- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-04
- Bylos Nr.
- ATP-350-200/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 4-01-3-05251-2012-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Angelė Ikasalienė
- Pažeidėjas
- V. Š.
- Kategorijos
- 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Angelė Ikasalienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nutarimo, kuriuo V. Š. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d., nubausta 2000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams,
Aprašomoji dalis
n ustatė:
V. Š. pagal ATPK 126 str. 4 d. teismo nubausta už tai, kad ji 2012 m. gruodžio 15 d., apie 19.20 val., Laisvės prospekte, Vilniuje, vairavo automobilį Opel Astra, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdama neblaivi, kai nustatytas vidutinis 1,82 promilių neblaivumo laipsnis, tuo pažeisdama Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus.
Šalies argumentai
Administracinėn atsakomybėn patraukta V. Š. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nutarimą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais bei ATPK 30¹ str. 1 d., neatimti teisės vairuoti transporto priemones ir/ar skirti mažesnę nuobaudą nei numatyta ATPK 126 str. 4 d. sankcijoje. Nurodo, kad administracinė nuobauda jai paskirta nepagrįstai.
Apeliantė nurodo, kad 2012 m. gruodžio 15 d. nors ir vairavo transporto priemonę pavartojusi alkoholio, be tai darė išskirtinai kito asmens – savo draugės I. Š. interesais, t. y. skubiai vežė vaistus savo draugei, kad išvengtų jos sveikatai kilsiančių negrįžtamų procesų, dėl kurių ligonės sveikata galėjo labai ir negrįžtamai pablogėti, sukeliant labai sunkias ir nepataisomas pasekmes. Kai buvo sulaikyta, policijos pareigūnams apeliantė sakė apie vaistus, esančius automobilyje, ir apie skubų jų būtinumą pristatyti ligonei. Pasak apeliantės, byloje nėra duomenų, kad ji sulaikymo metu nesakė pareigūnams apie skubiai vežamus, gyvybei palaikyti reikalingus vaistus. Iš to matyti, kad vaistus buvo būtina pristatyti ligonei, o apeliantė ėmėsi visų įmanomų priemonių tai padaryti.
Apeliantė pažymi, kad kai prisiminė apie būtinumą pristatyti kuo greičiau ligoniui vaistus, mėgino pasinaudoti taksi paslaugomis. Taksi automobilių nebuvo, mobilus telefonas buvo išsikrovęs, tad apeliantė negalėjo juo pasinaudoti, o draugės telefono numeris buvo vidinėje telefono atmintyje. Apeliantė gatvėje sutiktų nepažįstamų asmenų prašė leisti pasinaudoti jų mobiliojo ryšio priemonėmis, tačiau susidūrė su žmonių abejingumu. Susiklosčius tokioms sudėtingoms aplinkybėms, apeliantė ryžosi pati sėsti prie vairo ir vairuoti transporto priemonę, kad kuo greičiau tinkamu laiku pristatytų būtinus vaistus ligonei. Apeliantė, neturėdama medicininio išsilavinimo, bet žinodama, kad ligonė ką tik yra po sunkios operacijos, žinojo, kad minėtų vaistų vartojimas jai yra labai svarbus. Pasak apeliantės, negrįžtamos pasekmės, kurios galėjo atsirasti sunkiai sergančios onkologine liga draugės sveikatai nesusileidus vaistų, yra daug didesnė žala, nei minėtų vaistų pristatymas automobiliu pavartojus alkoholio, kai nebuvo padaryta jokia žala kitiems asmenims ar turtui. Apeliantė tikrai būtų pasinaudojusi bent viena iš kitokių galimybių, jeigu ta galimybė iš tikrųjų būtų egzistavusi. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliantė mano, kad nagrinėjamu atveju veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis.
Apeliantė pažymi, kad byloje esančių svarbių aplinkybių gausa lemia tai, kad teismas, įvertinęs tokią komplikuotą nekasdieninę situaciją, ir vis dėl to skirdamas nuobaudą pagal ATPK 126 str. 4 d., turėtų taikyti ATPK 30¹ str. Apeliantė nurodo, kad vien protokolo surašymas, pabendravimas su policijos pareigūnais, faktas, kad gali netekti galimybės pasirūpinti drauge, kuri serga sunkia liga ir kuria iki šiol visą laiką rūpinosi, dalyvavimas teismo posėdžiuose jai yra ženkli nuobauda.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 126 str. 4 d. numatyta, kad transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimas, taip pat alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo užtraukia baudą vairuotojams nuo dviejų tūkstančių iki trijų tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų.
Apeliantei skundžiamu nutarimu už pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d., paskirta 2000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams. Tai minimalios įstatymo už padarytą pažeidimą sankcijoje numatytos nuobaudos.
Iš apeliacinio skundo matyti, kad V. Š. prašo taikyti ATPK 30¹ str. 1 d., neatimti teisės vairuoti transporto priemones ir/ar skirti mažesnę nuobaudą nei numatyta ATPK 126 str. 4 d. sankcijoje. Nagrinėjamu atveju teisės vairuoti transporto priemones atėmimas vairuotojams yra privaloma nuobauda, todėl pirmosios instancijos teismas, pripažinęs apeliantę kalta padarius pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d., negalėjo neskirti šios nuobaudos. Pagal ATPK 20 str. administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. ATPK 30 straipsnyje, reglamentuojančiame administracinės nuobaudos skyrimo bendrąsias taisykles, numatyta, kad nuobauda už administracinį teisės pažeidimą yra skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nustatytas atitinkamai ATPK 31 ir 32 straipsniuose. ATPK 30¹ str. 1 d. numatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Taigi, įstatymas reglamentuoja visumą administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias būtina atsižvelgti taikant Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
Aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą, taikant ATPK 30¹ str., mažinti apeliantei paskirtą nuobaudą, byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad asmens kaltės pripažinimas dėl padaryto pažeidimo ir nuoširdus gailestis yra V. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (ATPK 31 str. 1 d. 1 p.), pažeidėjos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė, skirdamas nuobaudą taip pat atsižvelgė į administracinio teisės pažeidimo pobūdį: asmuo vairavo automobilį neblaivus, nustatytas vidutinis neblaivumo laipsnis, atsižvelgė į V. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į tai, kad nėra nustatyta jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, atsižvelgė į asmenybę, nurodė konkrečias ją apibūdinančias aplinkybes. Įvertinęs visas nuobaudos skyrimą įtakojančias aplinkybes, teismas pakankamai sušvelnino pažeidėjai atsakomybę, paskirdamas minimalias įstatymo sankcijoje numatytas nuobaudas.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, kad jos apsisprendimą vairuoti automobilį pažeidimo padarymo dieną nulėmė būtinasis reikalingumas, siekiant skubiai nuvežti vaistus savo draugei, kad išvengtų jos sveikatai kilsiančių negrįžtamų procesų, dėl kurių ligonės sveikata galėjo labai ir negrįžtamai pablogėti. Su tokia apeliantės pozicija sutikti negalima. ATPK 17 str. numatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kitose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviems teisės apsaugomiems interesams, kurių vieną galima apsaugoti tik darant žalą antram. Veiksmai, padaryti esant būtinajam reikalingumui, yra socialiai vertingi, nes jais siekiama išsaugoti žymiai vertingesnį interesą. Vadovaujantis ATPK 17 straipsnio nuostatomis bei Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas: 1) gresiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gresiantis pavojus turi būti realus; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-07-02 nutarimas byloje Nr. N63-884/2010, 2010-10-22 nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2211/2010). Nagrinėjamu atveju remiantis bylos medžiaga galima daryti išvadą, kad nėra nustatytos visos minėtos sąlygos. Byloje nėra duomenų, kad I. Š., kuriai apeliantė galimai vežė vaistus, pažeidimo padarymo metu buvo kilęs realus ir akivaizdus pavojus sveikatai ar gyvybei. Apeliantė, kaip pati nurodo, negalėjo prisiskambinti I. Š., todėl negalėjo žinoti, ar pastarajai buvo pablogėjusi sveikatos būklė. Apeliantės nurodoma aplinkybė nepateisina padaryto pažeidimo, kadangi šiuo konkrečiu atveju buvo objektyvi galimybė pasirinkti kitą veikimo variantą, nesusijusį su administracinės teisės pažeidimu, pavyzdžiui paprašyti aplinkinių I. Š. iškviesti greitąją medicinos pagalbą arba iškviesti apeliantei taksi, kad ji galėtų nuvežti vaistus. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, V. Š., nupirkusi draugei vaistus, privalėjo juos ir nuvežti, o ne keliauti į kavinę. Be to, I. Š. iškilus pavojui jos sveikatai pati galėjo išsikviesti greitąją pagalbą. Nagrinėjamu atveju, įvertinus šias aplinkybes, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pažeidėja veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis (ATPK 17 str.).
V. Š. padarė šiurkštų administracinį teisės pažeidimą transporto srityje, t. y. būdama neblaivi vairavo automobilį, tuo neabejotinai kėlė pavojų aplinkai ir kitiems eismo dalyviams. ATPK 126 str. 4 d. numatytas teisės pažeidimas yra vienas pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, sukeliančių pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei, sveikatai. Pažeidėjai neabejotinai buvo žinomos aplinkybės, dėl ko jai reikalinga naudotis automobiliu, be to, ji turėdama ilgą vairavimo stažą, privalėjo suprasti, kad toks jos elgesys kelia grėsmę visuomenei ir kitiems eismo dalyviams, tačiau šios aplinkybės nesulaikė pažeidėjos nuo šiurkštaus Kelių eismo taisyklių pažeidimo. Sankcijoje numatytos nuobaudos paskyrimas neprieštarauja bendriems teisingumo ir protingumo kriterijams. Patenkinus apeliacinį skundą ir sušvelninus nuobaudą, nebūtų pasiekti ATPK 20 str. įtvirtinti administracinės nuobaudos tikslai. Pabrėžtina, jog administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui skirta nuobauda buvo individualizuota tinkamai, ji nėra per griežta, atitinka padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidėjos asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nutarimą nepakeistą ir V. Š. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.