- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-18
- Bylos Nr.
- 1A-534-1020/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-40193-2017-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- S. Z.
- Nukentėjusysis
- D. M.
- Civilinis ieškovas
- Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Egidija Belevičienė, Linas Žalnieriūnas
- Kategorijos
- 1.2.4.4.4.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo D. M. atstovo advokato Lino Žalnieriūno apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo S. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį – 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausme, jos atlikimo metu S. Z. įpareigojant kaip įmanoma greičiau atlyginti šiuo nuosprendžiu priteisiamą neturtinę žalą nukentėjusiajam D. M., mokant ne mažiau kaip 100 EUR per mėnesį.
Iš S. Z. nukentėjusiojo D. M. naudai priteista 1 000 EUR neturtinės nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, o civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl patirtų 63,44 EUR nukentėjusiojo gydymo išlaidų - paliktas nenagrinėtu bei civiliniam ieškovui išaiškinta teisė pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
Iš S. Z. nukentėjusiojo įstatyminės atstovės D. M. naudai priteista 600 EUR advokato atstovavimo išlaidų.
Šiuo nuosprendžiu S. Z. taip pat išteisintas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. S. Z. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: jis 2017 m. rugpjūčio 7 d. apie 19.00 val. atėjęs į žaidimų aikštelę prie (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje ir prisėdęs ant suoliuko pradėjo komentuoti tinklinį žaidusių jaunuolių žaidimą. Greta jo ant suoliuko sėdėjusiems nepilnamečiams D. M. ir M. M. pradėjus raugėti bei ignoravus jo pastabas dėl tokio nemandagaus elgesio, nusiavė basutę ir ja sudavė D. M. per galvą, po to parbloškė ir prispaudė D. M. ant suoliuko, sugriebė jam už kaklo ir bandė smaugti. S. Z. ir smūgiais jam besipriešinusį D. M. išskyrė pripuolę tinklinio žaidėjai. Dėl kaltinamojo smurtinių veiksmų D. M. patyrė nežymiu sveikatos sutrikdymu vertinamus kairio žando poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu, kairio žasto poodines kraujosruvas ir nugaros kraujosruvas. Šiais veiksmais S. Z. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje.
2. Be to, S. Z. buvo kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir išteisintas dėl to, kad jis iš chuliganiškų paskatų aukščiau paminėtomis aplinkybėmis minėtais smurtiniais veiksmais tyčia nesunkiai sutrikdė D. M. sveikatą, nes kaltinamojo išpuolio metu D. M. patyrė dešinės plaštakos II-o delnakaulio tolimojo galo lūžį. Apylinkės teismas konstatavo, kad byloje nėra pakankamai duomenų tiek tiesioginės, tiek ir netiesioginės tyčios kaltinamojo elgesyje pagrindimui dalyje dėl kaltinimo nesunkiu D. M. sveikatos sutrikdymu. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusįjį užpuolęs kaltinamasis kuriuo nors metu tiesiogiai smūgiavo šiam į lūžio vietą. Pasak teismo, iš visų incidento dalyvių nupasakotų įvykio aplinkybių niekaip neišplaukia, jog kas nors galėjo numatyti tokias pasekmes nukentėjusiajam, kaip kaulo lūžis. Taigi delnikaulio lūžį nukentėjęs D. M. patyrė ne nuo tyčinių kaltinamojo veiksmų.
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Nukentėjusiojo atstovas advokatas L. Žalnieriūnas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl S. Z. išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir pripažinti jį kaltu dėl šios veikos padarymo, taip pat tenkinti byloje pateiktą civilinį ieškinį visa apimtimi ir priteisti iš nuteistojo visas nukentėjusiojo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Apelianto įsitikinimu, nuteistasis nepagrįstai išteisintas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, o ryšium su tuo nepagrįstai sumažintos priteistinos advokato išlaidos bei ieškinys dėl neturtinės žalos. Apeliantas nesutinka su byloje atliktu D. M. delno sužalojimo aplinkybių vertinimu. Specialisto išvada ir paaiškinimai apie tai, t. y., kad didesnė tikimybė, jog D. M. delno lūžis įvyko pastarajam smūgiuojant nukentėjusiajam, yra subjektyvi, nes teisminio nagrinėjimo metu specialisto atsakymai apsiribojo buitiniu situacijos komentavimu, dėl ko pasigesta objektyvaus ir moksliško tyrimo apibūdinimo. Kitaip tariant specialisto išvada paremta abejonėmis ir subjektyviais pasvarstymais, kurie nesuteikia pagrindo išskirti nei vienos iš rankos lūžio versijos – jog, ji lūžo nukentėjusiajam sudavus smūgius nuteistajam ar nukentėjusiojo rankai kontaktuojant su suolo konstrukcija. Byloje liko nepašalintos abejonės, ar specialistas teisingai suprato, kokioje pozicijoje D. M. buvo ant suolo ir koks apskritai buvo jo pargriovimo ant suolo mechanizmas. Įvertinus tai, kad nuteistasis buvo dvigubai stambesnis už nukentėjusįjį, akivaizdu, jog įpykusio ir agresyvaus nuteistojo naudojamas smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu, griaunant pastarąjį ant suolo galėjo taip paveikti, kad šio ranka kontaktuodama su suolu ar kita jo dalimi būtų lūžusi. Tačiau teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad delnikaulio lūžį nukentėjusysis patyrė ne nuo tyčinių nuteistojo veiksmų, bet nuo savo atliktų veiksmų nuteistajam – pasak teismo, byloje nėra ginčo, kad nukentėjusysis sudavė keletą smūgių ranka nuteistajam. Kita vertus, nukentėjusiojo atstovo teigimu, nuteistasis turėjo numatyti, kad nuo agresyvaus puolimo nukentėjusysis gali gintis, suprasti, kad būdamas fiziškai silpnesnis nukentėjusysis gali patirti sužalojimus, ir todėl tokie sužalojimai patenka į nuteistojo tyčios turinį, o tarp kilusių padarinių ir veikos egzistuoja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Pasak nukentėjusiojo atstovo, net ir konstatavus, jog D. M. plaštakos sužalojimas įvyko dėl jo nuteistajam suduotų smūgių į galvos sritį, ši aplinkybė nekeičia veikos kvalifikacijos, nes būtent nuteistojo veiksmai lėmė būtinosios ginties situaciją. D. M., nesant realaus pavojaus sveikatai bei galėdamas kitaip išvengti pavojingo kėsinimosi, nebūtų priverstinai gindamasis smūgiavęs užpuolikui į galvos sritį ir taip susilaužęs plaštakos. Sprendžiant iš nuteistojo gyvenimiškos patirties, nėra pagrindo konstatuoti, kad D. M. gynybiniai smūgiai nuteistajam buvo netikėti – jis galėjo ir turėjo numatyti tokį veiksmų scenarijų, todėl ir turi atsakyti už kilusius padarinius. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad S. Z. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, kadangi suvokė, jog kėsinasi į D. M. sveikatą, numatė, kad gali jam sutrikdyti sveikatą ir norėjo bet kokių padarinių. Paties nuteistojo žodžiai leidžia įžvelgti jo nusiteikimą smurtauti, siekiant bet kokių padarinių.
5. Pasak apelianto, sprendžiant dėl nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio būtina pažymėti, jog dėl nuteistojo veiksmų ir be dingsties panaudoto intensyvaus smurto D. M. patyrė ne tik dideles fizines kančias ir skausmą, bet ir itin didelius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, stresą ir pan., nes veiksmai jo atžvilgiu buvo panaudoti bendraamžių akivaizdoje. Dauguma jam padarytų sužalojimų buvo nukreipti į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, o ir dėl kaulo lūžio D. M. jaus liekamuosius padarinius visą gyvenimą. Nukentėjo ir D. M. reputacija, nes jam teko susidurti su aplinkinių replikomis, kai kurie asmenys jį traktavo kaip išsišokėlį, šis įvykis turėjo įtakos ir jo giminaičių savijautai. Skunde pažymima ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis elgėsi santūriai, o nuteistasis ir toliau veikė agresyviai – darė poveikį nukentėjusiajam ir posėdžio metu. Nukentėjusiojo atstovo manymu, teismas netgi iš dalies pateisino nuteistojo elgesį – neva, jei vaikas žaidimų aikštelėje elgiasi vaikiškai, tai jis iš dalies kaltas, o suaugęs ir gyvenimiškos patirties turintis vyras įgyja teisę panaudoti smurtą vaiko atžvilgiu ir jį pamokyti. Būtent tai leidžia abejoti teismo sprendimo teisėtumu ir priteistos neturtinės žalos dydžio objektyvumu.
6. Apeliantas pažymi, kad atstovavo nukentėjusįjį nuo sužinojimo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą – nuolat bendravo su ikiteisminio tyrimo pareigūnu, dalyvavo apklausose, parengė ir pateikė civilinį ieškinį, susipažino su bylos medžiaga, dalyvavo teismo posėdžiuose, pateikė rašytinę baigiamąją kalbą. Pasak advokato, nagrinėta byla savo turiniu yra specifinė ir sudėtinga, pareikalavusi gilesnės analizės priežastinio ryšio nustatinėjimo klausimais, todėl byloje pateikta suma yra visiškai adekvati Lietuvos advokatūros patvirtintiems rekomendaciniams advokatams priteistinų sumų už suteiktas paslaugas dydžiams. Nepriteisiant tokių bylinėjimosi išlaidų nukentėjusiems asmenims yra sukuriamas neteisingumo jausmas, kai šių patirtos išlaidos, kreipiantis į teisėsaugos institucijas dėl nepilnamečio sumušimo, yra tokios pačios, kaip ir atlyginta žala.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nukentėjusiojo D. M. atstovo advokato Lino Žalnieriūno apeliacinis skundas atmestinas.
8. Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, baudžiamojo proceso teisės pažeidimų surinktus duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant nepadaryta, apelianto veika kvalifikuota tinkamai, o priteistas neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų dydis yra objektyvus.
Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo
9. Apygardos teismo įsitikinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada, jog S. Z. nepadarė BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos yra pagrįsta teisiamojo posėdžio metu patikrintais, ištirtais ir įvertintais duomenimis.
10. Pirmiausia pažymėtina, jog nors apeliantas kvestionuoja specialisto išvados Nr. G 2573/2017 (01) (toliau – specialisto išvada) objektyvumą, apygardos teismo įsitikinimu, tiek specialisto išvados turinys, tiek vėlesni specialisto paaiškinimai ikiteisminio tyrimo bei teisiamojo posėdžio metu, neleidžia konstatuoti, jog tyčiniai nuteistojo veiksmai lėmė nukentėjusiojo patirtą delnikaulio lūžį ir, kad šis lūžis įvyko dėl trenkimosi į suoliuką ar jo konstrukciją.
11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog rungtyniškame teisiamajame posėdyje atliktos specialisto O. D. apklausos metu iš esmės buvo galutinai paneigta versija dėl to, kad D. M. delnikaulis lūžo atsitrenkus į suoliuko konstrukcinę dalį. Teisiamojo posėdžio metu specialistas iš pradžių nurodė, kad labiau įtikinama yra įvykio versija, kad lūžis įvyko nuo smūgio į kažką. Nustatyta trauma būdinga boksininkams, todėl didesnė tikimybė, kad lūžis įvyko smūgiuojant nukentėjusiajam, nes tokie lūžiai, kaip pas nukentėjusįjį, įvyksta sugniaužus kumštį (2 t., b. l. 40-41). Tęsiant specialisto apklausą, ir nukentėjusiajam teismo posėdyje proceso dalyviams pavaizdavus kaip jis nukrito ant suoliuko, ir nurodžius, kad jis atsitrenkė į suoliuko konstrukciją (jis mano, kad po juo buvo metalinis daiktas) (2 t., b. l. 42), specialistas pažymėjo, jog reikia ypatingų akrobatinių sugebėjimų ir sąnarių lankstumo, kad įvykis būtų susiklostęs taip, kaip nurodė nukentėjusysis. Specialisto įsitikinimu, sunkiai įsivaizduojamas toks pagriovimas ant suoliuko, kokį jį nurodė nukentėjusysis. Pasak specialisto, nukentėjusysis nurodė, kad jo ranka sulindo po suoliuku, o lūžis taip įvykti negalėjo – jis galėjo įvykti nebent rankai atsitrenkus į metalą arba į akmenį, t. y. į kietą buką daiktą (t. 2, b. l. 42).
12. Tokie specialisto paaiškinimai, įvertinant ir nukentėjusiojo posėdžio metu atvaizduotą įvykio situaciją, paneigia nukentėjusiojo ir jo atstovo versiją dėl to, kad lūžis įvyko nukentėjusįjį pargriovus ant suoliuko. Kita vertus, dėl tokio lūžio susidarymo mechanizmo nėra tikras ir pats nukentėjusysis – jis išreiškė tik nuomonę, jog lūžis atsirado dėl to, kad jis krito ir atsitrenkė ranka į metalinį daiktą (2 t., b. l. 39). Tokie duomenys, įvertinus ir specialisto paaiškinimus apie D. M. delnikaulio lūžį, kad tokio pobūdžio sužalojimas yra tipinė boksininkų trauma atsirandanti smūgiuojant kumščiu, visiškai pagrįstai lėmė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad D. M. rankos lūžis susiklostė dėl jo smūgio nuteistajam į veido sritį. Apelianto abejonių šiuo klausimu kontekste pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Šiuo atveju visi būtini ir galimi veiksmai aiškinantis šias aplinkybes buvo atlikti, taigi, net ir kylant abejonių, teismo išvada šiuo klausimu yra teisinga ir negali būti keičiama pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą bei abejones aiškinant kaltinamojo nenaudai, t. y. kad sužalojimus nukentėjusysis galėjo patirti ne nuo jo paties smūgių, o nuo nuteistojo veiksmų jį pargriaunant ir nukentėjusiajam, delną sugniaužus į kumštį, atsitrenkus į suolo konstrukciją, žemę ar kitą daiktą.
13. Pasak apelianto, net ir konstatavus, kad nukentėjusiojo delnikaulio lūžis buvo patirtas suduodant smūgius, būtina konstatuoti, jog nuteistasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl galėjo ir turėjo numatyti tokį veiksmų scenarijų bei turi atsakyti už kilusius padarinius. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokia apelianto pozicija yra nepagrįsta ir konstruojama kelių hipotetinių bei teismo neįtikinančių prielaidų pagrindu.
14. Pažymėtina, jog apibrėžta tyčia yra tada, kai nusikalstamą veiką darantis asmuo tiksliai numato kokį nusikalstamą rezultatą jis pasieks atlikdamas ar neatlikdamas konkrečią pavojingą veiką. Atitinkamai neapibrėžta tyčia yra tada, kai darydamas pavojingą veiką asmuo numato, kad, skirtingai nei apibrėžtos tyčios atveju, tiesiog kils kažkokie negatyvūs padariniai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2012 m. vasario 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44/2012). Šiuo aspektu apelianto teiginiai, kad nuteistasis veikdamas prieš nukentėjusįjį galėjo ir turėjo numatyti (26 skundo pastraipa), jog nukentėjusysis dėl jo veiksmų ginsis suduodamas smūgius kumščiu nuteistajam į veidą, kad dėl nukentėjusiojo amžiaus ir fizinių savybių („buvo gerokai fiziškai silpnesnis ir trapesnis“) gali lūžti jo delnikaulis, daromos ne tik kelios nepatikimos prielaidos, bet ir iškreipiama neapibrėžtos tyčios samprata, nes galėjimas ir turėjimas numatyti padarinius, siejamas su nusikalstamu nerūpestingumu, t. y. neatsargia kalte (BK 16 straipsnio 2 dalis).
15. Be to, pabrėžtina, jog S. Z. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas pagal BK 284 straipsnį ir dėl to, kad nežymiai sutrikdė D. M. sveikatą ir tokie jo tyčiniai veiksmai apėmė tiesioginius jų padarinius – jie buvo nulemti smaugimo ir kitų jo aktyvių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu. Kita vertus, apeliaciniame skunde minimi apdairaus (protingo) žmogaus standartai; nuteistojo turėjimas ir galėjimas įvertinti nukentėjusiojo jauną amžių, jo sudėjimą ir dėl to galintį įvykti rankos lūžį; tai, kad nuteistasis jam nukentėjusiojo suduotus smūgius į veidą dėl savo puolimo turėjo numatyti ir prognozuoti, net jei būtų sutinkama su tokiais teiginiais, leistų įžvelgti nebent veikos neatsargumą. Įvertinus tai, kad šioje byloje yra sprendžiamas galimas S. Z. atsakomybės klausimas dėl tyčinio – BK 138 straipsnyje numatyto – nusikaltimo padarymo, pritartina apylinkės teismo išvadai, kad nuteistojo veikoje nebuvo vieno būtinųjų minėto nusikaltimo sudėties požymių – veikimo tyčia. Teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, kad įstatymas negali reikalauti neįmanomo ir šiuo atveju numatyti, jog kitos konfliktuojančios šalies – nukentėjusiojo aktyvūs veiksmai nuteistojo atžvilgiu nulems paties nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą. Tokios teismo išvados nekeičia ir nustatyta aplinkybė, kad pats nuteistasis pirmasis panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, nes už tai jis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį.
16. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismo sprendimas išteisinti S. Z. dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo padarymo yra pagrįstas, nes jo veikoje nenustatyti visi būtinieji šio nusikaltimo sudėties požymiai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų
17. Apelianto įsitikinimu, šioje byloje nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos, o jo motinai bylinėjimosi (advokato) išlaidų dydis buvo sumažintas išimtinai dėl to, kad S. Z. buvo išteisintas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Taigi palikus galioti šią teismo nuosprendžio dalį būtų galima daryti išvadą, jog priteistini dydžiai neturėtų būti koreguojami. Nepriklausomai nuo to, apygardos teismas įvertina ar priteistas neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų dydis šioje byloje yra pagrįstas.
18. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas turi pareigą kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014).
19. Šių nuostatų kontekste apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apylinkės teismas vadovaudamasis CK 6.250 straipsnyje numatytais neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijais bei laikydamasis BPK 113, 115 straipsniuose nustatytų civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje išsprendimo taisyklių, pateikė itin išsamius argumentus, kodėl žymiai (nuo 7 000 iki 1 000 EUR) sumažino nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį. Be to, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės pasisakė dėl visų ir apeliaciniame skunde nurodytų analogiškų motyvų, kodėl, pasak apelianto, priteistinos neturtinės žalos dydis turėtų būti didesnis.
20. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo pozicija, jog dauguma nukentėjusiojo įstatyminės ir įgaliotojo atstovų, kurie turi pagrįsti civilinį ieškinį, argumentų dėl nukentėjusiajam atsiradusios neturtinės žalos yra argumentuoti teiginiais, kurie neįrodinėti. Sutiktina ir su teismo išvada, jog negalima įžvelgti ir tokių sunkių veikos padarinių, kokius nurodo apeliantas – sunkios pasekmės, potrauminis stresas, pvz. kuris turi būti diagnozuotas ir gydomas, nors apie tai duomenų byloje nėra. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad minėtas įvykis sukėlė atgarsį visuomenėje ar turėjo įtakos nukentėjusiojo reputacijai, o kita vertus šio konflikto pobūdis nėra kažkuo išskirtinis ar kitų asmenų akyse galėjęs pažeminti D. M.. Apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, kad pats nukentėjusysis nurodė, jog po įvykio dėl sveikatos būklės nesilankė pas specialistus, nevartojo jokių vaistų, o prieš bendraamžius buvo nesmagu tik dėl gipso. D. M. nurodė, kad pasekmių dėl įvykio nejaučia. Visiškai pagrįstai spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, apylinkės teismas pabrėžė ir patį nukentėjusiojo aktyvų bei netinkamą elgesį konflikto metu viešoje vietoje ir tai, kad šiuo atveju S. Z. išteisintas dėl BK 138 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo. Su tokia detalia ir motyvuota minėtų aplinkybių, turinčių reikšmės sprendžiant priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, analize apygardos teismas sutinka bei daro išvadą, jog visa apimtimi nepasitvirtinęs kaltinimas S. Z. bei kitos minėtos aplinkybes sudarė objektyvų pagrindą nukentėjusiajam priteisti mažesnį nei prašoma neturtinės žalos dydį – 1 000 EUR.
21. Be to, pažymėtina, jog priteisiant tokį neturtinės žalos dydį už BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą nenukrypta ir nuo teismų praktikos dėl nukentėjusiųjų patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydžių šios kategorijos bylose. Pažymėtina, jog viešosios tvarkos pažeidimo bylose LAT yra patvirtinęs kaip pagrįstai paskirtus neturtinės žalos dydžius, kurie svyruoja nuo 202,73 iki 1737,72 EUR (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-267/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-170-699/2016, 2K-605/2011, 2K-522/2013, 2K-35/2014, 2K-452/2014, 2K-473/2013). Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35/2014, kurioje taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos dydžio, kai asmuo buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, bet išteisintas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – nukentėjusiam buvo priteista 579,24 EUR dydžio neturtinė žala. Didesnis neturtinės žalos dydis (nutartis Nr. 2K-473/2013) buvo priteistas situacijoje, kai asmeniui buvo sukelti rimtesni išliekamieji padariniai – nosies lūžis. Šioje situacijoje S. Z. tokie padariniai - nukentėjusiojo rankos lūžis – neinkriminuoti.
22. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas patirtos neturtinės žalos dydžio klausimą visiškai pagrįstai vertino ir nukentėjusiojo elgesį nagrinėjamoje situacijoje bei po jos, kuri aiškiai rodo, kad nukentėjusysis nebuvo nei tiek jautrus, nei sugniuždytas ar pažemintas, kaip byloje siekta parodyti. Nukentėjusysis viešai ir demonstratyviai elgėsi netinkamai ir iš esmės savo veiksmais lėmė aiškiai neadekvatų ir nusikalstamą nuteistojo smurtą, po kurio pats nukentėjusysis sudavė labai aktyvius ir pakankamai stiprius smūgius nuteistajam. Po S. Z. išpuolio, nukentėjęs tapo labai agresyvus, jis gausiai vartojo necenzūrinius žodžius, būtent nukentėjusysis, o ne jį puolęs nuteistasis, draugų buvo nuvestas atokiau nuo muštynių vietos, draugų buvo raminamas, nes per atstumą jis dar kurį laiką rėkavo, pats konfliktavo. Nukentėjusiojo atstovo teiginiai, kad teismas nagrinėjamoje byloje smurtavimą prieš nepilnametį vertino kaip gana normalų reiškinį, yra ne tik nepagrįsti, bet ir nekorektiški, nes tokių teiginių teismo nuosprendyje nėra. Teismo nuosprendžiu nuteistojo smurtinis elgesys prieš nepilnametį pripažintas aiškiai neadekvačiu („situacijai neadekvatus išpuolis“), o paties nukentėjusiojo veiksmai vertinti kaip moraliai netinkami ir turėję įtakos konflikto kilimui. Su tokiu situacijos vertinimu apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atsispindintys moraliniai nukentėjusiojo veiksmų vertinimai, priešingai nei teigia advokatas, niekaip nerodo požiūrio toleruojant fizines bausmes. Morališkai teisingi ir etiškai išreikšti vertinimai aptariamu atveju buvo ne tik galimi, bet ir būtini analizuojant visą konflikto situaciją bei sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą.
23. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos dydis yra teisingas, sąžiningas ir protingas. Jis atitinka tiek susiklosčiusią situaciją byloje, tiek aktualią teisminę praktiką, todėl yra nekeistinas.
24. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, apygardos teismas laiko, jog ši baudžiamoji byla nėra nei didelės apimties, nei tam tikru aspektu sudėtinga. Būtent paties apelianto siekis pagrįsti S. Z. kaltę padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikaltimą, išplėtė šios bylos apimtis ir lėmė apeliacinio proceso inicijavimą, kai savo ruožtu nuteistasis apylinkės teismo nuosprendžio neskundė. Būtina pažymėti ir tai, kad šiuo atveju apeliantas atstovavo nukentėjusįjį, kurio interesus gina ir prokuroras bei kuris turi teisę reikšti reikalavimus bei pasikviesti atstovą, o būtinojo jo atstovavimo šioje byloje pagrindų nėra. Taigi įvertinus šios bylos apimtį, sprendžiamų klausimų specifiką, nepagrįstus nukentėjusiojo ir jo atstovo argumentus dėl S. Z. kaltės padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikaltimą, konstatuotina, kad apylinkės teismo priteista 600 EUR bylinėjimosi išlaidų suma yra pakankama ir racionali.
25. Apibendrindama visa tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas – pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino S. Z. dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo padarymo bei iš kaltinamojo priteisė teisingą ir pagrįstą neturtinės žalos bei patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį. Todėl šio sprendimo keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nukentėjusiojo D. M. atstovo advokato Lino Žalnieriūno apeliacinį skundą atmesti.