Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nerijaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorės Astos Kaminskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 233 straipsnio 1 dalį išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. N. buvo kaltinama tuo, kad nuo 2017 m. gruodžio 13 d. iki gruodžio 18 d., tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, turėdama tikslą paveikti liudytoją G. S., ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-42862-17 dėl R. M. nužudymo, telefoninio pokalbio metu prašė liudytojos G. S., kad ji ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus dėl jai žinomų įvykio aplinkybių, t. y. kad sakytų, jog Č. N. nemušė R. M. arba kad sakytų, jog sudavė R. M. tik vieną kartą.

3. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorė Asta Kaminskienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. balandžio 19 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti V. N. kalta pagal BK 233 straipsnio 1 dalį ir skirti jai 1 metų laisvės apribojimo bausmę.

3.1. Skunde teigiama, jog teismo nuosprendis keistinas, kadangi teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. N. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. V. N. žinojo apie įvykusį nužudymą, dėl kurio buvo įtariamas (o šiuo metu kaltinamas) jos sūnus Č. N., o liudytoja G. S. matė šio įvykio aplinkybes, taigi, aiškiu: suprato, kokios aplinkybės yra svarbios ikiteisminiame tyrime. V. N., išsakydama prašymus liudytojai G. S. ir įkalbinėdama duoti melagingus parodymus, neabejotinai suvokė ir suprato, jog tokiais veiksmais daro poveikį liudytojai, kad tokia veika yra pavojinga ir, kad tuo neteisėtai kišasi į teisingumo vykdymo procesą, ir vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus.

3.2. Nurodo, kad nukentėjusioji G. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, patvirtino, kad V. N. turėdama tikslą ją paveikti dėl R. M. nužudymo, telefoninių pokalbių metu prašė jos, kad baudžiamojoje byloje ji duotų melagingus parodymus dėl jai žinomų nužudymo aplinkybių, t. y. kad sakytų, jog Č. N. nemušė R. M., arba, kad sakytų, jog jis sudavė R. M. tik vieną kartą. Akistatos metu nukentėjusioji G. S. dar kartą patvirtino įtariamosios V. N. akivaizdoje, kad kelias dienas prieš atliekant parodymų patikrinimą vietoje, ji telefonu kalbėjosi su V. N., kuri jos paprašė duoti melagingus parodymus.

3.3. Pabrėžiama, kad G. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad poveikis jai buvo daromas. Kuomet G. S. vyko į parodymų patikrinimą vietoje, t. y. 2017 m. gruodžio 18 d. 14:12 val. V. N. jai skambino ir darė poveikį (vėl prašė, kad ji sakytų, pareigūnams, kad Č. N. nemušė R. M., arba, kad jis sudavė tik vieną smūgį). Tokie V. N. veiksmai laikyti siekimu, kad liudytoja duotų melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo institucijai. Nukentėjusiosios G. S. parodymai dėl daryto jai poveikio yra nuoseklūs ir juos patvirtina telefoninių pokalbių išklotinėje užfiksuoti duomenys. Be to, praėjus tam tikram laikui po įvykio, nukentėjusiosios G. S. parodymai negali būti visiškai tikslūs, t. y. atkartoti tais pačiais žodžiais bei išsamūs kaip pirmųjų apklausų metu, todėl tai negali būti vertinama kaip parodymų prieštaringumas.

3.4. Pažymima, jog teismui iškilusios abejonės dėl neva nukentėjusiosios netinkamos ir nesavalaikės reakcijos į jai daromą poveikį yra nepagrįstos. Tai, jog G. S. iš karto po to, kai galimai V. N. jos prašė duoti melagingus parodymus, nesikreipė į pareigūnus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo V. N. atžvilgiu, neduoda jokio pagrindo konstatuoti, kad prieš ją minėta nusikalstama veika nebuvo padaryta. Priešingai, tai įrodo, kad nukentėjusioji vengė bet kokių su ja atliekamų procesinių veiksmų, kadangi V. N. buvo paprašiusi pakeisti savo parodymus. Tą patvirtina ir liudytojo V. F. duoti parodymai, kuris yra policijos pareigūnas, ir teigė, jog apklausos metu G. S. nurodė, kad įtariamojo Č. N. motina V. N. jai nuolat skambinėja ir prašo jos pakeisti parodymus. G. S. nurodė, kad dėl nuolatinio Č. N. spaudimo jaučia įtampą ir baimę.

3.5. Byloje nėra tiesioginių įrodymų, kad V. N. telefoninių pokalbių metu su G. S. siekė ją paveikti, tačiau įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netiesioginiais įrodymais.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje išteisintosios V. N. gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti.

6. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorės Astos Kaminskienės apeliacinis skundas atmetamas.

7. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

8. Nors Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorė Asta Kaminskienė (toliau – prokurorė) nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis, tačiau apeliaciniame skunde nepateikia teisiškai reikšmingų argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra iš esmės neteisingos. Savo nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis prokurorė grindžia kitokiu, nei pirmosios instancijos teismo, byloje surinktų įrodymų interpretavimu ir vertinimu. Apygardos teismas sprendžia, kad nuosprendyje išdėstytas įrodymų vertinimas yra pagrįstas, o teismo priimtas sprendimas motyvuotas, esminių prieštaravimų jame nėra.

9. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šis ikiteisminio tyrimo metu ar teisme duotų melagingus parodymus. BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama nusikaltimams teisingumui. Taigi ja kėsinamasi į normalią ikiteisminio tyrimo bei teismo veiklą vykdant teisingumą.

10. Nagrinėjamu atvejų nėra jokių kitų duomenų, išskyrus prieštaringus nukentėjusiosios G. S. parodymus, jog V. N. prašė jos, kad G. S. sakytų pareigūnams, jog Č. N. nemušė R. M. arba, kad jis sudavė tik vieną smūgį. Kaip matyti iš bylos duomenų:

1.1. 2018 m. vasario 13 d. G. S., apklausiama baudžiamojoje byloje dėl R. M. nužudymo, atsisakė duoti papildomus parodymus nurodydama, kad V. N. jai nuolat skambina telefonu ir liepia pakeisti parodymus dėl Č. N. veiksmų (b. l. 12-13);

1.2. 2018 m. balandžio 26 d. apklausos protokole G. S. nurodė, kad V. N. jai sakė, jog pareigūnams sakytų viską taip, kaip buvo įvykio metu. Tačiau tą dieną, kai ji važiavo duoti parodymų į įvykio vietą, jai atsitiktinai paskambino V. N. ir paprašė sakyti, kad jos sūnus Č. N. nemušė R. M. arba, kad jis sudavė tik vieną smūgį. Ji nesutiko ir pasakė, kad parodymų nekeis. V. N. kalbėjo ramiai, jokių grasinimų neišsakė, nieko jai už tai nežadėjo, neįtikinėjo. Patvirtino, kad V. N. tik vieną kartą prašė jos pakeisti parodymus. Nežino kodėl ji pareigūnams pasakė, kad jai V. N. nuolat skambina (b. l. 17-19);

1.3. 2018 m. spalio 2 d. akistatos protokole užfiksuoti G. S. parodymai, kad V. N. jai skambino tik vieną kartą, o ne nuolat, ir prašė sakyti, kad jos sūnus Č. N. nemušė R. M. arba, kad jis sudavė tik vieną smūgį. Patvirtino, kad tai buvo tikrai ne tą pačią dieną, kai ji važiavo duoti parodymų į įvykio vietą, o gal kelios dienos prieš tai, bet tikslios datos nenurodė (b. l. 23-24);

1.4. 2018 m. spalio 2 d. papildomos apklausos protokole nurodė, kad neprisimena kurią dieną V. N. prašė jos pakeisti parodymus. Tą dieną, kai ji važiavo į parodymų patikrinimą vietoje, jai skambino V. N., tačiau ji neatsiliepė (b. l. 26-27);

1.5. 2019 m. vasario 21 d. Kauno apylinkės teisme teisiamojo posėdžio metu G. S. nurodė, kad V. N. ne vieną kartą prašė keisti parodymus, o du kartus - vieną kartą 2017 m. gruodžio mėnesį, o kitą – 2018 m. sausio mėnesį. Nurodė, kad V. N. jai skambino, kai tyrėjas ją vežė į Kauną duoti parodymus įvykio vietoje. Tada ji atsiliepė ir pasakė, kad negali kalbėti. Patvirtino, kad jokio V. N. spaudimo ji nejautė, baimės, psichologinės įtampos nebuvo, o tyrėjui duodama parodymus sakė kitaip, nes buvo neblaivi. Akistatos su Č. N. atsisakė tik todėl, kad jis yra jos sugyventinis ir nenorėjo jo matyti, bet ne todėl, kad jautė spaudimą dėl V. N. prašymo keisti parodymus (b. l. 129-134).

11. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad, praėjus tam tikram laikui po įvykio, G. S. parodymai negali būti visiškai tikslūs, todėl tai negali būti vertinama kaip parodymų prieštaringumas. Kaip matyti iš G. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu duoti parodymai iš esmės skiriasi, yra prieštaringi bei nenuoseklūs, kas sudaro pagrindą abejoti jų teisingumu. Nukentėjusiosios parodymai iš esmės keitėsi viso tyrimo metu. Taigi, tokius nenuoseklius bei prieštaringus G. S. parodymus negalima vertinti kaip patikimus. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo G. S. parodymais priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nes tokiais nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais besąlygiškai tikėti sprendžiant kaltės klausimą nėra pagrindo.

12. BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Nagrinėjamoje byloje V. N. subjektyvusis požymis – kaltė visiškai neatskleista. Pati nukentėjusioji G. S. patvirtino, kad jai V. N. jokio poveikio nedarė, tik paprašė, kad pasakytų, jog Č. N. nemušė R. M., arba, kad jis sudavė tik vieną smūgį. Tačiau ji nesutiko ir savo parodymų nekeitė. Taigi, be šių G. S. prieštaringų ir nenuoseklių parodymų, byloje daugiau nėra jokių kitų pagrįstų duomenų, jog V. N. prašė G. S. duoti melagingus parodymus, kad ji veikė tiesiogine tyčia ir tikslingai siekė paveikti G. S.. Taigi, apeliacinio skundo argumentas, kad V. N. suvokė šios pavojingos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, atmetamas, kaip nepagrįstas.

13. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų, kad V. N. atliko minėtus veiksmus, kurie sudaro jai inkriminuotos veikos objektyviąją pusę, t. y. siekė paveikti G. S. (prašė jos duoti melagingus parodymus). Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu, nuosekliai neigė prašiusi G. S. duoti melagingus parodymus:

1.1. 2018 m. balandžio 13 d. V. N., apklausiama kaip liudytoja, nurodė, kad po jos sūnaus sulaikymo, G. S. gyveno jos sūnaus namuose, todėl ji skambindavo klausti, kaip jai sekasi. G. S. ji niekada neprašė ir nereikalavo keisti parodymus dėl jos sūnaus (b. l. 51-52);

1.2. 2018 m. birželio 20 d. įtariamojo apklausos protokole nurodyta, kad nei tą dieną, kai G. S. važiavo parodyti tyrėjai, kur buvo padarytas nusikaltimas, nei kitą dieną ji neprašė G. S. keisti parodymų ar meluoti ikiteisminiame tyrime dėl nužudymo (b. l. 56-57).

1.3. 2018 m. spalio 2 d. akistatos protokole užfiksuoti V. N. parodymai, kurios metu ji nurodė, kad niekada neprašė G. S. keisti savo parodymų ir neliepė jai sakyti, kad jos sūnus nemušė R. M. ar, kad sudavė jam vieną smūgį (b. l. 23-24);

1.4. 2018 m. spalio 12 d. įtariamojo apklausos protokole V. N. patvirtino, kad niekada neprašė G. S. keisti parodymų dėl R. M. nužudymo, neprašė jos, kad meluotų tyrėjams, ar, kad sakytų, jog jos sūnus nemušė R. M. ar, kad sudavė vieną smūgį. Mano, kad ją apkalba, nes ji išvarė G. S. iš jos sūnaus namų (b. l. 61);

1.5. 2019 m. vasario 21 d. Kauno apylinkės teisme posėdžio metu V. N. nurodė, kad ji kalbėdavosi su G. S. telefonu apie sūnų Č. N.. Kalbantis apie įvykį, G. S. keitė pasakojimus dėl suduotų smūgių skaičiaus, tačiau neprašė jos ir nesakė, ką jai sakyti per tyrimą. Ji nedarė spaudimo G. S., kalbėdavo bendrais reikalais, nenorėjo, kad G. S. duotų melagingus parodymus (b. l. 129-134);

1.6. 2019 m. liepos 3 d. Kauno apygardos teisme posėdžio metu V. N. nurodė, kad jokio poveikio G. S. nebuvo daroma ir niekada jos neprašė keisti parodymų (b. l. 171-173).

14. Visi šie V. N. duoti nuoseklūs parodymai nepaneigti. Byloje jokiais patikimais duomenimis nenustatyta, jog V. N. nagrinėjamų įvykių laikotarpyje būtų dariusi poveikį G. S. ar būtų davusi kokius nors nurodymus.

15. Iš byloje esančio liudytojo V. F. 2018 m. liepos 27 d. apklausos protokolo matyti, kad G. S. 2018 m. vasario 13 d. apklausos metu nurodė, jog atsisako duoti parodymus ir dalyvauti akistatose, nes V. N. jai nuolat skambina ir liepia pakeisti parodymus, ir dėl to ji jaučia įtampą (b. l. 35-36). Tačiau pati G. S. šiuos savo parodymus paneigė, nurodydama, kad duodama parodymus buvo neblaivi, o akistatos su Č. N. atsisakė tik dėl to, kad Č. N. buvo jos sugyventinis ir ji turėjo teisę daugiau jokiuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose nedalyvauti. Taigi, apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusioji vengė bet kokių su ja atliekamų procesinių veiksmų, kadangi V. N. buvo paprašiusi pakeisti savo parodymus, atmetamas, kaip nepagrįstas.

16. Prokurorė apeliaciniame skunde argumentavo, kad tuomet, kai G. S. vyko į parodymų patikrinimo vietą, 2017 m. gruodžio 18 d. 14 val. 12 min. jai skambino V. N. ir darė poveikį. Tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo argumentu, jog vien aplinkybė, kad kaltinamoji V. N. žinojo, jog nukentėjusioji G. S. kviečiama į parodymų patikrinimą vietoje ir kaltinime nurodytu laikotarpiu nukentėjusiajai skambino, nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, nes skambučiai buvo abipusiai. Kaip matyti iš telefoninių pokalbių analizės išklotinės, G. S. ir V. N. tarpusavio bendravimas telekomunikacijos priemonėmis buvo gana dažnas ir įprastas, esant susiklosčiusiems šeimyniniams santykiams. Telefoninių pokalbių turinys nebuvo fiksuotas jokiomis priemonėmis, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar kaltinime nurodyto turinio pokalbis apskritai buvo. Taigi, apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiosios G. S. parodymai dėl daryto jai poveikio yra nuoseklūs ir juos patvirtina telefoninių pokalbių išklotinėje užfiksuoti duomenys, atmetamas, kaip neįrodytas jokiais pagrįstais duomenimis.

17. Vien tai, kad V. N. galimai turėjo motyvą dėl BK 233 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, nepakanka konstatuoti jos dalyvavimą ir jos kaltę šios veikos padaryme. Aptartų duomenų nepakanka daryti pagrįstą, neginčytiną išvadą, kad V. N. kokiu nors būdu darė realų poveikį G. S.. Byloje nei asmenų parodymais, nei techninėmis priemonėmis nei kitais įrodymų šaltiniais neužfiksuota jokių V. N. tiesioginių ar kokių nors kitų pokalbių, kuriuose būtų daromas poveikis nukentėjusiajai.

18. Apygardos teismas negali nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais, tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai, tačiau pažymi, jog netiesioginiais įrodymais asmens kaltė gali būti grindžiama tik tais atvejais, kai jais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje yra sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Be to, kaip ir tiesioginiai įrodymai, taip pat ir netiesioginiai įrodymai turi būti patikimi, o jų patikimumas nustatomas išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Šiuo nagrinėjamu atveju, netiesioginiai įrodymai (telefoninių pokalbių išklotinės) neginčytinai ir patikimai nepagrindžia, kad V. N. siekė paveikti G. S.

19. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, šioje byloje išteisindamas V. N. jokių įrodymų vertinimo klaidų nepadarė ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Teismas teisingai nuosprendyje pažymėjo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias bylos aplinkybes. O visos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti byloje surinktais įrodymais, privalo būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

20. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nepažeidė, įrodymus įvertino ne atsietai, o jų visumą, nesuteikdamas išskirtinės reikšmės kokiems nors konkretiems įrodymams, todėl konstatuojama, jog V. N. pagrįstai išteisinta dėl jai inkriminuotos veikos pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. balandžio 19 d. nuosprendis paliekamas galioti, nes yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorės Astos Kaminskienės apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.