Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro R. Boiko ir nuteistųjų R. K. bei K. M. (K. M.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnyje 1 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 250 MGL, t. y. 9 415 Eur, dydžio bauda.

Į bausmę įskaitytas K. M. laikino sulaikymo laikas nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. iki 2013 m. rugpjūčio 22 d. (viena para), vieną sulaikymo parą prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir nustatyta galutinė bausmė – 248 MGL, t. y. 9 339 Eur, dydžio bauda, kuri turi būti sumokėta per 24 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

R. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnyje 1 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 250 MGL, t. y. 9 415 Eur, dydžio bauda.

Į bausmę įskaitytas R. K. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2013 m. rugpjūčio 7 d. iki 2013 m. rugsėjo 16 d., vieną sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir nustatyta galutinė bausmė – 168 MGL, t. y. 6 326 Eur, dydžio bauda, kuri turi būti sumokėta per 24 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

E. R. (E. R.) išteisintas, nes neįrodyta, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje.

Tuo pačiu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu nuteistas ir V. O. (V. O.), tačiau jo atžvilgiu priimtas nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

V. O., R. K. ir K. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, solidariai išieškant iš jų konfiskuotino turto (nusikalstamos veikos padarymo priemonės – krovininio automobilio „MAN“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio tretiesiems asmenims) vertę atitinkančią pinigų sumą – 15 593,14 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tuo pačiu nuosprendžiu E. R. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį tuo, kad jis 2013 m. tiksliai tyrimo metu nenustatytu laikotarpiu, veikdamas organizuotoje grupėje su R. K., V. O. ir K. M. neteisėtai įgijo iš ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų ir iki 2013 m. rugpjūčio 7 d., 19.00 val., neteisėtai laikė akcizais apmokestinamas prekes – labai didelį kiekį cigarečių pakelių, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą. Taip pat E. R. buvo kaltinamas, kad inter alia jis, veikdamas organizuotoje grupėje su R. K., V. O. ir K. M. bei bendrininkų grupėje kartu su D. I. ir D. R., ketindamas išgabenti neteisėtai laikomas cigaretes į kitą saugojimo ar realizacijos vietą 2013 m. rugpjūčio 7 d. susitiko su organizuotos grupės nariais K. M. ir V. O., kur K. M. perdavė jam mobilaus ryšio priemonę, skirtą palaikyti konspiracinį ryšį tarpusavyje, ir tuomet, kai V. O. su K. M. pasitiko D. I., atvykusį automobiliu „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir D. R., atvykusį krovininiu automobiliu „MAN“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir kuriuos lydėjo iki neteisėtai laikomų cigarečių saugojimo vietos, E. R. kartu su R. K. atvyko į cigarečių laikymo vietą, kur kartu su K. M., V. O. ir R. K. pašalino kliūtis krovininei transporto priemonei „MAN“ privažiuoti arčiau statomo namo ir toliau veikiant pagal vaidmenų pasiskirstymą: E. R. ir D. I. padėjo saugant nusikalstamos veikos bendrininkus ir organizuotos grupės narius skirtingai nutolusiose vietose nuo statomo namo, kur neteisėtai buvo laikomos ir perkraunamos cigaretės, stebint aplinką bei siekiant užtikrinti nekliudomą akcizais apmokestinamų prekių pakrovimą ir vėlesnį jų gabenimą, kai tuo tarpu R. K., V. O., K. M. ir D. R., laikotarpiu nuo 19.00 val. iki 20.00 val. sukrovė į krovininį automobilį „MAN“, atvairuotą D. R., didesnę dalį akcizais apmokestinamų prekių - 76 000 pakelių cigarečių „Viceroy Red“ ir 40 983 pakelius cigarečių „Viceroy Blue“, pažymėtų Kazachstano Respublikos akcizo ženklais (banderolėmis) (banderolės be numerių), tačiau minėtos nusikalstamos veikos epizodo - neteisėto akcizais apmokestinamų prekių gabenimo įgyvendinti nespėjo, nes, netrukus, neteisėtai pakrautos ir statomame name likusios nepakrautos cigaretės, tai yra 6490 pakelių cigarečių „Jin Ling“ be akcizo ženklų (banderolių); 16 000 pakelių cigarečių „Viceroy Blue“ ir 16 500 pakelių cigarečių „Viceroy Red“, pažymėtų Kazachstano Respublikos akcizo ženklais (banderolėmis) (banderolės be numerių), - buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodytais motyvais išteisindamas E. R., perkvalifikuodamas nuteistųjų K. M., V. O. ir R. K. veiksmus iš BK 25 straipsnio 3dalies, 199² straipsnio l dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio l dalį, pašalindamas akcizais apmokestinamų prekių laikymo požymį iš kaltinimo, padarė neteisingas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Prokuroro teigimu, byloje surinkti faktiniai duomenys turi būti vertinami kartu, o ne atsietai. Draudžiama sureikšminti pavienius teiginius, nevertinant viso paaiškinimo teksto, jo esmės. Prokuroras pažymi, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo priede (įraše), kuris yra sudėtinė kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo dalis, užfiksuoti tyrimui reikšmingi faktai, įskaitant ir teismo ginčijamą E. R. faktinio pasitraukimo nuo transporto priemonės laiką, prieš tai kartu su kitais asmenimis atlikus aktyvius veiksmus. Pasak prokuroro, pareigūnai savo parodymuose išsamiai paaiškino, ką toliau veikė E. R., o būtent, saugojo tam tikru atstumu nuo pakrovimo vietos kitus bendrininkus (organizuotos grupės narius). Prokuroras neginčija, kad E. R. betarpiškai nekrovė cigarečių, bet tai neeliminuoja jo dalyvavimo šios veikos padaryme, kuris pasireiškė kitų bendrininkų, grupės narių saugojimu, kol jie neteisėtai įgyvendino BK 199² straipsnio l dalyje numatytus objektyvius požymius.

Apibendrindamas prokuroras nurodo, kad E. R., V. O., R. K. ir K. M. kaltė, padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, BK 199² straipsnio 1 dalyje, grindžiama įrodymų visuma, t. y. ikiteisminio tyrimo metu pareigūnų gauta žvalgybine informacija, įvykio vietos apžiūros protokolu, telefoninių pokalbių išklotinių suvestinėmis, specialisto išvada, kita rašytine bylos medžiaga.

Nuteistojo teigimu, nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad apeliantas buvo teisėsaugos pareigūnų išprovokuotas atlikti neteisėtus veiksmus - akcizais apmokestinamų prekių krovimą. Pasak nuteistojo, iš bylos duomenų matyti, jog teisėsaugos pareigūnai ėmėsi įtariamųjų sulaikymo veiksmų tik cigarečių krovimo metu, t. y. po menamo cigarečių įgijimo ir laikymo, nors taip pat iš bylos duomenų (pareigūnų parodymų) matoma, kad teisėsaugos pareigūnai turėjo tam tikrus tariamus duomenis, kurių pagrindu atliko kriminalinės žvalgybos veiksmus. Nuteistojo manymu, tokiu atveju kyla pagrįstas klausimas, kodėl sulaikymo veiksmai buvo pradėti vykdyti tik pradėjus daryti trečią iš alternatyvių BK 199² straipsnyje numatytų veikų - gabenimą, kai įgijimas ir laikymas jau buvo (pagal kaltinimą) neva padarytos, t. y. buvo baigtos dvi atskiros alternatyvios veikos.

Apibendrindamas nuteistasis skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pakankamai pagrįstų abejonių, leidžiančių kvestionuoti jo nuteisimą.

Apeliaciniame skunde taip pat sutinkama su pirmosios instancijos teismo pozicija nesivadovauti D. l. ir D. R. (kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas ir baigtas įsiteisėjusiu teismo baudžiamuoju įsakymu) parodymais, kadangi teismo baudžiamuoju įsakymu nustatyta, kad D. l. ir D. R. veikė bendrininkų grupe, buvo konstatuota ir tai, kad visų bendrininkų veiksmai atitinka BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, o tai yra nekaltumo prezumpcijos, teisės į gynybą bei nešališko ir teisingo proceso pažeidimas.

Nuteistojo vertinimu, priimant baudžiamąjį įsakymą bendrininkavimo byloje, kai ne visų bendrininkų atžvilgiu baudžiamasis procesas baigiamas tokiu būdu (kitų bendrininkų kaltės klausimas sprendžiamas teisiamajame posėdyje), sudaromos situacijos, kuriomis grubiai paneigiama nekaltumo prezumpcija, pažeidžiami Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo vykdymo principai, asmens teisės bei laisvės. Konvencijoje įtvirtinta kaltinamojo teisė į teisingą teismo procesą, ir kitos esminės baudžiamojo proceso nuostatos.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvada, jog baudžiamosios bylos medžiagoje nesurinkta pakankamai išteisintojo E. R. kaltę pagrindžiančių įrodymų, bei prašo šį asmenį pripažinti kaltu ir nuteisti pagal jo padarytą nusikalstamą veiką atitinkančius BK straipsnius. Be to, prokuroras ginčija nuteistųjų R. K., K. M. ir V. O. veiksmų perkvalifikavimą iš BK 25 straipsnio 3 dalies, 199² straipsnio l dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio l dalį, teigdamas, kad iš kaltinimo formuluotės nepagrįstai pašalintas akcizais apmokestinamų prekių laikymo požymis. Taip pat prokuroras apeliaciniame skunde prašo skirti nuteistiesiems griežtesnes bausmes. Nuteistieji R. K. ir K. M. apeliaciniuose skunduose ginčija teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, pateikia savą bylos medžiagoje esančių įrodymų vertinimą ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pakankamai pagrįstų abejonių, leidžiančių kvestionuoti jų nuteisimą. Šie nuteistieji apeliaciniuose skunduose taip pat nesutinka su jiems paskirtomis bausmėmis ir prašo jas sušvelninti.

Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis K. M. dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos prisipažino visiškai ir parodė, kad 2013 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje (tikslios datos neprisimena), jam į mobilaus ryšio telefoną, iš matymo pažįstamas asmuo vardu R. atsiuntė SMS pranešimą, kad jis nusipirktų mobilaus ryšio telefoną, kuris galėtų gauti MMS (vaizdo) žinutes. Po to R. SMS pranešimu liepė nuvažiuoti į sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), ir patikrinti ar veikia prie namo esančioje plytų krūvoje įrengta vaizdo fiksavimo kamera. K. M. nuvyko prie nebaigto statyti namo, kur patikrino įrengtą vaizdo kamerą. Kas ją įrengė, jis nežino. Raktų nuo sodybos jis neturėjo, todėl į namo vidų užėjęs nebuvo. Vėliau į savo mobilaus ryšio telefoną K. M. gavo SMS žinutę, kurioje buvo parašyta: „jeigu nori, yra „chaltūra“, susitinkam (duomenys neskelbtini), 17.00 val. Vilniuje“. Žinutę pasirašė R.. K. M. automobiliu „Mazda 323F“ nuvyko į nurodytą vietą ir laukė. Belaukiant prie jo priėjo pažįstamas V. O.. Dėl ko jis atėjo, nesakė, o pats K. M. jo neklausinėjo. Tuo metu prie jų automobiliu privažiavo E. R., kuris jam ir V. O. pasakė, kad yra „chaltūra“ ir paklausė, ar jie nori užsidirbti. Ką reikės daryti, E. R. nesakė, tik minėjo, jog reikės jų pagalbos. Po to K. M. perdavė E. R. maišelį su mobilaus ryšio telefonu „SAMSUNG“, kurio numerio neprisimena (SIM kortelė Tele2), kad jis galėtų šiuo telefonu palaikyti su juo ryšį. Toks pat mobilaus ryšio telefonas buvo paimtas pas K. M. 2013 m. rugpjūčio 21 d. vykusios kratos metu. Ar siuntė vienas kitam SMS pranešimus iš šių telefonų, K. M. neprisimena. Po kurio laiko E. R. atsiuntė K. M. SMS pranešimą, kad jis kartu su V. O. važiuotų į automobilių stovėjimo ir poilsio aikštelę, esančią Molėtų plento 22 kilometre, ir ten pasitiktų iš Latvijos Respublikos atvykstantį krovininį automobilį, o po to šį automobilį palydėtų iki nebaigto statyti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio R. K.. K. M. apie 18 val., kartu su V. O. atvažiavo į nurodytą vietą. Po kurio laiko atvažiavo krovininis automobilis „MAN“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Kas vairavo šiuos automobilius, K. M. nežino, šių asmenų nepažįsta. Jis priėjo prie krovininio automobilio vairuotojo ir pasakė, kad važiuotų paskui jį, o „Audi“ vairuotojas kažkur išvažiavo. Atvažiavus prie nebaigto statyti namo, prie jo jau buvo atvykę E. R. ir R. K.. Tada jie visi kartu sutvarkė aplinką aplink namą, kad sunkvežimis galėtų prie jo privažiuoti. Sunkvežimiui privažiavus prie namo, E. R. sėdo į automobilį ir išvažiavo. Tada sunkvežimio vairuotojas atidarė automobilio galines duris, o jis, V. O. ir R. K. pradėjo krauti dėžes į sunkvežimį. Matė, kad dėžėse buvo cigarečių pakeliai. Bekraunant dėžes į automobilį, V. O. pastebėjo, kad krūmuose kažkas yra, tada R. K. nubėgo pažiūrėti. Tuo metu pareigūnai juos pradėjo sulaikyti. K. M. spėjo nubėgti iki savo mašinos ir ja pasišalino iš įvykio vietos. Vėliau jis išmetė mobilaus ryšio telefoną, į kurį gaudavo MMS (vaizdo) pranešimus. Jis savo automobilyje rado vaizdo stebėjimo kamerą, kuri buvo įrengta prie minėto statomo namo, iš kurio buvo kraunamos cigaretės. Kas ją išmontavo ir įdėjo į jo automobilį, K. M. nežino. Ši kamera buvo rasta ir paimta iš jo namų kratos metu. Dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi (t. 4, b.l. 169-170, 179-180).

Nuteistasis V. O. pirmosios instancijos teisme savo kaltę pripažino iš dalies ir nurodė, kad jis jokioje organizuotoje grupėje nedalyvavo, o tik krovė dėžes su cigaretėmis, apie kurias sužinojo krovimo metu. 2013 m. vasaros pradžioje E. R. jo paprašė padėti R. K. parduoti automobilį. V. O. susitiko su R. K., bendravo su juo apie statybas, namo apšiltinimo galimybes. Po kiek laiko R. K. paprašė jo padėti jam su jo sodybos statybomis, rasti pigesnių apšiltinimo medžiagų. Jis dėl tų statybų su R. K. nuvažiavo į pastarojo sodybą, kur jis aprodė, kas jau buvo padaryta ir ką dar reikėtų atlikti, davė V. O. sodybos raktus. Pasak V. O., kiek vėliau jis Gariūnų turgavietėje susitiko su pažįstamu verslininku, vardu R., iš Kazachstano, kuriam papasakojo, kad tuo metu Vilniuje statė pažįstamam namą. R. paklausė, ar jis turi kokias nors patalpas automobilių detalėms laikyti. V. O. pagalvojo apie R. K. sodybą. R. jam paaiškino, kad tuo metu artimiausiu laiku turėjo ateiti krovinys su detalėmis ir, būtų gerai jas toje patalpoje sandėliuoti apie 10 – 15 dienų. Pasak V. O., R. pažadėjo už paslaugas atsilyginti arba surasti jam darbą. Norėdamas užsidirbti, V. O. sutiko padėti R., o kitą dieną R. automobiliu „MB S200“, juodos spalvos, su tranzitiniais numeriais, nuvažiavo į R. K. sodybą. Jis R. parodė tą sodybą ir kelią į ją. V. O. su R. susitarė, kad po to susiskambins ir R. praneš, kur paliko raktą nuo sodybos. R. K. sodyboje V. O. dirbo kartu su K. M., todėl tą pačią dieną jis pasakė K. M., kad jie tuo metu sodyboje nieko nedarys, nes jis už pinigus leido R. kurį laiką sandėliuoti automobilių detales. Paaiškėjo, kad K. M. taip pat pažinojo R. 2013 m. liepos mėn. V. O. paskambino R. ir pasakė, kad sodyboje dėl saugumo reikia įtaisyti vaizdo kamerą. Jis su K. M. nupirko kamerą ir ją įmontavo. Kamera buvo nustatyta taip, kad nuotraukos būtų siunčiamos į K. M. mobilaus ryšio telefoną, nes jo telefonas buvo naujesnis ir tam pritaikytas. Kai V. O. įrengė kamerą, jis nežinojo, ar sodyboje buvo laikomi kokie nors daiktai. Jis nežino, kada tiksliai R. atvežė ir iškrovė krovinį. V. O. teigimu, 2013 m. rugpjūčio 7 d. ryte, jam paskambino R. ir paprašė, kad jis vakare, t.y. apie 18.30 val. - 18.40 val., pasitiktų krovininį automobilį ir palydėtų jį iki sodybos bei pakrautų krovinį. R. sakė, kad turi atvažiuoti du automobiliai iš Latvijos ir sustoti 15 – 20 km nuo Vilniaus link Utenos esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Jis taip pat paprašė sukrovus krovinį, išmontuoti minėtą vaizdo kamerą. R. V. O. nurodė, kad šis turėtų surasti pagalbininką, žadėjo sumokėti kiekvienam po 5000 Lt. Tada V. O. kilo įtarimas, kodėl reikia greitai pakrauti krovinį, bet jis sutiko, nes norėjo užsidirbti, todėl nieko detaliau neklausinėjo R.. Jis įtarė, kad ten galėjo būti ne automobilių dalys, tačiau kas tiksliai – nežinojo. V. O. paskambino K. M., kurio paprašė jį pavežioti, nes tuo metu buvo be automobilio. Taip pat K. M. pasakė, kad galės sodyboje toliau dirbti, nes bus išvežtas R. krovinys. Vėliau jis dar siuntė K. M. SMS žinutes, galimai naudodamas kitą SIM kortelę. Kai jis susitiko su K. M., jam pasakė, kad yra galimybė lengvai užsidirbti pinigų, o darbas užtruks pusę dienos. Jis tą pačią dieną parašė ir R. K., kuris sutiko padėti. V. O. turėjo jį paimti. Tuo metu, kai V. O. dėl minėto darbo susitiko su K. M., jis atsitiktinai sutiko ir E. R., kuris pasišnekėjo su K. M. apie kažkokius į Lietuvą atvyksiančius E. R. giminaičius. E. R. minėjo, kad ketina važiuoti į „Toyota“ centrą. V. O. teigimu, jis paprašė E. R. pakeliui paimti ir pavežėti R. K. į namus, nes nenorėjo vėluoti pasitikti krovininį automobilį. E. R. sutiko, bet jam reikėjo užsukti į namus pasiimti telefoną. <. O. su savimi visada vežiodavosi kelis mobilaus ryšio telefonus, nes daug keliaudavo po Lietuvą, Rusiją, bendravo su įvairiais žmonėmis, todėl paprašė, kad K. M. perduotų telefonus E. R. tam, kad šis galėtų susisiekti su R. K.. Jis perdavė kelis telefonus, nes tiksliai nežinojo, ar jie pilnai pakrauti ir papildytos jų SIM kortelių sąskaitos, taip pat pasakė ir PIN kodą, kad E. R. galėtų įsijungti telefoną. Pasak V. O., jis nežino, ar E. R. naudojo tuos telefonus. Jis pasakė E. R., kad R. K. pastarojo lauks PC „Panorama“ automobilių plovykloje, o R. K. žinute pranešė, kad E. R. atvažiuoja jo pasiimti, bet detaliai neaiškino, kas iš tiesų atvažiuoja jį paimti. Tada V. O. su K. M. nuvažiavo į R. nurodytą aikštelę, kur jis paprašė K. M. prieiti prie vilkikų vairuotojų ir jų pasiteirauti, ar jie yra nuo R., ir pasakyti, kad jie važiuotų paskui juos. Jie palydėjo krovininį automobilį į R. K. sodybą. V. O. pats su krovininio automobilio vairuotoju nebendravo. Kai jie atvažiavo į sodybą, ten jau buvo E. R. ir R. K.. Reikėjo atlaisvinti kelią krovininiam automobiliui, todėl V. O. paragino kartu buvusius asmenis patraukti į šalį daiktus. Prieš tai jis dar išmontavo vaizdo kamerą. Jam atrodo, kad kai jie atvažiavo į sodybą, E. R. iškart išvažiavo. V. O. nepamena, kas tiksliai atrakino sodybos duris, bet kai jos buvo atrakintos, jis viduje pamatė dėžes, o ne automobilių detales. Iš pradžių pagalvojo, kad jose yra automobilių detalės, bet pradėjęs krauti, suprato, kad jose – cigaretės. Dėžes krovė ir R. K., kuris taip pat pastebėjo, kad jose yra cigaretės, ir pradėjo aiškintis, ką jis daro. Tai girdėjo ir K. M., bet jis nieko nesakė. V. O. jiems pasakė, kad vis vien reikia pabaigti krauti krovinį ir jis jiems sumokės dvigubai. Jie toliau tęsė darbą. Kai buvo pakrauta apie pusę dėžių, teritorijoje pasirodė nepažįstami asmenys, kurie pradėjo šaudyti, dėl ko V. O. pabėgo į mišką. Po to jis pakeleivinga mašina grįžo į Vilnių. Iš E. R. jis pasiėmė savo daiktus ir nuvažiavo į Kybartų pasienių postą, kur buvo sulaikytas. V. O. teigimu, duodamas pirminius parodymus jis buvo labai pasimetęs, bijojo kalėti kalėjime, dėl to davė neteisingus parodymus. Jis mano, kad R. juo pasinaudojo. V. O. nebuvo įgijęs cigarečių, iš anksto jų įsigyti, gabenti ir laikyti niekada neplanavo, jis jas tik krovė. Jo manymu, R. atvežė cigaretes į sodybą. V. O. gailisi dėl to, kad iškart nenutraukė veiklos, kai suprato, kad krauna cigaretes (t. 6, b.l. 181-184).

Įteikus pirminį pranešimą apie įtarimą, apklaustas kaip įtariamasis V. O. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos neprisipažino ir parodė, kad 2013 m. rugpjūčio 7 d., jam į mobilaus ryšio telefoną paskambino R. K., kuris norėjo pasikonsultuoti dėl namo statybų. Pastarąjį V. O. pažįsta, nes anksčiau iš jo pirko automobilius. V. O. sutiko padėti R. K.. R. K. pasiūlė susitikti apie 19.00 - 20.00 val. prie prekybos centro „BIG“. Nurodytu laiku kartu su R. K. atvažiavo ir K. M.. Jį V. O. taip pat pažįsta, nes kartu su juo užsiiminėjo automobilių pirkimais. V. O. kartu su R. K. ir K. M. nuvyko prie kažkokio statomo namo. Kam jis priklausė V. O. nežinojo,m bet pagalvojo, kad namas galėjo priklausyti R. K., nes jis norėjo pasikonsultuoti dėl statybų. Būnant prie namo, atvyko krovininis automobilis. Tada R. K. paprašė V. O. padėti pakrauti dėžes į šį automobilį. V. O. sutiko. Pasak jo, jis nežinojo, kas buvo dėžėse. Vėliau buvo sulaikytas pareigūnų (t. 3, b. l. 159-160). Papildomai apklaustas kaip įtariamasis V. O. davė iš esmės tokius pat parodymus kaip ir teisiamajame posėdyje perskaitytame paaiškinime (t. 4, b.l. 102-104).

BPK nedetalizuojama, kokiu būdu kaltinamasis turi duoti parodymus teisminio bylos nagrinėjimo metu, ir nedraudžiama jam iš anksto surašyti ir teisiamajame posėdyje perskaityti savo parodymus. Taigi kaltinamasis turi teisę tiek naudotis užrašais ir skaityti savo parodymus, tiek laisvo pasakojimo forma duoti parodymus apie esmines bylos aplinkybes ar išvis atsisakyti duoti parodymus, todėl E. R., R. K., V. O. ir K. M. perskaičius savo paaiškinimus dėl jiems suformuluotų kaltinimų nebuvo pažeistas BPK 242 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas tiesioginio ir žodinio nagrinėjimo teisme principas. Be to, teisiamajame posėdyje atsisakę atsakyti į prokuroro klausimus E. R., R. K., V. O. ir K. M. realizavo BPK 272 straipsnio 1 dalyje numatytą jų kaip kaltinamųjų teisę atsisakyti duoti parodymus, todėl nepagrįstais laikytini prokuroro apeliacinio skundo argumentai, jog tokiu būdu kaltinamieji siekė nepriimtinomis procesinėmis priemonėmis iškreipti bylos aplinkybes, rodė nepagarbą baudžiamajam procesui, o kaltinamųjų parodymai vien dėl pasirinktos jų formos savaime laikytini neatitinkančiais objektyvios tikrovės.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai nurodoma, jog nuteistųjų teisiamajame posėdyje pateikta versija dėl ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens vardu R., kuris galimai neteisėtai įgijo akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes) ir jas neteisėtai laikė R. K. priklausančiame sodo name, nebuvo neginčijamai paneigta. 2013 m. spalio 4 d. daiktų apžiūros protokole nurodoma, kad apžiūrėjus K. M. namuose atliktos kratos metu rastą fotokamerą „Keep Guard Color Viewer“ Nr. (duomenys neskelbtini), su viduje esančia micro SD kortele – adapteriu „San Disk“, ir patikrinus kortelės atmintyje esančią informaciją, nustatyta, kad kortelės atmintyje yra 14 nuotraukų, kurios padarytos 2013 m. rugpjūčio 4 d. Nuotraukose Nr. 3, 4, 7-14 šalia nebaigto statyti R. K. priklausančio namo užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys (t. 1, b. l. 183-197). Taigi R. K. sodyboje lankėsi ne tik nuteistieji ir išteisintasis E. R., bet ir kiti nenustatyti asmenys, galimai R. K. apie tai net nežinant. Ši aplinkybė kelia pagrįstas abejones ar iš tiesų R. K. priklausančioje sodyboje akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes) laikė jis pats ir E. R., V. O. bei K. M., o ne minėti nuotraukose užfiksuoti ar kiti nenustatyti asmenys.

Byloje nėra duomenų, kokia operatyvine informacija dėl akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) įgijimo ir laikymo prieš pradėdami ikiteisminį tyrimą disponavo VSAT pareigūnai. Tokios informacijos šie pareigūnai (O. P., A. M., E. Š. ir M. Š.) nenurodė ir apklausti pirmosios instancijos teisme. Prokuroras apeliaciniame skunde neteisėto akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) laikymo požymį E. R., R. K., V. O. ir K. M. inkriminuotoje veikoje grindžia dideliu cigarečių kiekiu, įvykio vietos apžiūros protokole nurodoma informacija ir aplinkybe, kad R. K. priklausantis sodo namas, kuriame buvo laikomos cigaretės, buvo stebimas vaizdo kamera, taip neva siekiant apsisaugoti nuo teisėsaugos institucijų ar kitų pašalinių asmenų. Tačiau nei vieni iš šių prokuroro apeliaciniame skunde nurodomų duomenų neleidžia daryti ne prielaidomis grindžiamos išvados, kad E. R., R. K., V. O. ir K. M. žinojo apie R. K. sodo name neteisėtai laikomas cigaretes ar juo labiau patys jas minėtame pastate neteisėtai laikė. Minėti prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti duomenys taip pat nepaneigia nuteistųjų pateiktos versijos apie ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį R., kuris galimai galėjo neteisėtai įgyti ir R. K. sodo name neteisėtai laikyti cigaretes.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 4 d. nutartimi Nr. SN-890RN sankcionavo techninių priemonių naudojimą specialia tvarka E. R. atžvilgiu (t. 1, b. l. 135), o 2013 m. liepos 5 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos viršininkas, vadovaudamasis minėta Vilniaus apygardos teismo nutartimi ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 straipsnio 12 dalimi, priėmė nutarimą pradėti E. R. atžvilgiu vykdyti šio asmens naudojamo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) slaptą kontrolę. Priešingai, nei nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, vykdant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę įrašytų E. R. ir nuteistųjų V. O. bei R. K. telefoninių pokalbių turinys neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad nuteistųjų teisiamajame posėdyje nurodytas asmuo R. iš tiesų yra E. R.. Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai VSAT pareigūnai O. P. ir E. Š. nurodė, jog iš klausomų pokalbių jie susidarė nuomonę, kad E. R. davė nurodymus V. O. įgyti vaizdo kamerą bei liepė šiam paimti raktus nuo R. K. sodo namo. Liudytojai taip pat nurodė, kad iš klausomų pokalbių turinio jie suprato, kad E. R. duoda nurodymus ir K. M., kuris kartu su V. O. esą turėjo rūpintis cigarečių logistika, saugojimu, vykdyti kitus E. R. pavedimus. Tačiau 2013 m. spalio 28 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės protokole (t. 1, b. l. 136-140) nurodomų telefoninių pokalbių turinys minėtų liudytojų E. Š. ir O. P. parodymų nepatvirtina. Iš protokole pateikiamos pokalbių suvestinės matyti, kad E. R. su V. O. ir R. K. bendravo bendro pobūdžio temomis. Priešingai, nei nurodė liudytojai, E. R. ir V. O. pokalbiuose neminima vaizdo kamera, taip pat negalima neabejotinai teigti, kad E. R. viename iš pokalbių prašo V. O. paimti raktus būtent nuo R. K. sodo namo. Taip pat negalima daryti neabejotinos išvados, kad pokalbių suvestinėse nurodytų pokalbių turinys yra užšifruotas. E. R. pokalbių su K. M. suvestinių, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad pastarasis iš E. R. gauna nurodymus dėl neteisėto cigarečių įgijimo, laikymo ar gabenimo, bylos medžiagoje išvis nėra pateikta. Patys E. R., V. O. ir R. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jie buvo pažįstami, turėjo bendrų darbinių reikalų ir telefonu bendravo tarpusavyje automobilių bei statybų klausimais, o jokių neteisėtų veikų telefonu neorganizavo. Ši nuteistųjų versija byloje esančiais duomenimis nebuvo paneigta.

Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nesirėmė Latvijos piliečių D. I. ir D. R., dėl kurių procesas atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą ir priimtas teismo baudžiamasis įsakymas, ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau, kaip minėta, kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis. Dėl tos pačios veikos kaip bendrininkai jau nuteisti asmenys į teismo posėdį kviečiami ir posėdyje apklausiami pagal liudytojo apklausos taisykles, bet tokie asmenys neįspėjami dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus, dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus ir neprisiekia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-856/2006). Bylos duomenimis, D. R. ir D. I. buvo šaukiami kaip liudytojai dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje, tačiau dėl užimtumo (darbo kitose užsienio valstybėse) jie negalėjo atvykti į teismą ir nebuvo apklausti teisiamajame posėdyje. Todėl kaltinamieji neturėjo galimybės užduoti jiems klausimų nei ikiteisminio tyrimo stadijoje, nei bylą nagrinėjant teisme, kad būtų užtikrintas pakankamas jų parodymų patikimumo patikrinimas. Nepagrįsti ir prokuroro apeliacinio skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje privalomai turėjo remtis dėl D. R. ir D. I. priimto baudžiamojo įsakymo turiniu, esant prejudiciniam ryšiui tarp abiejų bylų. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kiekvieno kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės klausimas sprendžiamas baudžiamajame procese pagal jam pareikštą kaltinimą, o kitų asmenų baudžiamosiose bylose dėl tos pačios nusikalstamos veikos priimti teismų sprendimai neturi prejudicinės reikšmės šiuo aspektu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-693/2015). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė ne tik D. I. ir D. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, bet ir jų atžvilgiu priimto baudžiamojo įsakymo turiniu.

Iš prokuratūros pareikšto kaltinimo nuteistiesiems pagrįstai pašalinus neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) įgijimą ir laikymą bei nuteistųjų veikoje nustačius tik pasikėsinimą neteisėtai gabenti šias prekes, atitinkamai tik šio požymio kontekste vertintinas ir organizuotos grupės požymio prokuratūros pareikštame kaltinime inkriminavimas E. R., V. O., R. K. ir K. M..

Atsižvelgiant į bendrininkų tarpusavio susitarimo pobūdį, jų ryšius, veiksmų bendrumą, suderinamumo lygį, organizuotumo laipsnį, BK 25 straipsnio 1 dalyje išskiriamos šios bendrininkavimo formos: bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Organizuota grupė gali susiformuoti rengimosi padaryti nusikaltimą stadijoje arba jau pradėtos ar tęsiamos veikos metu. Sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo. Pagal teismų praktiką organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Tai reiškia, kad nebūtina, jog kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Pagal teismų praktiką vaidmenų pasiskirstymas esant organizuotai grupei nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai ar iš dalies realizuotų nusikaltimo sudėtį. Skirtingai nei esant bendrininkų grupei, kelių vykdytojų buvimas nėra būtinas organizuotos grupės požymis. Organizuotą grupę išskiria vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Kai kurie organizuotos grupės nariai gali atlikti veiksmus, kurie atitinka padėjėjo požymius, aprašytus BK 24 straipsnio 6 dalyje, tačiau, konstatavus organizuotą grupę, nepriklausomai nuo jų vaidmens, jie prilyginami nusikaltimo vykdytojui ir atsako kaip nusikaltimo vykdytojai. Inkriminuojant bendrininkui organizuotos grupės aplinkybę, būtina, kad šis suprastų priklausąs tokiai grupei. Konstatuojant tokią bendrininkavimo formą, nebūtina, jog visi bendrą sumanymą įgyvendinantys asmenys pažinotų vienas kitą, palaikytų tarpusavio ryšius ir pan., pakanka abipusio supratimo, kad iš anksto parengtą nusikalstamos veikos padarymo planą jie realizuoja bendrai.

Tarpusavyje iš esmės sutampančiais, neprieštaringais ir tinkamais pripažintais nuteistųjų V. O., R. K. ir K. M. teisiamajame posėdyje duotais parodymais nepaneigta, jog nei vienas iš nuteistųjų iki pradedant krauti dėžes su akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis) į prie R. K. sodo namo privažiavusį vilkiką nežinojo, kad dėžėse yra cigaretės. V. O. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad R. K. sodo namo viduje pamatė dėžes, o ne automobilių detales. Iš pradžių jis pagalvojo, kad jose yra automobilių detalės, bet pradėjęs krauti, suprato, kad jose – cigaretės. Dėžes krovė ir R. K., kuris taip pat pastebėjo, kad jose yra cigaretės, ir pradėjo aiškintis, ką jis daro. Tai girdėjo ir K. M., bet jis nieko nesakė. V. O. jiems pasakė, kad vis vien reikia pabaigti ir jis jiems sumokės dvigubai. K. M. teisme paaiškino, kad kraudamas dėžes vienoje praplyšusioje dėžėje jis pamatė cigaretes. Jis apie tai nieko nesakė ir negalvojo, ar tos cigaretės teisėtos ar ne. Viskas vyko greitai. Cigaretes pastebėjo ir R. K., todėl V. O. pažadėjo jiems sumokėti dvigubai. Iš R. K. teisiamajame posėdyje duotų parodymų matyti, jog V. O. jam pasakė, kad į vilkiką reikės sukrauti sodo name esančias dėžes. Pasak R. K., jis suprato, kad reikės sukrauti dėžėse esančias statybines medžiagas. Dėl to jis atidarė sodybos duris. Jis pastebėjo sodyboje sukrautas dėžes, o po to pamatė, kad jose yra cigaretės. Jis supyko ant V. O. dėl šių cigarečių, bet šis pasiūlė dvigubai sumokėti už jų pakrovimą. R. K. nežinojo, kam priklauso cigaretės ir ar jos laikomos teisėtai. Jo teigimu, jis norėjo, kad jų kuo greičiau neliktų jo sodyboje, todėl ir padėjo jas sukrauti į vilkiką. Nuteistųjų parodymai leidžia daryti išvadą, kad jie objektyviai negalėjo iš anksto planuoti nusikalstamos veikos, jų nusikalstamoje veikoje nėra ir pasiskirstymo užduotimis bei vaidmenimis, nes visi jie pasikėsindami neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes) atliko iš esmės tuos pačius veiksmus – krovė cigaretes į vilkiką, kol buvo sulaikyti teisėsaugos pareigūnų. Nusikalstama nuteistųjų veika truko gan trumpai, maždaug nuo 19.00 val. iki 20.00 val., jų organizuotumo lygis, nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas ir intensyvumas bei pastovumas nebuvo tokio aukšto lygio, kuris atitiktų organizuotos grupės požymius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji veikė ne organizuota, o paprasta bendrininkų grupe.

Išteisintasis E. R. teismo posėdyje parodė, kad jis išvis nekrovė dėžių į vilkiką, o padėjęs pašalinti kliūtis vilkikui privažiuoti prie sodo namo, sėdo į savo automobilį ir nuvažiavo apžiūrėti aplinkinių žemės sklypų. Šią E. R. versiją patvirtina nuteistųjų V. O., R. K. ir K. M. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, pagal kuriuos, padėjęs atlaisvinti kelią vilkikui, E. R. sėdo į savo automobilį ir išvažiavo, prieš tai iš R. K. gavęs informacijos apie vietovėje esančius žemės sklypus. Pasak nuteistųjų ir išteisintojo E. R. sulaikymo operacijoje dalyvavusio pareigūno liudytojo O. P., krovininiam automobiliui privažiavus prie vartų, pareigūnai E. R. jau nebematė. Jie suprato, kad E. R. pasišalino iš teritorijos. Liudytojo teigimu, įvykio vietoje liko R. K.. Jis pradėjo nešti dėžes su cigaretėmis iš patalpos ir jas padavė V. O. ir K. M., kurie stovėjo ant automobilio lifto, paėmė dėžes ir krovė jas į automobilį. Minėti liudytojo parodymai nepaneigia E. R. pateiktos versijos, jog jis, išvykęs iš R. K. sodybos, kurį laiką dar apžiūrinėjo aplinkinius žemės sklypus.

Nuteistieji K. M. ir R. K. apeliaciniuose skunduose kelia abejones dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumo ir faktinio pagrindo atlikti šiuos veiksmus buvimo. Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – KŽĮ) 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte, be kitų aplinkybių, nustatyta, kad pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimą yra, kai nusikalstamos veikos požymiai yra nenustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba nusikaltimą rengiančius, darančius ar padariusius asmenis. KŽĮ 8 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, jeigu atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, tuojau pat pradedamas ikiteisminis tyrimas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirminiai duomenys apie galimai vykdomą nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis, gauti atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus. Bylos medžiagoje yra iš dalies išslaptinta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartis Nr. SN-890RN, kuria sankcionuotas techninių priemonių naudojimas specialia tvarka E. R. atžvilgiu (t. 1, b. l. 135). 2013 m. liepos 5 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos viršininkas, vadovaudamasis minėta Vilniaus apygardos teismo nutartimi ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 straipsnio 12 dalimi, priėmė nutarimą pradėti E. R. atžvilgiu vykdyti šio asmens naudojamo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) slaptą kontrolę. Be to, VSAT prie Lietuvos Respublikos VRM Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu Nr. (21)-15RN-411(RN) dėl sekimo sankcionavimo buvo sankcionuotas slaptas V. O. sekimas ir techninių priemonių panaudojimas bendra tvarka sekimo metu (t. 1, b. l. 93-94). Iš byloje esančios iš dalies išslaptintos Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. nutarties turinio matyti, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai – techninių priemonių naudojimas specialia tvarka, buvo sankcionuoti prieš E. R., siekiant gauti duomenų apie šio asmens galimą neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių, kurių vertė viršija 250 MGL, laikymą, gabenimą, realizavimą, t. y. galimai vykdomą nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio l dalyje. Šis kriminalinės žvalgybos veiksmas buvo sankcionuotas nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. spalio 9 d. (T. 2, b. l. 48-49). VSAT prie Lietuvos Respublikos VRM Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu Nr. (21)-15RN-411(RN) dėl sekimo sankcionavimo buvo sankcionuoti šie kriminalinės žvalgybos veiksmai: slaptas V. O. sekimas ir techninių priemonių panaudojimas bendra tvarka sekimo metu, siekiant gauti papildomų duomenų apie sekamojo nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio l dalyje, joje dalyvaujančius asmenis, nusikalstamos veikos mechanizmą. Šis kriminalinės žvalgybos veiksmas buvo sankcionuotas nuo 2013 m. rugpjūčio 7 d. iki 2013 m. rugpjūčio 8 d.

Šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas remiantis 2013 m. rugpjūčio 7 d. VSAT prie Lietuvos Respublikos VRM Vilniaus rinktinės ikiteisminio tyrimo skyriaus vyr. tyrėjos leitenantės tarnybiniu pranešimu (t. 1, b. l. 6). Ikiteisminio tyrimo metu VSAT prie Lietuvos Respublikos VRM Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdyba prie bylos pridėjo KŽĮ tvarka gautus duomenis, kuriuose buvo išdėstyta ikiteisminiam tyrimui reikšminga informacija.

Nėra jokio pagrindo manyti, jog KŽĮ numatyti veiksmai galėjo būti sankcionuoti ir atlikti nesilaikant KŽĮ nuostatų, t. y. neteisėtai, o šių veiksmų rezultatai nagrinėjamoje byloje panaudoti pažeidžiant BPK reikalavimus. Teisinį pagrindą kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmams atlikti šioje byloje patvirtina minėta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartis ir VSAT prie Lietuvos Respublikos VRM Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutarimas. Atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus E. R. ir V. O. atžvilgiu, buvo gauta informacija apie V. O., R. K. ir K. M. nusikalstamus veiksmus, apie šių asmenų bendrininkavimą.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymais gali būti pripažinti ne vien tik taikant BPK, bet ir atliekant kituose įstatymuose numatytus veiksmus gauti duomenys. Esant aptartoms aplinkybėms, nuteistųjų išsakytos abejonės dėl byloje atliktų kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumo neturi jokio pagrindo, šių veiksmų atlikimo metu gauti faktiniai duomenys atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse reglamentuotus įrodymams keliamus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas pagrįsdamas kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gautais duomenimis, BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų nepažeidė.

Nuteistųjų K. M. ir R. K. apeliaciniuose skunduose pateikiami argumentai, jog atliekiant kriminalinės žvalgybos veiksmus šioje byloje techninių priemonių naudojimas specialia tvarka – slapta telefonų abonentų kontrolė – buvo atliekamas ne tik E. R., bet ir visų nuteistųjų atžvilgiu, ir šią aplinkybę neva patvirtina 2013 m. spalio 28 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės protokolo duomenys. Tačiau iš šio protokolo turinio matyti, kad buvo fiksuojami tik telefoniniai pokalbiai E. R. naudojamu telefono Nr. (duomenys neskelbtini). E. R. pats skambindavo nuteistiesiems V. O., R. K. ir K. M. arba šie skambindavo jam. V. O., R. K. ir K. M. pokalbiai tarpusavyje ar su kitais asmenimis, išskyrus E. R., atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus nebuvo fiksuojami.

Apeliaciniuose skunduose abu nuteistieji taip pat teigia, jog jie teisėsaugos pareigūnų buvo išprovokuoti atlikti neteisėtą veiką – pasikėsinti gabenti akcizais apmokestinamas prekes.

Nei KŽĮ, nei BPK nereglamentuojama, kiek laiko valstybės institucijos gali imituoti nusikalstamus veiksmus ar atlikti kitus slaptus veiksmus, kokios apimties nusikalstamų veikų atskleidimo gali būti siekiama, nėra nustatyta ir jokio maksimalaus sankcionavimo termino, galimų pratęsimų skaičiaus. Taigi nusikalstamos veikos imitavimas ir kiti neviešo pobūdžio žvalgybiniai veiksmai yra teisėti tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti. Kriminalinės žvalgybos veiksmai turi būti tęsiami tol, kol surenkama pakankamai įrodymų, leidžiančių patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartimi Nr. SN-890RN sankcionavus techninių priemonių naudojimą specialia tvarka ir vykdant E. R. naudojamo telefono abonento slaptą kontrolę nebuvo gauta pakankamai duomenų tam, jog būtų galima pradėti ikiteisminį tyrimą. Kaip pirmosios instancijos teisme nurodė slaptus kriminalinės žvalgybos veiksmus atlikęs pareigūnas E. Š., pareigūnai neturėjo patikimų duomenų, jog E. R. neteisėtai įsigijo akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių). Siekiant gauti daugiau ir patikimesnių duomenų apie V. O. galimą nusikalstamą veiką, dėl kurios tam tikrų duomenų buvo gauta kontroliuojant E. R. telefoninius pokalbius su juo, Lietuvos Respublikos VRM Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdyba 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu sankcionavo slaptą V. O. sekimą ir techninių priemonių panaudojimą bendra tvarka sekimo metu. Būtent atliekant šiuos slapto sekimo veiksmus buvo užfiksuoti nuteistųjų veiksmai pasikėsinant neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes, dalis šių asmenų buvo sulaikyti įvykio vietoje, o kiti – vėliau. Atliekant slapto sekimo veiksmus, kurie buvo tinkamai sankcionuoti, gauti patikimi ir išsamūs duomenys apie nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką. Proceso ar jam prilygstantys veiksmai pagal Kriminalinės žvalgybos ar kitus įstatymus negali būti atliekami siekiant paskatinti asmenį atlikti BK draudžiamus veiksmus. Provokacija laikomas spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti, t. y. kai nusikaltimo be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų. Nusikalstama veika, dėl kurios nuteisti V. O., R. K. ir K. M., buvo pradėta ir tęsiama be teisėsaugos institucijų įsikišimo. Nuteistieji nebuvo skatinami atlikti veiksmų, kurių patys neketino daryti, jų tyčia pasikėsinti neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes susiformavo savarankiškai. Teisėsaugos pareigūnai šioje situacijoje buvo tik pasyvūs stebėtojai ir pagrįstai tęsė kriminalinės žvalgybos veiksmus tol, kol surinko neginčijamų nusikalstamos veikos įrodymų.

Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2013 m. spalio 29 d. nutarimu iš ikiteisminio tyrimo Nr. 05-1-06158-13 medžiagos šioje baudžiamojoje byloje atskirtas į atskirą procesą ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-919-13 dėl D. I. ir D. R. galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 199² straipsnio l dalyje, ir dėl D. R. galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199² straipsnio l dalyje (t. 1, b.l. 8-11). Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 21 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio l dalį už bendrininkavimą su organizuotos grupės nariais E. R., V. O., K. M. ir R. K. pasikėsinant gabenti akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes) D. I. ir D. R. buvo nuteisti (t. 5, b.l. 104-113). Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas, priėmęs minėtą baudžiamąjį įsakymą apribojo jo ir kitų nuteistųjų esminių procesinių teisių įgyvendinimą.

Ikiteisminių tyrimų sujungimą ir atskyrimą reglamentuoja BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punktas, pagal kurį tik prokuroras priima sprendimus dėl ikiteisminių tyrimų sujungimo ir atskyrimo. Toks ikiteisminių tyrimų sujungimo ir atskyrimo reglamentavimas reiškia, kad teisė spręsti, sujungti atskirai pradėtus tyrimus ar atskirti, paliekama prokurorui, kuris sprendimą priima atsižvelgdamas į situaciją konkrečioje byloje. Taigi prokuroras pagal savo kompetenciją atskirdamas ikiteisminius tyrimus veikė nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Kaip minėta, pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos teismas dėl D. R. ir D. I. priimdamas 2013 m. lapkričio 21 d. baudžiamąjį įsakymą netiesiogiai nusprendė ir dėl nuteistųjų šioje baudžiamojoje byloje kaltės, tačiau minėto baudžiamojo įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, baudžiamuoju įsakymu nuteistų asmenų nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimai nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismo priimtas nuosprendis, kuriuo už atitinkamas veikas buvo nuteistas kaltinamojo bendrininkas, neturi prejudicinės galios pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-66/2012). Pirmosios instancijos teismas priimdamas dėl nuteistųjų apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstai nesirėmė ne tik D. I. ir D. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, bet ir jų atžvilgiu priimto baudžiamojo įsakymo turiniu ir savo išvadas grindė kitų byloje surinktų įrodymų visuma. Tokiu būdu nebuvo paneigta nuteistųjų V. O., R. K. ir K. M. nekaltumo prezumpcija, teisė į gynybą ir nešališką bei teisingą procesą.

Nuteistieji R. K. ir K. M. apeliaciniuose skunduose taip pat ginčija tyčios buvimą jų veiksmuose, teigdami, jog nesuprato, kad kėsinasi neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes), kurių vertė viršija 250 MGL.

Pirmosios instancijos teisme V. O. nurodė, jog jis nepamena, kas tiksliai atrakino sodybos duris, bet kai jos buvo atrakintos, jis viduje pamatė dėžes, o ne automobilių detales. Iš pradžių pagalvojo, kad jose yra automobilių detalės, bet pradėjęs krauti, suprato, kad jose – cigaretės. Dėžes krovė ir R. K., kuris taip pat pastebėjo, kad jose yra cigaretės, ir pradėjo aiškintis, ką jis daro. Tai girdėjo ir K. M., bet jis nieko nesakė. V. O. jiems pasakė, kad vis vien reikia pabaigti krauti krovinį ir jis jiems sumokės dvigubai. Jie toliau tęsė darbą. Iš R. K. teisiamajame posėdyje duotų parodymų matyti, jog V. O. jam pasakė, kad į vilkiką reikės sukrauti sodo name esančias dėžes. Pasak R. K., jis suprato, kad reikės sukrauti dėžėse esančias statybines medžiagas. Dėl to jis atidarė sodybos duris. Jis pastebėjo sodyboje sukrautas dėžes, o po to pamatė, kad jose yra cigaretės. Jis supyko ant V. O. dėl šių cigarečių, bet šis pasiūlė dvigubai sumokėti už jų pakrovimą. R. K. nežinojo, kam priklauso cigaretės ir ar jos laikomos teisėtai. Jo teigimu, jis norėjo, kad jų kuo greičiau neliktų jo sodyboje, todėl ir padėjo jas sukrauti į vilkiką. Kitas nuteistasis – K. M. – teisiamajame posėdyje parodė, kad vienoje iš kraunamų dėžių jis pamatė cigaretes. K. M. apie tai nieko nepasakė, net negalvojo, ar tos cigaretės teisėtos ar ne. Viskas vyko greitai. Cigaretes pastebėjo ir R. K., todėl V. O. pažadėjo jiems sumokėti dvigubai. Tuo metu K. M. buvo tas pats, ką jie krauna, apie tai jis negalvojo. Kaip matyti iš nuteistųjų parodymų, kraudami dėžes visi jie suvokė, kad jose yra cigaretės. Jų kaip nusikalstamos veikos bendrininkų susitarimas iš esmės buvo žodinis, kadangi V. O., visiems nuteistiesiems suvokiant, kad kraunamos cigaretės, pasiūlė R. K. ir K. M. už krovimą sumokėti dvigubai, su kuo pastarieji sutiko ir toliau krovė cigaretes į krovininį automobilį.

Nusikalstamos veikos kaltės forma baudžiamojoje byloje įrodinėjama ne tik pagal tai, kaip subjektyviai ją suvokia kaltininkas (nuteistasis), bet remiantis objektyviais įrodymais. Tokios aplinkybės kaip susitikimas iš anksto sutartoje vietoje; cigarečių laikymo vieta atokioje vietoje esančiame nebaigtame statyti name; pakankamai didelis 5000 Lt dydžio atlygis už trumpą kelių valandų darbą – pakrovimą; didelis cigarečių kiekis, kuris buvo objektyviai matomas iš sodyboje laikomų dėžių; pačių nuteistųjų parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme; pareigūnų, stebėjusių cigarečių krovimą į vilkiką, parodymai teisme, pagal kuriuos dėžes su cigaretėmis krovė visi nuteistieji, o ant dėžių buvo užrašyti cigarečių pavadinimai, patvirtina, jog R. K., V. O. ir K. M. suprato, kad krauna ne statybines medžiagas ar automobilių detales, o didelės vertės cigaretes. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas tiesioginės tyčios buvimą nuteistųjų veikoje pagrįstai nurodė K. M. parodymus, pagal kuriuos, jis, pastebėjęs, kad dėžėse yra cigaretės, pyktelėjo ant V. O., ir tai rodo, kad jis suvokė bendrininkų veiksmų – cigarečių krovimo į vilkiką - nusikalstamą pavojingumą. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad visi nuteistieji suprato veikiantys bendrininkų grupėje pagal vieningą nusikalstamą sumanymą – neteisėtai pasikėsinti gabenti akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes), suvokė savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Tiek prokuroras, tiek ir abu nuteistieji apeliaciniuose skunduose ginčija nuteistiesiems paskirtų bausmių dydį. Prokuroras prašo šias bausmes griežtinti, o nuteistieji – švelninti.

Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Pagal BK 58 straipsnio nuostatas bausmė nusikaltimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį. Nusikalstama veika, numatyta BK 199² straipsnio l dalyje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, šio straipsnio sankcijoje numatyta bauda arba laisvės atėmimas iki septynerių metų.

Įvertinus nuteistųjų R. K. ir K. M. asmenybę (neteisti, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, dirba ir turi legalius pragyvenimo šaltinius, charakterizuojami teigiamai), padarytos vienos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, stadiją (veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje), nusikalstamų veikų padarymo motyvą ir tikslą (siekiant papildomai užsidirbti), vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe (BPK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. K. ir K. M. nusikalstamą veiką paskyrė baudas, kurių dydis mažesnis už BK 199² straipsnio l dalies sankcijoje numatytą baudos vidurkį. Nuteistiesiems R. K. ir K. M. paskirtos bausmės nėra aiškiai per švelnios ar per griežtos, priešingai, yra adekvačios (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms bei nuteistųjų asmenybių pavojingumui ir atitinka bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, jų švelninti ar griežtinti nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymų reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, juos išsamiai išanalizavo bei teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl R. K., V. O. ir K. M. kaltės ir jų padarytos nusikalstamos veikų teisinio vertinimo. Priešingai, negu teigiama apeliaciniuose skunduose, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį R. K., V. O. ir K. M. atžvilgiu, o E. R. neteisėtai bei nepagrįstai išteisino. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl, neperžengiant apeliacinių skundų ribų, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Prokuroras apeliaciniame skunde prašė konfiskuoti V. O., E. R., K. M. ir R. K. priklausančius daiktus, paimtus teisėsaugos pareigūnų atliktų kratų metu ir šiuos asmenis sulaikius, nes šie daiktai yra nusikalstamos veikos padarymo priemonės.

BK 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nusikaltimo padarymo priemonės yra įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kt. materialūs daiktai, kurie darant nusikalstamą veiką ir kėsinantis į nusikaltimo objektą, dalyką tiesiogiai pastarųjų neveikia, nekeičia, nežaloja, tačiau jais sudaromos sąlygos, būtinos nusikaltimo padarymui ar lengvinančios jos padarymą. Nenustačius, kad minėti V. O., E. R., K. M. ir R. K. priklausantys daiktai buvo panaudoti pasikėsinant neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes) šie daiktai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo grąžinti savininkams.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

prokuroro ir nuteistųjų R. K. bei K. M. apeliacinius skundus atmesti.