Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant pareiškėjui R. L., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, atlyginimo.

Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 str. 1 d., žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 str. numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo pripažįstamas pagrįstu tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. ne tik neteisėtus valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmus, tačiau ir padarytą žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pareiškėjo teigimu, dėl Lukiškių TI-K veiksmų, kai jam vykti į teismo posėdį nebuvo išduoti asmeniniai drabužiai ir nebuvo pranešta apie jų neišdavimo priežastis, buvo padaryta neturtinė žala, kurią pareiškėjas vertina 700 Lt suma.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 97 str. ir 112 str., laiduojama laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų teisė bausmės atlikimo metu dėvėti savo drabužius ir avėti savo avalynę. Bylos duomenys tvirtina ir ginčo dėl to nėra, kad 2012-03-05 pareiškėjas R. L. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriui pateikė prašymą išduoti Lukiškių TI-K sandėlyje laikomus drabužius, kuriuos grįžęs iš teismo posėdžio sutinka grąžinti (b. l. 15). Asmeniniai drabužiai R. L. nebuvo išduoti. Pareiškėjas neginčija tos aplinkybės, kad jo paties sutikimu dalis asmeninių drabužių po 2012-02-01 atliktos kratos buvo padėti į įstaigos sandėlį, tačiau mano, kad jam nepagrįstai nebuvo atsakyta, kodėl drabužiai nebuvo išduoti vykti į teismo posėdį.

Pareiškėjas 2012-03-08 pateikė skundą Lukiškių TI-K direktoriui prašydamas paaiškinti, kodėl jam nebuvo sudarytos galimybės pasiimti drabužius ir vykti jais apsirengus į teismo posėdį (b. l. 14). Negavęs atsakymo iš Lukiškių TI-K direktoriaus, pareiškėjas R. L. pateikė skundą Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, prašydamas nustatyti ar pareigūnas R. T., - neišdavęs pareiškėjui jo asmeninių drabužių, pasielgė teisėtai, taip pat, kodėl nebuvo raštu atsakyta į pareiškėjo 2012-03-08 skundą (b. l. 13). Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos 2012-04-17 raštu Nr. 2S-1593 persiuntė R. L. skundą nagrinėti Lukiškių TI-K (b. l. 12). Lukiškių TI-K 2012-05-25 raštu Nr. 22-1180 nurodė, kad jo 2012-03-05 prašymas nebuvo patenkintas, nes 2012-03-06 pareiškėjas buvo išvykęs už įstaigos teritorijos ribų ir pareigūnas R. T. negalėjo jo informuoti apie daiktų paėmimo iš sandėlio tvarką, o į 2012-03-08 skundą raštu nebuvo atsakyta, nes 2012-04-10 apie 14.00 val. vyresnysis inspektorius R. T. žodžiu pareiškėjui išaiškino apie asmeninių daiktų paėmimą iš įstaigos sandėlio vykstant į trumpalaikę išvyką už įstaigos ribų. Pareiškėjas jokių pretenzijų dėl to neturėjo (b. l. 17).

Teismo vertinimu, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas tinkamai neišnagrinėjęs ir neatsakęs į pareiškėjo 2012-03-05 prašymą, pažeidė Bausmių vykdymo kodekso jam garantuotą teisę dėvėti asmeninius drabužius. Aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti, kad Lukiškių TI-K neturėjo ir objektyviai negalėjo atsakyti į pareiškėjo prašymą, teismas nenustatė. Lukiškių TI-K neįrodė, kad 2012-03-06, kai pareigūnas R. T. norėjo pareiškėją informuoti apie drabužių išdavimo tvarką, pareiškėjo kameroje Nr. 81 nebuvo. Lukiškių TI-K 2012-03-20 raštas Nr. 22-541 (b. l. 5–6) tvirtina, kad pareiškėjas gyvenamojoje kameroje Nr. 81 buvo laikomas nuo 2012-03-08. Kaip nurodoma R. L. 2012-03-05 prašyme, tuo momentu jis buvo laikomas kameroje Nr. 125 (b. l. 15). Duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas 2012-03-06 buvo išvykęs už Lukiškių TI-K ribų, atsakovės atstovas nepateikė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad R. L. apie drabužių neišdavimą nebuvo informuotas ne dėl to, kad jis buvo išvykęs už Lukiškių TI-K teritorijos ribų, o dėl to, kad pareigūnas R. T. pareiškėjo ieškojo ne toje kameroje.

Bausmių vykdymo kodekso 183 str. 1 d. nustatyta, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui. Šis skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos. Bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui (183 str. 2 d.). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas R. L. 2012-03-08 Lukiškių TI-K direktoriui padavė skundą dėl, jo manymu, neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų (b. l. 14). Atsakovės atstovas neginčija, kad šis pareiškėjo skundas per 20 dienų, kaip to reikalauja Bausmių vykdymo kodekso 183 str. 1 d., nebuvo išnagrinėtas. Teismas taip pat pažymi, kad Bausmių vykdymo kodekso 183 str. nuostatos suponuoja išvadą, jog pataisos įstaigos direktoriui pateikti rašytiniai skundai turi būti išnagrinėti ir į juos atsakyta raštu, nes tik taip gali būti užtikrinta nuteistųjų teisė kreiptis į Kalėjimų departamento direktorių. Net ir pasitvirtinus Lukiškių TI-K nurodytai aplinkybei, kad pareiškėjas 2012-04-10 žodžiu buvo informuotas apie skundo išnagrinėjimo rezultatus, negali būti pripažinta, kad atsakovės atstovas pareiškėjo skundą išnagrinėjo laikydamasis Bausmių vykdymo kodekso nuostatų.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad Lukiškių TI-K veiksmai, kai pareiškėjui nebuvo išduoti jo asmeniniai drabužiai, jis nebuvo informuotas apie 2012-03-05 prašymo ir 2012-03-08 skundo išnagrinėjimo rezultatus, - buvo neteisėti ir pažeidžiantys pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

Nustačius, kad valstybės institucijos neveikė taip kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, valstybei savaime civilinė atsakomybė nekyla, nes turi būti nustatytos kitos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

Pareiškėjas teigia, kad dėl to, jog vykdamas į teismo posėdį negalėjo dėvėti švarių asmeninių drabužių, jis patyrė pažeminimą, diskomfortą, negalėjo tinkamai savęs atstovauti.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją sukeliantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 str. prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytus paaiškinimus apie patirtą neturtinę žalą bei anksčiau aptartą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas R. L. neįrodė, jog dėl neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų jam buvo padarytą neturtinė žala, t. y. neįrodė žalos kilimo fakto. Teismo vertinimu, pareiškėjo paaiškinimai negali būti pripažinti pagrindžiančiais žalos padarymo faktą, nes yra akivaizdu, kad dėl Lukiškių TI-K veiksmų R. L. nepatyrė tokių neigiamo pobūdžio išgyvenimų, kurie galėtų būti vertinami kaip žala. Neįrodžius būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, - žalos, taip pat negali būti nustatytas ir priežastinis ryšis.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais, teisės aktų ir teismų praktikos analize, teismas sprendžia, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo R. L. skundą ir priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą nėra, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127, 129 str. teisėja

nusprendė:

pareiškėjo R. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.