Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Ramučio Mickaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2021 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo O. I. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 3 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Nukentėjusiojo R. Ū. pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. O. I. buvo kaltinamas tuo, kad ne vėliau kaip iki 2020 m. kovo 18 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą savo ir kitų naudai apgaule įgyti nedidelės vertės svetimą turtą, t. y. išankstinį mokėjimą už tariamai parduodamą žaidimų konsolę „Playstation PS4“, neketindamas vykdyti sandorio ir parduoti šios prekės, vykdydamas nusikalstamą sumanymą, paprašęs savo motinos D. I. ir gavęs iš jos jai banke AB „Swedbank“ priklausančios banko sąskaitos numerį (duomenys neskelbtini), 2020 m. kovo 19 d. apie 15.44 val. internetiniame tinklalapyje www.skelbiu.lt iš kompiuterio, kurio (duomenys neskelbtini), patalpino melagingą skelbimą Nr. (duomenys neskelbtini) apie tariamai parduodamą žaidimų konsolę „Playstation PS4“. 2020 m. kovo 27 d. nukentėjusiajam R. Ū. susidomėjus skelbimu ir su tariamu pardavėju susisiekus judriojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) bei susitarus pirkti prekę, O. I. nurodė pervesti 220 eurų už parduodamą žaidimų kompiuterį į jo motinos D. I. jam duotą AB „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Po to nukentėjusiajam 2020 m. kovo 27 d. apie 13.24 val. atlikus mokėjimą, O. I. nurodymu D. I. 2020 m. kovo 27 d. apie 16.27 val. pinigus išgrynino bankomate Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), ir perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Tokiu būdu O. I. buvo kaltinamas apgaule savo ir kitų asmenų naudai iš nukentėjusiojo R. Ū. įgijęs nedidelės vertės svetimo turtą - 220 eurų.

3. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras Ramutis Mickus prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2021 m. balandžio 15 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo O. I. pripažinti kaltu pagal BK 182 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam 60 parų arešto bausmę.

3.1. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas vadovavosi prielaidomis, o ne faktinėmis bylos aplinkybėmis, nevertino visų asmenų duotų parodymų bei rašytinių įrodymų kaip visumos, neatsižvelgė į jų turinį, neatskleidė jų tarpusavio ryšio, ir tik vienam įrodymų šaltiniui, t. y. suinteresuoto bylos baigtimi O. I. bei jo motinos D. I. parodymams, teikė išskirtinę prioritetinę reikšmę, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalį, ir todėl padarė klaidingą išvadą, kad O. I. neįvykdė baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 182 straipsnio 3 dalyje. Teismas taip pat nesiėmė priemonių nustatyti O. I. ir D. I. parodymų, duotų teisme ir ikiteisminiame tyrime, neatitikimo ir keitimo priežasčių bei motyvų.

3.2. Teismo argumentas, jog skelbimą įdėjo ne O. I., o kitas asmuo vardu M. (tyrimo metu O. I. nurodė, jog nežino šio vardo (todėl tyrimo metu nebuvo imtasi priemonių šiam asmeniui nustatyti), pravarde „M.“, prokuroro įsitikinimu, neatitinka tikrovės. Byloje nebuvo nustatyta, jog toks asmuo atlikinėtų terminuotą laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) O. I. būryje, o O. I. šio nusikaltimo darymo metu turėjo betarpiškai komunikuoti gaunant nurodymus, pervedant nusikaltimu gautus pinigus į D. I. banko sąskaitą bei D. I. pinigus išgryninant ir perduodant jo nurodytiems nenustatytiems asmenims. Kad asmens, vardu M., nebuvo, patvirtina ir ta aplinkybė, jog O. I., būdamas skolingas kitiems asmenims (tai paties O. I. parodymai), nedirbantis ir neturintis pastovių pajamų bei turto, paskolina gan didelę pinigų sumą, t. y. 1 000 eurų, nepažįstamam asmeniui, kurio nežino vardo, pavardės, gyvenamosios vietos bei kontaktinio telefono numerio. Kad O. I. nebuvo paskolinęs pinigų nenustatytam asmeniui, patvirtina ir tai, jog O. I. negalėjo nurodyti kokią sumą jis tariamai paskolino, nes tyrimo metu nurodė, jog paskolino 1 000 eurų, teisme - 220 eurų. Abejonių dėl skolos buvimo kelia ir ta aplinkybė, jog O. I. tariamai grąžintą skolą perdavė nežinomiems asmenims, t. y. nepaliko motinai D. I., nors ši ir prieštaravo atgautos skolos perdavimui. Be to, O. I. mamai negalėjo nurodyti, kodėl savo atgautus pinigus būtina perduoti kitiems asmenims, tik liepė „nieko neklausinėti“. Taip pat yra objektyviai paneigta O. I. versija, jog jam nežinomas asmuo grąžintos skolos dalį, t. y. 150 eurų, pervedė jam į pataisos namų banko sąskaitą. Tokiai sumai pavedimo O. I. niekas nėra atlikęs. Vėliau O. I. teisme nurodė, jog dalį grąžintos skolos jis vis tik paliko motinai D. I., kuri šių parodymų nepatvirtino. Šių parodymų ir aplinkybių visuma duoda pagrįstą pagrindą teigti, jog asmens vardu M., pravarde „M.“ nėra ir O. I. niekas skolingas nebuvo, o jo nurodytos aplinkybės dėl buvusios skolos grąžinimo buvo reikalingos, jog įtikinti D. I., kad ši duotų savo banko sąskaitos numerį bei pervestus pinigus išgryninusi perduotų kitiems asmenims. Teismo argumentas, jog pas O. I. nebuvo rasti telefonas ar telefonai, kuriais buvo naudojamasi, padarant baudžiamąjį nusižengimą, nepaneigia aplinkybės, jog šiais pastarasis naudojosi, ką iš dalies patvirtina pats O. I. ir liudytoja D. I.. Teismo argumentas, jog nėra surinka duomenų, kad O. I. žinojo pervedamų pinigų kilmę, paremtas tik O. I. išsakyta pozicija, nevertinant kitų byloje esančių duomenų. Tai paneigia liudytojos D. I. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kur ši nurodė, jog sūnus O. I. liepė jai pervestus pinigus nedelsiant išgryninti, prieštaravo pinigų pasilikimui bei apie šių perdavimo kitiems asmenims būtinumą liepė neklausinėti.

4. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais. Išteisintojo gynėja prašė prokuroro skundą atmesti. Išteisintasis nurodė, jog jam ikiteisminio tyrimo metu inkriminuoto nusikaltimo jis nepadarė.

5. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Ramučio Mickaus apeliacinis skundas atmestinas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Prokuroro apeliaciniame skunde iš esmės keliamas įrodymų vertinimo klausimas, ginčijant galutinę žemesnės instancijos teismo padarytą išvadą dėl O. I. išteisinimo. Apeliantas teigia, jog teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes įrodymus vertino atsietai, jų nesugretino, neatsižvelgė į jų turtinį, išskirtinę reikšmę suteikė bylos baigtimi suinteresuoto išteisintojo bei jo motinos parodymams, nevertindamas byloje surinktų įrodymų visumos, ir todėl padarė klaidingas išvadas dėl O. I. nekaltumo. Tai, prokuroro vertinimu, sukliudė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

7. Teisėtu ir pagrįstu yra toks nuosprendis, kuris priimtas ir surašytas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016). Pagrįstomis laikytinos tos teismo išvados, kurios padarytos remiantis šiomis taisyklėmis įvertinus ir išanalizavus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus.

8. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-232/2014). Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-219-693/2017).

9. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, taip pat išanalizavusi skundžiamame nuosprendyje bei apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, konstatuoja, jog aukščiau nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės nepažeistos, o galutinė teismo išvada, kad O. I. dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 3 dalyje, nėra įrodytas, todėl jis negali būti pripažintas kaltu dėl šios veikos ir turi išteisintas BPK 305 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytu pagrindu (kai neįrodyta, kad kaltinimasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką), yra pagrįstos visapusiška ir išsamia surinktų įrodymų analize. Apylinkės teismo atliktas ir skundžiamame nuosprendyje pateiktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo prokuroras, neturi. Priešingai, išvados padarytos įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, nesuteikiant prioriteto nei vieniems byloje surinktiems duomenims, o nuosprendis atitinka jo turiniui BPK keliamus reikalavimus. Teismo nuosprendyje itin išsamiai išdėstyti argumentai dėl O. I. išteisinimo yra racionalūs, logiški, jų pakanka išteisinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka prokuroro lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės.

10. Pagal šioje byloje pareikštą kaltinimą O. I. buvo kaltinamas tuo, kad ne vėliau kaip iki 2020 m. kovo 18 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą savo ir kitų naudai apgaule įgyti nedidelės vertės svetimą turtą, t. y. išankstinį mokėjimą už tariamai parduodamą žaidimų konsolę „Playstation PS4“, neketindamas vykdyti sandorio ir parduoti šios prekės, vykdydamas nusikalstamą sumanymą, paprašęs savo motinos D. I. ir gavęs iš jos jai banke AB „Swedbank“ priklausančios banko sąskaitos numerį (duomenys neskelbtini), 2020 m. kovo 19 d. apie 15.44 val. internetiniame tinklalapyje www.skelbiu.lt iš kompiuterio, kurio (duomenys neskelbtini), patalpino melagingą skelbimą Nr. (duomenys neskelbtini) apie tariamai parduodamą žaidimų konsolę „Playstation PS4“. 2020 m. kovo 27 d. nukentėjusiajam R. Ū. susidomėjus skelbimu ir su tariamu pardavėju susisiekus judriojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) bei susitarus pirkti prekę, O. I. nurodė pervesti 220 eurų už parduodamą žaidimų kompiuterį į jo motinos D. I. jam duotą AB „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Po to nukentėjusiajam 2020 m. kovo 27 d. apie 13.24 val. atlikus mokėjimą, O. I. nurodymu D. I. 2020 m. kovo 27 d. apie 16.27 val. pinigus išgrynino bankomate Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), ir perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims.

11. Taigi, kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, O. I. pareikšto kaltinimo esmė yra ta, kad jis, veikdamas kartu su nenustatytais asmenimis, paprašęs savo motinos banko sąskaitos, į kurią būtų galima pervesti pinigus, internetiniame tinklalapyje www.skelbiu.lt iš kompiuterio, kurio (duomenys neskelbtini), pats patalpino melagingą skelbimą Nr. (duomenys neskelbtini) apie tariamą žaidimų konsolės „Playstation PS4“ pardavimą, po ko melagingu skelbimu susidomėjusiam nukentėjusiajam jis pats 2020 m. kovo 27 d. nurodė pervesti pinigus į jo motinos banko sąskaitą, po ko ši, vėlgi jo paties nurodymu, pinigus išgrynino ir perdavė nenustatytam asmeniui. Iš tokios kaltinimo formuluotės matyti, kad O. I. buvo inkriminuotas tiek melagingo skelbimo įdėjimas, tiek bendravimas su nukentėjusiuoju ir nurodymas jam pervesti pinigus, tiek banko sąskaitos duomenų gavimas ir pateikimas nukentėjusiajam, o taip pat ir nurodymas motinai išgryninti pinigus ir juos perduoti nenustatytam asmeniui. Tačiau, šiuo atveju visiškai pritartina apylinkės teismui, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo surinkta jokių objektyvių neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų, kad O. I. atliko visus šiuos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviąją pusę sudarančius veiksmus. Iš esmės vieninteliai duomenys, kuriais, perduodamas bylą su kaltinamuoju aktu teismui, prokuroras grindė būtent O. I. dalyvavimą aptariamo baudžiamojo nusižengimo padaryme, yra AB „Swedbank“ banko pažyma Nr. S/2915, kurioje nurodyta, kad į išteisintojo motinos D. I. AB „Swedbank“ banko sąskaitą nukentėjusysis pervedė 220 eurų už žaidimų kompiuterį „Ps4 pro“, bei tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu išteisintasis atlikinėjo bausmę (duomenys neskelbtini), kur buvo rasti mobiliojo ryšio telefonai, kuriais pasinaudojant buvo patalpintas melagingas skelbimas, o vėliau ir kontaktuota su nukentėjusiuoju. Tačiau vien šie faktai, nors ir neginčytinai nustatyti, savaime neįrodo, kad O. I. įdėjo melagingą skelbimą apie tariamai parduodamą žaidimų konsolę, o vėliau bendravo su žaidimų kompiuterio pirkimu susidomėjusiu asmeniu bei nurodė jam pervesti pinigus į savo motinos banko sąskaitą. Prieš pateikiant šią išvadą pagrindžiančius argumentus, kas yra neatsiejama nuo byloje surinktų įrodymų analizės, jų svarumo kaltinime nurodytoms aplinkybėms patvirtinti vertinimo, svarbu paminėti ir tai, į ką dėmesys buvo atkreiptas ir skundžiamame nuosprendyje. Apylinkės teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės - skelbimo patalpinimo laikas, skelbimo numeris ir duomenys apie IP adresus, kuriais naudojantis skelbimas buvo administruojamas, yra neteisingos, nes prieštarauja byloje ištirtiems įrodymams. Byloje surinkti rašytiniai duomenys neginčytinai patvirtina, kad skelbimas, kuriuo susidomėjo nukentėjusysis R. Ū., buvo paskelbtas ne 2020 m. kovo 19 d. apie 15.44 val., kaip nurodyta kaltinime, o 2020 m. kovo 27 d., jo numeris buvo ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini), bei jis buvo patalpintas ne iš kompiuterio, kurio (duomenys neskelbtini), o iš judriojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kurio IP (duomenys neskelbtini).

12. UAB “Diginet LTU” pažyma bei pažymomis su duomenimis apie elektroninių ryšių srauto įvykius ir jų dalyvius nustatyta, kad tiek telefono abonentas Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio buvo įdėtas melagingas skelbimas, tiek telefono abonentas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo nurodytas skelbime kaip kontaktinis telefono numeris, priklauso išankstinei apmokėjimo paslaugai ir buvo naudojami skirtinguose telefono aparatuose skelbimo įdėjimo metu (abonentas Nr.(duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 26 d. 11.18 val. iki 2020 m. kovo 28 d. 11.14 val. veikė telefono aparate, kurio IMEI: (duomenys neskelbtini), o abonentas Nr.(duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 4 d. 16.48 val. iki 2020 m. kovo 27 d. veikė telefono aparate, kurio IMEI: (duomenys neskelbtini)). Išanalizavęs duomenis apie tai, kokiuose telefono aparatuose veikė minėti abonentiniai numeriai dar iki skelbimo įdėjimo, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog nenustatyta, kad jie buvo naudojami viename ir tame pačiame telefono aparate (abonentas Nr.(duomenys neskelbtini) iki 2020 m. kovo 26 d. naudotas telefono aparatuose, kurių IMEI (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), o abonentas Nr.(duomenys neskelbtini) iki 2020 m. kovo 27 d. buvo naudotas telefono aparate, kurio IMEI (duomenys neskelbtini)). Tai reiškia, kad išteisintasis pataisos namuose turėjo turėti net keletą telefonų, kadangi jis pagal kaltinimą pats įdėjo skelbimą į internetinį portalą, o vėliau ir asmeniškai bendravo su nukentėjusiuoju. Tačiau jokiais objektyviais duomenimis nebuvo nustatyta, kad išteisintasis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, apskritai turėjo bent vieną mobiliojo ryšio telefoną, ką bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžia teisės aktai, o jei jų ir neturėjo (tik skolindavosi iš kitų nuteistųjų), kad jis naudojosi bent kuriuo nors iš dviejų paminėtų abonentinių numerių. Konkrečiai pas O. I., atlikus kratas nuteistųjų kamerose, nebuvo rasti nei patys mobiliojo ryšio telefonai, nei abonentų SIM kortelės. Prokuroro skundo argumentas, jog vien tai, kad pas išteisintąjį nebuvo rasti mobiliojo ryšio telefonai (ar bent vienas iš jų), kuriais buvo naudojamasi tiek įdedant skelbimą apie tariamai parduodamą žaidimų konsolę, tiek bendraujant su nukentėjusiuoju, nepaneigia aplinkybės, jog jais O. I. naudojosi, yra pažeidžiantis iš nekaltumo prezumpcijos išplaukiantį principą, kad pareiga įrodyti nusikalstamos veikos padarymą (taigi, ir kiekvieną aplinkybę, kuria grindžiama baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens kaltė) tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, o ne pats kaltinamasis privalo įrodinėti savo nekaltumą ir paneigti bet kokias remiantis išimtinai prielaidomis valstybinį kaltinimą palaikančio asmens konstatuojamas aplinkybes.

13. Nukentėjusysis taip pat negalėjo patvirtinti, kad dėl pagal skelbimą tariamai parduodamo žaidimų kompiuterio jis bendravo būtent su išteisintuoju. Jokios aplinkybės, kurios leistų identifikuoti tapatybę asmens, su kuriuo nukentėjusysis R. Ū. susirašinėjo SMS žinutėmis, tardamasis dėl skelbimo objekto pardavimo sąlygų (tame tarpe ir banko sąskaitos, į kurią, atsiskaitant už tariamą prekę, buvo pervesti 220 eurų), neužfiksuotos ir jų susirašinėjimNors, kaip jau buvo minėta, AB „Swedbank“ banko pažyma Nr. S/2915 patvirtina, jog nukentėjusiojo pinigų (220 Eur) pavedimas už skelbime nurodytą žaidimų konsolę buvo atliktas į O. I. mamos sąskaitą, po to, kai išteisintasis mamos paprašė jos duoti savo banko sąskaitą, kad į ją galėtų būti atliktas jam skirtas piniginis pavedimas, kai tuo metu O. I. atlikinėjo bausmę pataisos įstaigoje, kur buvo rasti mobiliojo ryšio telefonai, kuriais naudojantis buvo patalpintas melagingas skelbimas, o vėliau ir kontaktuota su nukentėjusiuoju, tačiau vien tai, kad būtent O. I. mamai buvo pervesti apgaule išvilioti pinigai, kuriuos D. I. sūnaus nurodymu išgrynino ir perdavė nepažįstamai merginai, tik sudaro prielaidą manyti, kad išteisintasis dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme. Tuo tarpu apkaltinamasis nuosprendis prielaidomis negali būti grindžiamas, o duomenų, neginčijamai patvirtinančių faktą, kad O. I. savo mamos banko sąskaitos numerio paprašė, turėdamas tikslą įvykdyti sukčiavimą, byloje nėra. O. I. apklausiamas teisme pripažino tik tą aplinkybę, kad kitam (duomenys neskelbtini) bausmę atlikinėjusiam nuteistajam vardu M., buvo davęs savo mamos banko sąskaitos numerį, kad šis galėtų grąžinti jam, t. y. O. I., skolą. Išteisintasis kategoriškai neigė talpinęs internetiniame portale skelbiu.lt skelbimą apie parduodamą žaidimų konsolę, teigė apskritai apie tokio skelbimo egzistavimą nežinojęs iki tol, kol jam nebuvo pareikštas pranešimas apie įtarimą. Tokios pačios pozicijos išteisintasis laikėsi ir ikiteisminio tyrimo metu. D. I. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme taip pat tvirtino, jog jos sūnus, paprašęs jos banko sąskaitos numerio, nurodė, jog vienas asmuo, vardu M. (vardą liudytoja nurodė tik apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, teisme teigė jo neprisimenanti), turi grąžinti jam skolą.

14. Ši nuteistojo pateikta versija, kurią iš dalies patvirtina ir liudytojos D. I. parodymai, jokiais objektyviais duomenimis nebuvo paneigta. Nors iš (duomenys neskelbtini) pateiktos informacijos apie nuteistuosius vardu M., kurie 2020 m. kovo mėn. atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę šioje pataisos įstaigoje, iš tiesų matyti, kad nuteistasis tokiu vardu bausmės tame pačiame būryje kaip ir O. I. neatlikinėjo, tačiau pažymėtina, jog pataisos įstaigos pateiktame rašte nurodoma, jog 2020 m. kovo mėn. Pirmojo sektoriaus kitose patalpose gyveno net 11 nuteistųjų, kurių vardas buvo M.. Jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad būdami skirtinguose lokaliniuose sektoriuose terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji neturėjo jokių fizinių galimybių susitikti bendrose pataisos įstaigos patalpose (pavyzdžiui, koridoriuje) ir susitikus susitarti dėl skolos grąžinimo aplinkybių, šiuo atveju byloje nebuvo surinkta. Todėl remiantis vien šia aplinkybe tokia išteisintojo pateikta versija negali būti atmesta. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismu, kad tas faktas, jog pataisos namų administracija patvirtino, jog 2020 m. kovo mėn. (duomenys neskelbtini) bausmę atlikinėjo net 11 nuteistųjų, vardu M., leidžia daryti prielaidą, kad bent vienas iš jų galėjo būti būtent tas, kurį kaip jam skolingą pinigų asmenį, įvardijo O. I., ir, kad būtent jis galėjo veikti apgaule pagal šioje byloje suformuluotą kaltinimą ir savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti pasitelkti išteisintąjį, kuriam apie nusikalstamus jo veiksmus nebuvo žinoma. Tokį manymą tik dar labiau sustiprina apylinkės teismo akcentuota aplinkybė, kad abu telefono aparatai, kurie nagrinėjamu atveju buvo naudojami įdedant skelbimą ir bendraujant su nukentėjusiuoju, buvo rasti 2 ir 10 būriuose, kur taip pat tarp bausmę atliekančių nuteistųjų buvo tokių, kurių vardas yra M..

15. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su prokuroru, jog išteisintojo pateiktą versiją, kad jis savo mamos banko sąskaitą perdavė nuteistajam vardu M., tikslu, kad jis į ją pervestų pinigų dalį, kurią buvo skolingas išteisintajam O. I., paneigia pastarojo finansinė padėtis (O. I. nedirba, neturi pastovių pajamų, pats yra skolingas kitiems asmenims) bei tas faktas, kad išteisintasis neįvardijo asmens, kuriam jis skolino didelę pinigų sumą, nei pavardės, nei gyvenamosios vietos, nei kontaktinio telefono numerio. Atsakant į tokį skundo argumentą, pažymima, kad išteisintasis teigė, jog pinigus nuteistajam M. jis skolino dar būdamas laisvėje, o tai kokios buvo jo finansinės galimybės skolinti kitiems asmenims pinigines lėšas dar prieš patenkant į laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą, siekiant paneigti dar ikiteisminio tyrimo metu O. I. iškeltą gynybinę versiją, jog į jo mamos sąskaitą pervesta pinigų suma buvo tik grąžinamos skolos dalis, o ne kokios nors neteisėtai gautos lėšos, tyrimo metu nebuvo aiškinamasi, taigi ir nebuvo surinkta jokių duomenų, kurie leistų kategoriškai teigti, kad O. I. nebuvo finansiškai pajėgus kitiems asmenims skolinti 1000 Eur sumos (būtent tokią sumą paskolinęs M. nurodė O. I.). Tuo tarpu tai, kad O. I. baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms neatskleidė jokių kitų M. duomenų, nereiškia, kad jam tokie duomenys apskritai nėra žinomi. Neatmestina tikimybė, jog tokiu būdu O. I. tiesiog bando neįduoti sau artimo ar bent jau pažįstamo asmens, kad ikiteisminis tyrimas dėl šioje byloje analizuojamo baudžiamojo nusižengimo nebūtų pradėtas ir jo atžvilgiu. Sutiktina, jog išteisintojo pateikta versija apie į jo mamos sąskaitą pervestų pinigų kilmę, atrodo kiek nelogiška ir neįtikinama, įvertinus paties O. I. ir jo motinos parodymus, kad pavedimu išteisintajam neva tai grąžintos skolos dalies jis nė kiek nepasiliko sau, o nuteistojo M. nurodymu paprašė mamos visus pinigus išgryninti ir perduoti tyrimo metu nenustatytai merginai. Būtent ši nustatyta aplinkybė kelia abejonių dėl to, ar į D. I. banko sąskaitą atlikto pervedimo paskirtis iš tiesų yra susijusi su skolos grąžinimu. Tačiau tokios abejonės, negali būti vertinamos išimtinai O. I. nenaudai ir lemti jo pripažinimą kaltu.

16. Įvertinus visa, kas išdėstyta anksčiau, konstatuojama, kad byloje nesurinkus jokių tiesioginių įrodymų dėl objektyvių O. I. inkriminuotų veiksmų, o kitiems įrodymams nesudarant vientisos logiškos grandinės ar sistemos, kurios pagrindu būtų galima neabejotinai daryti išvadą, kad O. I. padarė jam inkriminuotą baudžiamą nusižengimą, o esant tik prielaidoms, kad išteisintasis galėjo padaryti šią nusikalstamą veiką, nes jis nurodytu laiku atlikinėjo bausmę (duomenys neskelbtini), kuriuose buvo fiksuoti telekomunikaciniai įvykiai iš telefonų aparatų, kuriais ir veikė nusikalstamą veiką padaręs asmuo (asmenys), bei į jo mamos banko sąskaitą buvo pervesti apgaule išvilioti pinigai, kuriomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas, apylinkės teismas O. I. atžvilgiu priėmė pagrįstą ir teisėtą išteisinamąjį nuosprendį. Prokuroro skunde nurodyti ar kokie nors kiti argumentai ir motyvai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų nepaneigia ir pagrindo šį nuosprendį naikinti nesudaro. Todėl prokuroro skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti.

17. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2021 m. birželio 21 d. pažyma Nr. (12.33 Mr) PT-4506 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant išteisintąjį O. I., sudaro 121,25 Eur, kurios turi būti priteistos iš O. I. valstybei.

18. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus - kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas.

19. Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo O. I. pagal jam pareikštą kaltinimą buvo išteisintas, paliekamas galioti, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą ir priteisti iš O. I. išlaidas, susidariusias dėl išteisintajam teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Ramučio Mickaus apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš O. I. valstybės naudai 121,25 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2021 m. birželio 21 d. pažymą Nr. (12.33 Mr) PT-4506.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.