Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-6-175/2016;

Teisėja Liuba Kymantienė Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00235-2013-5;

2016 m. sausio 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant nuteistajam G. A., jo gynėjai advokatei Vaivai Nevardauskienei, nukentėjusiajai ir privačiai kaltintojai R. B., jos atstovei advokatei Matildai Liatukaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 2 d., 155 str. 1 d. ir nuteistas:

pagal BK 154 str. 2 d. – 12 MGL (451,92 Eur) bauda;

pagal BK 155 str. 1 d. – 8 MGL (301,28 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 4 d. paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir G. A. paskirta bausmė – 15 MGL (564,90 Eur) bauda.

Iš G. A. nukentėjusiajai R. B. priteista 2896,20 Eur neturtinei žalai ir 724,05 Eur proceso išlaidoms už suteiktą advokato pagalbą atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. A. pagal BK 154 str. 2 d. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. rugsėjo mėn. pabaigoje - spalio mėn. pradžioje (teisminio nagrinėjimo metu tiksliai nenustatytu laiku), (duomenys neskelbtini) mieste (tiksliai nenustatytoje vietoje), portalo (duomenys neskelbtini) (buveinės adresas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) skyriaus atstovui P. G., pokalbio su VšĮ (duomenys neskelbtini) vadovu G. A., pastarajam uždavus klausimus, kodėl laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. iki spalio 3 d. (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotojos R. B. kabinete apsilankė antstolis, taip pat kodėl buvo pasitelkta ir policijos pagalba bei užduotus kitus klausimus dėl ligoninėje „kylančio karo“ tarp vadovo ir pavaduotojos R. B. pateikė atsakymus į užduotus klausimus, kurie buvo paskelbti 2013 m. spalio 3 d., apie 17.48 val., viešoje erdvėje, visuomenės informavimo priemonėje - (duomenys neskelbtini) portale, publikacijoje „(duomenys neskelbtini) medikų karai: į konfliktus jau kišasi ir policija, ir antstoliai“ (http:// (duomenys neskelbtini)), iš kurios turinio matyti, jog G. A. viešai, matant nemažai Lietuvos Respublikos gyventojų ir Lietuvos Respublikos piliečių, gyvenančių už Lietuvos Respublikos ribų, paskleidė apie R. B. tikrovės neatitinkančią, šmeižikišką informaciją (teiginius), galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį bei pakirsti pasitikėjimą juo, o būtent, G. A. tvirtino (duomenys neskelbtini) portalo atstovui, kad (cituojama pažodžiui),<...>ligoninės vadovas taip pat užsimena, kad R. B. savo pareigas vykdė netinkamai“, be to, „Ji tuo metu (kai mirė (duomenys neskelbtini) berniukas - (duomenys neskelbtini)) dirbo pavaduotoja medicinai, visai medicinai. (...). Šita pareigybė buvo panaikinta - buvo padalintos pareigos, išskaidytos. Kaip matėte, su šia pareigybe ji nesusitvarkė. Dėl to ir įvyko toks nelaimingas atvejis. Juk čia prie jos vadovavimo buvo“, - sakė G. A.“, taip pat atsakymai buvo paskelbti 2013 m. spalio 3 d., apie 21.30 val., per televizijos „(duomenys neskelbtini)“ rodytą laidą „(duomenys neskelbtini)“. G. A., tęsdamas nusikalstamą veiką, viešai, girdint nemažam skaičiui Lietuvos Respublikos gyventojų ir Lietuvos Respublikos piliečių, gyvenančių už Lietuvos Respublikos ribų, paskleidė apie R. B. tikrovės neatitinkančią, šmeižikišką informaciją (teiginius), galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį bei pakirsti pasitikėjimą juo, o būtent, G. A. interviu metu tvirtino, kad (cituojama pažodžiui) „<...>Su šita pareigybe jinai nesusitvarkė. Dėl to ir įvyko toks nelaimingas atvejis. Juk čia prie jos vadovavimo buvo. Tiesiog tai įvertinimas, kad vienai pavaduotojai medicinai buvo sunku susitvarkyti su visu sujungtu ligoninių ūkiu“, taip G. A., viešai paskleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekino ir pažemino R. B. garbę ir orumą, t. y. sumenkino jos gerą reputaciją visuomenėje, dėl to pakenkė jos darbinei veiklai bei pakirto pasitikėjimą ja, dėl ko sumažėjo jos bendravimo galimybės, t. y. nuo jos atsiribojo kai kurie jos draugai, pažįstami, kolegos ir kt., paskleista informacija pakenkė ir jos asmeniniam, viešam, visuomeniniam, šeiminiam gyvenimui, nes ją sužinojo jos vaikai, giminės, draugai, pažįstami, kolegos ir kt.

Be to, G. A. pagal BK 155 str. 1 d. nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, tuo pačiu būdu apšmeiždamas ir skleisdamas apie nukentėjusiąją R. B. tikrovės neatitinkančią, melagingą informaciją, tyčia įžeidė jos garbę ir orumą.

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje teismas apskritai neanalizavo ir nepasisakė dėl kaltinamojo ištarto žodžių junginio „nelaimingas atvejis" reikšmės, kurią G. A. panaudojo 2013-10-03 ištardamas frazę: „<...>Ji tuo metu <...> dirbo pavaduotoja medicinai, visai medicinai. (...). Šita pareigybė buvo panaikinta - buvo padalintos pareigos, išskaidytos. Kaip matėte, su šia pareigybe ji nesusitvarkė. Dėl to ir įvyko toks nelaimingas atvejis. Juk čia prie jos vadovavimo buvo. Tiesiog tai įvertinimas, kad vienai pavaduotojai medicinai buvo sunku susitvarkyt su visu sujungtų ligoninių ūkiu <...>". O būtent, teismas nepasisakė dėl kaltinamojo argumentų, susijusių su kaltinamojo frazėje panaudotu žodžių junginiu „nelaimingas atvejis" 2013-10-03 interviu kontekste. Kaltinamasis, duodamas parodymus, paaiškino, kad ši jo ištarta frazė ir minėtas žodžių junginys niekaip negalėjo būti suprastas kitaip nei, kad buvo kalbama apie įstaigos struktūrinius pakeitimus bei susijusią problematiką. Tokią išvadą patvirtina:

Skunde apeliantas taip pat pažymi, kad BPK 324 str. 6 d. įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė atlikti įrodymų tyrimą, kuris atliekamas ir atnaujinamas pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles. G. A. pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.). Atlikti įrodymų tyrimą ir pakartotinai ištirti įrodymus apeliacinio teismo posėdyje būtina ir tada, kai reikia BPK 329 str. 4 p. nustatyta tvarka ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytą BPK 369 str. 3 d. numatytą esminį BPK pažeidimą, t. y. pirmosios instancijos teismo pažeidimai, suvaržę įstatymų garantuojamas kaltinamojo teises ar sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir nutartį. Pažymima, jog apeliacinės instancijos teismas privalo išsamiai išnagrinėti kiekvieną baudžiamojo įstatymo tvarka paduotą apeliacinį skundą, todėl atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme yra būtina, jei kitaip negali būti nustatytas apeliacinio skundo argumentų pagrįstumas ar nepagrįstumas, priešingu atveju (nusprendus įrodymų tyrimo neatlikti), apeliacinės instancijos teismo atliktas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo patikrinimas būtų laikomas formaliu - neatitinkančių baudžiamųjų įstatymų reikalavimų. Apelianto vertinimu, šiuo atveju yra pagrindas byloje atlikti įrodymų tyrimą siekiant tinkamai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir įvertinti apeliacinio skundo pagrįstumą, nustatyti bylai svarbias aplinkybes ir pašalinti teismo padarytus esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus.

G. A. nuomone, teismas nepagrįstai apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, kad R. B. padaryta 2896, 20 eurų dydžio neturtinė žala. Pažymėtina, kad teismas absoliučiai nevertino, nepasisakė ir neatsižvelgė į tai, kad siekiant prisiteisti neturtinę žalą, būtina įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus kaltinamojo veiksmus, žalos dydį, priežastinį ryšį tarp kaltinamojo neteisėtų veiksmų bei žalos atsiradimo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad R. B. civilinis ieškinys absoliučiai nepagrįstas, kadangi neįrodytos civilinės atsakomybės sąlygos. O būtent, nėra jokių neteisėtų kaltinamojo veiksmų, nepagrįstas ir neaišku kuo remiantis yra įvardinamas 100 000 Lt dydžio žalos dydis (nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad R. B. reputacija buvo sumenkinta ir kaip tai pasireiškė, be to, nėra duomenų apie neva pablogėjusią R. B. sveikatą ir pan.). Nesant neteisėtų veiksmų, nėra iš priežastinio ryšio, kuris būtinas siekiant gauti galimos žalos atlyginimą. Faktas, kad nukentėjusioji yra aktyvi visuomeniniame gyvenime niekaip nesuponuoja išvados, kad būtent dėl to yra galima žala, o juo labiau tokio dydžio žala. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nepasisakė dėl aplinkybių, esminių turtinei žalai nustatyti, jog tuo metu, kai buvo paviešintas interviu su kaltinamuoju (2013-10-03), R. B. turėjo ne vieną ginčą su (duomenys neskelbtini) bei su jais susijusius išgyvenimus, kadangi sprendėsi R. B. darbo įstaigoje klausimas: 2013-07-19 R. B. buvo įteiktas darbdavio raštas Nr. (duomenys neskelbtini) „Įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo“, šį darbdavio sprendimą R. B. skundė LR Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus Darbo ginčų komisijai, kuri 2013-09-23 priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. didžiąją dalį privačios kaltintojos reikalavimų atmetė, dėl ko, per vieną mėnesį R. B. pateikė ieškinį Kauno apylinkės teismui. Lygiagrečiai, tai yra 2013-09-12, R. B. buvo įteiktas tuometinio darbdavio (duomenys neskelbtini) direktoriaus įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl prastovos ne dėl darbuotojo kaltės. Visi šie įvykiai būtent vyko tuo laikotarpiu, kai kaltinamasis 2013-10-03 davė interviu, kurio pagrindu yra palaikomas kaltinimas šioje byloje. Be to, dėl aukščiau minėtų įvykių, nesusijusių su kaltinamojo 2013-10-03 interviu, bet susijusių su privačios kaltintojos darbiniais santykiais, tiek pati R. B., tiek jos sutuoktinis J. B. patvirtino, jog R. B. labai išgyveno. Todėl absoliučiai nepagrįstas R. B. teiginys ir reikalavimas baudžiamojoje byloje priteisti žalą, kurią patyrė ne dėl šioje byloje nagrinėjamų kaltinamojo veiksmų. Dėl šių aplinkybių teismo nuosprendis dalyje dėl žalos priteisimo, apelianto vertinimu, nepagrįstas ir neteisėtas. R. B. civilinis ieškinys, vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., turi būti paliktinas nenagrinėtu.

Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis iš esmės neatitinka galutiniam teismo sprendimui keliamų reikalavimų, apkaltinamajame nuosprendyje nėra aiškiai išskirtos būtinųjų nuosprendžiui struktūrinių dalių, gausu tiek loginių, tiek gramatinių klaidų (preambulėje nurodytas nuteistasis ne G. A., tačiau (duomenys neskelbtini) direktorius). Apkaltinamajame nuosprendyje (jo dalyje) išimtinai yra perkelti R. B. skunde bei baigiamojoje kalboje išdėstyti argumentai, nuosprendyje apskritai yra ignoruojami kaltinamojo pateikti duomenys bei pozicija (dėl jos nepasisakoma apskritai), kuri yra svarbi šiai bylai teisingai išspręsti. Ginčijamu nuosprendžiu teismas nepagrįstai, objektyviai neįvertinus byloje esančių duomenų, liudytojų parodymų, kaltinamojo paaiškinimų, esant begalei pagrįstų abejonių, nuteisė G. A.. Teismas padarė esminius baudžiamųjų įstatymų pažeidimus, kurie sąlygojo tiek procesinių, įtvirtintų baudžiamojo proceso įstatyme, tiek materialinių, įtvirtintų baudžiamajame įstatyme, teisės normų netinkamą taikymą, todėl G. A. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo jis pripažintas padaręs BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. įtvirtintas veikas, yra neteisėtas ir turi būti apeliacinės instancijos teismo panaikintas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą R. B. prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 7 d. nuosprendį palikti nepakeistą, o G. A. apeliacinį skundą atmesti. R. B. nuomone, pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, nuosprendis priimtas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Bylą išnagrinėjo teisingas, nešališkas teismas, jokių nušalinimo ar teisėjos nusišalinimo pagrindų šioje byloje nebuvo. Nebuvo nurodyta jokių aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių teisėjos nešališkumu. Skunde išdėstyti argumentai bei samprotavimai apie, neva, bylą išnagrinėjusį šališką teismą, buvo ir yra ne kas kita, kaip nuteistojo noras bet kokia kaina pasiekti, jog bylą nagrinėtų visus jo prašymus tenkinantis teisėjas bei priimtų G. A. tenkinantį nuosprendį. Priešingai, negu skunde nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas, siekdamas byloje nustatyti objektyvią tiesą, panaudodamas visas įmanomas teisėtas procesines priemones, itin kruopščiai ištyrė visas bylos aplinkybes ir padarė teisingas išvadas. R. B. nurodo kategoriškai mananti, kad G. A. išsakė ne nuomonę, o veikdamas tiesiogine tyčia, siekdamas pažeminti per visuomenės informavimo priemones, paskleidė apie nukentėjusiąją tikrovės neatitinkančią informaciją. Teismas pagrįstai konstatavo, kad G. A. veikoje yra visi tiek objektyviosios, tiek subjektyviosios pusės požymiai.

Teismo posėdyje nuteistasis G. A. ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Privati kaltintoja nukentėjusioji R. B. ir jos atstovė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas, Kauno apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Skundžiamu Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu G. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d.

Vadovaujantis 2015-06-25 Lietuvos Respublik?s įstatymu Nr. XII-1888, BK 155 str. redakcija neteko galios nuo 2015-07-10. Taigi, viena iš nusikalstamų veikų, dėl kurios nuteistas G. A., yra dekriminalizuota, t. y. nebelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu.

Pagal BK 3 str. 2 d., veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Skundžiamas nuosprendis priimtas 2015-01-07, t. y. iki 2015-06-25 Lietuvos Respublik?s įstatymo Nr. XII-1888 įsigaliojimo. Nuosprendis neįsiteisėjęs ir buvo skundžiamas apeliacine tvarka. Atsižvelgiant į BK 3 str. 2 d. nuostatas, G. A. atžvilgiu turi būti taikoma palankesnė baudžiamojo įstatymo redakcija, pagal kurią šiuo atveju jo veiksmai negali būti vertinami kaip nusikalstami ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau- BPK) 3 str. 1 d. 1 p. numato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

BPK 3 str. 2 d. numato, kad jeigu šio straipsnio 1 d. 1 p. nurodyta aplinkybė paaiškėja nagrinėjimo teisme metu, teismas baigia nagrinėti bylą ir priima išteisinamąjį nuosprendį.

Esant šioms aplinkybėms yra įstatyminis pagrindas nuosprendį panaikinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nesant G. A. veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Atsižvelgiant į paminėta, Kauno apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl G. A. pripažinimo kaltu pagal BK 155 str. 1 d., naikinama ir dėl šios veikos G. A. išteisintinas (BPK 329 str. 1 p.).

Dėl BK 154 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą pagal nuteistojo G. A. apeliacinį skundą, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino G. A. padarius šią nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir padarė nepagrįstas išvadas dėl G. A. kaltės, todėl apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo G. A. išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.).

Pagal BK 154 str. 1 d. atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai – asmens šmeižimas dėl neva padaryto sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo arba šmeižimas per visuomenės informavimo priemonę, ar spaudinyje. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, tai yra faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 str. svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją.

Skundžiamu nuosprendžiu G. A. nuteistas už tai, kad viešai, per visuomenės informavimo priemones ((duomenys neskelbtini) portale ir (duomenys neskelbtini) laidoje „(duomenys neskelbtini)“), paskleidė apie R. B. tikrovės neatitinkančią, šmeižikišką informaciją (teiginius), galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį bei pakirsti pasitikėjimą juo, t. y. interviu su (duomenys neskelbtini) atstovu metu nurodė, kad „<...> ji tuo metu dirbo pavaduotoja medicinai, visai medicinai (...). Ši pareigybė buvo panaikinta – buvo padalintos pareigos, išskaidytos. Kaip matėte, su šia pareigybe ji nesusitvarkė. Dėl to ir įvyko toks nelaimingas atvejis, juk čia prie jos vadovavimo buvo <...>“; interviu (duomenys neskelbtini) laidai „(duomenys neskelbtini)“ nurodė, kad „<...> su šita pareigybe jinai nesusitvarkė. Dėl to ir įvyko toks nelaimingas atvejis. Juk čia prie jos vadovavimo buvo. Tiesiog tai įvertinimas, kad vienai pavaduotojai medicinai buvo sunku susitvarkyti su visu sujungtu ligoninių ūkiu <...>“. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje išvadas dėl G. A. veiksmų atitikimo BK 154 str. 2 d. dispozicijai iš esmės motyvavo tuo, kad G. A., paskleisdamas informaciją apie tai, kad nelaimingas atsitikimas ((duomenys neskelbtini) berniuko mirtis) įvyko dėl to, kad R. B. nesusitvarkė su pareiginėmis instrukcijomis, informacijos paskelbimo metu suvokdamas, jog skleidžiama informacija yra neteisinga, melaginga ir žeminanti kitą asmenį, tyčia sąmoningai siekė tokią informaciją paskleisti.

Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė šmeižimo turinį sudarančius objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Nuosprendyje iš viso neanalizavo ir nenurodė, kodėl G. A. pasisakymai interviu metu vertintini būtent kaip tikrovės neatitinkanti žinia, informacija, o ne nuomonė, nevertino viso interviu konteksto, neanalizavo subjektyviųjų BK 154 str. 2 d. nusikaltimo sudėties požymių G. A. veiksmuose pasireiškimo formaliai konstatuodamas, kad G. A. suvokė savo pasisakymų melagingumą ir norėjo, kad melaginga, R. B. žeminanti, niekinanti, pasitikėjimą ja galinti pakirsti informacija būtų paskleista viešai per visuomenės informavimo priemones.

Kaip jau minėta, kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 154 str., visų pirma, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė. Visuomenės informavimo įstatyme nustatyta, kad nuomonė yra visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos mintys, vertinimai bei pastabos apie reiškinius ar įvykius. Nuomonės neprivaloma įrodyti, bet ji turi remtis faktais ir būti reiškiama etiškai (įstatymo 2 str. 36 d.); žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiami faktai ar tiesa pagrįsti duomenys (įstatymo 2 str. 84 d.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas (žr., kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-507/2006, 3K-3-106/2011 ir kt.). Tuo tarpu nuomonė yra asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas (žr., kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2007 ir kt.). Taigi, žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju, įvertinus G. A. interviu metu išsakytus teiginius dėl to, kad R. B. nesusitvarkė su pareigybe, dėl to ir įvyko toks nelaimingas atvejis, tai buvo prie jos vadovavimo, vienai pavaduotojai medicinai buvo sunku susitvarkyti su visu sujungtu ligoninių ūkiu, taip pat atsižvelgiant į aplinkybių, kurioms esant buvo duodamas interviu visuomenės informavimo priemonių atstovams, nuteistasis turėjo pakankamą faktinį pagrindą susidaryti nuomonei ir reikšti savo subjektyvų jam žinomų faktinių aplinkybių vertinimą. Vien tai, kad konkrečiose ginčytinose frazėse yra daugiau teigiamojo nei svarstomojo pobūdžio informacijos, neleidžia daryti išvados, kad G. A. pateikė žinią, o ne savo subjektyvų tam tikrų duomenų vertinimą. Šiuo atveju svarbiausia yra įvertinti pateikiamo straipsnio ir televizijos laidos kontekstą, autoriaus formuluotes, ar jo teikiama informacija yra suprantama kaip neginčytinas faktas, ar kaip jo asmeninis tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas. Nagrinėjamu atveju interviu, kurio fragmentai panaudoti tiek internetinio portalo (duomenys neskelbtini) straipsnyje „(duomenys neskelbtini) medikų karai: į konfliktus jau kišasi ir policija, ir antstoliai“, tiek (duomenys neskelbtini) laidos „(duomenys neskelbtini)“ metu, tikslas buvo išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su R. B. kabineto (duomenys neskelbtini) atlaisvinimu antstolių pagalba. Tai patvirtina tiek byloje esantis garso įrašas su G. A. interviu, tiek liudytojai P. G., J. S., K. S.. Duodamas interviu visuomenės informavimo priemonių atstovams G. A. pateikė savo subjektyvų ligoninėje susidariusios situacijos, įvykių vertinimą išreikšdamas nuomonę, kad R. B. buvo per sunku vienai susitvarkyti su pavaduotojos medicinai pareigomis, su šiomis pareigomis ji nesusitvarkė. Tokį vertinimą G. A. pateikė atsižvelgdamas į paskutiniu metu ligoninėje vykusius įvykius (įstaigoje vykdomus struktūrinius pakeitimus, R. B. kabineto atlaisvinimą, jos pareigybės panaikinimą, taip pat ir situacija po vaiko mirties kai į viešumą buvo paskleista atitinkamo turinio informacija dėl galimų priežasčių, lėmusių vaiko mirtį). Apygardos teismas pažymi, kad minėtomis visuomenės informavimo šaltinių priemonėmis jokie nauji faktai nebuvo pateikiami, tik iš esamų daromi subjektyvūs apibendrinimai, t. y. G. A. pateikė savo nuomonę, pagrįstą subjektyviu ligoninėje susidariusios situacijos, sukėlusios didelį visuomenės susidomėjimą, ir ją sąlygojusių priežasčių vertinimu. Aukštesnysis teismas daro išvadą, kad nuteistojo G. A. pasisakymais buvo paskleista ne informacija, o remiantis tikrovėje egzistuojančiais faktais (aplinkybėmis), išsakyta subjektyvi nuomonė ir faktų (aplinkybių) vertinimas. Įstatymas nedraudžia išdėstyti savo subjektyvią nuomonę per visuomenės informavimo priemones, svarbu, kad subjektyvus požiūris apie asmenį netaptų melagingos informacijos platinimu. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, padarė klaidingas išvadas, nes neatribojo informacijos nuo nuomonės ir tai lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą.

Sprendžiant atsakomybės pagal BK 154 str. klausimą, svarbu nustatyti, ar kaltinamo asmens išsakyta kritika neperžengė leistinų ribų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 str. įtvirtinta saviraiškos laisvė – asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, kuri yra saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė. Tačiau ši teisė nėra absoliuti – Visuomenės informavimo įstatymo 19 str. 2 d. nustatytas šios konstitucinės vertybės ribojimas. Iš EŽTT plėtojamos jurisprudencijos matyti, kad demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos, netgi diskutuojant svarbiais bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiamo pobūdžio formuluočių (žr. Constantinescu v. Romania, no. 28871/95, 27 June 2000). Taigi, teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Teisė į garbę ir orumą suprantama kaip asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškraipant faktų ir duomenų; pagrįsta ir objektyvi kritika ginama, jei ji išreiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ir menkinti, o turint pozityvų tikslą – išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2014). Neetiška, nesąžininga, nesiremiant jokiais argumentais ar faktais arba tam tikrus faktus nutylint reiškiama nuomonė gali būti pripažinta žeidžiančia asmens garbę ir orumą. Nagrinėjamu atveju, kaip jau nustatyta, G. A. turėjo pakankamą faktinį pagrindą reikšti savo subjektyvų situacijos vertinimą ir šią nuomonę apie R. B. susitvarkymą su pavaduotojos medicinai pareigomis reiškė etiškai, neįžeidė, nepažemino jos garbės ir orumo. Priešingai, negu viso proceso metu tvirtino nukentėjusioji privati kaltintoja R. B., bylos duomenų visuma nepatvirtina G. A. tyčios šmeižti R. B.. Pats G. A. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad tikslo apšmeižti R. B., ją apkaltinti dėl (duomenys neskelbtini) berniuko mirties neturėjo. Kalbėdamas apie nelaimingą atvejį, galvoje turėjo ne vien vaikelio mirtį, bet ir ligoninės nesusitvarkymą ir to nesusitvarkymo pasekmes po vaikelio mirties. Vaikelio mirtimi jis nieko nekaltino, kalbėjo apie betvarkę ligoninėje, kuri buvo po vaikelio mirties. Po nelaimingo atvejo buvo nesuvaldyta situacija, už ką atsako administracija. Tuo metu R. B. atsakė už viską ir ji turėjo suvaldyti situaciją. Objektyvių duomenų, kurie teismui leistų pagrįstai manyti, kad G. A. buvo žinoma, kad R. B. tuo metu, kai mirė (duomenys neskelbtini) berniukas, pagal pareigines instrukcijas nebuvo atsakinga už skyriaus, kuriame vaikas mirė, veiklą, nėra. G. A. pradėjus dirbti (duomenys neskelbtini) R. B. ėjo direktoriaus pavaduotojos visai medicinai pareigas, kurios apėmė visų ligoninės skyrių veiklos kontrolę ir darbo organizavimą. G. A. įsitikinimą, kad R. B. vykdė pavaduotojos visai medicinai pareigas patvirtina ir interviu su žurnalistais metu pateiktas atsakymas į klausimą, kodėl R. B. buvo paskirta į komisijos, kuri tyrė (duomenys neskelbtini) berniuko mirtį, sudėtį. G. A. atsakė, kad R. B. buvo pavaduotoja medicinai, todėl ir buvo paskirta į komisiją. Vien tai, kad pavaduotojo medicinai pareiginiai nuostatai buvo keičiami ir R. B. pareigų apimtis susiaurinta, kitų šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir duomenų kontekste vienareikšmiškai nepatvirtina, kad G. A. buvo žinoma, kad R. B. pareigų apimtis tam tikru laikotarpiu buvo susiaurinta, tačiau jis, tai žinodamas, sąmoningai nurodė neteisingus duomenis. G. A. paaiškinimas teisme, kad jis tikslo apšmeižti R. B., apkaltinti ją, neturėjo, išsakė tik savo subjektyvų vertinimą (nuomonę), iš esmės atitinka interviu visuomenės informavimo priemonių atstovams turinį vertinant jį visumoje, o ne išskiriant atskiras G. A. pasakytas frazes, kurios ir buvo panaudotos portalo (duomenys neskelbtini) straipsnyje ir (duomenys neskelbtini) laidos „(duomenys neskelbtini)“ metu.

Byloje apklausti liudytojai P. G., K. S., J. S., K. M., E. D., kurių parodymais pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas dėl tyčios G. A. veiksmuose buvimo, iš esmės jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių sprendžiant dėl BK 154 str. 2 d. nusikaltimo sudėties požymių G. A. veiksmuose nenurodė. Vertindamas minėtų liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas akcentavo tik tą liudytojų parodymų dalį, kuri yra naudinga kaltinimui pagrįsti, tačiau nevertino liudytojų parodymų visumoje, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas. Liudytojai K. M. ir G. Ž. nurodė aplinkybes, kurios šioje byloje sprendžiant dėl G. A. tyčios apšmeižti R. B., nėra teisiškai reikšmingos. K. M. pateikė neigiamą G. A. vertinimą, taip pat nurodė aplinkybes, susijusias su R. B. (pavaduotojos medicinai pareigas ir šios pareigybės pokyčius). Liudytoja G. Ž., priešingai, G. A. apibūdino teigiamai, taip pat nurodė aplinkybes apie pažintį (darbą) su R. B.. Liudytojai P. G., J. S. ir K. S. nurodė aplinkybes, susijusias su G. A. interviu. P. G. nurodė, kad interviu vyko dėl išlaužtų durų, interviu vyko laisvai, nežino, ar G. A. siekė apšmeižti R. B.. Jis tik pasakė savo nuomonę. Mano, kad G. A. pasakė kiek nepagalvojęs. Liudytojas J. S. taip pat patvirtino, kad interviu vyko dėl įsilaužimo į kabinetą, ar G. A. šmeižia R. B., pasakyti negali. Jis ramiai dėstė savo nuomonę. Nesusidarė nuomonė, kad G. A. būtų piktas, kad norėtų kažką įžeisti, apšmeižti. Liudytoja K. S. paaiškino, kad interviu vyko dėl įsilaužimo į kabinetą, dokumentų dingimo. Niekas tuo metu R. B. nekaltino. Pokalbio metu G. A. pasirodė gana atsipalaidavęs, jokio pykčio jo veide nesimatė. Mano, kad G. A. pasakė savo nuomonę. Šių liudytojų parodymai atitinka nuteistojo G. A. nurodytas aplinkybes, tačiau dėl jų teismas nuosprendyje nepasisakė ir nevertino akcentuodamas tik tą parodymų dalį, kuri reikalinga apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Liudytoju apklaustas E. D. pateikė savo nuomonę dėl to, kas atsakingas dėl jo vaikelio mirties, taip pat išreiškė nuomonę, kad R. B. žiniasklaidoje, kaip atsakingas asmuo, nurodyta nepagrįstai. Jokių kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių šioje konkrečioje byloje liudytojas nenurodė. Taigi, aukščiau paminėtų duomenų ir faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad G. A., kritiškai vertindamas privačios kaltintojos susitvarkymą su jai pavesta pareigybe, išsakė tik savo nuomonę, už kurią pagal baudžiamąjį įstatymą negali būti baudžiama.

Apygardos teismas taip pat pažymi, kad siekiant teisingos pusiausvyros tarp saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo apsaugos, būtina atsižvelgti į tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia, labiausiai ribojanti priemonė. Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 str.). Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Antai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys duomenys nepagrindžia pirmos instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Priešingai, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į analizuojamo straipsnio turinį, faktines situacijos aplinkybes, nuteistojo tyčios turinį, darytina vienareikšmė išvada, kad G. A. veika negali būti pripažinta nusikalstama. Šiuo atveju teismas G. A. veikoje neteisingai nustatė objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 154 str. 2 d. požymius. Kaip teismui nuosekliai parodė G. A., pateikdamas savo nuomonę apie (duomenys neskelbtini) įvykius, jis nesiekė nukentėjusiosios pažeminti ar apšmeižti. Tokia nuteistojo pozicija nebuvo paneigta. Teisėjų kolegijos nuomone, ištyrus bylos aplinkybių visetą, darytina išvada, kad nuteistasis, interviu metu pateikdamas savo subjektyvų situacijos ir R. B. susitvarkymo su jai pavestomis pareigomis vertinimą, tuo pačiu ir įgyvendindamas savo teisę reikšti nuomonę, tai darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas šia teise, neturėdamas tikslo apšmeižti ir todėl tokia išsakyta kritika nukentėjusios atžvilgiu, įvertinant teisės į garbės bei orumo gynimą ir teisės reikšti savo nuomonę tarpusavio santykį, proporcingumo principą, nelaikytina leistinų ribų reikšti nuomonę, kritiką, peržengimu.

Atsižvelgiant į BK 2 str. 4 d. nuostatą, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, nenustačius G. A. veikoje būtinųjų šmeižimo požymių – pavojingos veikos ir tyčios – G. A. dėl šios nusikalstamos veikos išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Priimant išteisinamąjį nuosprendį, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Baudžiamosios atsakomybės taikymui būtinų sąlygų nebuvimas nagrinėjamoje situacijoje neatima galimybės suinteresuotiems asmenims savo teises ir interesus ginti civilinio proceso tvarka.

Nuteistais G. A. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pateikė prašymą atlyginti turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti – 9971,70 Lt (2888,0039 Eur), kurias patvirtina byloje pateikti dokumentai (T. 1, b. l. 167-182, T. 2, b. l. 189-191).

BPK 105 str. 6 d. numato, kad teismas, išteisindamas kaltinamąjį baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Iš bylos medžiagos matyti, kad procesas G. A. atžvilgiu privataus kaltinimo byloje buvo pradėtas išskirtinai pagal R. B. pareiškimą, todėl atitinkamai nuteistasis turėjo gintis nuo jam pareikštų kaltinimų ir dėl to patyrė išlaidų, mokėdamas už advokato paslaugas. Šiuo nuosprendžiu konstatuota, kad G. A. pareikšti kaltinimai nepasitvirtino, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos apimtį, sudėtingumą, teismo posėdžių skaičių, nuteistojo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti pripažįsta pagrįstomis proceso išlaidomis ir jas priteisia iš privačios kaltintojos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p., 326 str. 4 d., 329 str. 1 d. 1 p.,

nusprendžia:

nuteistojo G. A. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: G. A. dėl nusikaltimų, numatytų BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d. išteisinti nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios privačios kaltintojos R. B. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Iš R. B. priteisti G. A. 2888,0039 Eur turėtų proceso išlaidų, susijusių su advokato pagalba.

Ikiteisminio tyrimo bylą Nr. 20-9-00291-13 grąžinti (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūrai.