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, dėl kurios baudžiamasis procesas nėra galimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas), bylą šioje dalyje pagrįstai nutraukė.

13. Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, jog baudžiamojoje byloje Nr. 1-687-1113/2021 A. P. mėgino sunkinti B. Ž. padėtį, nesutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu, prašė priimti ir vėliau atsiėmė kaltinimo pakeitimą, nepagrįstai norėjo pasipelnyti iš B. Ž., siekė nukentėjusįjį apibūdinti iš neigiamos pusės, o save pateikti išskirtinai kaip teigiamą asmenį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal BPK 7 straipsnio 2 dalį kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Teisėjų kolegija pritaria A. P. gynėjo atsiliepimo į prokuroro apeliacinį skundą argumentams, kad BPK 7 ir 256 straipsniai suteikė teisėtą pagrindą A. P., kaip nukentėjusiajam, teikti kitoje byloje prašymą dėl kaltinimo pakeitimo. A. P. taip pat prašė apklausti papildomus asmenis bei skirti vaizdo įrašo ekspertizę, šis prašymas buvo tenkintas. A. P. vėliau atsiėmė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, tačiau teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, konstatavo dalį kitokių faktinių aplinkybių, nei buvo nurodyta kaltinamajame akte. Pastebėtina ir tai, jog prokuroro skundo motyvas, kad B. Ž. veiksmus būtų galima vertinti kaip įžeidžiantį kibimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnyje, iš esmės reiškia įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-687-1113/2021 nustatytų aplinkybių kvestionavimą, nors apeliacinį skundą pateikęs prokuroras Vytautas Budris palaikė valstybinį kaltinimą ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-687-1113/2021, prašydamas B. Ž. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 284 straipsnį.

Dėl A. P. inkriminuotų viešosios tvarkos pažeidimo pagal BK 284 straipsnį ir fizinio skausmo sukėlimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

14. Viešosios tvarkos pažeidimas pagal A. P. pareikštą kaltinimą buvo siejamas su išteisintojo tyčiniu įžūliu elgesiu, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimu, žmonių tarpusavio bendravimo taisyklių ignoravimu, nurodant, kad A. P. stumdėsi ir mušėsi su B. Ž. bei, sugriebęs B. Ž. už rankų ir jį laikydamas bei stumdamas, pakišo B. Ž. koją ir pervertė ant žemės bei pats užgriuvo ant B. Ž. savo kūnu, dėl ko nukentėjusysis galva trenkėsi į žemę. Nustačius, jog A. P. veikė būtinosios ginties sąlygomis, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju veika, turinti BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, nepadaryta, todėl A. P. dėl šio nusikaltimo pagrįstai išteisintas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

15. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2020 m. gegužės 12 d. nutartimi buvo patvirtintas 2020 m. gegužės 12 d. prokuroro nutarimas atleisti A. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jam susitaikius su nukentėjusiąja D. T. (1 t., b. l. 143-144). A. P. atžvilgiu pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje, Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Budrio 2020 m. gruodžio 30 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas, vadovaujantis BK 38 straipsnio 4 dalimi, buvo atnaujintas (1 t., b. l. 19-21) ir nagrinėjamoje byloje A. P. buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis 2020 m. balandžio 10 d., apie 20.30 val., ties (duomenys neskelbtini), Klaipėdos m., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, smurtavo prieš D. T., tai yra, tyčia ją sugriebė už kaklo ir parvertė ant žemės bei vieną kartą trenkė jai delnu per galvą, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai D. T. sukėlė fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius atitinkančią veiką A. P. padarė esant būtinosios ginties situacijai (BK 28 straipsnio 2 dalis) ir bylą dėl šio nusikaltimo nutraukus BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, o pagal BK 284 straipsnį A. P. išteisinus, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), teisinis pagrindas naikinti ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi patvirtintą prokuroro nutarimą atleisti A. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jam susitaikius su nukentėjusiąja, išnyko. Dėl to pripažintina, kad skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai palikta galioti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2020 m. gegužės 12 d. nutartis, kuria patvirtintas 2020 m. gegužės 12 d. prokuroro nutarimas atleisti A. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jam susitaikius su nukentėjusiąja D. T..

16. Apibendrindama tai, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. sausio 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Budrio apeliacinį skundą atmesti.