- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-04
- Bylos Nr.
- 1A-477-519-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-41-1-01199-2013-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Boleslovas Kalainis, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- T. K.
- Nukentėjusysis
- D. T.
- Advokatai
- Saulius Alysas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. ir jam skirta 20 MGL (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų) dydžio bauda.
Nuosprendžiu iš T. K. priteista Šiaulių valstybinei ligonių kasai 104,04 Lt (vienas šimtas keturi litai 4 ct) turtinės žalos atlyginimo.
Nukentėjusiajam D. T. iš T. K. priteista 800 Lt (aštuoni šimtai litų) turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. K. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 27 d. apie 04.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) namu, tyčia, įžūliu elgesiu, kitų asmenų akivaizdoje, mesdamas šaligatvio plytelės betoninę nuolaužą nukentėjusiajam D. T. į veidą, tuo padarydamas sužalojimus: muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, kraujosruvą apatinės lūpos gleivinėje, viršutinio žandikaulio kairės pusės 1 ir 2 danties dalies vainiko lūžius, tai yra, nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis T. K. prašo panaikinti jo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad nuosprendyje padarytos išvados neatitinka faktinių aplinkybių, teismas netinkamai įvertino įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, iš esmės rėmėsi tik kaltinančiais duomenimis. Nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tvirtino, jog nukentėjusiojo D. T. tyčia nežalojo, todėl ir viešosios tvarkos nesutrikdė. Išdėstydamas įvykio aplinkybes tvirtina, kad eidamas matė nuo G. gatvės pusės link jų bėgančius D. T. ir L. A., D. T. spyrė L. P. į šoną, o L. P. tada papurškė pastarajam ašarinėmis dujomis ir D. T. nubėgo link gatvės. Nuteistojo teigimu, jis pribėgo prie D. T. ir liepė trauktis nuo gatvės, kad jo nesuvažinėtų automobilis, D. T. veidas nebuvo kruvinas, veidą jis buvo uždengęs rankomis, tuo pat metu matė, kaip L. P. ritosi ant žemės su L. A., o netrukus į įvykio vietą grasindamas peiliu atbėgo jaunuolis, todėl visi ir išsilakstė. Nurodo, kad jo duotus parodymus teisme patvirtino liudytojai H. K., M. K., L. P., G. P., jie nematė, kad jis su nukentėjusiuoju būtų konfliktavęs ar mušęsis, taip pat patvirtino, kad buvo atbėgęs nepažįstamas jaunuolis su peiliu. Teigia, kad ir liudytojai M. K., S. L., R. Z. teisme parodė, kad D. T. sužalojimo momento nematė, tačiau ir nematė, jog jis (nuteistasis) būtų smurtavęs prieš jį. Nurodo, kad liudytojas L. A. paaiškino, kad matė D. T. su kažkuo besimušančiu, tačiau jo - T. K. įvykio vietoje konflikto metu nebepastebėjo. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje netiksliai cituojami šio liudytojo parodymai, nes teismo posėdžio metu L. A. parodė, kad įvykio naktį nukentėjusysis nesakė, kas į jį metė plytgalį. T. K. teigia, kad nei vienas liudytojas nenurodė, jog jis metė plytgalį į D. T., taip pat nenurodė, kad jis būtų mušęsis su D. T., nukentėjusysis tą patį įvykio vakarą jo nekaltino dėl sumušimo.
Skunde nuteistasis tvirtina, kad vienintelis nukentėjusysis D. T. nurodė, kad jis (nuteistasis) iš artimo atstumo metė į jį plytą ir taip nežymiai sutrikdė jo sveikatą, tačiau,T. K. teigimu, nukentėjusiojo parodymai atmestini kaip prieštaringi ir neatitinkantys bylos medžiagą. T. K. tvirtinimu, jis neturėjo jokio tikslo žaloti D. T., jie buvo pažįstami, bendravo, kartu šventė šventes, įvykio naktį nebuvo susipykę ir D. T. teisme pripažino, kad nebuvo priežasties muštis. Pabrėžia, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus, kas galėjo turėti įtakos įvykio aplinkybių netinkamam suvokimui ir prieš sužalojimą jam į akis buvo papurkšta dujų, kas ypač pablogino regėjimą. T. K. tvirtina, kad D. T. parodymai prieštarauja daugumos liudytojų parodymams, kad nukentėjusysis pats užsipuolė L. P. pirmas spirdamas jam iš kojos, o L. P. gindamasis papurškė dujų jam į veidą, tačiau šio fakto D. T. nenurodė. Nurodo, kad nukentėjusiojo agresyvumą patvirtino ir kiti liudytojai, D. T. artimesni draugai, kurie patvirtino, kad D. T. norėjo aiškintis su L. P., nes jam nepatiko, jog pastarasis mėgino naktį jį raminti. Nuteistojo tvirtinimu, nukentėjusiojo parodymai neatitinka ir tų aplinkybių, t.y. ką jis darė, kai jam buvo papurkšta dujų, be to pažymi, kad įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros protokole užfiksuota šaligatvio plytelės betoninė nuolauža, tuo tarpu nukentėjusysis tvirtina, kad jis buvo sužalotas iš plytos. Vadovaudamasis teismų praktika, nuteistasis tvirtina, kad asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar abejones keliančiais duomenimis.
Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo T. K. gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo T. K. skundas atmestinas
Kaip matyti iš nuteistojo T. K. apeliacinio skundo, jis nesutinka su apylinkės teismo juridine jo veiksmų kvalifikacija. Kolegijos nuomone, teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistojo veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėtis. Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešąja vieta teismų praktikoje pripažįstama tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Net ir tada, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirenka viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdo visuomenės rimtį, pademonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusysis D. T. buvo sužalotas prie daugiabučio namo (7-8 b. l.), t.y. vietoje, į kurią bet kuriuo metu gali patekti kiti asmenys, o triukšmą galėjo girdėti daugiabučio namo gyventojai, todėl pritartina apylinkės teismo išvadai, jog nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje. Apylinkės teismas padarė teisingas išvadas nuteistojo veiksmą smūgiuojant nukentėjusiajam į veidą šaligatvio plytelės betonine nuolauža įvertindamas, kaip įžūlų elgesį, nepagarbos demonstravimą aplinkiniams, visuomenės ir rimties sutrikdymą iš chuliganiškų paskatų ir nukentėjusioj D. T. sužalojimą. Teismų praktikoje chuliganiškomis paskatomis laikomi veiksmai, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.
Iš nukentėjusiojo D. T. nuoseklių parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu, matyti, kad jam smūgį T. K. iš betoninės plytelės nuolaužos į veidą sudavė po to, kai jis norėjo išskirti besimušančius L. A. ir L. P.. Nukentėjusiojo teigimu, jis su T. K. įvykio metu nekonfliktavo, pradžioje manė, kad dujas į jį papurškė būtent T. K., o iš betoninės nuolaužos gavo praėjus kokioms 4-5 minutėms po dujų papurškimo, kai bandė išskirti abu Lukus, matė, kad plytelės nuolaužą metė būtent T. K., tarp jų buvo nedidelis atstumas. Nuo smūgio buvo nuskelti du dantys ir sužalota lūpa, ką patvirtino ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos respublikos Teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. G 897/13(04), kurioje nurodyta, kad D. T. padaryti muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje, viršutinio žandikaulio kairės pusės 1 ir 2 danties dalies vainiko lūžiai. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiojo parodymai apie tai, jog jį sužalojo būtent T. K., buvo nuoseklūs viso bylos nagrinėjimo metu ir tai paneigiančių duomenų byloje nėra (11-12, 14-15, 19, 46, 143 b. l.). Ir nors liudytojais teisme apklausti G. P., M. K., H. K., M. K., L. P. tvirtino, jog nematė, kaip T. K. betoninės plytelės nuolauža sužalojo D. T. veidą, tačiau iš jų parodymų galima daryti išvadą, kad sužalojimai D. T. buvo padaryti būtent nustatyto įvykio metu, nes iki įvykio D. T. buvo sveikas. Be to, kaip matyti iš liudytojo G. P. parodymų teisme, jam D. T. pasakojo, kad jį su plyta sužalojo būtent T. K. (143 -144 b. l.). Taip pat iš rašytinės bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis D. T. policijos pareigūnams iš kart po įvykio nurodė, kad jį, smūgiuodamas su plytos nuolauža, sužalojo T. K. (3, 39, 40, 41 b. l.).
Kolegija, įvertinusi visus aukščiau aptartus įrodymus, daro išvadą, jog duomenų, kurie leistų pagristai manyti, kad D. T. meluoja ir jį sužalojo kitas asmuo ir D. T. nepagrįstai siekia apkaltinti T. K., byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kolegija sprendžia, jog T. K. pagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., todėl apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nukentėjusiojo parodymams suteikė prioritetinę reikšmę ir jų pagrindu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o kitus įrodymus nemotyvuotai atmetė. Kolegija pažymi, kad šie apelianto skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtinos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami bei tiriami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Kaip minėta aukščiau, nuteistojo T. K. kaltė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu buvo įrodyta ne pavieniais įrodymais, tačiau byloje surinktų įrodymu visuma. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų ir, atsižvelgęs į tai, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, tenkinti nuteistojo T. K. apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo T. K. apeliacinį skundą atmesti.