- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-23
- Bylos Nr.
- AS-1176-502/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00183-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- G. K., D. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 63.3.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. K. ir D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai G. K. ir D. K. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Vilniaus pataisos namų, 5 000 Eur už D. K. padarytą turtinę žalą ir po 10 000 Eur už neturtinę žalą, padarytą abiem pareiškėjams.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos administracinis teismas, susipažinęs su pareiškėjų skundu, 2015 m. birželio 25 d. nutartimi atsisakė priimti skundo dalį dėl D. K. reikalavimų, o G. K. nustatė terminą iki 2015 m. liepos 25 d. skundo trūkumams pašalinti – sumokėti žyminį mokestį (28 Eur) ir pateikti teismui jo sumokėjimą patvirtinantį dokumentą bei 3 papildomus skundo egzempliorius. Pareiškėjui G. K. išaiškinta, jog teismo nurodytu terminu nepašalinus nutartyje nurodytų trūkumų, skundas bus laikomas nepaduotu.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo G. K. skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį pareiškėjui.
Teismas nustatė, jog 2015 m. birželio 25 d. nutartis pareiškėjui G. K. buvo įteikta 2015 m. liepos 2 d., tačiau teismo nustatytu terminu pareiškėjas G. K. nurodytų trūkumų nepašalino, o 2015 m. liepos 22 d. teismui pateikė prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, nurodydamas, kad jis neturi pinigų dėl skunde nurodytų atsakovo atstovų veiksmų bei prašydamas, jei teismas nuspręs neatleisti jo nuo žyminio mokesčio mokėjimo, pratęsti trūkumų pašalinimo terminą iki to laiko, kol Vilniaus pataisos namai suteiks jam darbą. Taip pat nurodė, jog neturi paduoto skundo egzemplioriaus, todėl negali pateikti jo nuorašų, neturi pato ženklų bei pinigų jiems nusipirkti.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 38 straipsniu, 40 straipsnio 1 dalies 11 punktu ir 4 dalimi, pažymėjo, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartimi buvo pripažinta, kad G. K. piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, todėl jis buvo įpareigotas sumokėti žyminį mokestį. Nurodė, jog prašydamas atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo pareiškėjas remiasi savo turtine padėtimi ir pažymėjo, kad nors pagal ABTĮ 41 straipsnio nuostatas administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tačiau teismo įpareigojimas sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį šiuo atveju siejamas su asmens piktnaudžiavimu teisminės gynybos teise, todėl nėra sietinas su jo turtine padėtimi. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Teismas taip pat sprendė, jog nėra pagrindo pratęsti trūkumų pašalinimo terminą, nes pareiškėjo nurodytas prašomas terminas yra neapibrėžtas (iki jam bus suteiktas darbas, iš paties skundo turinio matyti, jog pareiškėjas nedirba).
Šalies argumentai
Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vertino tai, jog 2015 metais pareiškėjas G. K., be šioje byloje nagrinėjamo skundo, vien Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateikė 8 skundus dėl neturtinės žalos atlyginimo. Panevėžio apygardos administraciniam teismui pareiškėjas nuo 2008 metų periodiškai teikia daugybę skundų ir puikiai žino įstatymo reikalavimus, kuriuos privalo vykdyti kiekvienas pareiškėjas, paduodamas skundą teismui. Teismo vertinimu, net ir būdamas aktyvus, jis neprivalo už pareiškėją pasirūpinti, kad jis prisimintų teikiamo teismui skundo turinį ar pasiliktų sau jo kopiją, kad esant teismo įpareigojimui, galėtų pašalinti skundo trūkumus. Atkreipė dėmesį, kad tokie skundo trūkumai, kaip nepateikimas skundo egzempliorių kitiems proceso dalyviams, gali būti laikomi formaliais, jeigu jie yra atsitiktiniai, nepasikartojantys, tačiau pareiškėjas skundus Panevėžio apygardos administraciniam teismui sąmoningai teikia tik vienu egzemplioriumi (žr., pvz., Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. I-1120-739/2015, Nr. 1-1109-739/2015 ir kt.), tokiu būdu siekdamas, kad jam būtų sudarytos išskirtinės sąlygos negu kitų bylų pareiškėjams pateikti teismui skundą, o būtent – paduoti skundą, nesilaikant įstatyme nustatytų reikalavimų. Teigė, jog vien tik ta aplinkybė, kad pareiškėjas G. K. atlieka laisvės atėmimo bausmę, nesudaro pagrindo nesilaikyti įstatyme įtvirtintų reikalavimų skundo padavimui, be to Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartyje jam buvo išsamiai išaiškinta tvarka, kurios laikydamasis pareiškėjas turėjo realią galimybę įvykdyti teismo įpareigojimą.
III.
Pareiškėjas G. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį.
Pareiškėjas paaiškina, kad jo 2015 m. liepos 22 d. prašymas turėjo būti tenkintas, nes nepriimant pareiškėjo skundo iš jo atimama teisė į ginčo išsprendimą teisėtu būdu teisme, į teisminį procesą. Teigia, jog teismai atsisako ginti pareiškėjo teises ir leidžia jį skriausti. Atkreipia dėmesį, jog nuo 2015 m. Panevėžio apygardos administraciniame teisme nėra priimtų nagrinėti pareiškėjo skundų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi nutarė pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu ir jį grąžinti, nes pareiškėjas nepašalino šio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartyje įvardytų skundo trūkumų.
Vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalies nuostatomis teismo nutartyje nurodytų skundo (prašymo) trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą (prašymą) nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui.
Pažymėtina, kad termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą laiką pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-550/2010).
Teisėjų kolegija vertindama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus atkreipia dėmesį į tai, kad ABTĮ 38 straipsnis numato, kad, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, skundai (prašymai) administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 28 Eur žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 40 ir 41 straipsniuose.
ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatą, yra pažymėjęs, kad įstatymai garantuoja asmens teisę kreiptis teisminės gynybos, tačiau šia teise turi būti naudojamasi sąžiningai ir ja neturi būti piktnaudžiaujama (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-759/2011). Teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstam ir vien formaliam bylinėjimuisi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-861/2011; 2010 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-85/2010).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS146-1072/2014 pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas neapmokestinamų žyminiu mokesčiu skundų (prašymų) kategorijas (ABTĮ 40 str.), taip pat suteikdamas teismui teisę, esant pagrindui, visiškai ar iš dalies atleisti fizinius asmenis nuo žyminio mokesčio mokėjimo tais atvejais, kai jų teikiami skundai (prašymai) priskirti apmokestinamų žyminiu mokesčių skundų kategorijai (ABTĮ 41 str.), sudaro prielaidas teisės į teisminę gynybą realizavimui. Kita vertus, įstatymų leidėjas, suteikdamas teismui teisę nustačius piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise (ABTĮ 40 str. 4 d.) pareikalauti, kad asmuo sumokėtų žyminį mokestį, įpareigoja asmenis nepiktnaudžiauti teisminės gynybos teise, ja naudotis sąžiningai, t. y. siekiant realiai pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo.
Pirmosios instancijos teismas 2015 m. birželio 25 d. nutartyje nurodydamas pareiškėjui sumokėti žyminį mokestį rėmėsi kiekybiniu kriterijumi, t. y. vertino, kiek pareiškėjo skundų dėl žalos atlyginimo bei sprendimų panaikinimo gauta Panevėžio apygardos administraciniame teisme 2015 metais (yra perkelta iš 2013 ir 2014 m.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, nustatant piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise, taikomas konkretus kiekybinis kriterijus – kreipimasis į teismą dažniau kaip vieną kartą per mėnesį. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas ir matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, pareiškėjas vien į Panevėžio apygardos administracinį teismą 2015 metais kreipėsi vidutiniškai dažniau kaip vieną kartą per mėnesį. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatas, taip pat yra pažymėjęs, kad vien tik intensyvus (kiekybiniu aspektu) asmens bylinėjimasis teismuose savaime nereiškia piktnaudžiavimo teisminės gynybos teise, turi būti vertinamas ir keliamo ginčo bei siekiamų apginti asmens teisių pobūdis (žr., pvz., 2006 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS403-536/2006; 2010 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-180/2010.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies taikymo praktiką (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), remdamasi teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pažymi, kad šiuo atveju yra pagrindas pirmosios instancijos teismo išvadas, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teise į teisminę gynybą, pripažinti pagrįstomis vertinant ne tik pagal kiekybinį kriterijų, bet ir vertinant pagal keliamų ginčų pobūdį bei skundų (prašymų) išsprendimo baigtį. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad pareiškėjas į Panevėžio apygardos administracinį teismą dažnai kreipiasi su skundais dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų (pareiškėjo atveju, paprastai – laisvės atėmimo, teisėsaugos įstaigų, pareigūnų) neteisėtų veiksmų, atlyginimo, taip pat dėl šių subjektų priimtų sprendimų panaikinimo ir (ar) įpareigojimo atlikti veiksmus. Patikrinus pareiškėjo pateiktų skundų išnagrinėjimo rezultatus, matyti, kad iš devynių 2015 metais Panevėžio apygardos administraciniame teisme nagrinėtų skundų nei vienas nebuvo tenkintas, vienas buvo persiųstas pagal teismingumą, o likusieji buvo arba atmesti, arba juos atsisakyta priimti. Šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į teismus kreipiasi dažniau nei 1 kartą per mėnesį (be Panevėžio apygardos administracinio teismo, pareiškėjas 2015 m. taip pat yra kreipęsis ir į Vilniaus bei Kauno apygardos administracinius teismus) ir didžioji dalis jo pateikiamų skundų teismo įvertinami kaip nepriimtini ar nepagrįsti.
Įvertinus šias nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas iš esmės pagrįstai pripažintas asmeniu, piktnaudžiaujančiu teisminės gynybos teise ir įpareigotas sumokėti žyminį mokestį už teikiamą skundą. Kadangi pareiškėjas po Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutarties priėmimo per nustatytą terminą (iki 2015 m. liepos 25 d.) įpareigojimo sumokėti žyminį mokestį neįvykdė, t. y. teismo nutartimi nustatytų skundo trūkumų nepašalino, todėl jo skundas pagrįstai laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui (ABTĮ 24 str. 2 d., 37 str. 1 d.).
Pažymėtina, jog teismo nutartis laikyti skundą nepaduotu, neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai, ištaisius skundo trūkumus, kreiptis į teismą su tuo pačiu skundu.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, rėmėsi administracinių teismų praktika, suformuota analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Taigi, pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.