- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-18
- Bylos Nr.
- e2A-680-798/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00648-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Irmantas Šulcas, Agnė Tikniūtė
- Atsakovas
- Z. M., R. M.
- Trečiasis asmuo
- A. M.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irmanto Šulco ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Z. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Šimista“ ieškinį atsakovams Z. M. ir R. M. dėl sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo A. M.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Šimista“ kreipėsi teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti iš dalies negaliojančia 2020 m. kovo 10 d. sutuoktinių turto pasidalinimo sutartį Nr. 960 (toliau – ir Turto pasidalijimo sutartis), sudarytą tarp R. M. ir Z. M., actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu, taikyti restituciją natūra, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiomis Turto pasidalijimo sutarties 2.1.1-2.1.3, 2.1.9-2.1.18, 2.2.9, 2.2.12 punktų nuostatas. Nurodė, kad po Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 3 d. sprendimo priėmimo atsakovas Z. M. su sutuoktine R. M. 2020 m. kovo 10 d. sudarė Turto pasidalinimo sutartį, kuria dalis turto atiteko R. M., siekiant išvengti išieškojimo nukreipimo į Z. M. turtą. Remiantis 2017 m. balandžio mėnesio valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenimis, Z. M. turėjo 7 nekilojamojo turto vienetus, o 2020 m. balandžio 30 d. duomenimis Z. M. vardu liko registruoti tik 3 nekilnojamojo turto vienetai. Butas esantis (duomenys neskelbtini), nors 2017 metais buvo registruotas R. M. vardu, tačiau tai buvo turtas, kurio statusas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o po turto pasidalinimo visas butas atiteko R. M., kaip asmeninė nuosavybė. Ieškovė nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju yra visos privalomos nustatyti actio Pauliana taikymo sąlygos.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Z. M. pateikė atsiliepimą, kuriame prašė ieškovės ieškinį dėl sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir restitucijos taikymo atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Atsakovas neginčijo fakto, kad 2020 m. kovo 10 d. su savo sutuoktine atsakove sudarė Turto pasidalijimo sutartį, tačiau nesutinka, jog Turto pasidalijimo sutartį atsakovai sudarė siekiant išvengti išieškojimo nukreipimo į atsakovo turtą. Atsakovas nurodė, kad sutuoktinių tarpusavio santykiai buvo pašliję gerokai anksčiau negu jie sudarė Turto pasidalijimo sutartį ir atsakovai tokio pobūdžio sutartį ketino sudaryti žymiai anksčiau. Teigia, kad galutinai Turto pasidalijimo sutarties sąlygas atsakovams tarpusavyje pavyko suderinti bei su notare sutarti laiką dėl sutarties pasirašymo tik 2020 m. kovo 10 d. Pabrėžė, kad įstatymai nedraudžia sutuoktiniams pasidalinti santuokos metu įgytą turtą bei sudaryti turto pasidalijimo sutartį. Mano, kad tokia sutartis pati savaime negali būti laikoma neteisėta. R. M. Turto pasidalijimo sutartimi asmeninės nuosavybės teise atiteko didesnė dalis nekilnojamojo turto, nes atsakovė didesne dalimi prisidėjo prie atsakovų santuokoje įgyto turto įgijimo ir išlaikymo. Atsakovas nesutiko, kad ginčo sandorio sudarymo metu jis ir atsakovė buvo nesąžiningi. Pažymėjo, kad jis savo sutuoktinės neinformavo apie Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartį. Taigi atsakovė, sudarydama sutuoktinių Turto pasidalijimo sutartį, buvo sąžininga. Teigia, kad nei jis pats, nei atsakovė nebuvo supažindinti su ieškovės veiklos rezultatais ir jiems nebuvo žinoma visa bendrovės veikla, finansinė jos būklė. Taip pat nurodė, kad didžioji dalis iš ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų susidarė būtent dėl ieškovės, vadovaujamos direktoriaus A. M., vykdytos statybos veiklos.
3. Atsakovė R. M. atsiliepime prašė ieškovės ieškinį dėl sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir restitucijos taikymo atmesti. Patvirtino, kad ji apie Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartį nieko nežinojo.
4. Trečiasis asmuo A. M. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Teismas nustatė, kad actio Pauliana patenkinimo sąlyga reiškia, kad kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Ieškovės reikalavimo teisė yra pagrįsta Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-176-302/2020, taigi BUAB „Šimista“ turi neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovą Z. M. Iš atsakovo Z M. pagal teismo sprendimą priteista 1 200 Eur ir iš jo kaip subsidiaraus atsakovo 118 057,06 Eur. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nesprendžiamos, aukščiau nurodyto teismo sprendimo, vykdymo sąlygos ir tvarkos. Bylos duomenimis, išieškota iš esmės menkavertės sumos, o pagrindinis skolininkas A. M. lėšų ar turto, iš kurio gali būti vykdomas išieškojimas neturi, nes pagal pateiktus duomenis pastarajam priklauso tik vienas nekilnojamojo turto objektas, kuris įkeistas hipoteka.
5.2. Viena iš actio Pauliana ieškinio patenkinimo sąlygų siejama su sutrumpintu vienerių metų ieškinio senaties terminu. Nagrinėjamu atveju, ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2020 m. kovo 10 dieną. Ieškinys pateiktas 2020 m. gegužės 25 d. ir vienerių metų ieškinio senaties terminas nepraleistas.
5.3. Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pagrindinis skolininkas A. M. yra pajėgus įvykdyti teismo sprendimą, taigi kreditoriaus teisių pažeidimu, teismo vertinimu, neabejotinai turi būti laikoma situacija, kai subsidiarus skolininkas, sumažina savo turto masę tokiu būdu, kad ieškovės reikalavimų patenkinimas iš skolininkų apskritai tampa mažai tikėtinas. 2017 metais atsakovo nuosavybės teisė buvo registruota į septynis nekilojamojo turto vienetus, o 2020 m. balandžio 30 d. duomenimis Z. M. vardu liko registruoti tik 3 nekilnojamojo turto vienetai. Butas esantis (duomenys neskelbtini) nors 2017 metais buvo registruotas R. M. vardu, tačiau tai buvo turtas, kurio statusas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o po turto pasidalinimo visas butas atiteko R. M. Teismo vertinimu, ginčijama sutartis dalyje, kuria perleista nuosavybės teisės sutuoktinei dėl nekilnojamųjų turo objektų, tiek automobilio iš lėšų banko sąskaitoje, neabejotinai pažeidžia ieškovės, kaip kreditorės, teises. Teismas kritiškai vertino teismo posėdžio metu atsakovo nurodytus argumentus, kad priteistą sumą jis turi galimybę sumokėti. Bylos nagrinėjimo metu šalys bandė sudaryti taikos sutartį, tačiau kreditorių susirinkimas pasiūlytam taikos sutarties projektui nepritarė. Vėliau, teismo posėdyje, atsakovas nurodė galintis iš esmės nedelsiant sumokėti virš 80 000 Eur, ir tokią galimybę teismas suteikė atidėdamas teismo posėdį, tačiau jokių įrodymų apie atliktus mokėjimus byloje nepateikta. Teismas kritiškai vertino ir atsakovo teiginius apie išsiieškotas debitorines skolas ir / ar tokių skolų grąžinimą artimiausiu metu, nes šie teiginiai byloje nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais.
5.4. Apie atsakovo (ne)privalėjimą sudaryti ginčo sutartį, teismas pažymėjo, kad nors teismas ir neturi pagrindo nesutikti su atsakovų pozicija, jog teisinis reguliavimas nedraudžia iš esmės pasidalinti santuokoje įgyto turto, tačiau toks pasidalinimas neturi pažeisti trečiųjų asmenų interesų. Byloje atsakovai neįrodinėjo privalomumo sudaryti ginčo sandorį, o iš esmės rėmėsi vien tik noru sudaryti tokį sandorį. Taigi, aptariama actio Pauliana sąlyga pripažintina nustatyta.
5.5. Viena iš actio Pauliana sąlygų – skolininko nesąžiningumas. Byloje nėra ginčo, kad ginčijamas sandoris neatlygintinas, sudarytas tarp sutuoktinių, taigi jų sąžiningumas teisiniam vertinimui reikšmės neturi. Atsakovai savo sąžiningumą byloje grindė tik tuo, kad tyčia neturėjo ketinimų apsunkinti išieškojimą ieškovės naudai ir tuo, kad atsakovė yra daugiau prisidėjusi prie santuokoje įgyto turto ir jo išlaikymo. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl atsakovės turto pripažinimo asmenine nuosavybe, nes tokių reikalavimų nėra pareikšta, o nurodytos aplinkybės niekaip neeliminuoja nurodytos prezumpcijos taikymo.
5.6. Teismas sprendė, kad pagal 2020 m. kovo 3 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį BUAB „Šimista“ iš atsakovo Z. M. turi galimybę išsiieškoti iki 119 257,06 Eur. Ieškiniu ginčijamo sandorio vertė, pagal byloje pateiktus duomenis ir ieškovės apskaičiavimą yra 112 825 Eur. Sutuoktinių Turto pasidalijimo sutartį pripažinus negaliojančia ir pritaikius restituciją, turtas taps bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tesmas padarė išvadą, kad tenkinus ieškinį pilna apimtimi, net ir grąžinto turto tikėtina nepakaks visam ieškovės reikalavimui patenkinti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Apeliaciniame skunde atsakovas Z. M. prašo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės BUAB „Šimista“ ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Atsakovas neginčija to, kad ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-176-302/2020, taip pat to, jog ieškovė nėra praleidusi vienerių metų ieškinio senaties termino.
Atsiliepimas
6.2. Atsakovas nesutinka su ieškovės 2020 m. gegužės 22 d. ieškinyje nurodytu teiginiu, kad bendra atsakovo turimo nekilnojamojo turto vertė po 2020 m. kovo 10 d. Sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties Nr. 960 sudarymo sudaro 1 430 Eur. Pažymėjo, kad ieškovė 1 430 Eur sumą apskaičiavo remdamasi VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutine atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto rinkos verte. Tačiau VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė nekilnojamojo turto rinkos vertė yra nustatoma masinio vertinimo būdu, todėl registre nurodyta vidutinė nekilnojamojo turto rinkos vertė neatitinka realios konkretaus nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės. Šiuo atveju nėra pateikta nepriklausomo turto vertintojo atlikto nekilnojamojo turto vertinimo, kuriame būtų nustatyta konkretaus atsakovui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės.
6.3. Atsakovo teigimu, po ginčo sandorio sudarymo jam atiteko nemaža dalis nekilnojamojo turto, o taip pat 2020 m. kovo 10 d. Turto pasidalijimo sutartyje aiškiai parašyta, kad jam lieka gana didelė dalis grynų pinigų, kuriuos jis buvo paskolinęs savo pažįstamiems, draugams ir tuos pinigus jis visus atgavo, jie buvo deklaruojami, tie pinigai yra, todėl atsakovas turi iš ko grąžinti didžiąją dalį skolos.
6.4. Pažymėjo, kad sutinka, jog atsakovas su sutuoktine neturėjo prievolės sudaryti Turto pasidalijimo sutarties, tačiau apeliantas nesutinka su teismo 2022 m. vasario 9 d. sprendime padaryta išvada, kad sutuoktinių sąžiningumas teisiniam vertinimui reikšmės neturi. Akcentavo, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tam jog sandoris būtų pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jei sandoris atlygintinis. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo.
6.5. Apeliantas nesutinka su ieškovės teiginiu, kad Turto pasidalijimo sutartis buvo sudaryta siekiant išvengti išieškojimo nukreipimo į atsakovo turtą. 2020 m. liepos 2 d. atsiliepime į ieškovės ieškinį atsakovas nurodė, kad 2020 m. kovo 10 d. Turto pasidalijimo sutartį atsakovai nutarė sudaryti pašlijus tarpusavio santykiams ir gresiant skyryboms. Taigi, sandoris buvo sudarytas abiejų sutuoktinių sprendimu. Pabrėžė, kad atsakovas atsiliepime pažymėjo, jog atsakovei Turto pasidalijimo sutartimi asmeninės nuosavybės teise atiteko didesnė dalis nekilnojamojo turto, nes atsakovė didesne dalimi prisidėjo prie atsakovų santuokoje įgyto turto įgijimo ir išlaikymo, t. y. įdėjo į turtą asmenines lėšas, kurias gavo iš savo motinos. Sudarydami ginčo sutartį atsakovai jau faktiškai kartu negyveno, todėl siekė tik vieno tikslo, pasidalinti santuokoje įgytą turtą.
6.6. Akcentuodamas savo sąžiningumo aspektus apeliantas pažymėjo, kad, jei būtų norėję, atsakovai jau seniausiai būtų turimą nekilnojamąjį turtą pardavę. Ginčo sutartį sudarė būdami sąžiningi ir tik todėl, kad sutarties sudarymo metu šeima jau buvo praktiškai išširšusi. Duodama parodymus teismo posėdžio metu, atsakovė teismui išaiškino, kad dėl teisme iškeltos bylos nesuvokė jokios grėsmės šeimos turtui ir suprato, jog byla yra iškelta atsakovo broliui, tačiau ne atsakovui. Kadangi jai teismo sprendimas siųstas nebuvo, tai sudarydama Turto pasidalijimo sutartį atsakovė nieko nežinojo apie priimtą teismo sprendimą, todėl buvo sąžininga. Atsakovas negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis sudarydamas ginčo sutartį buvo nesąžiningas.
7. Atsiliepime į atsakovo Z. M. apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Šimista“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
7.1. Apeliantas Z. M. nesutinka su teismo išvada, kad ginčijamas sandoris pažeidė kreditoriaus interesus ir su nurodytomis turto vertėmis. Bylą nagrinėjant teisme atsakovas turėjo galimybę teikti nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas (specialistų išvadas), arba teikti teismui prašymus dėl ekspertizės skyrimo turto vertei nustatyti, jeigu ieškinio pareiškime buvo neteisingai nurodytos nekilnojamojo turto kainos. Tokiu procesinių veiksmų atsakovas neatliko. Apeliaciniame skunde nurodant, kad ieškovė privalėjo atlikti ginčijamo nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas laikomasi neteisėtos pozicijos, nes yra neteisingai perkeliama įrodinėjimo pareiga. Remiantis įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklėmis, laikytina, kad atsakovai, nesutikdami su nurodytomis ginčijamo turto vertėmis, privalėjo įrodinėti jų nuomone tikrą rinkos vertę leistinais rašytiniais įrodymais. Tokiu veiksmų atsakovai neatliko, todėl laikytina, kad ginčijamo turto kainos yra nurodytos teisingos.
7.2. Apeliaciniame skunde yra nurodoma, kad atsakovas yra gavęs grynuosius pinigus pagal paskolos sutartis, kurios buvo aptartos Turto pasidalijimo sutartyje. Ieškovė pažymėjo, kad ši civilinė byla dėl sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir restitucijai taikymo kilo išimtinai dėl tos priežasties, kad atsakovas Z. M. gera valia nevykdo įsiteisėjusios 2020 m. kovo 3 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-176-302/2020. Kadangi Z. M. gera valia nevykdė Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, jo atžvilgiu antstolės V. L. kontoroje buvo užvesta vykdomoji byla Nr. 0130/20/00294 (dėl 45 905,17 Eur skolos) ir vykdomoji byla Nr. 0130/20/00295 (dėl 296 469,90 Eur Z. M. esant subsidiariu skolininku). Išieškoti iš A. M. priteistą skolą praktiškai nėra galimybės, Z. M. teismo sprendimą vykdo minimaliai. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, jos ir įmonės kreditorių interesų tokia vykdymo eiga netenkino.
7.3. 2021 m. gruodžio 22 d. vykusio teismo posėdžio metu, kai atsakovas Z. M. pateikė paaiškinimus, kad tariami turi 86 000 Eur grynais pinigais surinkęs ir savo skolininkų (pagal paskolos sutartis aptartas sutuoktinių turto pasidalijimo sutartyje), teismas atidėjo byloje baigiamąsias kalbas tuo tikslu, jog Z. M. jo žinioje esančias pinigines lėšas galėtų sumokėti į antstolio depozitinę sąskaitą ir tokiu būdu šioje byloje arba reikėtų mažinti ieškinį, arba šalys galėtų sudaryti taikos sutartį vykdomojoje byloje dėl likusios mokėtinos sumos mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo. Pinigai į antstolio depozitinę sąskaitą sumokėti nebuvo, o byla išnagrinėta iš esmės.
7.4. Esant minėtoms aplinkybėms laikytina, kad Z. M. teiginiai dėl tariamai gautų grynųjų pinigų arba neatitinka realybės, t. y. jis jokių pinigų negavo, arba Z. M. yra visiškai nesąžiningas žmogus ir gavęs grynuosius pinigus juos slepia nuo antstolio, neperveda į antstolio depozitinę sąskaitą tokiu būdu nevykdo įsiteisėjusio teismo sprendimo ir vilkina laiką. Esant minėtoms aplinkybėms, apeliacinio skundo motyvai dėl egzistuojančių grynųjų pinigų atmestini ir laikytini gynybine bei apgaulinga apelianto versija. Taip pat laikytina, kad ginčijamas sandoris yra nesąžiningas, nes likvidus turtas atiteko sutuoktinei R. M., o tariamai egzistuojančios lėšos grynaisiais pinigais pagal paskolų sutartis atiteko Z. M.
7.5. Byloje atsakovai neįrodinėjo privalomumo sudaryti ginčo sandorį, o iš esmės rėmėsi vien tik noru sudaryti tokį sandorį. Taigi, teismas sprendė, kad aptariama actio Pauliana sąlyga pripažintina nustatyta.
7.6. Apeliantas skunde aiškina, kad jo sutuoktinė į bendrą turtą įdėjo daugiau lėšų nei atsakovas, todėl jai ir atiteko didesnė dalis santuokoje įgyto turto. Ieškovė pažymi, kad atsakovo skunde išdėstyti dokumentai yra 1990 metų ir vėlesni, kai tuo tarpu atsakovų Z. M. ir R. M. santuoka buvo sudaryta 1985 m. rugsėjo 14 d. Esant minėtai situacijai laikytina, kad visas Z. M. ir R. M. turtas buvo įgytas santuokos metu iš lėšų, kurių teisinis statusas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Taip pat laikytina, kad turtas buvo išlaikomas iš bendrų sutuoktinių lėšų. Atsakovų iškelta versija dėl tariamo R. M. didesnio prisidėjimo prie turto įsigijimo ir / ar jo išlaikymo yra neįrodyta ir atmestina.
7.7. Atsižvelgiant į tai, kad tarp atsakovų buvo sudarytas neatlygintinis sandoris, atsakovės R. M. sąžiningumas / nesąžiningumas šiai bylai nėra reikšmingas ir gali būti nevertinamas vien dėl to, kad ginčijamas sandoris buvo neatlygintinas. Visgi, ieškovė byloje įrodinėjo abiejų atsakovų nesąžiningumą. Savo teiginius ieškovė grindė tuo, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas praėjus 7 dienoms po Lietuvos apeliacinio teismo nutarties priėmimo, t. y. atsakovams žinant, kad į Z. M. turtą bus nukreiptas išieškojimas. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas neatlygintinai. Ginčijamame sandoryje Z. M. buvo paliktas nelikvidus turtas. Ginčijamu sandoriu turtas buvo padalintas taip, kad didžioji dalis atiteko R. M., o Z. M. – mažoji dalis. Atsakovės R. M. nesąžiningumas buvo grindžiamas tomis faktinėmis aplinkybėmis, kad ji žinojo apie vykstantį teismo procesą, kuriame BUAB „Šimista“ prisiteisė pinigų sumas iš A. M. ir Z. M., bylos nagrinėjimo metu ji buvo apklausiama kaip liudytoja, BUAB „Šimista“ ji dirbo buhalterės pareigose. Atsižvelgiant į jos išsilavinimą ir šeimyninė padėtį, R. M. negalėjo nežinoti apie 2020 m. kovo 3 d. teismo nutartį ir jo pasekmes šeimos turtiniams interesams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
8. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiami pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, teisėtumo ir pagrįstumo klausimai.
Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės
10. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartimi BUAB „Šimista“ iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2016 m. spalio 18 d. Bankroto byloje bendra patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma sudaro 357 416,36 Eur. Pagal ieškovės pateiktus duomenis, vykdant bankroto procedūras, 2017-2021 metų laikotarpiu, įmonės gautos lėšos iš viso sudaro 52 155,45 Eur (iš turto pardavimo, Garantinio fondo, debitorių ir kt.).
11. Vilniaus apygardos teisme 2017 m. kovo 20 d. iškelta civilinė byla, pagal ieškovės BUAB „Šimista“ ieškinį atsakovams Z. M. ir A. M. dėl žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies.
12. 2020 m. kovo 3 d. Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-176-302/2020 nutarė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartį pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstė taip: ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti iš atsakovo A. M. ieškovei BUAB „Šimista“ žalos už neperduotą įmonės turtą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. balandžio 20 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Priteisti iš atsakovo A. M. ir subsidiariai iš Z. M. ieškovei BUAB „Šimista“ 73 351,89 Eur žalos ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2017 m. balandžio 20 d. – iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Priteisti iš atsakovo Z. M. ieškovei BUAB „Šimista“ 44 705,17 Eur, nustatant, kad jis šią sumą turi atlyginti ieškovei subsidiariai su atsakovu A. M. Priteisti ieškovei BUAB „Šimista“ iš atsakovo A. M. 2 300 Eur, iš atsakovo Z. M. 1 200 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, patirtas pirmosios instancijos teisme. Priteisti iš atsakovo A. M. 2 308,80 Eur, iš atsakovo Z. M. 1 243,20 Eur žyminio mokesčio valstybei. Priteisti ieškovei BUAB „Šimista“ iš atsakovo A. M. 350 Eur, išlaidas advokato pagalbai apmokėti, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
13. Atsakovas Z. M. su savo sutuoktine atsakove R. M. 2020 m. kovo 10 d. sudarė Turto pasidalinimo sutartį Nr. 960. Ieškovė prašo pripažinti negaliojančiomis šios sutarties 2.1.1-2.1.3, 2.1.9-2.1.18, 2.2.9, 2.2.12 punktų nuostatas. Atsakovų Z. M. ir atsakovės R. M. santuoka sudaryta 1985 m. rugsėjo 14 d.
14. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovo Z. M. nuosavybės teisė 2017 m. kovo 27 d. buvo registruota į septynis nekilnojamojo turto objektus (Registro Nr. (duomenys neskelbtini), tuo tarpu 2020 m. balandžio 30 d. duomenimis nuosavybės teisė registruota į tris nekilnojamojo turto objektus (Registro Nr. (duomenys neskelbtini).
15. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, trečiojo asmens A. M. nuosavybės teisė 2020 m. gegužės 22 d. duomenis, registruota į vieną nekilnojamojo turo objektą – butą, kuriam taikoma hipoteka AB Luminor Bank naudai, bei turto areštai.
16. Ieškovė nurodydama, kad atsakovo Z. M. prievolė kreditoriui BUAB „Šimista“ pagal įsiteisėjusius teismo sprendimus yra tiesioginė 1 200 Eur sumoje, o likusioje dalyje 118 057,06 Eur sumoje yra subsidiari, teismui teikia antstolio pateiktus duomenis, kad pagal vykdomuosius dokumentus iš viso išieškota 3 121, 21 Eur skolos iki 2021 m. lapkričio 11 d.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.66 straipsnyje yra įtvirtintos ir teismų praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą dvišalį sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-502-313/2018). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu.
18. Nagrinėjamu atveju apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje teismas konstatavo, kad BUAB „Šimista“ turi neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovą Z. M., vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kreditoriaus teisių pažeidimą bei tai, jog atsakovai neprivalėjo sudaryti ginčo sandorio.
19. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pirmiausia nurodė, kad nesutinka su ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytomis turto vertėmis, t. y. jog bendra atsakovo turimo nekilnojamojo turto vertė po 2020 m. kovo 10 d. Sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties Nr. 960 sudarymo sudaro 1 430 Eur. Pažymėjo, kad VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė nekilnojamojo turto rinkos vertė yra nustatoma masinio vertinimo būdu, todėl registre nurodyta vidutinė nekilnojamojo turto rinkos vertė neatitinka realios konkretaus nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės. Šiuo atveju nėra pateikta nepriklausomo turto vertintojo atlikto nekilnojamojo turto vertinimo, kuriame būtų nustatyta konkretaus atsakovui nuosavybės teise priklausančio turto vertė.
20. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018). Įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021).
21. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK, yra ta, kad, vadovaujantis rungimosi principu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai), o šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Kai materialiosios teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo pareigos paskirstymo tvarką negu nustatyta CPK 178 straipsnyje, reikia vadovautis materialiosios teisės normomis nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, kvestionuodamas ieškovės ir VĮ Registrų centre nurodomas turto vertes, apeliantas privalėjo į bylą pateikti įrodymus, kad ieškovės ieškinyje nurodytos nekilnojamojo turto objektų vertės neatitinka tikrovės. Siekdamas paneigti ieškovės nurodomas nekilnojamojo turto objektų vertes, atsakovas turėjo teisę pasitelkti atitinkamos srities ekspertus, savo lėšomis atlikti ekspertinį tyrimą ir pateikti į bylą eksperto išvadą, pirmosios instancijos teismo prašyti byloje paskirti ekspertizę bei teikti bet kokiu kitus įrodymus, kurie paneigtų ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes ar pan. Atsakovo pasirinktas pasyvus procesinis elgesys lėmė atsakovui nepalankaus teismo sprendimo priėmimą. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo perkelti įrodinėjimo naštą ieškovei.
23. Be to, į viešą registrą įrašyti duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 straipsnis). Kartu pažymėtina, kad pagal CK 2.71 straipsnio 3 dalį patvirtinti išrašai iš juridinių asmenų registro turi prima facie (preliminarus pagrįstumas) galią. Vien deklaratyvus teigimas, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės remtis Nekilnojamojo turto registre nurodomomis nekilnojamojo turto objektų vertėmis, nesudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimui.
24. Apeliantas skunde nurodo, kad po ginčo sandorio sudarymo jam atiteko nemaža dalis nekilnojamojo turto, o taip pat 2020 m. kovo 10 d. Turto pasidalijimo sutartyje aiškiai parašyta, kad jam lieka gana didelė dalis grynųjų pinigų, kuriuos jis buvo paskolinęs savo pažįstamiems, draugams ir tuos pinigus jis visus atgavo, jie buvo deklaruojami, todėl atsakovas turi iš ko grąžinti didžiąją dalį skolos.
25. Minėta, kad vadovaujantis rungimosi principu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai), o šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi.
26. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad į bylą nėra pateikta objektyvių duomenų apie tai, jog didelė grynųjų pinigų suma iš viso egzistuoja. Atsakovas į bylą nepateikė jo nurodomų deklaracijų nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Priešingai, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad būtent atsakovo prašymu buvo atidėtas bylos nagrinėjimas, jam nurodant tuos pačius argumentus. Tačiau apelianto deklaruojama suma (ar bent jos dalis) į antstolio sąskaitą nebuvo pervesta. Todėl darytina išvada, kad Z. M. teiginiai dėl atgautų iš trečiųjų asmenų grynųjų pinigų neatitinka realybės.
27. Apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalimi, kurioje yra nurodyta, kad esant neatlygintinam sandoriui jo ir jo sutuoktinės nesąžiningumas, sudarant Turto pasidalijimo sutartį, nėra nustatinėjamas. Pabrėžė, kad jo sutuoktinė apie Lietuvos apeliacinio teismo nutartį nieko nežinojo, todėl negali būti laikoma nesąžininga Turto pasidalijimo sutarties sudarymo kontekste.
28. Pirmiausia akcentuotina, kad CK 6.66 straipsnio 2 dalis nustato, jog neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu net ir nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Pirmosios instancijos teismas aiškiai skundžiamame sprendime nurodė, kad taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Taigi, ieškovė atsiliepime į apelianto skundą teisingai nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog tarp atsakovų buvo sudarytas neatlygintinis sandoris, atsakovės R. M. sąžiningumas / nesąžiningumas šiai bylai nėra reikšmingas ir gali būti nevertinamas vien dėl to, kad ginčijamas sandoris buvo neatlygintinas.
29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).
30. CK 6.67 straipsnio 1 punkte yra įtvirtinta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija, kai ginčijamą sandorį sudaro artimi giminaičiai, o kreditorius savo teises bei interesus siekia ginti pareikšdamas actio Pauliana reikalavimą. Nagrinėjamoje situacijoje Turto pasidalijimo sutartis buvo sudaryta tarp sutuoktinių, vadinasi, atsakovų nesąžiningumas yra preziumuojamas, o sandorį sudariusioms šalims tenka įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tačiau šiuo atveju atsakovai prezumpcijos nepaneigė. Ypatingai atkreipiamas dėmesys į tai, kad ginčo sandoris buvo sudarytas praėjus 7 dienoms po Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-176-302/2020 priėmimo ir įsiteisėjimo.
31. Sąžiningumo principas neatskiriamas nuo teisingumo ir protingumo principų. Preziumuojama, kad sąžiningas asmuo civiliniuose santykiuose elgiasi protingai, atidžiai ir rūpestingai, savo subjektines teises įgydamas ir įgyvendindamas teisėtais būdais, neprisiimdamas nepagrįstos rizikos ir naudodamasis ekonomiškomis, mažiausiai finansinių ir žmogiškųjų sąnaudų reikalaujančiomis teisinėmis priemonėmis. Tais atvejais, kai asmens veiksmai neatitinka protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens veiksmų standarto, kyla pagrįstų abejonių dėl to, ar jis tikrai veikė skatinamas tų motyvų, kuriuos išviešino, ar turėjo kitokių, sąžiningumui prieštaraujančių tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2013).
32. Vertinant apelianto skundo argumentus dėl atsakovės R. M. (ne)sąžiningumo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pastaroji žinojo apie vykstantį teismo procesą, kuriame BUAB „Šimista“ prisiteisė pinigų sumas iš A. M. ir Z. M. Susipažinus su nurodytos civilinės bylos medžiaga, nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu ji buvo apklausiama kaip liudytoja, dirbo buhaltere. Todėl, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į jos išsilavinimą ir eitas pareigas, sprendžia, kad R. M. negalėjo nežinoti apie Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartį ir turėjo / galėjo numatyti teismo nutarties sukeliamas pasekmes šeimos turtiniams interesams.
33. Galiausiai apeliantas skunde nurodė, kad atsakovei Turto pasidalijimo sutartimi asmeninės nuosavybės teise atiteko didesnė dalis nekilnojamojo turto, nes atsakovė didesne dalimi prisidėjo prie atsakovų santuokoje įgyto turto įgijimo ir išlaikymo, t. y. įdėjo į turtą asmenines lėšas, kurias gavo iš savo motinos. Sudarydami ginčo sutartį atsakovai jau faktiškai kartu negyveno, todėl siekė tik vieno tikslo, pasidalinti santuokoje įgytą turtą.
34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl ginčo turto teisinio statuso, jo įgijimo ir išlaikymo klausimai. Todėl ta aplinkybė, kad atsakovė didesne dalimi prisidėjo prie santuokoje įgyto turto išlaikymo šios bylos nagrinėjimo kontekste neturi reikšmės. Net jei ir būtų teisinis pagrindas pripažinti atsakovo argumentus reikšmingais nagrinėjamai bylai, jau ne kartą buvo pažymėta, kad atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodomų teiginių neįrodė.
35. Kaip teisingai atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodė ieškovė, atsakovo byloje pateikti dokumentai yra 1990 metų ir vėlesni, kai tuo tarpu atsakovų Z. M. ir R. M. santuoka buvo sudaryta 1985 m. rugsėjo 14 d. Taigi, visas Z. M. ir R. M. turtas buvo įgytas santuokos metu iš lėšų, kurių teisinis statusas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Atsakovo argumentai dėl to, kad R. M. turi teisę gauti didesnę santuokoje įgyto turto dalį yra atmestini kaip nepagrįsti.
36. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija spendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, konstatuojant, jog egzistuoja visos sąlygos pripažinti negaliojančiomis Turto pasidalijimo sutarties 2.1.1-2.1.3, 2.1.9-2.1.18, 2.2.9, 2.2.12 punktų nuostatas actio Pauliana pagrindu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės reikalavimus patenkino ir pritaikė restituciją. Apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti byloje priešingas išvadas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
37. Apeliantas skunde prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro 1 300 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo parengimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, apeliantas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
38. Ieškovė atsiliepime į apelianto skundą prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, kurios sudaro 400 Eur. Pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus.
39. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Jų mokėjimo pagrindus, tvarką ir dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CPK 88 ir 98 straipsniai. CPK 98 straipsnis reglamentuoja išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
40. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis) (toliau – Rekomendacijos). Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio (2 077,53 Eur), todėl jos priteistinos iš atsakovo.
Dėl bylos procesinės baigties
41. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundų argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).
42. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nepažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Z. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Šimista“ (juridinio asmens kodas 300007745) naudai 400 Eur (keturis šimtus eurų) teisinės pagalbos išlaidų.