- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2019-09-25
- Bylos Nr.
- 1A-651-593/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-32442-2018-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Jaliniauskas, Daiva Jankauskienė, Kęstutis Dargužis
- Nuteistasis
- R. V.
- Nukentėjusysis
- R. B.
- Civilinis ieškovas
- Vilniaus teritorinei ligonių kasai, R. B.
- Advokatai
- Diana Vaitkevičienė, Antanas Vincas Pilipčikas, Antanas Vincas Pilipč, Antanas Vincas Pilipčikuiuž
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Algirdo Jaliniausko ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, R. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį R. V. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, bei neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val.
Vadovaujantis BK 72 ² straipsniu, nuteistasis R. V. įpareigotas per 7 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
R. V. paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Iš R. V. civiliniam ieškovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 200,41Eur už asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas.
Iš dalies tenkintas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. B. pareikštas civilinis ieškinys ir iš R. V. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. B. priteisti 139,65 Eur turtinės žalos ir 2 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 850,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. R. V. nuteistas už tai, kad 2018 m. liepos 8 d. apie 10.30 val. buto, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, žodinio konflikto metu, šeimos narei – sugyventinei R. B. vieną kartą įspyrė į sėdmenis ir po to ją pastūmė, dėl ko nukritusi nukentėjusioji susižalojo kairę ranką ir dėl kairio stipinkaulio logotipinio lūžimo, alkūnkaulio ylinės ataugos atskilimo nukentėjusiosios R. B. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.
2. Alytaus apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog įvertinus surinktų ir ištirtų bylos duomenų visumą, pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaujantis įstatymu, darytina išvada, jog minėti duomenys yra pakankami R. V. kaltei, dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo padarymo, pagrįsti.
3. Nuteistasis R. V. skundžia Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų gegužės 23 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti nuosprendį, kuriuo jis būtų išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymo.
3.1. Apeliaciniame skunde teigiama, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios nebuvo pastovaus emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės jausmo, pagarbos, bendro požiūrio į R. V. dukrų auklėjimą ir įsipareigojimų vienas kitam. Nurodoma, jog tiek pats nuteistasis, tiek jo dukros ir jų motina N. J. apklausų metu patvirtino, kad nukentėjusioji su R. V. nuolatos kartu negyveno, nevedė bendro ūkio ir dažnai pykdavosi bei, jog apeliantas turėjo ir kitų draugių, kurias vesdavosi į namus ir veždavosi į keliones. Pažymima, jog ir pati nukentėjusioji patvirtino, kad R. V. lankydavosi pažinčių portaluose ir palaikė ryšius su kitomis moterimis bei nesiekė sukurti šeimos. Be to, apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog R. V. ir R. B. neturėjo bendro turto, o nukentėjusioji savo asmeninėmis lėšomis neprisidėjo prie nuteistajam priklausančio turto puoselėjimo, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadai, kad tarp apelianto ir R. B. egzistavo susitarimas dėl jungtinės veiklos. Taip pat nurodoma, kad nors nukentėjusioji nepateikė jokių įrodymų objektyviai patvirtinančių, kad ji su nuteistuoju vedė bendrą ūkį, pirko jam maistą ar mokėjo už komunalinius patarnavimus, tačiau, nepaisant to, pirmosios instancijos teismas jos parodymus vertino kaip pagrįstus ir vadovavosi jais, priimdamas skundžiamą nuosprendį. Apibendrinant minėtus duomenis, apeliaciniame skunde nurodyta, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrįsto pagrindo išvadai, kad R. B. buvo R. V. šeimos narė bei pažymima, kad asmenys vien tik gyvenantys viename bute, tačiau nesiejami jokiais santykiais, negali būti pripažįstami šeimos nariais.
Žemesnės instancijos teismas
3.2. Taip pat apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis turėjo tyčią sužaloti nukentėjusiąją, kadangi R. V. nenorėjo sužaloti R. B.. Taipogi atkreipiamas dėmesys į tai, kad viso baudžiamojo proceso metu nuteistasis nuosekliai tvirtino, kad galėjo netyčia nukentėjusiosios ranką atstumti nuo savęs ir pažymima, kad aptariamos situacijos metu jis neturėjo pakankamai laiko suvokti, jog R. B. gali susipainioti drabužiuose, kuriuos jis numetė ant grindų, dėl to nukristi ir susižaloti ranką. Be kita ko teigiama, kad niekas nepatvirtino nukentėjusiosios parodymų, jog apeliantas jai spyrė. Nurodytų aplinkybių kontekste, apeliaciniame skunde daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog R. V. turėjo konkrečiai suprasti veikos pavojingumą, bet to nepadarė, kadangi šiuo atveju lieka neaišku kokios veikos pavojingumo neįvertino nuteistasis. Taip pat keliamas klausimas ar apeliantas turėjo leistis būti apdraskomas, tam kad jam ant veido liktų smurto žymės.
3.3. Be kita ko, apeliaciniame skunde pažymima, kad nuteistasis neneigė nei to, jog su nukentėjusiąją susipyko, nei to, kad iš spintos išmetė jos drabužius. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytojais apklausti policijos pareigūnai, kurie buvo atvykę į aptariamo įvykio vietą, patvirtino, jog koridoriuje buvo išmėtyti drabužiai, todėl šiuo atveju turėtų būti neatmetama galimybė, jog R. B. pati susipainiojo ant grindų buvusiuose drabužiuose ir todėl nukrito. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog minėti policijos pareigūnai nurodė, jog jiems atvykus R. V. buvo ramus, o triukšmą kėlė nukentėjusioji. Be to, pažymima, jog policijos pareigūnus šiuo atveju iškvietė pats nuteistasis, o nukentėjusioji jos apklausos metu parodė neturėjusi ketinimų kreiptis į policiją. Apeliaciniame skunde teigiama ir tai, jog, jei R. V. iš tiesų būtų sužalojęs nukentėjusiąją, jis dėlto būtų labai pergyvenęs, lankęs nukentėjusiąją ligoninėje ir toliau kartu su ja gyvenęs bei ja rūpinęsis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliaciniame skunde akcentuojama, kad apeliantas negali prisiimti atsakomybės už veiką, kurios jis nepadarė, todėl tikisi išteisinimo.
3.4. Taipogi apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos dydžio klausimą, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog R. V. vienas augina dvi dukras, jas išlaiko iš minimalių pajamų ir dėl to nukentėjusiajai priteistas nepagrįstai didelis neturtinės žalos atlyginimas. Atkreipiamas dėmesys, jog R. V. atsiųstos skundžiamo nuosprendžio kopijos 11 lapas yra be pabaigos, t. y. jame trūksta motyvų dėl nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
3.5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad tuo atveju jei apeliacinis teismas manys, kad baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai duomenų, įrodančių R. V. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, yra tikslinga sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę, bei leisti jam, priteistus civilinius ieškinius atlyginti dalimis.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į nuteistojo R. V. apeliacinį skundą negauta.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis R. V. ir jo gynėja advokatė Diana Vaitkevičienė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė Aistė Česaitienė prašė nuteistojo R. V. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
6. Nuteistojo R. V. apeliacinis skundas atmestinas.
7. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visos bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, kas leidžia padaryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymų normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
8. Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas R. V. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį R. V. atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
9. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. BK 248 straipsnio 1 dalis numato, jog artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. To paties straipsnio 2 dalis nurodo, jog nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš šeimos narį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – nesunkiu sveikatos sutrikdymu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad jo veika yra pavojinga kito žmogaus sveikatai, gali sukelti nesunkų sveikatos sutrikdymą ir arba nori tokių padarinių arba, nors jų nenori bei nesiekia, sąmoningai leidžia jiems kilti.
10. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad R. V. nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, žodinio konflikto metu šeimos narei – sugyventinei R. B. tyčia įspyrė vieną kartą į sėdmenis, po to ją pastūmė, dėl ko nukentėjusioji nugriuvo ir susižalojo kairę ranką, kas sukėlė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nors apeliantas savo kaltę neigia ir pateikia argumentus, kuriais vadovaujantis siekia būti išteisintas, tačiau abejoti neteisėtų R. V. veiksmų sugyventinės atžvilgiu atlikimu teisėjų kolegija neturi pagrindo.
11. Savo apeliaciniame skunde nuteistasis R. V. nurodo, kad jis neturėjo tyčios sužaloti R. B. kairiąją ranką ir, kad galėjo netyčia atsistumti nukentėjusiosios ranką nuo savęs. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Nustatant kaltės formą (tyčia ar neatsargumas) būtina išsiaiškinti ne tik paties įvykio aplinkybes, bet ir visas bylos aplinkybes, kurios turėjo reikšmės formuojantis atitinkamam kaltinamojo elgesiui, veiksnius, lėmusius ar reikšmingai paveikusius kaltinamojo valinius sprendimus. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015 ir kt.).
12. BK 16 straipsnis numato, kokie nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai yra pripažįstami padaryti dėl neatsargumo, t. y. jei jie yra padaryti dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Žemesnės instancijos teismas
13. Pirminės apklausos metu nukentėjusioji R. B. nurodė, kad 2018 m. liepos 8 d. būnant namuose tarp jos ir nuteistojo apie 10.30 val. įvyko konfliktas dėl to, kad nukentėjusioji norėjo eiti į miestą, o R. V. jai neleido. Kai nukentėjusioji pravėrė koridoriaus duris, R. V. priėjęs vieną kartą spyrė į sėdmenis. Po to pasakė, kad susirinktų daiktus ir išeitų. Jis išmetė iš spintos jos daiktus, o kai nukentėjusioji pradėjo juos rinkti, R. V. nukentėjusiąją R. B. stipriai pastūmė ir ji krisdama kaire ranka atsirėmė į grindis, dėl ko iš karto ėmė jausti skausmą (1 t., 29-30 b. l.). Tokias pačias faktines aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir akistatos su R. V. metu (1 t., 56-57 b. l.) bei teismo posėdyje nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje (1 t., 188 b. l.).
14. Nukentėjusiosios R. B. parodymuose nurodomas jai padarytas sužalojimas yra patvirtinamas ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus 2018 m. liepos 10 d. specialisto išvada Nr. G 653/2018 (06), kurioje konstatuota, kad R. B. yra padarytas kairio stipinkaulio logotipinis lūžimas, alkūnkaulio ylinės ataugos atskilimas, kuris galėjo būti padarytas kieto buko daikto poveikyje galimai prie užduotyje nurodyto laiko ir aplinkybių. Sužalojimas galėjo būti padarytas krentant ir atsitrenkiant į kietus bukus daiktus ar vieno trauminio poveikio pasėkoje. Sužalojimas kvalifikuotas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl kairio stipinkaulio logotipinio lūžimo, alkūnkaulio ylinės ataugos atskilimo sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Padarytų sužalojimų pasėkoje nukentėjusioji galėjo jausti fizinį skausmą (t. 1, b. l. 48).
15. Nagrinėjamu atveju teigti, jog R. V., būdamas suaugęs vyras ir neturintis jokių adaptacijos ar psichikos sutrikimų, nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nėra pagrindo. Spirdamas nukentėjusiajai į sėdmenis ir po to ją abiem rankomis pastumdamas, nuteistasis negalėjo tikėtis, kad tokiais savo veiksmais nesukels nukentėjusiajai atitinkamų sužalojimų. Šiuo atveju R. V. veikė neapibrėžta tyčia – nuteistasis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Būtent tai atitinka BK 138 straipsnio dalyje įtvirtinto nusikaltimo subjektyvinę pusę, t. y. suvokimas, kad daromi veiksmai kelia pavojų kito žmogau sveikatai, numatymas, kad veika sukels asmeniui atitinkamus sveikatos sutrikdymus ir abejingumas galimiems padariniams.
16. Nuteistasis R. V. ginčija jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikaciją pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, t. y. tai, kad R. B. yra laikoma jo šeimos nariu. Apeliantas kategoriškai neigia, kad tarp jo ir nukentėjusiosios buvo pastovus emocinis ryšys, tarpusavio prieraišumas, atsakomybės jausmas, pagarba, kad buvo bendras požiūris į jo dukrų auklėjimą, kad kiekvienas jų turėjo teises ir pareigas vienas kito atžvilgiu. Skunde nurodoma, kad nuteistojo dukros bei N. J. nurodė, kad su nukentėjusiąja apeliantas nuolat negyveno, kad dažnai pykosi, bendro ūkio nevedė, kad jis turi ir kitų draugių, su kuriomis vykdavo ir į keliones, kad savo asmeninėmis lėšomis nukentėjusioji neprisidėjo prie apelianto turto puoselėjimo, remonto ar pan. Taip pat, anot apelianto, nėra pateikta jokių įrodymų, kad jis ir nukentėjusioji vedė bendrą ūkį, pirko maistą ar mokėjo komunalinius mokesčius, kad nėra pateikta bendrai gyvenančių nesusituokusių asmenų rašytinio susitarimo dėl jungtinės veiklos sukūrimo, dėl ko R. B. negali būti pripažįstama apelianto šeimos nariu.
17. Sprendžiant dėl partnerystės (bendro gyvenimo kartu neįregistravus santuokos) fakto, atsižvelgiama į aplinkybių, rodančių kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, visumą. Nustatant, ar kartu gyvenusių, bet santuokos neįregistravusių asmenų santykiai laikomi šeimos narių santykiais, paprastai atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio atsakomybės supratimą, savanoriškus abipusius įsipareigojimus (atitinkamų pareigų prisiėmimą vieno kitam), emocinį prieraišumą ir panašius tarpusavio ryšius (pagarbą, pagalbą, supratimą ir kt.), kaltininko požiūrį į kartu su juo gyvenantį asmenį ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2010,2K-327/2013, 2K-487/2013, 2K-301-139/2016). Pagal teismų praktiką tai, kad partnerystė neįregistruota, netrukdo pripažinti asmenį kaltininko, su kuriuo tas asmuo bendrai gyveno, šeimos nariu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-615/2004). Partnerystės santykių savaime nepaneigia net ir tokie atvejai, kai bendrai gyvenę asmenys dažnai konfliktuodami ir susipykę tam tikrais laikotarpiais gyvena atskirai (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235-222/2016, 2K-301-139/2016). Įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nuteistąjį R. V. ir nukentėjusiąją R. B. teisine prasme siejo šeimyniniai santykiai. Tai patvirtina nukentėjusiosios bei paties apelianto parodymai. Nukentėjusioji apklausiama 2018 m. liepos 8 d. nurodė, kad kartu su R. V. gyvena apie penkis metu adresu (duomenys neskelbtini) ir veda bendrą ūkį (1 t., 29-30 b. l.). Taip pat bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji nurodė, kad ji kartu su apeliantu važinėjo į sodą, kur augino daržoves, teigė, kad ji nuteistajam duodavo pinigų už vandenį, šilumą, maistą, t. y. į savaitę po 40 Eur. Kai jis išvykdavo į komandiruotę kelioms dienoms, ji prižiūrėdavo mergaites, netgi susikeisdavo pamainomis, jei jos nesutapdavo, detaliai nurodė, kokius būrelius mergaitės lanko. Kai su apeliantu susipykdavo – iš namų neišsikraustydavo, visą laiką gyveno pas jį, kartu švęsdavo metines šventes, kartais važiuodavo pas jo draugus ir giminaitę, o per penkis gyvenimo kartu metus nebuvo tokio tarpo, kad gyventų atskirai. Be to, šeimyninių santykių egzistavimą patvirtina ir pats R. V.. Nepaisant to, kad jis kategoriškai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme bandė neigti, jog jį su nukentėjusiąja R. B. siejo šeimyniniai santykiai, tačiau, teisėjų kolegija, išsamiai įvertinusi visą baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad tai yra tik R. V. gynybinė versija. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrindžia ir tai, kad yra byloje paties R. V. ranka rašytas 2018 m. liepos 8 d. paaiškinimas (1 t., 61 b. l.), kuriame jis R. B. įvardija sugyventine. Be to, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme R. V. pripažino, kad jis su nukentėjusiąja kartu gyveno jam priklausiančiame bute, palaikė intymius santykius, taip pat, kad jo bute buvo daug nukentėjusiosios įvairių sezoninių drabužių bei asmeninio naudojimo daiktų. Net ir apeliaciniame skunde, ginčydamas artimus tarpusavio santykius jis nurodo, kad jeigu būtų nukentėjusiąją sužalojęs, būtų ja rūpinęsis, lankęs ligoninėje ir toliau gyvenęs kartu. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl R. V. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes R. V. ir R. B. tuometiniai santykiai patenka į šeimos nario sąvokos ribas, todėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamo jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą atmetamas kaip nepagrįstas.
18. Nuteistasis R. V. prašo švelninti jam paskirtą bausmę, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, spręsti, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė būtų aiškiai per griežta ir prieštarautų teisingumo principui – pagrindo nėra. Skirdamas bausmę nuteistajam pirmosios instancijos teismas nepažeidė bausmės skyrimo principų, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgė, kad jis padarė vieną tyčinį baigtą nusikaltimą, veikė neapibrėžta tyčia, jog pagal pavojingumą ši nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), įvertino tai, jog R. V. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat atsižvelgė ir į R. V. asmenybę charakterizuojančius duomenis – turėtas galiojančias administracines nuobaudas nusikalstamos veikos padarymo metu bei teigiamą jo charakteristiką, pateiktą Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugijos bei Alytaus sveikuolių klubo ,,(duomenys neskelbtini)“ pateiktuose raštuose. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, paskyrė bausmę ženkliai mažesnę nei BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis. Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į R. V. padarytos veikos pobūdį ir jos priežastis, į tai, kad nusikaltimas nesukėlė itin sunkių padarinių, taip pat, kad jis vienas augina dvi mažametes dukras, yra teigiamai charakterizuojamas, todėl siekiant išsaugoti jo teigiamus socialinius ryšius, pirmosios instancijos teismas manė, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, bausmės vykdymą atidėjo, paskiriant R. V. atitinkamus įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemonę. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nemato teisinio pagrindo dar labiau švelninti nuteistajam R. V. paskirtą bausmę, todėl apelianto prašymas sušvelninti jam paskirtą bausmę atmetamas kaip nepagrįstas.
19. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad nuteistojo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, nei kvalifikuojant veiką, nei skiriant bausmę baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadaryta, todėl tenkinti nuteistojo skundą ir priimti išteisinamąjį nuosprendį – pagrindo nėra.
20. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. V. prašo žymiai sumažinti priteistus civilinius ieškinius, kad juos būtų galima įvykdyti bei leisti juos mokėti dalimis, t. y. po 50 Eur. kas mėnesį.
21. Atsižvelgiant į tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio, 6.283 straipsnio nuostatomis, žalą, padarytą asmeniui, kurio sužalota sveikata, privalo atlyginti ją padaręs asmuo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš R. V. Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą žalą dėl nukentėjusios R. B. gydymo, t. y. 200, 41 Eur.
22. Byloje buvo yra pareikštas ir nukentėjusiosios civilinis ieškinys turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusios prašomą priteisti turtinę žalą sudarė: 132,60 Eur netektos darbinės pajamos dėl du mėnesius turėto nedarbingumo, kurių dydį patvirtina VSDFV Alytaus skyriaus pažyma apie asmeniui išmokėtas išmokas (1 t., 178 b. l.) ir UAB ,,(duomenys neskelbtini“ pažyma apie R. B. priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (1 t., 180 b. l.) ir 39,95 Eur išlaidų už medikamentus, kurioms patvirtinti nukentėjusioji pateikė ,,Eurovaistinės“ kvitą 7,05 Eur sumai, nurodė, kad kiti medikamentai pirkti Lenkijoje pagal gydytojo išrašytus receptus. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiosios nurodytos 172,55 Eur išlaidos yra įrodytos iš dalies ir jos atsirado dėl kaltinamojo neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas jas pagrįstai priteisė iš nuteistojo R. V., sumažindamas nukentėjusiosios prašomą priteisti sumą turtinei žalai atlyginti 32,90 Eur (nukentėjusiajai nepateikus jokių tai patvirtinančių įrodymų).
23. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, taip pat asmens sveikatai. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusioji R. B. dėl R. V. jai padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo patyrė skausmą, dvasinius išgyvenimus ir emocinį sukrėtimą, dėl to sutriko miegas, pablogėjo sveikata, dėl jaučiamo rankos skausmo ji ilgai negalėjo (negali iki šiol) dirbti taip, kaip dirbo iki sužalojimo, po sužalojimo reikėjo kitų asmenų pagalbos buityje. Įvertinus tai, jog 7 savaites rankai eant gipse iš tiesų patiriami dideli pilaverči ogyvenimo ribojimai, patiriamas skausmas, kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs ir į tai, jog sužalojimu sukeltos pasekmės – gebėjimo kelti didesnį svorį ribojimas išliko iški šiol, pagrįstai neturtinei žalai atlyginti nustatė 2000 eurų sumą. Apeliacinės instancijos teismo manymu, šis neturtinės žalos atlyginimo dydis yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos atsiradusioms pasekmėms, neprieštarauja teismų praktikai, tokio pobūdžio bylose, todėl mažinti jį atsižvelgiant į nuteistojo materialinę padėtį ir išlaikomus asmenis (LITEKO duomenimis dukrų išlaikymui jų motina teikia periodines išmokas) – pagrindo nėra.
24. Nėra pagrindo tenkinti skundo argumento dėl priteistų sumų išdėstymo dalimi, kadangi tokie prašymai dali būti sprendžiami nuosprendžio vykdymo metu.
25. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. gegužės 23 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, pateikto apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.
Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme
26. Nukentėjusiosios atstovas advokatas Antanas Vincas Pilipčikas apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė prašymą priteisti iš nuteistojo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (2 t., 80 b. l. ), ir į bylą pateikė pinigų priėmimo kvitą (2 t., 79 b. l.), iš kurio matyti, jog nukentėjusioji R. B. advokatui Antanui Vincui Pilipčikui už nukentėjusiosios atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 400,00 Eur.
27. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti, galioja ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teisme priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2009, 2K-410/2008). Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo apeliacinį skundą. Nagrinėjant bylą apeliacine žodinio proceso tvarka teismo posėdyje nukentėjusiosios atstovas dalyvavo. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusios atstovui byla buvo žinoma, kadangi jis atstovavo nukentėjusiąją tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas protinga ir pagrįsta iš nuteistojo priteistina atstovavimų išlaidų suma laiko 200 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu ir 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
nuteistojo R. V. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš R. V. nukentėjusiosios R. B. naudai 200 Eur proceso išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.