Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų administracinėse bylose kategorijos: 18.2; 55.1.3.

2017 m. sausio 24 d.

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės, Dalios Pranckienės ir Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atstovaujančio Zarasų skyriaus atstovui V. Č. (V. Č.),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. prašymą dėl praleisto įstatymo nustatyto terminų atnaujinimo suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Zarasų skyriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje A. D. prašė tenkinti jo prašymą. Pareiškėjas, teikdamas paaiškinimus, nurodėžinojęs apie tai, kad jo tėvas M. D. iki nacionalizacijos valdė nemažai žemės, jam buvo gerai žinomos šios žemės ribos. Paaiškino, kad nuosavybės teisių į tėvo M. D. žemę atkūrimu nesirūpino, kadangi šioje žemėje gyveno pareiškėjo brolis J. D., kuriam ir buvo atkurtos nuosavybės teisės. Pareiškėjas nurodė, kad nors Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyrius (toliau – ir NŽT Zarasų skyrius) turi archyvinius dokumentus, patvirtinančius, jog M. D. valdė du žemės sklypus, tačiau pareiškėjas gavo iš archyvo dokumentą, kuriuo remdamasis,teigė, kad jo tėvui priklausė dar ir 16 ha ploto žemės sklypas. Pareiškėjas pripažino, kad jis dalyvavo žemės reformoje, buvo įsteigęs valstiečio ūkį, po to - ūkininko ūkį, jame ūkininkavo ir užsiėmė žirgininkyste.

Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad A. D. 2016 m. sausio 21 d. kreipėsi į NŽT Zarasų skyrių prašymu atkurti nuosavybės teises į savo tėvo M. D. valdytą žemę, esančią Zarasų rajone, Imbrado seniūnijoje, Ropiškės kaime. NŽT Zarasų skyrius 2016 m. sausio 27 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui pranešė, kad jo prašymas nebus patenkintas, kadangi pateiktas po Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, be to, į buvusio savininko valdytą žemę nuosavybės teisės atkurtos J. D. (b. l. 33-34). A. D. prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo išnagrinėjusi Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. balandžio 19 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. birželio 6 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui išaiškino Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintų nuostatų taikymą, teisę praleistus terminus atnaujinti teismo sprendimu ( b. l. 26-28,29-32).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl praleisto Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto terminų paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atnaujinimo.

Atkūrimo įstatymo, priimto 1997 m. liepos 1 d. ir pakeitusio nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. priimtą Lietuvos Respublikos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, 10 straipsnio 1 dalyje (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies redakcijos nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleisti terminai gali būti atnaujinami.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, savo jurisprudencijoje ne kartą pasisakė dėl prašymų atnaujinti terminus prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti nagrinėjimo taisyklių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklaus aiškinimo, kad sprendžiant prašymą dėl termino prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti atnaujinimo, svarbu nustatyti, ar prašymą dėl šio termino atnaujinimo pateikęs asmuo pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatymu nustatyto termino, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d., pateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, kurį nustato Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1– 5 punktai (2006 m. vasario 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A4-781/2006, 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-409/2010). Dėl šios priežasties sprendžiant dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino atnaujinimo, būtina nustatyti, ar prašymą dėl šio termino atnaujinimo pateikęs asmuo iki Atkūrimo įstatymu nustatyto termino, t. y. 2001 m. gruodžio 31 d., buvo įgijęs teisę atkurti nuosavybės teises į jo nurodyto savininko iki nacionalizacijos turėtą išlikusį nekilnojamąjį turtą (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1-5 punktai). Tik nustačius, jog asmuo iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateko į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje išvardytų piliečių sąrašą ir taip įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi būti vertinamos aplinkybės, nurodomos kaip įtakojusios įstatymo nustatytų terminų praleidimą.

Pareiškėjo pateikti civilinės būklės dokumentai patvirtina, kad A. D., gim. (duomenys neskelbtini), yra M. D., mirusio (duomenys neskelbtini), sūnus (b. l. 37-42). Atsižvelgus į nurodytą aplinkybę, daroma išvada, kad A. D. patenka į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą asmenų kategoriją (b. l. 59-60). Dėl šių aplinkybių tarp bylos proceso dalyvių ginčo nėra.

Nustačius, jog asmuo iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateko į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje išvardytų piliečių sąrašą ir taip įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, sprendžiama, ar aplinkybės, pareiškėjo nurodomos kaip įtakojusios įstatymo nustatyto termino praleidimą, yra svarbios.

Atsižvelgus į Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintas nuostatas, daroma išvada, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises ir dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančias Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalis (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija), piliečiams, praleisti terminai gali būti atnaujinami tik dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis. Tokią įstatymo leidėjo valią patvirtina Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymo aiškinamojo rašto turinys. Šiame dokumentenurodyta, kad pagrindinis įstatymo pakeitimo tikslas yra nepratęsti prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo terminus, bet suteikti piliečiams teisę teisme atnaujinti praleistą terminą, teismui pripažinus, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs nuoseklų Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatų aiškinimą, pagal kurį, svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (2015 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1607-552/2015, 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015,2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1557-525/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti, kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijoteisę į nuosavybės teisių atkūrimą; kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-545/2010). Be to, vertinant, ar asmens nurodytos termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, būtina vadovautis teisingumo, protingumo kriterijais, bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme.

Pagrindine priežastimi, sutrukdžiusia iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, A. D. nurodė tai, kad jis turėjo sunkių regėjimo sutrikimų, dėl kurių visa rašytinė informacija apie nuosavybės teisių atkūrimo procesus buvo neprieinama. Šiai aplinkybei pagrįsti pareiškėjas pateikė įvairius gydymo įstaigų dokumentus (b. l. 68-118). Vertinant pareiškėjo paaiškinimus apie sveikatos būklę, atsižvelgiama ir į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, jog asmens liga svarbia termino praleidimo priežastimi gali būti pripažinta tik tuo atveju, jeigu ji buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ji asmens fizines galimybes ribojo tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo dokumento surašyti ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu ( 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-423/2010, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010 ir kt.).

D. ambulatorinės kortelės duomenys patvirtina, jog 1998 m. sausio 28 d. pareiškėjui buvo pateikta medikų išvada, kad jis gali važnyčioti (b. l.80), 1998 m. gruodžio 11 d. – kad gali vairuoti (b. l. 81-82), 2001 m. sausio 31 d. - kad gali važnyčioti (b. l. 83-84). Teismo posėdyje pareiškėjas A. D. konkrečiai nenurodė, nuo kada jis nebedirba ir išėjo į pensiją. Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninės išduotos epikrizės (ligos istorija Nr. (duomenys neskelbtini)) duomenys leidžia teigti, kad A. D., 2003 m. gegužės 14 d. – 2003 m. gegužės 21 d. laikotarpiu gydydamasis šioje medicinos įstaigoje, dar dirbo Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės apsaugos kontrolieriumi (b. l. 117).Be to, suinteresuoto asmens NŽT Zarasų skyriaus pateikti dokumentai patvirtina, kad A. D. 1995 m. lapkričio 30 d. įsteigė ūkininko ūkį, 1993, 2007 ir 2012 metaisiš valstybės pirko žemės sklypus (b. l. 61-63). Minėta, kad pareiškėjas pripažino, kad dalyvavo žemės reformoje, buvo įsteigęs valstiečio ūkį, po to - ūkininko ūkį, užsiėmė žirgininkyste.

Nurodyti duomenys leidžia teismui daryti išvadą, kad A. D. iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d., dalyvavo socialiniame gyvenime, dirbo, aktyviai dalyvavo valstybėje vykstančios žemės reformos procesuose ir savo ūkio veikloje.

Kauno medicinos universiteto klinikos 2007 m. rugpjūčio 14 d. parengtame išraše iš medicinos dokumento (ligos istorija Nr. (duomenys neskelbtini)), nurodyta, kad A. D. į šią gydymo įstaigą buvo paguldytas dėl dešinės akies kataraktos pašalinimo, operacija atlikta 2007 m. rugpjūčio 3 d. (b. l. 73). Epikrizėje, parengtoje po gydymo stacionare nuo 2013 m. spalio 11 d. iki spalio 14 d. (ligos istorija Nr. (duomenys neskelbtini)), nurodyta, kad pareiškėjas dešinės akies glaukoma serga nuo 2008 m., 2008 m. atlikta dešinės akies kataraktos operacija, dešinės akies glaukoma toli pažengusi; kaire akimi nemato po traumos (b. l. 72). Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl A. D. specialiųjų poreikių“ nurodyta, kad 2016 m. gegužės 30 d. oftalmologas pateikė konsultaciją, jog pareiškėjui diagnozuotas kairės akies aklumas ir dešinės akies didelis regėjimo sutrikimas dėl glaukomos (b. l. 22-24). Specialiųjų poreikių nustatymo pažymos Nr. (duomenys neskelbtini), Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Utenos teritorinio skyriaus 2016 m. birželio 22 d. sprendimo duomenimis, pareiškėjui A. D. nuo 2015 m. sausio 21 d. nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (b. l. 21-24).

Išanalizavus pateiktus medicininius dokumentus, daroma išvada, kad juose esantys duomenys nepatvirtina A. D. nurodytos aplinkybės apie pareiškėjo iki 2001 m. gruodžio 31 d. turėtus didelio laipsnio regėjimo sutrikimus, dėl kurių jis Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu valstybės įgaliotai institucijai negalėjo pateikti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo valdytą žemę. Darant šią išvadą, atsižvelgiama ir į tai, kad teismo posėdyje A. D. pripažino, aplinkybę, jog Visagine gyvena jo sūnus. Teismo vertinimu, tai leidžia teigti, jog pareiškėjas nebuvo vienišas asmuo, todėl, turėdamas tikslą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo valdytą žemę ir aktyviai veikdamas, turėjo galimybę pasirūpinti tinkamu atstovavimu.

Be to, teismas sprendžia, kad pareiškėjas, nuo pat 1991 m. prasidėjusio nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo turėjęs žinių apie savo tėvo M. D. valdytą žemę,nerodė aktyvumo bei suinteresuotumo įgyvendinti įstatymų leidėjo suteiktą teisę. Teismo posėdyje pareiškėjo pateikti paaiškinimai leidžia teigti, kad A. D. rūpinosi kitais klausimais: užsiėmė žirgininkyste, įsteigė savo ūkininko ūkį ir jį plėtojo. Teismo vertinimu, nuosavybės teisių atkūrimo proceso, prasidėjusio 1991 metais, eiga, nuosavybės teisių atkūrimo problemos ir teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pakeitimai, tarp jų – ir susiję su Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytais terminais, buvo aptariami, svarstomi ir aiškinami ne tik spaudos leidiniuose, bet ir televizijos bei radijo laidose. Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad A. D. buvo prieinama informacija apie šalyje vykstančią žemės reformą, apimančią ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, ir tai leido pareiškėjui, elgiantis apdairiai, rūpestingai ir aktyviai, pasirinkti jo interesus atitinkantį elgesio modelį.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, konstatuojama, kad A. D. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytą žemępraleido dėl priežasčių, kurių pripažinti svarbiomis nėra pagrindo.

Nustačius, kad įstatymo nustatytas terminas praleistas be svarbių priežasčių, prašymas jį atnaujinti atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. D. prašymą dėl praleisto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino atnaujinimo atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.