Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose (toliau- Kybartų PN) laikotarpiu nuo 2016-05-20 iki 2017-04-13.

Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriuje trūko teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui privalomo ploto.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, Taisyklės), 11¹.2. p. nustato, kad kamerų tipo patalpose tenka 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Kybartų PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017-05-11 pažyma Nr. 1/8-1527, Kybartų PN direktoriaus 2016-05-24 įsakymas Nr. 1/16-128, 2017-02-06 įsakymas Nr. 1/16-33 (b. l. 16, 18-21) patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2016-05-20 iki 2016-05-24 buvo patalpintas į karantino patalpas Nr. 1, kurios plotas 18,59 kv. m, joje buvo 3 nuteistieji, vienam asmeniui teko 4,64 kv. m gyvenamojo ploto. Laikotarpyje nuo 2016-05-24 iki 2016-05-26 buvo patalpintas į kamerą Nr. 101, kurios plotas 17,23 kv. m, joje gyveno 4 nuteitieji, vienam asmeniui teko 4,30 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2016-05-26 iki 2016-05-27, nuo 2016-05-31 iki 2016-06-15, nuo 2016-07-15 iki 2016-08-12 buvo patalpintas į kamerą Nr. 125, kurios plotas 10,57 kv. m, joje gyveno 3 nuteistieji, vienam asmeniui teko 3,52 kv. m ploto. Laikotarpyje nuo 2016-08-12 iki 2016-09-08 buvo patalpintas į kamerą Nr. 7, kurios plotas 8,47 kv. m ir joje gyveno vienas nuteistasis. Nuo 2016-09-08 iki 2016-10-03 buvo patalpintas į kamerą Nr. 8, kurios plotas 8,47 kv. m ir joje gyveno vienas nuteistasis. Nuo 2016-10-03 iki 2016-10-12, nuo 2016-10-12 iki 2016-10-25, nuo 2016-10-25 iki 2016-11-02, nuo 2016-11-02 iki 2016-11-08 buvo patalpintas į kamerą Nr. 4, kurios plotas 12,85 kv. m, joje įvairiais laikotarpiais gyveno nuo 1 iki 2 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko nuo 6,42 iki 12,85 kv. m gyvenamojo ploto. Laikotarpyje nuo 2016-11-08 iki 2016-11-14 buvo patalpintas į kamerą Nr. 123, kurios plotas 10,57 kv. m, joje gyveno 2 nuteistieji, todėl vienam asmeniui teko 5,28 kv. m ploto. Laikotarpiu nuo 2016-11-14 iki 2016-12-09, nuo 2016-12-14 iki 2017-01-02, nuo 2017-01-02 iki 2017-03-09 buvo laikomas kameroje Nr. 122, kurios plotas buvo 11,09 kv. m, joje gyveno nuo 2 iki 3 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko nuo 3,69 iki 5,54. laikotarpiu nuo 2017-03-09 iki 2017-04-13 buvo patalpintas į kamerą Nr. 105, kurios plotas 11,01 kv. m, joje gyveno 3 nuteistieji, vienam asmeniui teko 3,67 kv. m ploto.

Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016-05-26 iki 2016-05-27, nuo 2016-05-31 iki 2016-06-15, nuo 2016-07-15 iki 2016-08-12, teko 3,52 kv. m (47 paras trūko 0,08 kv. m ploto kamerų tipo patalpose).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad karantino patalpoje buvo laikomi 5 nuteistieji. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų šiuo atveju nepakanka. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų dėl nuteistųjų skaičiaus karantino kameroje nepaneigė. Todėl pareiškėjo argumentai, jog karantino kameroje buvo laikoma daugiau asmenų nei nurodo atsakovas atmestini.

Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog pareigūnai netinkamai elgėsi, provokavo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-08-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė konkrečių atvejų, kildinamų iš nurodytų pažeidimų, t.y. nenurodė, kokie konkretūs pareigūnai, kada ir kaip netinkami elgėsi su pareiškėju. Įrodinėdamas šias aplinkybes, nesirėmė liudytojų parodymais, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Kybartų PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje esantys asmens sveikatos istorijos duomenys (b. l. 9,17, 33) nepatvirtina, kad būtent dėl minėtų netinkamų kalinimo sąlygų būtų realiai pablogėjusi pareiškėjo sveikata, kad jam būtų reikėję vartoti medikamentus dėl nustatytų netinkamų sąlygų.

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., L. A. Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, minimalus plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas 47 paras, pažeidimas buvo itin nežymus – pareiškėjui trūko tik 0,08 kv. m. ploto. Kitų pažeidimų byloje nenustatyta.

Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir minėtą suformuotą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, ir nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Kybartų pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 4 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. K. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo R. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.

Pareiškėjo R. K. reikalavimą dėl 2 500 eurų neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.