Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjai ir jų atstovas teismo posėdžio metu palaikė skundus ir iš esmės juose nurodytais argumentais prašė skundus tenkinti.

(1) pareiškėja iš AB banko SNORAS sąskaitų 2005–2007 metais atliko pavedimų užsienio vienetams už 57 735,46 USD (157 581,25 Lt), nurodant mokėjimo paskirtį už laivus, Saugios laivybos administracijos pateiktais duomenimis A. Č. vardu nėra įregistruotų vidaus vandenų transporto priemonių, V. Č. vardu – iki 2011-12-31 Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre buvo įregistruotos 2 vidaus vandenų transporto priemonės. Pareiškėjai nurodė užsienyje neturintys nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, iki tikrinamo laikotarpio pradžios nėra deklaravę vandens transporto priemonių pardavimo. VMI duomenų bazės IMIS Muitinės bendrasis dokumentas duomenimis bei pagal gautą informaciją iš SLA, pareiškėjų vardu 2006-03-31, 2006-07-10, 2008-07-03 buvo importuotos 3 vandens transporto priemonės, įregistruotos tik dvi, tačiau pareiškėjai yra atlikę mokėjimų už daugiau vandens transporto priemonių. Kadangi pareiškėjai nedeklaravo privalomo registruoti kilnojamojo turto pardavimo, su šio turto laikymu ir eksploatavimu susijusių išlaidų (pajamų) pagrindžiančių dokumentų, patikrinimo metu vertintos pareiškėjų 157 581,25 Lt patirtos vandens transporto priemonių įsigijimo išlaidos pagal atliktus mokėjimus banko pavedimais;

(2) Vilniaus AVMI apskaičiavo, kad pareiškėjai 2003–2006 m. patyrė 517 183 Lt Namo Nr. 1 statybos išlaidų, dėl Namo Nr. 2 (kartu su ūkiniu pastatu) statybos 2004–2007 m. patyrė 313 047 Lt statybos išlaidų. Kadangi pareiškėjai nepateikė statybos išlaidas patvirtinančių dokumentų, šias išlaidas skaičiavo vadovaujantis UAB „Sistela“ parengtu nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybinės vertės) kainynu bei Statistikos departamento statistine informacija apie pagrindinius ekonominės ir socialinės raidos rodiklius atitinkamais metais, t. y. nuo statybą leidžiančių dokumentų išdavimo iki statinių užregistravimo Nekilnojamojo turto registre;

(3) Vilniaus AVMI neatsižvelgė į pareiškėjo V. Č. 2014-06-10 pateiktas paskolų sutartis su A. G., M. G. ir G. K. iš viso 799 000 Lt sumai, nepripažino šios sumos pareiškėjų pajamomis, sprendė, kad tai yra apsimestiniai sandoriai, sudaryti siekiant išimtinai pagrįsti sau palankias mokestine aplinkybes;

(4) mokesčių administratorius pareiškėjų vartojimo išlaidas už 2003–2007 metų laikotarpį vertino atsižvelgęs į Statistikos departamento namų ūkio vartojimo išlaidų vienam ūkio nariui rodiklius, pareiškėjų 2008 metų vartojimo išlaidas apskaičiavo išanalizavęs banko sąskaitų operacijas;

(5) Vilniaus AVMI apskaičiavo pareiškėjų turėtą pajamų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžiai (2009-01-01) ir nurodė, kad pareiškėjai iki 2005-05-01 nepateikė Vienkartinės gyventojo 2003-12-31 turėto turto deklaracijos FR0593 formos ir piniginių lėšų nedeklaravo; pareiškėjai 2003-06-27 Kauno AVMI yra pateikę 2002 m. šeimos turto ir pajamų deklaraciją, kurioje, be kita ko, deklaravo 715 000 Lt ne banko įstaigose faktiškai turimą piniginių lėšų sumą ataskaitinių metų pradžioje, 670 000 Lt ataskaitinių metų pabaigoje; pareiškėjai nurodė, kad pagrindinės pajamos, kuriomis disponavo 2002-12-31 buvo turėtos piniginės lėšos ne banke 670 000 Lt; mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjai nuo 2003-01-01 iki 2008-12-31 gavo 8 276 447 Lt pajamų, patyrė 9 699 427 Lt išlaidų, todėl, įvertinus pareiškėjų 2002-12-31 šeimos turto ir pajamų deklaracijoje deklaruotą (670 000 Lt) ir turėtą (124 130 Lt) 794 130 Lt piniginių lėšų likutį, 2003–2008 m. gautas pajamas, patirtas išlaidas bei įvertinus 2008-12-31 banko sąskaitų 664 836 Lt likutį, nustatyta, kad 2003–2008 m. pareiškėjų išlaidos viršijo pajamas 1 293 686 Lt, todėl padaryta išvada, kad pareiškėjai galėjo disponuoti objektyviais įrodymais nepagrįstomis pajamomis, kurių nedeklaravo ir nesumokėjo GPM, tuo pažeisdami GPMĮ nuostatas. Pareiškėjai 2008-12-31 negalėjo turėti piniginių lėšų likučio grynais pinigais, pagal iš bankų gautą informaciją pareiškėjai 2008-12-31 turėjo 664 836 Lt piniginių lėšų likutį banke;

(6) apskaičiuodamas pareiškėjų 2009 m. pajamas, mokesčių administratorius neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktą 2009-01-15 paskolos sutartį su M. G., kurioje nurodyta, kad pastaroji suteikė 80 000 Lt paskolą pareiškėjui, taip pat neatsižvelgta į R. A. pateiktą 2009-06-01 paskolos sutartį, pagal kurią pareiškėjas paskolino R. A. 250 000 Lt. Vilniaus AVMI pareiškėjų patirtas vartojimo išlaidas nustatė pagal bankų sąskaitų analizę, o ne pagal pareiškėjų nurodytas patirtas vartojimo išlaidas. Įvertinus pareiškėjų 2009-01-01 turėtą 664 836 Lt piniginių lėšų likutį banke (grynųjų pinigų likučio turėti negalėjo), gautas pajamas, patirtas išlaidas bei įvertinus banko sąskaitų likutį 2009-12-31, nustatyta, kad: 1) pareiškėjai 2009 metais gavo 74 618 Lt kitų pajamų, kurių nedeklaravo ir kurios, tenka kiekvienam iš pareiškėjų (kurie yra sutuoktiniai) lygiomis dalimis, t. y. po 37 309 Lt; 2) pareiškėjas neturėjo finansinių galimybių grynais suteikti 250 000 Lt paskolą R. A.;

(7) apskaičiuodamas pareiškėjų 2010 metų pajamas ir išlaidas, mokesčių administratorius neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktą 2010-07-20 paskolos sutartį, kurioje nurodyta, kad G. K. suteikė pareiškėjui 600 000 Lt paskolą. Įvertinęs pareiškėjų patirtas išlaidas, gautas pajamas, piniginių lėšų likutį banko sąskaitose, mokesčių administratorius nustatė, kad 2010 metais pareiškėjų išlaidos viršijo pajamas 317 449 Lt (po 158 724,50 Lt kiekvienam pareiškėjui), todėl darė išvadą, kad pareiškėjai gavo pajamų iš nenustatytų šaltinių, kurių nedeklaravo;

(8) apskaičiuojant pareiškėjų 2011 metų pajamas, be kita ko, buvo nustatyta, kad pareiškėjas iš A. D. gavo 68 886 Lt, neatsižvelgta į pareiškėjo pateiktą 2011-05-01 paskolos sutartį su M. G., kurioje nurodyta, kad M. G. suteikė 70 000 Lt paskolą. Įvertinęs pareiškėjų patirtas išlaidas, gautas pajamas, piniginių lėšų likutį banko sąskaitose, mokesčių administratorius nustatė, kad 2011 metais pareiškėjų išlaidos viršijo pajamas 643 084 Lt, kurių nedeklaravo ir kurios tenka kiekvienam sutuoktiniui lygiomis dalimis (po 321 542 Lt).

7.3. Centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs pareiškėjų pateiktas pastabas dėl patikrinimo aktų ir pasiūlymą mokestinį ginčą baigti pasirašant susitarimą, priėmė skundžiamus VMI 2016-12-23 sprendimus, kuriais patvirtino patikrinimo aktuose nurodytas pareiškėjams papildomai apskaičiuotas mokesčių sumas ir: 1) pareiškėjui papildomai paskaičiavo 12 548,61 Eur GPM delspinigių, 444,5 Eur PSDĮ delspinigių, skyrė 2 514 Eur GPM baudą, 65 Eur PSDĮ baudą (Komisijos bylos Nr. 7-58/2017 1 t., b. l. 17–31); 2) pareiškėjai papildomai apskaičiavo 11 634,17 Eur GPM delspinigių, 444,50 Eur PSDĮ delspinigių, skyrė 2288 Eur GPM baudą ir 65 Eur PSDĮ baudą (Komisijos bylos Nr. 7-71/2017 1 t., b. l. 15–28).

7.4. Komisija 2017-05-22 ir 2017-05-24 priėmė skundžiamus sprendimus, kuriais pareiškėjų skundus dėl skundžiamų VMI sprendimų atmetė ir patvirtino VMI sprendimus (Komisijos bylos Nr. 7-58/2017 5 t., b. l. 210–241; Komisijos bylos Nr. 7-71/2017 5 t., b. l. 110–137).

7.5. Teismo posėdyje, vykusiame 2017-11-02 apklausti liudytojai M. G. ir A. G..

(1) M. G. paliudijo, kad: su pareiškėjais ją sieja draugiški santykiai, šie asmenys liudytojos klientai, liudytoja dirba draudimo srityje; pinigai buvo paskolinti, paaiškino, kad viskas vyko pakankamai seniai, 2 kartus buvo suteiktos paskolos, 2009 m. – 80 000 Lt, 2011 m. – 70 000 Lt; lėšas, kurias skolino, sutaupė, lėšų gaudavo iš vyro, Kanadoje gyvenanti vyro sesuo periodiškai duodavo pinigų, tėvai taip pat duodavo pinigų (tėvas ūkininkavo), apibendrino, kad pinigų buvo; į klausimus, kaip gaudavo lėšas (grynais, pavedimais) iš vyro sesers, nurodė, kad vyro sesuo atvažiuodavo iš Kanados, siuntė pinigus, nežino, kaip, bet liudytojos vyrui perduodavo; kitas lėšų šaltinis – tėtis, perduodavo grynais; pinigus laikydavo pas save, namuose, santaupose; pripažino, kad sumos didelės, bet lėšas kaupė po truputį, neišlaidavo, augino vaikus, pati dirbo, galėjo taupyti, nes išlaikė vyras; 150 000 Lt susikaupė per kelis metus; dėl paties paskolinimo proceso nurodė, kad į ofisą atvažiavo V. Č. ir ji paskolino minėtus pinigus; pareiškėju pasitikėjo, gal ir naiviai elgėsi, pasirašė paprastą sutartį ir sutarė, kad paskolą gražins; 2009 ir 2011 susitarė dėl grąžinimo termino; V. Č. pinigus grąžino, paskolos sutartys tik yra, kitų dokumentų nepasirašinėjo; neprisimena, kada V. Č. tiksliai perdavė grąžinamus pinigus, tik pabrėžė, kad pati 2014 m. pirko būstą, tada reikėjo pinigų ir V. Č. grąžino; terminas buvo iki 2015 m.; į pareiškėjų atstovo klausimą, kiek metų pažįsta A. Č ir V. Č, nurodė, kad apie 15 metų pažįstama; šiuo metu išsiskyrusi, santuoka nutrūko 2014 m. pabaigoje; mokesčių administratoriui deklaruodavo pajamas, apie kokius nors jos atžvilgiu vykdytus mokesčių administratoriaus patikrinimus, susijusius su finansinėmis galimybėmis paskolinti nurodytas lėšas, informuota nebuvo, tikėtina, kad tokių patikrinimų nebuvo vyro, tėvų atžvilgiu; paskolos suteiktos litais; patvirtino, kad 2009 metais neturėjo 150 000 Lt (visos sumos); maždaug 2014 liepos mėn. apžiūrėjo būstą, ėmė banko paskolą, nes neužteko pinigų; V. Č. litais grąžino paskolą; į atsakovės atstovė klausimą, kodėl be jokių garantijų skolino pinigus, pakartojo, kad pasitikėjo V. Č., nesidomėjo, kam prireikė pinigų ir kam skolintus pinigus panaudojo, perdavė pinigus be liudytojo; liudytojo uždirbdavo 3–4 tūkstančius litų per mėnesį; kartais ir daugiau; apie pareiškėjų turimą nekilnojamąjį turtą žinojo tiek, kiek susiję su šių objektų apdraudimu, žinojo, kad pareiškėjas verslininkas (teismo posėdžio laikas nuo 18:30 min. iki 30:55 min.);

(2) A. G. paliudijo, kad: su nagrinėjamu ginču susijęs tik tuo, kad paskolino V. Č. pinigų; teismui, atsakydamas į klausimus, nurodė, kad 2008-01-10 paskolino 49 000 Lt, turėjo uždirbęs, deklaruoja pajamas ir turtą, buvo UAB „Autosabina“ direktorius; pinigus skolino grynais, procesas paprastai vyko, V. Č. atvažiavo, prieš tai paskambino, A. G. surinko pinigus, davė, pasirašė sutartį („popieriuką“) ir viskas; į teismo klausimą iš kur padavė pinigus, nurodė, kad seifo neturėjo, o jei neturėjo, tai, vadinasi, atsinešė rankinėje; laikotarpiu, kai skolino pinigus, lėšas laikė namie, dabar banke tokias sumas laiko; sutarčiai nebuvo būtina notarinė forma, nes V. Č. pažįsta nuo 1979 m., jie draugai; verslo partneriais lyg ir nebuvo, neprisimena; turtą ir pajamas pradėjo deklaruoti nuo pat pradžių, kai buvo reikalaujama, deklaravęs lėšų daugiau, nei 49 000 Lt; mokesčių administratorius, tikrindamas A. G. finansines galimybes paskolinti lėšas, buvo iškvietęs paklausti, kodėl paskola suteikta be palūkanų, o A. G. paaiškinęs, kad iš draugų palūkanų neima; ar mokesčių administratorius atliko kitus patikrinimo veiksmus, nieko nežino; paskola grąžinta; skolinti draugui be palūkanų normalu, tam ir draugai yra; nesigilino, kokiu konkrečiai tikslu skolina, draugas pasakė, kad reikia ir tiek; paskola grąžinta ten pat, ofise pas A. G., kur ir buvo paskolinta; ar litais grąžinta paskola, neprisimena, kokia valiuta pasiskolino, tokia ir grąžinta; 2014-02-01 grąžino, tai, vadinasi, litais (teismo posėdžio laikas nuo 31:19 iki 37:42).

8. Pareiškėjai prašo panaikinti skundžiamus Komisijos ir VMI sprendimus. Teigia, kad juose nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėjai tikrinamu laikotarpiu (2009–2011) ir iki tikrinamo laikotarpio (2003–2008) turėjo nepakankamai pajamų patirtoms išlaidoms padengti. Pareiškėjų nesutikimo pagrindiniai argumentai iš esmės susiję su, jų teigimu, VMI atliktu netinkamu jų patirtų išlaidų apskaičiavimu (išlaidų, patirtų pastatų statyboms, vandens transporto priemonėms, šeimos vartojimo išlaidų) ir paskolų, gautų iš fizinių asmenų, nepripažinimu pareiškėjų pajamomis. Kadangi VMI jokių kitų pajamų šaltinių pareiškėjų patiriamoms išlaidoms padengti nenustatė, tokiu atveju pareiškėjai, nedisponavę paskolų forma suteiktomis lėšomis, nebūtų galėję išlaidų patirti. Pareiškėjų nuomone, VMI ir Komisija padarė procedūrinius pažeidimus, t. y. VMI neturėjo teisės patvirtinti Patikrinimo aktus, o ginčą nagrinėjant Komisijoje su šiuo ginču susijusi informacija buvo gauta jau po mokestinio ginčo nagrinėjimo Komisijos posėdyje.

9. Pareiškėjai neginčija aritmetinio mokesčių, baudų ir delspinigių apskaičiavimo, taip pat neneigia, kad nagrinėjamu atveju buvo MAĮ 70 straipsnyje nustatyti pagrindai pareiškėjų GPM bazę apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Jie iš esmės nesutinka su skundžiamuose sprendimuose pateiktu mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų vertinimu.

10. MAĮ (akto redakcija, galiojusi nuo 2008-11-15) 66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta mokesčių administratorius pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Vadovaujantis šio įstatymo 70 straipsnio 2 dalimi, detalią minėto straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.

11. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., 2010-11-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2012-11-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012; 2013-04-15 sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013; 2016-02-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016). Būtina pažymėti, kad mokestinėse bylose mokesčių administratorius, taikydamas MAĮ 70 straipsnį ir papildomai apskaičiuodamas mokesčius bei su jais susijusias sumas, privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. O tada, jei mokesčių mokėtojas nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (lot. k. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniais bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr. pvz., LVAT 2017-04-24 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-488-556/2017, 2011-08-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-926/2011).

13. Pažymėtina, kad pareiškėjai neginčija Vilniaus AVMI nustatytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėja bankiniais pavedimais 2005–2007 metais iš AB banko SNORAS sąskaitų atliko pavedimų užsienio vienetams už 57 735,46 USD (157 581,25 Lt), kurių mokėjimo paskirtyje įvardintos vandens transporto priemonės. Pareiškėjai mokesčių administratoriui pateiktuose paaiškinimuose (žr. Komisijos bylos 7-58/2017 2 t., b. l. 198–200; 3 t., b. l. 18–19) nurodė, kad užsienio valstybėje kilnojamojo turto neturi, kad vienas iš pirktų greitaeigių laivų bus užregistruotas Vidaus vandenų registre, kai bus suremontuotas, kitas – perplukdytas, dėl katerio, parduoto S. E., paaiškino, kad jo pardavimo pajamas deklaruos. Ginčo nėra ir dėl to, kad pareiškėjai nėra deklaravę pajamų iš šio privalomo registruoti kilnojamojo turto pardavimo, nuomos ar kitokio eksploatavimo. Lietuvos saugios laivybos administracijos duomenimis (žr. Komisijos bylos 7-58/2017 4 t., b. l. 35–42), pareiškėjai Vidaus vandenų laivų registre buvo užregistravę tik 2 vandens transporto priemones, viena iš jų – 2009-12-08 perregistruota kito savininko vardu, o kita (kateris) 2007-08-28 išregistruota. Pabrėžtina, kad mokestinio patikrinimo laikotarpiu pareiškėjai nepateikė jokių įsigytų laivų pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn dokumentų, ir kitų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjai gavo pajamų iš katerių pardavimo, nuomos ar disponavimo.

14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad patikrinimo aktuose ir VMI sprendimuose nurodyti detalūs, oficialia informacija pagrįsti vandens transporto priemonių įsigijimą ir apyvartą patvirtinantys duomenys, atliktas sisteminis jų vertinimas, nėra pagrindo teigti, kad mokesčių administratorius nesurinko pakankamai duomenų dėl pareiškėjų įsigytų katerių. Konstatuotina, kad mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju pagrįstai visas lėšas, banko pavedimais pervestas užsienio vienetams už laivus, pripažino atitinkamo laikotarpio išlaidomis. Priešingai, nei teigia pareiškėjai, Vilniaus AVMI pripažino pareiškėjo 2009 metų pajamomis lėšas, gautas iš S. E. už parduotą katerį, todėl pareiškėjų argumentai šiuo klausimu laikytini nepagrįstais (žr. patikrinimo aktų priedą Nr. 2).

15. Pareiškėjai skunde teismui nurodo, kad mokesčių administratorius apskaičiavo per didelę Namo Nr. 1 ir Namo Nr. 2 (kartu su ūkiniu pastatu) statybos kainą, nesutiko su apskaičiuotos kainos statybos metų pradžiai indeksavimu kiekvienais metais. Pareiškėjai Vilniaus AVMI apskaičiuotas pastatų statybos kainas ginčija iš esmės tuo aspektu, kad abiems objektams statybines medžiagas pirko žymiai mažesnėmis kainomis, nei nurodyta UAB „Sistela“ kainyne, su statybos darbus atlikusiais darbininkais atsiskaitė per pusantrų metų laikotarpį nuo pastatų statybos užbaigimo.

16. Komisijos bylose esančiuose nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašuose (žr. Komisijos bylos 7-58/2017 5 t., b. l. 82–91) nurodyta ginčo pastatų statybos pradžia, pabaiga, techniniai duomenys, išmatavimai, baigtumas. Susiejus šiuos duomenis su Patikrinimo aktuose nurodytu pastatų statybos išlaidų apskaičiavimu, matyti, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius atsižvelgė į pastatų statybos pradžią ir pabaigą, tūrį, konstrukcinius sprendimus, taip pat į tai, kad pareiškėjai pastatus statė ūkio būdu.

17. MAĮ 40 straipsnio pirmoje dalyje išvardintos mokesčio mokėtojo pareigos, viena iš jų – teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus (6 punktas), pareiga pagrįsti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius nustatyta MAĮ 41 straipsnyje. LVAT, aiškindamas nuostatų turinį, nuosekliai laikosi pozicijos, kad įstatymų leidėjas MAĮ expressis verbis (lot. k. aiškiais žodžiais) yra įtvirtinęs šias mokesčių mokėtojo pareigas: teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus (MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punktas); pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją (MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punktas); pateikti paaiškinimus apie pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti (MAĮ 41 straipsnis). Iš to seka, jog mokesčių mokėtojas, atlikdamas mokestines teisines pasekmes galinčius sukelti veiksmus, turi būti protingas, atsakingas ir rūpestingas, tai yra saugoti dokumentus, galinčius pagrįsti jo atliekamus veiksmus (žr., pvz., LVAT 2011-09-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A575–928/2011).

18. Pareiškėjai nei teikdami pastabas dėl Patikrinimo aktų, nei skundą Komisijai ir visu mokestinio patikrinimo metu nepateikė jokių pastatų statybos išlaidas galinčių pagrįsti dokumentų, taip pat įrodymų, kad pareiškėjai šių pastatų statybos išlaidas galėjos faktiškai patirti kitu, ne viešame registre nurodytu pastatų statybos laikotarpiu. MAĮ 69 straipsnyje įtvirtinta įrodinėjimo pareiga (lot. k. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo, todėl pareiškėjai, siekdami paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotas išlaidas, turėjo pateikti jas paneigiančius įrodymus. Pareiškėjo atstovo pateikta UAB „Lausta“ lokalinė sąmata (e. bylos 2 t., b. l. 63–67) dėl pastato Nr. 2 ((duomenys neskelbtini)) statybos kainų (nurodyta, kad sąmata sudaryta 2017 m. kovo mėn. kainų lygiu), niekaip nesusijusi su konkrečiu pareiškėjų objekto statyba, nėra duomenų, kad ši bendrovė atliko statybos darbus pareiškėjų naudai. UAB „Lausta“, pvz., interneto svetainėje www.lausta.eu, skelbiamais duomenimis, yra rangos, statybos, remonto įmonė, todėl jos patvirtinta sąmata negali pagrįsti nei 2004–2007 metais vykusių statybų statybinių medžiagų kainų, nei faktiškai pareiškėjų patirtų išlaidų.

19. Pareiškėjai nesutinka su pareiškėjo V. Č. Vilniaus AVMI pateiktų paskolų sutarčių vertinimu ir jų pagrindu, kaip teigia pareiškėjai, gautų 799 000 Lt pajamų nepripažinimu. Komisijos byloje Nr. 7-58/2017 esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas V. Č. kartu su 2017-06-10 paaiškinimu Vilniaus AVMI pateikė paskolų sutartis su A. G., M. G. ir G. K. (žr. Komisijos bylos Nr. 7-58/2017 2 t., b. l. 52, 57–61), nurodydamas, kad būtent jomis grindžia pasiskolintas lėšas. Pareiškėjai savo argumentus grindžia tuo, kad lėšų paskolinimo faktą patvirtina patys sandoriai, visi paskolas suteikę asmenys turėjo finansines galimybes paskolinti tokio dydžio sumas, apie lėšų skolinimą patvirtino mokesčių administratoriui, visi minėti asmenys deklaravo pajamas teisės aktų nustatyta tvarka.

20. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

21. Ginčo paskolų sutarčių vertinimui aktuali suformuota LVAT praktika dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kai, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas. LVAT yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo, ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.) (žr., pvz., 2007-03-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-301/2007, 2017-07-13 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1345-442/2017). Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto nuodugnia pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (žr., pvz., LVAT 2011-04-14 sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, 2015-02-10 nutartį administracinėje byloje Nr. eA110-438/2015). Be to, LVAT praktikoje yra įtvirtinta, jog pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., 2013-04-15 sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013).

22. Įvertinęs nurodytus pareiškėjo paaiškinimus, M. G., A. G. ir A. K. mokesčių administratoriui teiktus paaiškinimus (žr. Komisijos bylos Nr. 7-58/2017 2 t., b. l. 44–46), liudytojų M. G. ir A. G. parodymus, bylos aplinkybių ir aktualaus teisinio reglamentavimo kontekste, teismas neturi pagrindo nepritarti VMI ir Komisijos išvadoms. Nei pareiškėjas, nei teismo apklausti asmenys neįvardijo tikslių, konkrečių aplinkybių, susijusių su piniginių lėšų perdavimu pareiškėjui ir paskolos grąžinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad A. G. ir M. G. teismui tiksliai ir nuosekliai nurodė tik tokias aplinkybes, kurios atsispindi paskolų sutartyse (t. y. sutarčių sudarymo datos, skolinti grynieji pinigai, paskolų grąžinimo terminas), tačiau nepaaiškino, kaip faktiškai vyko lėšų paskolinimo ir grąžinimo procesas, dvejojo, kokia valiuta (litais ar eurais) buvo grąžintos paskolos. Be pareiškėjo V. Č. Vilniaus AVMI pateiktų paskolų sutarčių, pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kurie objektyviai galėtų pagrįsti skolintų lėšų gavimo faktą. Taip pat teismas atkreipia dėmesį, kad, nors pareiškėjas teigia, kad su kreditoriais yra visiškai atsiskaitęs (atitinkami įrašai atlikti visose paskolos sutartyse, nurodant, kad V. Č. paskolas grąžino 2014 metų vasario–kovo mėnesiais), pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė jokių juridinę galią turinčių įrodymų, patvirtinančių suteiktų paskolų grąžinimą, kurie galėtų netiesiogiai patvirtinti pareiškėjo nurodytų paskolų gavimą, t. y. pajamų gavimo faktą. VMI 2016-12-23 sprendimuose nurodė ir daugiau aplinkybių, susijusių su pareiškėjų pirminiais paaiškinimais (fizinių asmenų suteiktų paskolų neturėjo), pareiškėjų ryšiais su paskolas suteikusiais asmenimis (draugiški, verslo), paskolos dalyku (paskolinti grynieji pinigai), skolinimosi tikslais ir motyvais, kurių teismas nekartoja, todėl pareiškėjų argumentai, kad VMI ir Komisija nepagrįstai nepripažino gautų paskolų iš fizinių asmenų pareiškėjų pajamomis, atmestini kaip nepagrįsti. Teismo vertinimu, priešingai nei teigia pareiškėjai, atsakovė ištyrė visas galimas aplinkybes ir atliko sisteminę jų analizę, kurios išvadų pareiškėjai nepaneigė jokiais objektyviais įrodymais.

Dėl pajamų pripažinimo iš A. D.

23. Pareiškėjai nesutinka su tuo, kad pareiškėjui 2011-12-15 į banko sąskaitą A. D. pervestos lėšos pripažintos V. Č. pajamomis, taip pat su šių lėšų apmokestinimu GPM. Pareiškėjas teigia, kaip ir ankščiau nurodęs Vilniaus AVMI teiktuose paaiškinimuose, kad tai buvo avansas už ketinamą nusipirkti senovinį automobilį, sandoris nėra užbaigtas (žr. pareiškėjo 2013-12-12 paaiškinimus; Komisijos bylos Nr. 7-58/2017 2 t., b. l. 198–200).

24. GPMĮ (akto redakcija, galiojusi nuo 2011-08-01) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Šio įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad pajamos – pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra. Pagal GPMĮ 8 straipsnio 1 dalį, pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip; gavimo momentu laikomas momentas, kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos (2 dalies 1 punktas). Neapmokestinamųjų pajamų rūšys išvardintos GPMĮ 17 straipsnyje. Mokesčių mokėtojo pareiga pasibaigus mokestiniam laikotarpiui pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį nustatyta GPMĮ 27 straipsnyje.

26. Pareiškėjai skunduose nurodo, kad jiems neaišku, kaip Vilniaus AVMI apskaičiavo pareiškėjų pajamų-išlaidų balansą už 2010–2011 metus, kokias jų išlaidas vertino kaip vartojimo išlaidas tikrinamu laikotarpiu ir už 2003–2007 metus.

29. Dėl subjekto, kompetentingo sprendimu patvirtinti patikrinimo aktą, t. y. užbaigti mokestinį patikrinimą, teismas pritaria VMI atsiliepime išdėstytiems argumentams ir papildomai jų nekartoja. Tokią išvadą lemia sisteminė MAĮ 25–26 straipsnių, kuriuose išvardintos centrinio ir vietos mokesčių administratoriaus funkcijos ir jų santykis, nuostatų analizė. Pareiškėjo argumentai dėl galimų skirtingų VMI ir Vilniaus AVMI (ar kito vietos mokesčių administratoriaus) pozicijų vertinant pareiškėjų pasiūlymą sudaryti MAĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatytą susitarimą (žr. Komisijos bylos Nr. 7-58/2017 1 t., b. l. 53–56) dėl mokesčio dydžio atmestini. Tokio susitarimo pasirašymas įmanomas tik tuomet, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo paskaičiavimams pagrįsti. VMI ir Vilniaus AVMI iš esmės vienodai vertino pareiškėjų pateiktus įrodymus, susijusius su mokestiniam ginčui aktualiomis aplinkybėmis, todėl darytina išvada, kad pareiškėjų skundo argumentas dėl neišnaudotų visų galimybių susitarti su mokesčių administratoriumi dėl mokesčio dydžio, atmestinas, nes grindžiamas prielaidomis ir subjektyviu vertinimu.