- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-21
- Bylos Nr.
- e2A-1253-259/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10951-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Žibas
- Atsakovas
- M. D.
- Ieškovas
- akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovui M. D. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, skolininkui pareiškus prieštaravimus dėl kreditoriaus pareiškimo išduoti teismo įsakymą, prašydama priteisti iš atsakovo M. D. ieškovės naudai 533,42 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (e. b. l. 42-44). Nurodė, kad ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ir atsakovas 2019-12-05 sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Nr. 1946916), kuria buvo apdrausta transporto priemonės Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė. Remiantis minėta sutartimi, 105,00 Eur draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2019-12-05, tačiau ieškovei įskaičius 57 Eur sumą, likusią nutraukus draudimo sutartį Nr. 1863908, likusi 48 Eur suma buvo sumokėta tik 2020-01-23. 2019-12-23 atsakovas M. D. Savanorių pr. 174R, Vilniuje, vairuodamas transporto priemonę Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsitrenkė bei apgadino transporto priemonę Toyota, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio kaltininku yra pripažintas atsakovas. Ieškovė, pagal draudimo sutartį teikdama draudimo apsaugą, išmokėjo 1 166,02 Eur draudimo išmoką tretiesiems asmenims padarytai žalai atlyginti. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nurodoma, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 (2008-02-13 redakcija) (toliau – Taisyklės) 64 punkte. Taigi, atsakovui, kuris 2019-12-23 įvykus eismo įvykiui, nebuvo sumokėjęs visos draudimo įmokos pagal sudarytą draudimo sutartį, tenka su tuo susijusios neigiamos pasekmės, t. y. ieškovė turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtos draudimo išmokos, proporcingos nesumokėtai sutarties kainos daliai – 533,42 Eur - regreso tvarka.
Atsiliepimas
2. Atsakovas M. D. atsiliepime į ieškinį, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (e. b. l. 70-73). Nurodė, kad 2019 gruodžio 13 d., M. D. buvo pateikęs ieškovei prašymą nutraukti draudimo sutartį Nr. AMA 1863908 (polisas AMA 8947019) ir užskaityti nepanaudotą įmokos dalį sutarčiai Nr. AMA 1946916 (poliso Nr. AMA 6124830). Ieškovė įskaitė 57 eurų nepanaudotą įmokos dalį naujai sudarytai draudimo sutarčiai Nr. 1946916, o 2020 sausio 21 d. pateikė sąskaitą likusiai įmokos daliai – 48,00 eurų. Atsakovas 2020 sausio 23 d. apmokėjo sąskaitą. Nagrinėjamu atveju, pagal draudimo sutartį Nr. 1946916 bendra draudimo įmoka už 365 dienų draudimo apsaugą sudaro 105 eurus, laikytina, kad viena diena draudimo apsaugos kainuoja 0,29 euro. Ieškovė, įskaičiusi 57 eurus nepanaudos įmokos dalies už nutrauktą draudimo sutartį, gavo įmoką už 197 dienas draudimo apsaugos, t.y. iki 2020 liepos vidurio. Apibendrinus, M. D. yra sumokėjęs visą draudimo įmoką, o ieškovo nurodyta faktinė aplinkybė dėl įmokos neapmokėjimo įvykio dienai, yra teisiškai nepagrįsta ir akivaizdžiai neteisinga. Ieškovė jokiu būdu neinformavo draudėjo apie tai, kad neįskaitė draudimo įmokos dėl klaidingos įmokų apskaitos, tokiu būdu pažeidė Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 27 punktą ir neinformavo draudėjo apie negautą draudimo įmoką ir pasekmes nesumokėjus draudimo įmokos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2021 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovei ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ iš atsakovo M. D. 533,42 Eur draudimo išmoką, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (533,42 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. liepos 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15,00 Eur žyminį mokestį (e. b. l. 136-142).
4. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovo pareigos Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalies pagrindu grąžinti ieškovei jo nukentėjusiam asmeniui sumokėtą žalos atlyginimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1004 straipsnyje, reglamentuojančiame draudimo įmoką, nurodyta, kad draudėjas (naudos gavėjas) už draudiminę apsaugą privalo mokėti draudikui draudimo sutartyje ar įstatyme nustatytais terminais nustatyto dydžio pinigų sumą ar sumas (draudimo įmoką (premiją). TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatyta, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad ši teisės norma nėra imperatyvi, nes dėl laiku nesumokėtos draudimo įmokos draudikas tik įgyja teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.
5. Teismas nustatė, jog atsakovas su ieškove 2019 m. rugpjūčio 14 d. buvo sudaręs Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Nr. 1863908), kuria buvo apdraudęs transporto priemonė Audi A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) valdytojo civiline atsakomybe (e. b. l. 63). Atsakovas pateikė ieškovei prašymą dėl draudimo sutarties Nr. 1863908 nutraukimo sugedus automobiliui ir prašė nepanaudotą draudimo įmokos dalį užskaityti naujai sudaromi draudimo sutarčiai Nr. 1946916. Ieškovė dublike patvirtino ir neginčijo fakto, kad dalis draudimo sutarties Nr. 1946916 kainos, t. y. 57 Eur, buvo įskaityta už nepanaudotą draudimo įmokos dalį pagal draudimo sutartį Nr. 1863908. Likusią draudimo sutarties kainą – 48 Eur, kaip matyti iš draudimo sutarties, atsakovas turėjo sumokėti iki 2019 m. gruodžio 5 d.
6. Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad įmokos mokėjimo data yra labai aiškiai nurodyta. Teismo posėdžio metu atsakovas pripažino, kad tai nebuvo nei pirmas, nei antras kartas, kada jis perkelia draudimo sutarties įmoką ant naujo automobilio, todėl turėjo realiai suvokti, kad jei draudimo apsauga įsigalioja nuo 2019 m. gruodžio 5 d. ir draudimo sutartyje nurodytas mokėjimo terminas yra iki 2019 m. gruodžio 5 d., atsakovas ir turėjo pareigą iki šio termino sumokėti draudimo įmoką, o ne būti pasyviu ir tikėtis, kad draudimo apsauga galioja iki 2020 m. liepos 20 d. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, jog ieškovė įskaičiusi 57 Eur įmoką nepanaudotos įmokos dalies už nutrauktą draudimo sutartį, gavo įmoką už 197 dienas draudimo apsaugos, t. y. iki 2020 m. liepos vidurio, nes draudimo sutartyje nei galiojimo tarpiniai periodai, nei įmokų mokėjimas dalimis nebuvo numatyti, šalys aiškiai sulygo, kad draudimo apsauga taikoma nuo 2019 m. gruodžio 6 d. iki 2020 m. gruodžio 4 d. ir 105 Eur draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2019 m. gruodžio 5 d. Įrodymų, kad šalys butų susitarę dėl kitokių draudimo sąlygų, nei numatyta draudimo sutartyje, atsakovas teismui nepateikė.
7. Teismas kaip nepagrįstus atmetė ir atsakovo argumentus, jog draudimo brokeris likusiai draudimo įmokos daliai sąskaitą išrašė tik 2020 m. sausio 21 d. ir atsiuntė apmokėti atsakovui 2020 m. sausio 23 d. Kaip matyti iš atsakovo pateikto 2020 m. sausio 21 d. dokumento, jame yra nurodoma, jog paslauga yra – „Audi A6 Avant, (duomenys neskelbtini), TPVCA sutartis „Compensa Vienana Insurance Group“, 2-a įmoka nuo 2019.12.06“, o apmokėjimo grafoje nurodoma sumokėti iki 2019 m. gruodžio 6 d. – 48 Eur. Ieškovė 2020 m. sausio 6 d. UADBB Bonus draudimas išsiuntė nepadengtų polisų ataskaitą, pagal kurią draudimo brokeris siuntė priminimus skolininkams, o 2020 m. sausio 23 d. UADBB Bonus draudimas ieškovei atsiuntė ataskaitą, kurioje nurodyta, kad atsakovas informuotas apie susidariusį įsiskolinimą. Teismas sprendė, kad visi šie įrodymai patvirtina, jog atsakovui 2021 m. sausio 21 d. pateiktas dokumentas yra ne sąskaita faktūra, o draudimo brokerio siųstas priminimas apie nesumokėtą draudimo įmokos likutį. Tuo labiau, jog pačiame 2020 m. sausio 21 d. dokumente nurodoma, kad 2-a draudimo įmoka turėjo būti apmokėta iki 2019 m. gruodžio 6 d.
8. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas laikė, jog atsakovas nebuvo sumokėjęs visos draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą, t. y. likusią 48 Eur draudimo dalį atsakovas buvo sumokėjo jau po eismo įvykio. Taigi, draudimo įmokų mokėjimo tvarkos pažeidimas kvalifikuojamas kaip draudėjo sutartinių įsipareigojimų nevykdymas ir tai sudaro pagrindą draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtą sumą, t. y. šiuo atveju yra visos TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatytos sąlygos draudikui reikalauti žalos atlyginimo.
9. Teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas nėra absoliuti. Tačiau ši įstatymo nuostata, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Nurodytoje TPVCAPDĮ 22 straipsnio normoje nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012). Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas byloje neginčijo nei ieškovės išmokėtos žalos dydžio tretiesiems asmenims, nei ieškovės reikalaujamos priteisti žalos dydžio, todėl konstatavus, jog atsakovas laiku nesumokėjo dalies nustatyto dydžio draudimo įmokos, o eismo įvykio metu buvo apgadintas trečiųjų asmenų turtas, sprendė, jog ieškovės prašoma priteisti 533,42 Eur žala yra pagrįsta. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nenurodė jokių aplinkybių, kurios pagrįstų, jog įmokos vėlavimą būtų lėmusios svarbios priežastys.
10. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl tenkinus ieškinį teismas sprendė, kad iš atsakovo ieškovei priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 2 dalis).
11. Teismui ieškinį patenkinus pilnai, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistos iš atsakovo (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 80 straipsnio 7 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniame skunde atsakovas M. D. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 15 Eur dydžio žyminis mokestis (e. b. l. 147-149). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai suprato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 11 straipsnio 7 dalies taikymo sąlygas, nes draudėjo atsakomybei kilti reikia įrodyti ne tik draudimo įmokos praleidimo faktą, bet ir tą aplinkybę, kad per tą laiką įvyko draudžiamasis įvykis, t.y. turi būti įrodytą, kad už suteiktą draudimo apsaugą įvykio metu, nebuvo sumokėta draudimo įmoka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013).
Atsiliepimas
12.2. Atsakovas tiek atsiliepime, tiek triplike buvo pažymėjęs, kad jam niekada nebuvo pateiktas draudimo sutarties Nr. AMA1863908 (polisas AMA8947019) nutraukimo aktas. Ieškovė šio įrodymo nepateikė ir į bylą. M. D. buvo pateikęs ieškovei prašymą nutraukti draudimo sutartį Nr. AMA 1863908 (polisas AMA 8947019) ir užskaityti nepanaudotą įmokos dalį sutarčiai Nr. AMA 1946916 (poliso Nr. AMA 6124830). Dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Sutartis AMA 1946916 (poliso Nr. AMA 6124830), yra sudaryta 12 mėnesių terminui, numatant, kad už draudimo apsaugą nuo 2019-12-05 iki 2020-12-04, draudimo įmoka sudaro 105 eurus. Draudimo įmokos dydis už kiekvieną teikiamos draudimo apsaugos dieną yra vienodas viso draudimo sutarties galiojimo metu, t.y. pats ieškovas nutraukdamas draudimo sutartį Nr. AMA1863908 (polisas AMA8947019), kuri galiojo nuo 2019 rugpjūčio 20 d. iki 2019 gruodžio 13 d., apskaičiavo, kad už draudimo apsaugos laikotarpį iki nutraukimo yra išnaudoti 27 eurai. 57 eurai buvo įskaityti naujai sudarytai sutarčiai, t.y. pati ieškovė pripažino, kad draudimo įmoka už teikiamą apsaugą nei didėja, nei mažėja, ir jinai yra vienoda visą apsaugos galiojimo terminą, ir apskaičiuojama dalinant įmoką iš teikiamos draudimo apsaugos dienų skaičiaus. Kadangi pagal draudimo sutartį Nr. 1946916, bendra draudimo įmoka už 365 dienų draudimo apsaugą sudaro 105 eurus, laikytina, kad viena diena draudimo apsaugos kainuoja 0,29 euro. Ieškovė įskaičiusi 57 eurus nepanaudos įmokos dalies už nutrauktą draudimo sutartį, gavo įmoką už 197 dienas draudimo apsaugos, t.y. iki 2020 liepos vidurio. Ši aplinkybė neginčijamai patvirtina, kad įvykio metu, draudimo įmoka už teikiamą draudimo apsaugą buvo sumokėta, t.y. nenustatyta privaloma sąlyga TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio taikymui.
12.3. Pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, kad ieškovė nepateikė atsakovui įskaitymo akto, todėl atsakovas neturėjo informacijos dėl likusios įmokos dalies dydžio. Kaip jau buvo nurodyta, atsakovui 2020 m. sausio 21 d. ieškovės atstovas pateikė sąskaitą likusiai įmokos daliai – 48,00 eurų, o atsakovas nedelsiant, t.y. 2020 m. sausio 23 d. apmokėjo sąskaitą. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad antrąją įmokos dalį sudarančią 48 eurus, atsakovas turėjo sumokėti iki 2019 gruodžio 5 d. yra absoliučiai nelogiška, nes informaciją apie antrosios įmokos dalies dydį, ieškovo atstovas atsakovui pateikė tik 2020 m. sausio 21 d. Tačiau, ši aplinkybė dėl antrosios įmokos dalies sumokėjimo yra neaktuali, nes pirmosios įmokos dalies užteko draudimo apsaugai iki 2020 m. liepos mėnesio, t.y. įvykio metu, draudimo įmoka už draudimo apsaugą buvo sumokėta.
12.4. Pirmosios instancijos teismas ignoravo specialųjį teisės aktą reglamentuojantį imperatyvias draudiko prievoles, t.y. draudiko prievolę pranešti apie tai, kad įmoka, ar jos dalis yra negauta. Šią imperatyvią draudiko prievolę reglamentuoja specialusis teisės aktas - Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybė privalomojo draudimo sąlygų (patvirtintų draudimo priežiūros komisijos Nutarimu Nr. N-47), 27 p. Nagrinėjamu atveju, ieškovė įskaitė įmokos dalį, tačiau nei pranešimo, nei įskaitymo akto atsakovui nepateikė. Nepateikė ir privalomo pranešimo dėl draudėjo informavimo apie galimas teisines pasekmes neapmokėjus įmokos už teikiamą draudimo apsaugą. Pranešimo nebuvo, todėl ieškovė, o ne atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus.
13. Ieškovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (e. b. l. 154-156). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad aplinkybė dėl tinkamo draudimo sutarties apmokėjimo turėtų būti nustatyta ne atsižvelgiant į draudimo sutartyje nustatytą draudimo sutarties kainos apmokėjimo terminą ir sąlygas, o draudimo sutartyje nenustatyta tvarka apskaičiavus vienai dienai tenkančią draudimo sutarties kainą. Toks aiškinimas neatitinka nei sutarties teksto, nei formuojamos teismų praktikos. Sutarties 15.8 punktu ieškovė ir apeliantas susitarė, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti visas dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Taigi, ieškovė ir apeliantas, būdami draudimo sutarties šalimis, susitarė dėl draudimo sutarties kainos ir apmokėjimo tvarkos – šios sąlygos yra įtvirtintos sutartyje. Sutartyje nurodytas sutarties kainos sumokėjimo terminas – 2019-12-05. Tarp šalių nėra ginčo, kad sutartis buvo pilnai apmokėta tik 2020-01-23, t.y. sutarties pažeidimas, susijęs su įmokos sumokėjimu buvo ištaisytas tik 2020-01-23, kai tuo tarpu eismo įvykis su transporto priemone, kurios valdytojo civilinę atsakomybę buvo apdraudęs Ieškovas, įvyko 2019-12-23. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendimu teisingai ir pagrįstai nustatė, kad apeliantas eismo įvykio metu buvo pažeidęs sutartį (tinkamai ir laiku nesumokėjęs draudimo įmokos) ir toks pažeidimas, vadovaujantis įstatymu, draudikui suteikia teisę reikalauti draudimo išmokos grąžinimo atgręžtine tvarka.
13.2. Draudimo sutarties, kuri buvo nutraukta ir kurios įmoka buvo įskaityta draudimo sutarties Nr. AMA 1946916 kainos dengimui, kaina buvo 84,00 Eur. Taigi, jau draudimo sutarties Nr. AMA 1946916 sudarymo metu buvo aišku, kad atlikus likučio, likusio nutraukus draudimo sutartį AMA 1863908, įskaitymą, sutartis nebus padengta, kadangi sutarties kaina yra 105,00 Eur. Nors apeliantas nurodo, kad ieškovė tik 2020-01-21 jam atsiuntė sąskaitą, išrašytą sutarties kainos likučiui, likusiam po įskaitymo, apmokėti, tačiau apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo motyvų, kuriais remdamasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad 2020-01-21 apeliantui buvo siunčiama ne sąskaita, o priminimas apie pradelstą pagal sutartį mokėtiną įmoką.
13.3. Net ir tuo atveju, jei ieškovė nebūtų ėmusis priemonių informuoti apeliantą apie vėluojamą sumokėti įmoką, tai nešalintų apelianto atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų pažeidimą. Tokį išaiškinimą yra pateikęs ir kasacinis teismas: draudiko teisė reikalauti grąžinti išmokėtas sumas, savaime nėra ribojama (sąlygojama) TPVCAPDĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis draudimo sutarties nutraukimą (TPVCAPDĮ 7 straipsnio 2 dalis), galimybe reikalauti delspinigių (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 dalis) ar pranešimu apie draudimo įmokų draudėjui apie draudimo įmokų nesumokėjimo padarinius (Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47, 27 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013). Šiuo atveju sąlygos, susijusios su sutarties kainos apmokėjimu, yra aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštos sutartyje. Apeliantas yra patyręs draudimo sutarčių sudaryme – bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad yra sudaręs daug draudimo sutarčių – todėl kiekvienas atidus ir rūpestingas asmuo privalo domėtis sandoriais, kuriuos jis sudaro, suprasti jų turinį. Be to, apeliantas galėjo kreiptis į ieškovę ar draudimo brokerį, per kurį buvo sudaryta sutartis, sutarties sąlygų patikslinimui, paaiškinimui, jei jam buvo kilę klausimų. Apelianto netinkamo veikimo, nerūpestingumo pasekmės neturi būti perkeliamos ieškovei.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys), o ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
15. Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl draudėjo pareigos atlyginti draudikui dėl draudėjo padarytos žalos išmokėtas sumas, kai žala padaryta nesumokėjus visos draudimo įmokos, numatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje.
16. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ir atsakovas M. D., tarpininkaujant draudimo brokeriui UADBB „Bonus draudimas“, 2019-12-05 sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AMA Nr. 1946916, kuria buvo apdrausta transporto priemonės Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė. Sutarties 1.3.2. punkte nustatyta, kad 105 Eur dydžio draudimo įmoka turi būti sumokėta iki 2019-12-05. Sutarties 1.5.2. punkto a) papunktyje nurodyta, kad draudėjas įsipareigoja sumokėti draudikui už suteikiamą pagal šią sutartį draudimo apsaugą šios sutarties 1.3 punkte nurodytą draudimo įmoką iki nurodytos datos. Pagal sutarties 1.5.8. punktą jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti visas dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Atsakovas draudimo įmoką pagal sutartį AMA Nr. 1946916 sumokėjo tokia tvarka: 2019-12-13 buvo atliktas įskaitymas panaudojant nepanaudotą draudimo įmokos dalį pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 1863908, 2020-01-23 atliktas mokėjimo pavedimas 48 Eur sumai. 2019-12-23 įvyko eismo įvykis, kurio kaltininkas Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilį vairavęs atsakovas. 2020-01-24 ieškovė išmokėjo 1 166,02 Eur draudimo išmoką už atsakovo 2019-12-23 eismo įvykio metu padarytą žalą.
17. Kauno apylinkės teismas 2021 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovei ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ iš atsakovo M. D. 533,42 Eur draudimo išmokos dalį, proporcingą nesumokėtai draudimo įmokos kainai pagal sutartį AMA Nr. 1946916, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (533,42 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. liepos 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15,00 Eur žyminį mokestį. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies nuostatas, nes nepagrįstai konstatavo, jog draudiminio įvykio metu nebuvo sumokėta draudimo įmoka. Kita apelianto nurodoma aplinkybė – jis nebuvo informuotas nei apie tai, kokio dydžio įmoka turi būti sumokėta įskaičius nepanaudotą draudimo įmokos dalį po to, kai buvo nutraukta ankstesnė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 1863908, nei galimas teisines pasekmes neapmokėjus įmokos už teikiamą draudimo apsaugą.
18. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą yra nurodęs, kad draudimo įmoka yra draudimo sutartyje nurodyta pinigų suma, kurią draudėjas draudimo sutarties sąlygomis moka draudikui už draudimo apsaugą. Draudimo įmokų mokėjimas yra viena draudėjo pareigų. Ji turi būti vykdoma tinkamai, t. y. pagal įstatymo ar sutarties reikalavimus. Jeigu pažeidžiama sutartimi nustatyta draudimo įmokų mokėjimo tvarka, pavyzdžiui, draudimo įmoka mokama ne laiku arba ne visa, tai kvalifikuojama kaip draudėjo pareigų nevykdymas. Dėl pareigų nevykdymo gali būti ribojamos asmens teisės, nutraukiama sutartis, reikalaujama kompensacijos ar atlyginti nuostolius ir kt. Tokios sankcijos yra nustatytos draudėjui už pareigos mokėti draudimo įmoką pažeidimą. Draudimo įmokos mokamos pagal sutarties reikalavimus, t. y. jos turi būti sumokėtos sutartyje nustatyto dydžio, joje nustatytomis dalimis, terminais ir tvarka. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinamas kaip draudėjo sutartinių pareigų pažeidimas. Tai reiškia, kad ir dalies įmokos sumokėjimas, ir jos sumokėjimas ne sutartyje nurodytu terminu yra sutarties pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-671/2013).
19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigą sumokėti draudimo įmoką, nes draudimo įmokos pagal draudimo sutartį AMA Nr. 1946916 nesumokėjo šioje sutartyje nustatyta tvarka, t. y. iki 2019-12-05. Draudimo įmokos dalies įskaitymas šiai sutarčiai pagal nutrauktą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 1863908 įvyko tik 2019-12-13, t. y. jau po naujos draudimo sutarties sudarymo. Atsakovui buvo žinoma ir ta aplinkybė, kad nutraukus transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 1863908 likusi nepanaudota draudimo įmokos dalis nepadengs visos draudimo įmokos sumos pagal draudimo sutartį AMA Nr. 1946916. Nors atsakovas nurodo, kad ieškovė įskaičiusi 57 eurus nepanaudos įmokos dalies už nutrauktą draudimo sutartį, gavo įmoką už 197 dienas draudimo apsaugos, t.y. iki 2020 liepos vidurio, tačiau tai neatitinka tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos draudimo sutarties nuostatų, kuriose aiškiai nurodomas įmokos sumokėjo terminas, o 1.5.8. punkte draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmės. Šiuo atveju atsakovo noras, kad sutarties 1.5.5. punkte įtvirtinta likusios draudimo įmokos apskaičiavimo tvarka, nutraukus draudimo sutartį, būtų taikoma ir vertinant draudimo apsaugos galiojimą sudarius draudimo sutartį, negali būti vertinamas kaip pagrįstas, nes toks skaičiavimas yra tvirtintas tik draudimo sutarties nutraukimo atvejui, bet ne draudimo apsaugos galiojimui. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad žalą sukėlusio eismo įvykio metu, t. y. 2019-12-23, atsakovas nebuvo sumokėjęs visos draudimo įmokos pagal draudimo sutartį AMA Nr. 1946916, dėl ko atsirado ieškovės teisė reikalauti, kad atsakovas grąžintų dalį dėl padarytos žalos ieškovės išmokėtos sumos.
20. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovo argumentus dėl jo informavimo apie ne visos draudimo įmokos sumokėjimo pasekmes, atkreipia dėmesį, kad draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl draudėjo padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas buvo įtvirtinta draudimo sutarties AMA Nr. 1946916 1.5.8. punkte. Sudarydamas sutartį atsakovas raštu nurodė, jog suderino draudimo sutartį ir sutinka su draudimo sutarties sąlygomis. Taigi, apeliantas nepagrįstai nurodo, kad nebuvo informuotas apie draudiko teisę reikalauti grąžinti dėl draudėjo padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas nesumokėjus draudimo įmokos ir jam nebuvo žinomos draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmes sutarties sudarymo metu.
21. Apeliantas taip pat nurodo, kad ieškovė neįvykdė Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47, 27 punkte įtvirtintos draudiko pareigos pranešti draudėjui raštu, jog draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą bei nurodyti Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 5 ir 7 dalyse numatytas draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto nurodomų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47, 27 punkte terminas, per kurį draudikas turi įvykdyti nurodytą pareigą, nėra numatytas. Nagrinėjamu atveju, atsakovas į bylą yra pateikęs duomenis, kad 2020-01-21 gavo nurodymą sumokėti 48 Eur pagal draudimo sutartį AMA Nr. 1946916, kuri buvo sudaryta 2019-12-05. Taigi, atsakovas nepraėjus dviem mėnesiams nuo sutarties sudarymo buvo informuotas apie likusią nesumokėtą draudimo įmoką. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad ieškovė nepagrįstai delsė pranešti atsakovui apie likusią nesumokėtą įmokos dalį atsižvelgiant į visos draudimo sutarties trukmę – 366 dienas. Todėl įvertinus tai, kad draudimo sutartyje AMA Nr. 1946916 buvo nurodytas aiškus draudimo įmokos sumokėjimo terminas, taip pat įrašytos draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmės, o draudimo įmokos sumokėjimas yra draudiko pareiga, nėra pagrindo spręsti, jog būtent ieškovė turi prisiimti laiku nesumokėtos visos draudimo įmokos pasekmes, atsakovui sukėlus eismo įvykį, kurio metu buvo padaryta žala kitai transporto priemonei, juo labiau, kad ieškovė ieškinyje pareiškė reikalavimą grąžinti sumą, sumokėtą padarytai žalai atlyginti, proporcingai nesumokėtai draudimo įmokos daliai.
22. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aukščiau šioje nutartyje nurodomi apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 3 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.