Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-12-23 · Administracinė byla Nr. P-63-233-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-23
Bylos Nr.
P-63-233-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė (pran.)
Pareiškėjas
Z. G.
Atsakovas
Lietuvos
Trečiasis asmuo
Lietuvos
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P63 – 233/2011Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. gruodžio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Z. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-3069/2011 pagal pareiškėjo Z. G. skundą atsakovams Lietuvos kariuomenei ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos tarnybinio tyrimo komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenės dr. Jono Basanavičiaus Karo medicinos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Z. G. skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Krašto apsaugos ministerijos tarnybinio tyrimo komisijos (toliau – ir Tyrimo komisija) 2007 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 15 (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti Tyrimo komisiją priimti sprendimą, jog jam nustatytas pirmosios grupės invalidumas yra susijęs su tiesioginių pareigų vykdymu; įpareigoti atsakovą Lietuvos kariuomenę priimti sprendimą, kuriuo būtų nuspręsta išmokėti jam 60 mėnesių tarnybinių atlyginimų kompensaciją, iš viso 186 945 Lt; įpareigoti atsakovą Lietuvos kariuomenę išmokėti jo naudai penkių procentų metines palūkanas, skaičiuotinas nuo 186 945 Lt sumos, už laikotarpį nuo 2003 m. gruodžio 8 d. iki tos dienos, kurią Lietuvos kariuomenė faktiškai sumokės jam 186 945 Lt kompensaciją.

Pareiškėjo manymu, Tyrimo komisija iš esmės neištyrė jo ligos – pūlingo tonzilito, išsivystymo priežasčių bei to, ar ši liga sąlygojo miokarditą, kuris išsivystė į kardiomiopatiją. Pažymėjo, kad Tyrimo komisija į savo posėdžius nekvietė specialistų bei jo, nesikreipė dėl tyrimui svarbių aplinkybių nustatymo į Karinės medicinos ekspertizės komisiją (toliau - ir Ekspertizės komisija), nevertino ankstesnių Ekspertizės komisijos išvadų, tyrimą atliko paviršutiniškai, nesigilindama į esminius medicininius atlikto tyrimo aspektus. Nurodė, kad pagal krašto apsaugos ministro 2002 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 957 patvirtintų Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 25 punktą, Tyrimo komisija turėjo gauti Ekspertizės komisijos išvadą, tačiau Tyrimo komisija nesikreipė į Ekspertizės komisiją dėl pareiškėjo atvejo išsamaus ištyrimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Tyrimo komisiją priimti sprendimą, jog pareiškėjui nustatytas pirmosios grupės invalidumas yra susijęs su tiesioginių pareigų vykdymu, atmetė kaip nepagrįstą, o kitą skundo dalį paliko nenagrinėtą.

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 67 straipsnio 3 dalį ir konstatavo, kad Tyrimo komisija nustato kario sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba ir priima sprendimą dėl priežastinio ryšio tarp susirgimo ir pareigų vykdymo nustatymo. Teismas, įvertinęs ištirtus įrodymus, darė išvadą, kad pareiškėjo teiginys, jog jo susirgimą (pūlingą tonzilitą) 2000 m. balandžio 18 – 28 d. sąlygojo netinkamos tarnybos sąlygos – budėjimo metu jis sušalo, yra nepagrįstas, kadangi atsakovas ištyrė patalpų būklę, vadovaudamasis pateiktais dokumentais, t. y. pažyma apie meteorologijos sąlygas, Žemaičių apygardos vado raštu, pastato techninės būklės aktu, šilumos vartotojo pasu. Teismo vertinimu, minėti dokumentai patvirtina, kad pastatas buvo patenkinamos būklės, žiemą buvo centralizuotai šildomas, šildymas išjungtas 2000 m. balandžio 3 d., pareiškėjas dėl blogų tarnybos sąlygų į vadovybę nesikreipė, pretenzijų nereiškė, nors Kariuomenės drausmės statuto 57 straipsnis nustato, kad karys turi teisę skųstis, kai yra pažeistos įstatymo ar kitų teisės aktų jam garantuojamos teisės. Kadangi šia teise pareiškėjas nesinaudojo, liudytojai A. M. ir G. K. jo sergančio tarnyboje 2000 metais nematė, teismas darė išvadą, kad Komisija pagrįstai konstatavo, jog bendra pastato būklė negalėjo savaime įtakoti pareiškėjo susirgimo. Teismas administracinėje byloje Nr. I‑280‑19/06 atliktų ekspertizių aktus šioje byloje vertino kaip rašytinius įrodymus visų byloje esančių įrodymų apimtyje pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalį. Nurodė, kad iš šių ekspertizių aktų matyti, jog jų išvados atitinka teismo paskirtos ekspertizės išvadą, be to, matyti, kad pūlingu tonzilitu galima susirgti nebūtinai peršalus. Tai patvirtina ir teismo paskirtos ekspertizės išvada, kurioje nurodoma, kad galimi įvairūs pūlingo tonzilito sukėlėjai – bakterijos ir virusai. Iš medicininės ekspertizės išvadų teismas darė išvadą, kad pareiškėjo turimų ligų kilimas ir išsivystymas gali būti sąlygotas įvairių veiksnių. Sistemiškai įvertinęs byloje paskirtos ekspertizės išvadas bei A. R. ir A. K. paaiškinimus, teismas konstatavo, kad parodymai neprieštarauja vieni kitiems bei ekspertizės išvadai. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginį, jog jis jokiomis ligomis nesirgo, paneigia rašytiniai įrodymai – medicininės apžiūros aktai, užpildyti paties pareiškėjo. Nustatė, kad nuo persirgimo tonzilitu iki kardiomiopatijos diagnozės pareiškėjas sirgo įvairiomis ligomis. Teigė, kad eksperto išvada patvirtina, jog kardiomiopatijos kilimą gali sąlygoti įvairios priežastys, o dažniausiai kardiomiopatija yra sąlygota genetiškai. Todėl pareiškėjo teiginį, kad kardiomiopatiją sąlygojo tik pūlingas tonzilitas, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Konstatavo, kad net ir tuo atveju, jei teismo ekspertizės išvadoje vienareikšmiškai būtų nustatyta, jog kardiomiopatija išsivystė nuo tonzilito, byloje nėra įrodymų, kurie leistų teigti, kad pareiškėjas tonzilitu susirgo atlikdamas savo tarnybines pareigas. Be to, jeigu ir būtų nustatyta, kad pareiškėjas susirgo tonzilitu vykdydamas tarnybines pareigas, tai iš teismo ekspertizės išvados matyti, kad atsakyti, kokios konkrečiai pareiškėjo ligos kardiomiopatijos – priežastys, negalima, nes šią ligą gali sukelti įvairūs veiksniai. Darė išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo ligos – kardiomiopatijos – ir jo tarnybinių pareigų atlikimo. Pareiškėjo išdėstytų argumentų, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, teismas nelaikė pagrįstais, nes skundžiamas sprendimas suformuluotas aiškiai, jame nurodyti esminiai priimamo sprendimo motyvai, sprendimo teisinis pagrindas, taip pat sprendime nurodyta jo apskundimo tvarka. Nurodė Krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. V-420 patvirtinto Kompensacijų, mokamų kario žūties ar sveikatos sutrikimo atveju, išmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 2, 3, 9, 10 punktus ir darė išvadą, jog tuo atveju, jeigu Tyrimo komisija arba teismas priimtų sprendimą, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimas – kardiomiopatija, susijęs su tarnybos pareigų vykdymu, jis, vadovaudamasis Aprašu, turėtų kreiptis į Krašto apsaugos ministeriją su prašymu dėl kompensacijos išmokėjimo, po to turėtų būti rengiamas krašto apsaugos ministro įsakymo projektas, kurį pasirašytų krašto apsaugos ministro įgaliotas asmuo. Šis įsakymas (individualus administracinis aktas) galėtų būti skundžiamas teisės aktų nustatyta tvarka. Nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Krašto apsaugos ministeriją dėl kompensacijos išmokėjimo.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 27 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinio skundo netenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjo skundžiamą Sprendimą Tyrimo komisija priėmė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2007 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. A14–14/2007 panaikinus Tyrimo komisijos 2005 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 3 ir ją įpareigojus iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio su tiesioginių pareigų vykdymu nustatymo. Šiame apeliacinės instancijos teismo sprendime konstatuota, jog Tyrimo komisija padarė išvadas, tačiau jų nepagrindė, t. y. nenurodė, kokių faktinių duomenų ir teisės aktų nuostatų pagrindu sprendimo išvados yra padarytos. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Tyrimo komisijos pakartotinai priimto 2007 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 15, kuriuo nuspręsta, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimas – kardiomiopatija, nesusijęs su tiesioginių pareigų vykdymu, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis, vykdydamas tarnybines pareigas, susirgo pūlingu tonzilitu, sąlygojusiu miokarditą, ir dėl to susirgo kardiomiopatija. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 29 d. nutartimi Nr. A442-1304/2009 panaikino apygardos administracinio teismo sprendimą ir grąžino bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad nagrinėjant bylą iš naujo spręstinas klausimas dėl teismo ekspertizės skyrimo. Pirmosios instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas administracinę bylą, atsižvelgė į minėtą apeliacinės instancijos teismo nutartį, rinko naujus įrodymus bei jais rėmėsi priimdamas skundžiamą sprendimą. Pakartotinai spręsdamas klausimą dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismas vertino naujus įrodymus: Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertizės aktą Nr. EKG 7(138)/10(01), atliktą teismo medicinos eksperto R. R. ir specialisto A. R. (toliau – ir Ekspertizės aktas); pareiškėjo pateiktą prof. habil. dr. A. K. 2010 m. spalio 11 d. raštą „Dėl išvados pateikimo“ ir 2010 m. lapkričio 15 d. Ekspertinę išvadą; R. R., A. R., A. K. parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje ir kt. Teismas pažymėjo, jog ginčo santykius reglamentuojančio Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio 3 dalis nustato, kad kario sveikatos sutrikimo sunkumo laipsnį nustato Lietuvos kariuomenės karinė medicinos ekspertizės komisija, o kario žūties ar sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba nustato krašto apsaugos ministro sudaryta tarnybinio tyrimo komisija. Tyrimo komisija, Sprendimu konstatavo, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimas – kardiomiopatija, nesusijęs su tiesioginių pareigų vykdymu, atsižvelgusi į Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2007 m. balandžio 27 d. pažymą Nr. 18.12/B8-449 „Apie meteorologines sąlygas“, KAS Žemaičių apygardos 3-ios rinktinės 2007 m. birželio 11 d. pateiktą medžiagą Nr. IS-498 bei 2007 m. rugpjūčio 9 d. medžiagą Nr. IS-638, kitą medžiagą, posėdyje dalyvavusios gydytojos J. G. paaiškinimus. Tyrimo komisija kreipėsi į Ekspertizės komisiją, kuri 2007 m. spalio 8 d. išvadoje Nr. 7 pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju ligos eiga nebuvo komplikuota, todėl mažai tikėtina, kad ji sąlygojo miokarditą, dėl kurio išsivystė kardiomiopatija. Nors apeliantas abejoja Ekspertizės komisijos atliktos ekspertizės kokybe, pažymėjo, kad Ekspertizės komisijos išvada dėl kario ligos sąsajų su tiesioginių pareigų vykdymu yra tik vienas iš įrodymų, kurį kartu su visais kitais gautais įrodymais turi įvertinti tarnybinio tyrimo komisija, priimdama sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-2156/2006), todėl pareiškėjo nurodyti Ekspertizės komisijos išvados galimi neatitikimai Ekspertizės nuostatuose įtvirtintiems reikalavimams, teismo vertinimu, negali būti pagrindu, neatsižvelgiant į kitus byloje esančius įrodymus, patvirtinančius Tyrimo komisijos Sprendime prieitą išvadą, naikinti Sprendimą. Laikė, jog apeliantas neteisingai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas H. Manto 45A, Klaipėda, patalpų būklę nepagrįstai laikė tvarkinga ir gerai šildoma. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo ligos sąsajų su tiesioginių pareigų vykdymu. Teismo nuomone, tarnybos patalpų būklės konstatavimas gali būti vertinamas tik kaip netiesioginis įrodymas grindžiant pareiškėjo susirgimo priežastį, todėl vien juo vadovautis, įrodinėjant, kad pareiškėjui 2000 m. balandžio 18 d. konstatuotą ligą – pūlingą tonzilitą, sąlygojo jo tarnyba, nepakanka. Apygardos administracinis teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, konstatavo, jog pastatas buvo patenkinamos būklės. Iš H. Manto 45A, Klaipėda, administracinio pastato I aukšto plano matyti, kad operatyvinių budėjimų patalpa ir budėtojų poilsio patalpa buvo pirmame aukšte. Byloje esantis 1999 metų Pastato konstrukcijų ir inžinerinės įrangos techninės būklės įvertinimo aktas patvirtina, kad langai ir durys nebuvo sandarūs, 1997 metais pastate naujai pakeisti šildymo vamzdynai ir radiatoriai, tačiau darbai atlikti nekokybiškai, kadangi šildymo vamzdynai pravesti tik 3-5 cm virš antro aukšto grindų. Tačiau teismas, įvertinęs Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2007 m. balandžio 27 d. pažymoje apie meteorologines sąlygas esančius duomenis (iš kurių matyti, kad 2000 m. balandžio 18 d. aukščiausia oro temperatūra buvo 21,0 oC, žemiausia – 8,8 oC), taip pat Krašto apsaugos ministerijos Lietuvos Respublikos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės vado 2000 m. kovo 31 d. įsakymą Nr. 239 (kuriuo įsakyta atjungti šildymą iki 2000 m. balandžio 3 d., taip pat nurodyta batalionų ir RGTŠ budinčias dalis nuo 17.00 val. iki 08.00 val. apšildyti elektriniais šildytuvais), Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės vado 2007 m. birželio 11 d. raštą Nr. IS-458 (kuriame nurodyta, jog šildymas patalpose, esančiose H. Manto 45A, Klaipėdoje, buvo išjungtas 2000 m. balandžio 3 d.), liudytojo G. K. parodymus (pripažino, kad išjungus šildymą kai kuriems darbuotojams dar buvo leidžiama šildytis senais radiatoriais), padarė išvadą, jog tarnybos sąlygų būklė nebuvo tokia prasta, kad neabejotinai bendrai kėlė riziką pareigūnams susirgti. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas neneigė, jog nesiskundė dėl šaltų budėjimo patalpų, nenurodė, jog nebuvo sudarytos galimybės šiltai apsirengti, naudoti elektrinį šildytuvą. Laikė, kad nagrinėjamu atveju konstatavus, jog vien patalpų H. Manto 45A, Klaipėda, būklės nustatymas savarankiškai neįrodo, ar minėtos tarnybos sąlygos konkrečiu pareiškėjo atveju neabejotinai lėmė ar įtakojo jo 2000 m. balandžio 18 d. susirgimą, svarbu vertinti ir kitas, turinčias reikšmės šio fakto pagrindimui aplinkybes, taip pat nustatyti, ar pareiškėjo kitos ligos išsivystė dėl minėto susirgimo (pūlingo tonzilito), t. y., ar ligų pasekoje pareiškėjui nustatytas neįgalumas yra susijęs su tiesioginių pareigų vykdymu. Kaip matyti iš Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 2007 m. rugpjūčio 9 d. rašto Nr. IS-638, pareiškėjui paskyrus dienos tarnybą 2000 m. balandžio 18 d. (Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės štabo 2000 m. balandžio mėnesio budėjimo grafikas) prieš tai dienos tarnyba buvo skirta tik 2000 m. kovo 8 d. Iš byloje esančių medicininių įrašų matyti, jog pareiškėjui 2000 m. balandžio 18 d. buvo diagnozuotas tonzilitas. Pareiškėjo teigimu, jis atvyko į tarnybą 2000 m. balandžio 18 d. ryte (iki 10.00 val.) ir nedelsiant kreipėsi į medikus. Tai reikštų, kad, pagal pareiškėjo keliamą versiją, pūlingą tonzilitą jam sukėlė tik labai neilgas budėjimo aptartos būklės H. Manto 45A, Klaipėda, patalpose laiko tarpas. Tačiau pažymėjo, jog J. G. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad tonzilito inkubacinis periodas yra 1-2 dienos, kas reiškia, jog peršalama prieš 1-2 dienas iki pasireiškia ligos simptomai. A. M. pirmosios instancijos teismo posėdyje tvirtino nematęs, kad pareiškėjas darbe būtų susirgęs, G. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje negalėjo pasakyti, ar pareiškėjas susirgo kabinete budėjimo metu. Nors pareiškėjas tvirtina, kad susirgęs pūlingu tonzilitu vis tiek turėjo budėti 24 valandas, todėl po budėjimo aštuonias dienas negalėjo atvykti į tarnybą dėl ligos, byloje esantys medicininiai įrašai rodo, kad nuo pūlingo tonzilito pareiškėjas pasveiko, ligos metu nekilo kokių nors komplikacijų, galėjusių būti įtakotų budėjimo sergant. Medicininiuose įrašuose 2000 m. balandžio 26 d. įrašyta, kad pareiškėjas jaučiasi gerai, nori grįžti į tarnybą, 2000 m. gegužės 22 d. konstatuota, kad pareiškėjas yra sveikas. J. G. pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad ūminis tonzilitas nebuvo komplikuotas, negalėjo sukelti tokių sunkių pasekmių, po tonzilito pareiškėjas visiškai pasveiko, taip pat atkreipė dėmesį, kad, jeigu būtų užslėptas miokarditas, jo simptomai nebūtų pasireiškę po 2-3 metų. S. P. apygardos administraciniame teismo posėdyje pažymėjo, kad visuose tyrimuose iki 2003 metų medikų nuomonė dėl pareiškėjo ligos vieninga. Tai, kad pareiškėjo liga – kardiomiopatija, išsivystė po galimai 2000 metų balandžio mėnesį persirgto miokardito, įrašyta išraše iš medicininių dokumentų. Atkreipė dėmesį, kad šis įrašas padarytas 2003 m. gruodžio 3 d., t. y. jau po to, kai pareiškėjas 2003 m. gruodžio 8 d. pateikė Tyrimo komisijai prašymą dėl ligos pasekmių susiejimo su tiesioginių karo tarnybos pareigų vykdymu nustatymo, be to, tos pačios dienos kitame išraše iš medicininių dokumentų nenurodoma kada pareiškėjas susirgo miokarditu. A. K. 2010 m. lapkričio 15 d. Ekspertinėje išvadoje, 2010 m. spalio 11 d. rašte nurodė, jog, pareiškėjui susirgus infekcine uždegimine liga, išsivystė širdies raumens uždegimas (miokarditas), konstatavo, kad pareiškėjo liga kardiomiopatija yra uždegiminės, o ne hipertenzinės kilmės, nes pareiškėjo liga – pirminė arterinė hipertenzija, buvo tinkamai ir nuolat gydoma, todėl negalėjo sąlygoti pažengusios kardiomiopatijos atsiradimo. Tačiau atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje A. K. pažymėjo, jog kardiopatiją galėjo sukelti ir kita priežasčių grupė – gyvenimo būdas, hipertenzijos sąlygoti susirgimai. Kaip pažymėta Ekspertizės komisijos 2004 m. spalio 11 d. rašte Nr. 5, pareiškėjas turi sveikatos sutrikimų nuo 1997 metų, kada jis buvo pripažintas tinkamu profesinei karo tarnybai su apribojimais. Byloje esantys medicininės apžiūros aktai patvirtina, kad pareiškėjas 1997 metais pripažintas tinkamu profesionaliajai karo tarnybai, tačiau su apribojimais, jam nustatytas 2-o laipsnio nutukimas, ribinė hipertenzija, 1997, 2000, 2001 metų Medicininės apžiūros aktuose pareiškėjas nurodė, jog rūko 20 metų. Teismo vertinimu, tai ne tik paneigia apelianto teiginį, kad jis iki 2000 metų buvo sveikas, bet ir patvirtina, kad egzistavo kiti (neuždegiminės kilmės) veiksniai, galėję sukelti pareiškėjo ligą. Pažymėjo ir tai, kad ekspertas E. R. pirmosios instancijos teismo posėdyje abejojo uždegimine pareiškėjo ligos kilme, nurodė, kad yra menka tikimybė, jog pareiškėjo dilatacinė kardiomiopatija susijusi su arterine hipertenzija, ir paaiškino, kad dilatacinė kardiomiopatija nėra nulemta tik hipertenzijos ar uždegimo, nes yra daug kitų priežasčių, galima vaistų, alkoholio vartojimo, radiacijos faktorių įtaka, genetika. E. R. taip pat negalėjo pasakyti, ar 2000 metais pareiškėjas sirgo tonzilitu ar miokarditu, nurodė, kad dažniausiai miokardito priežastis lieka nenustatyta, jis yra viena iš priežasčių sirgti dilatacine kardiomiopatija. Ekspertizės akte prieita išvada, jog negalima kategoriškai teigti, kad pūlingas tonzilitas sukėlė pareiškėjui miokarditą, o kardiomiopatija išsivystė dėl persirgto miokardito, taip pat konstatuota, kad iš pareiškėjui nustatytų ligų kardiomiopatiją galėjo sukelti pirminė arterinė hipertenzija ir negalėjo sukelti faringolaringitas. Ekspertizės akte daryta išvada, kad negalima kategoriškai teigti, jog kardiomiopatija išsivystė dėl 2000 m. balandžio 18-28 d. persirgtos ligos – pūlingo tonzilito, ir kad ji sukėlė miokarditą. Atkreipė dėmesį, jog A. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad širdies ultragarsinio vaizdo tyrimo pagrindu darė išvadą, jog pareiškėjo kardiomiopatija – uždegiminės kilmės liga, tačiau kartu pažymėjo, kad toks tyrimas 100 procentų minėtos išvados nepatvirtina, taip pat nurodė, jog negalima įrodyti, kad toks poveikis pareiškėjui galėjo būti nuo anginos, teigė, kad sunku pasakyti, ar miokarditą sukėlė virusai ar mikrobai, negalėjo pasakyti, kada sutriko pareiškėjo imuninė sistema, negalėjo visiškai atmesti hipertenzinės kardiomiopatijos kilmės, akcentavo, jog sunku nustatyti, kas sukėlė ligą. Įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad, priešingai apelianto keliamai versijai, byloje nėra neabejotinų įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjo liga – kardiomiopatija, buvo sąlygota pareiškėjo pūlingo tonzilito, išsivysčiusio į miokarditą. Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas darė teisingą išvadą, kad priežastinis ryšys tarp kardiomiopatijos ir tiesioginių pareiškėjo pareigų neįrodytas, naikinti Sprendimo, o tuo pačiu įpareigoti atsakovą pripažinti pareiškėjo nustatytą neįgalumą, susijusį su tiesioginių pareigų vykdymu, nėra pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2003 m. gruodžio 8 d. prašyme Tyrimo komisijai, taip pat skųsdamas pirmosios instancijos teismui Tyrimo komisijos 2005 m. sausio 6 d. sprendimą, neprašė įpareigoti atsakovą Lietuvos kariuomenę priimti sprendimą, kuriuo būtų nuspręsta išmokėti pareiškėjui 60 mėnesinių tarnybinių atlyginimų, viso 186 945 Lt, kompensaciją bei penkių procentų metines palūkanas. Tokį prašymą pareiškėjas pareiškė tik patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui dėl Tyrimo komisijos 2007 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 15, panaikinimo. Todėl, teismo manymu, pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundo dalį dėl kompensacijos ir palūkanų priteisimo palikdamas nenagrinėtą, tinkamai taikė Sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus ir priėjo pagrįstą išvadą, kad dėl kompensacijos išmokėjimo numatyta privaloma išankstinė nagrinėjimo ne per teismą tvarka (Aprašo 9 p.), pareiškėjas ja nepasinaudojo ir ja dar galima pasinaudoti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 str. 1 d. 1 p.). Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog Tyrimo komisija priima sprendimą dėl priežastinio ryšio tarp susirgimo ir pareigų vykdymo nustatymo, ir, konstatuodamas Tyrimo komisijos Sprendimo pagrįstumą, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teismo nuomone, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

IV.

Pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662‑3069/2011. Prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdami procesinius sprendimus, nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos, taip pat procesiniuose sprendimuose pateikdami išaiškinimus ir atlikdami įrodymų tyrimą bei vertinimą formuoja administracinių teismų praktiką klaidinga linkme, išaiškinimai ir įrodymų tyrimai bei vertinimai prieštarauja jau suformuotoms administracinių teismų praktikos taisyklėms ir išaiškinimams, neužtikrina vieningos, teisingos ir nuoseklios administracinių teismų praktikos, todėl egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytas pagrindas atnaujinti procesą. Bylą nagrinėję teismai turėjo vadovautis administracinių teismų praktikos bendraisiais išaiškinimais ir suformuotomis taisyklėmis, susijusiais su įrodinėjimo našta ir jos paskirstymu.

2. Pareiškėjas pareigą teikti įrodymus vykdė tinkamai ir dėjo visas pastangas, kad būtų pateikti visi įrodymai, būtini ir reikšmingi bylai teisingai išspręsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas, pasinaudodamas įvairiomis teisėtomis priemonėmis, pateikė į bylą daugybę įrodymų, patvirtinančių jo reikalavimų ir dėstomų aplinkybių pagrįstumą, kai tuo tarpu atsakovai savo pareigos akivaizdžiai nevykdė – Lietuvos Kariuomenė bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisija – kaip atsakovai aklai neigė pareiškėjo ligų priežastinį ryšį, tačiau visiškai nepagrindė savo teiginių ir nepateikė jokių tinkamų įrodymų bei nenurodė, kokios gi kitos, nei pareiškėjo nurodomos, aplinkybės galėjo sąlygoti pareiškėjo kardiomiopatijos kilmę ir išsivystymą.

3. Bylą nagrinėję teismai, o ypač – bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, turėjo laikytis imperatyvių įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, tame tarpe remtis byloje esančių įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais, bei ištirti ir tinkamai įvertinti visus byloje esančius įrodymus, motyvuotai atmetant vienus ar kitus įrodymus.

4. Į atsakovų, kaip viešojo administravimo subjektų, veiksmus bei priimamus aktus, nagrinėjant bylą, nebuvo atsižvelgta, šios aplinkybės nebuvo tinkamai tiriamos ir vertinamos, nebuvo vadovaujamasi administracinių teismų praktika ir joje pateiktais išaiškinimais.

5. Teismas privalėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šiose bylose: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-862/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-203-2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2400/2011, 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2663/2011, 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1016/2011, 2010 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1853/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2663/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-845/2007, 2007 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-704/2007, 2004 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A05-228-04, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. Ik-1152-142/2010.

6. Tuo atveju jeigu, nagrinėjant bylą būtų buvę tinkamai vadovaujamasi administracinių teismų praktika ir joje įtvirtintais išaiškinimais bei taisyklėmis, taip pat tinkamai atsižvelgiama į byloje esančius įrodymus ir jie tinkamai tiriami bei vertinami, akivaizdu, jog būtų buvę tinkamai pritaikytas Įstatymas ir būtų priimtas teisingas, pareiškėjo teises ir teisėtus interesus ginantis, procesinis sprendimas.

7. Byloje esantys įrodymai ir išdėstyti argumentai, susiję su administracinių teismų praktika dėl viešojo administravimo subjektų veiksmų ir priimamų aktų, patvirtina, kad administracinėje byloje buvo netinkamai pritaikytos Viešojo administravimo įstatymo ir atsakovų veiklą reglamentuojančių poįstatyminių teisės aktų nuostatos, dėl ko buvo neteisingai išspręsta administracinė byla.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, o pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiais ABTĮ įtvirtintais pagrindais, suinteresuotas asmuo turi pateikti juos pagrindžiančius įrodymus, t. y. dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą, ir būtinybės užtikrinti teismų praktikos vienodumą. Pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė.

Visų pirma, jo subjektyvus nesutikimas su materialinės teisės normų taikymu bei teismų praktikos interpretavimas savaime negali būti siejama su paminėtais proceso atnaujinimo pagrindais pagal jų taikymo prasmę. Be to, teismų praktika galima remtis tik tuo atveju, jei bylos yra analogiškos, t. y. identiškos ginčo faktinės aplinkybės, sprendžiant ginčą pritaikyta ta pati teisės norma. Tokių bylų pareiškėjas nenurodė. Iš pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentacijos matyti, jog pareiškėjas materialinės teisės normų pažeidimą ir nukrypimą nuo vienodos administracinių teismų praktikos formavimo iš esmės sieja su, pareiškėjo nuomone, byloje netinkamai atliktu įrodymų tyrimu bei vertinimu.

Pažymėtina, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu. ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Taigi prašymo atnaujinti procesą motyvai, kuriais nesutinkama su įrodymų tyrimu ir vertinimu ir siekiama bylos peržiūrėjimo iš naujo, nelaikytini pagrindu atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas netenkintinas ir procesą administracinėje byloje Nr. A662-3069/2011 atsisakytina atnaujinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Z. G. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-3069/2011 pagal pareiškėjo Z. G. skundą atsakovams Lietuvos kariuomenei ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos tarnybinio tyrimo komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenės dr. Jono Basanavičiaus Karo medicinos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėIrmantas Jarukaitis